Įvadas
Asmenybės raida yra sudėtingas ir nuolatinis procesas, kurio metu keičiasi žmogaus elgesys, mąstymas ir jausmai. Šiame straipsnyje apžvelgiama humanistinė A. Maslow teorija, nagrinėjanti asmenybės poreikių hierarchiją ir savirealizacijos siekį. Aptarsime pagrindinius teorijos principus, jos stipriąsias ir silpnąsias puses, bei palyginsime ją su kitomis asmenybės raidos teorijomis.
Raidos Samprata ir Jos Sritis
Raida apima biologinius, psichologinius ir socialinius pokyčius, vykstančius per visą žmogaus gyvenimą. Raidos sritis apima įvairius aspektus, tokius kaip biologiniai raidos procesai, aplinkos įtaka, raidos proceso sąveika, laiko faktorius ir istorinė bei kultūrinė perspektyva. Žmogaus raidos tyrimai siekia suprasti šiuos procesus ir veiksnius, lemiančius asmenybės formavimąsi.
Pagrindinės Asmenybės Raidos Teorijos
Asmenybės raidos teorijos teigia, kad asmenybė formuojasi per patirtį ir mokymąsi.
Humanistinė Teorija
Humanistinė teorija, atstovaujama Carl Rogers ir Abraham Maslow, pabrėžia žmogaus potencialą augti, tobulėti ir siekti savirealizacijos.
Maslow poreikių hierarchija
Abraham Maslow sukūrė poreikių hierarchijos teoriją, kuri teigia, kad žmogaus poreikiai yra išdėstyti hierarchine tvarka. Dažniausiai skiriami žemesnieji (biologiniai, fiziologiniai) ir aukštesnieji (socialiniai, dvasiniai) poreikiai. A. H. Maslow teigė, kad žmogus turi įgimtą norą tenkinti poreikius. Pasak jo, žemesnėje hierarchijos pakopoje esančių poreikių patenkinimas sudaro sąlygas kilti aukštesnės pakopos poreikiams. Bent iš dalies patenkinus visus žemesniuosius poreikius galima siekti patenkinti aukštesnės pakopos poreikius. Kuo poreikiai aukštesnės pakopos, tuo vėlesniu asmenybės raidos etapu jų atsiranda ir tuo sudėtingesne, įvairesne veikla patenkinami.
Taip pat skaitykite: Adlerio ir Maslow lyginamoji analizė
Daugelį metų klinikoje stebėjęs ir tyręs savo pacientus, jis išskyrė asmenybės poreikių 5 lygmenis:
- Fiziologiniai poreikiai: Pirmasis (žemiausias) lygmuo yra fiziologiniai poreikiai (oro, vandens, alkio, troškulio, miego, šalčio, šilumos ir kitų), kurių patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti.
- Saugumo poreikiai: Antrasis lygmuo - saugumo poreikiai (aiškumo, tvarkos, emocinės, fizinės ir psichinės grėsmės, baimės, skurdo nebuvimo ir kitų) - stipriausiai pasireiškia ankstyvojoje vaikystėje arba sergant neuroze.
- Meilės ir emocinių ryšių poreikiai: Trečiasis lygmuo - meilės ir emocinių ryšių poreikiai (socialiniai), kuriuos žmogus tenkina bendraudamas su kitais žmonėmis, prisirišdamas prie jų, mylėdamas, priklausydamas įvairioms grupėms ir kolektyvams.
- Savigarbos ir pagarbos poreikiai: Ketvirtasis lygmuo - savigarbos ir pagarbos poreikiai, kurie reiškiasi pastangomis įgyti gerą vardą, būti kitų žmonių vertinamam, gerbiamam, pripažįstamam.
- Savirealizacijos poreikis: Penktąjį (aukščiausią) lygmenį sudaro savirealizacijos poreikis - siekimas tobulėti, ieškoti gyvenimo prasmės, atskleisti visus savo gabumus ir gebėjimus.
Alternatyvūs poreikių modeliai
Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas C. P. Alderferis 1972 išplėtojo A. H. Maslow poreikių hierarchijos teoriją ir ją pavadino egzistencijos, giminingumo ir raidos teorija (anglų kalba Existence, Relatedness and Growth Theory, vadinamoji ERG teorija,). Jis išskyrė 3 poreikių lygmenis: egzistencijos, santykių ir augimo (asmenybės ugdymo). Pasak jo, žmogus kyla arba leidžiasi poreikių hierarchijos laiptais: patenkinus egzistencinius poreikius tampa reikšmingesni santykiai su aplinkiniais ir savirealizacija ir, priešingai, nepavykus realizuoti aukštesniųjų poreikių, prasideda regresija (grįžimas prie žemesnio lygio poreikių tenkinimo) ir frustracija.
Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas D. McClellandas teigė, kad poreikis laimėti yra ypač svarbus atliekant darbo užduotis. Jis pabrėžė asmeninių laimėjimų (rezultatų), įtakos kitiems žmonėms (valdžios), draugiškų ir artimų žmogiškųjų santykių (priklausymo) svarbą.
Savirealizacija
A. Maslow siekė praturtinti asmenybės vystymosi sampratą aukštesniųjų žmogaus prigimties lygmens analize. Vaiko saviraiška yra vienas svarbiausių saviaktualizacijos grupės poreikių, padedantis sėkmingai įsireikšti savo prigimtinius sugebėjimus ir vystytis link pilnos suaugusiojo saviaktualizacijos, t. y. visiško prigimtinių galių atskleidimo. Socialiniai mokslininkai, aiškindami žmogaus elgesį, dažniausiai remiasi žemesniaisiais poreikiais ir nepakankamai atsižvelgia į aukštesniuosius poreikius. Humanistinės psichologijos atstovai A. Maslow, Carl Rogers, Rollo May ir kt. aktyviai tyrė tik žmonėms būdingus aukštesniuosius saviaktualizacijos grupės poreikius (kūrybiškumą, spontaniškumą, saviraišką, religingumą, moralę, grožio ir laisvės siekius) bei jų įtaką žmogaus vystymuisi ir elgesiui.
Visapusiškas sveiko vaiko vystymasis priklauso ne tik nuo žemesniųjų poreikių patenkinimo. To nepakanka. Iš prigimties kiekvienas vaikas taip pat siekia save išreikšti kokioje nors veikloje. Mažas vaikas bando save išreikšti nesudėtingoje veikloje ir įvairiuose žaidimuose. Tai vaiko įgūdžių ir kūrybiškumo ugdymas. Tai visuomenės narys. Sėkmingam aukštesniojo vaiko saviraiškos poreikio patenkinimui turi didelę įtaką šeimos socialinis institutas. Viena svarbiausių šeimos funkcijų yra vaiko auklėjimas. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad tėvai privalo auklėti savo vaikus. Kiekvienoje šeimoje dominuoja tam tikras auklėjimo stilius, apimantis tėvų elgesio su vaiku visumą. Todėl šiame darbe šeimos vaidmuo vaiko saviraiškos galimybėms yra apibūdinamas per tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus prizmę. Pastebėta, kad šeimose gali dominuoti vienas iš trijų tėvų naudojamų auklėjimo stilių - tarimosi su vaikais grįstas demokratinis, vaikų kontrole pasižymintis autoritarinis ir atsainiai vaikus traktuojantis ignoruojantis auklėjimo stilius. Siekiant apibrėžti šeimos vaidmenį vaiko saviraiškos galimybėms, šiame darbe tiriamos vaikų saviraiškos ypatybės ir šis vaikų tėvų naudojamas auklėjimo stilius charakteristikos.
Taip pat skaitykite: Poreikių įtaka raidai
Visapusiškai sveikas ir savo prigimtinius gebėjimus aktualizavęs žmogus paprastai yra pilietiškas ir pilnavertis visuomenės narys, prisidedantis prie jos gerovės kūrimo. Nepatenkinantis saviraiškos poreikio vaikas naikina savo prigimtinius sugebėjimus ir ilgainiui gali juos negrįžtamai prarasti. Todėl valstybė ir visuomenė yra suinteresuota, kad tėvai vaikų auklėjimu skatintų vaiko saviraišką ir taip vystytų jo prigimtinius sugebėjimus. Žmogaus saviraiškos poreikis yra prigimtinė žmogaus teisė, nes jo patenkinimas yra būtinas žmogaus vystymuisi. Šiuose teisės aktuose nurodyta, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaikų vystymąsi ir auklėjimą. Tai reiškia, kad tėvai yra teisiškai įpareigoti sudaryti pakankamas galimybes šeimoje vaikų vystymuisi svarbiam saviraiškos poreikio patenkinimui. Tėvai turi taip auklėti savo vaikus, kad jie sėkmingai galėtų išreikšti savo prigimtinius sugebėjimus. Tačiau tėvai dažnai netinkamai auklėja savo vaikus ir per mažai teikia jiems dėmesio. Lietuva turi vieną didžiausių emigracijos lygių Europos Sąjungoje. Daug tėvų laikinai išvyksta į užsienį, siekdami užtikrinti šeimos narių materialinę padėtį (tame tarpe patenkinti vaikų žemesniuosius poreikius). Tyrimai rodo, kad daugumai vaikų šis išsiskyrimas su tėvais yra skausmingas išgyvenimas, pasireiškiantis nesaugumu, užsidarymu ir liūdesiu. Nesaugioje šeimos aplinkoje, kur nėra patenkinti žemesnieji vaiko poreikiai neatsiras aukštesnysis saviraiškos poreikis, todėl vaikas nesieks išreikšti savo sugebėjimus veikloje ir jų nevystys. Tai aplinka šeimoje. Tai tėvų elgesio aspektai. Todėl šiame darbe analizuojama, kaip tėvų elgesys ir auklėjimas lemia vaiko saviraiškos ypatumus. Šiuo metu Lietuvoje socialiniai mokslininkai, analizuodami tėvų ir vaikų santykius, daugiau gilinasi į socialinės rizikos šeimų funkcionavimą, negatyvius šeimos narių santykių aspektus (pvz.: smurtą, alkoholizmą ir t.t.) bei vaikų žemesniuosius (saugumo, meilės, savigarbos) poreikius. Daug mažiau dėmesio skiriama darnioms šeimoms, kuriose tėvai sudaro palankiausias sąlygas vaiko vystymuisi ir saviraiškai. Tai aplinka šeimoje tik tada, kai žino, koks tėvų elgesys skatina vaiko saviraišką. Tai vaikus. Tam tikslui nagrinėjamos Humanistinės psichologijos mokyklos idėjos, žmogaus motyvacijos teorija, žemesniųjų ir aukštesniųjų poreikių skirtumai, saviaktualizacijos poreikis, šeimos funkcijos, šeimoje dominuojantys auklėjimo stiliai ir jų įtaka vaiko elgesiui, tiriamos vaikų saviraiškos ypatybės ir jų tėvų naudojami auklėjimo stiliai charakteristikos.
Savirealizacijos bruožai
Žmonės, kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, geriausiu būdu daro tai, ką jie sugeba daryti, apibūdinami kaip sveiki, pilnaverčiai.
- Pilnesnis realybės suvokimas. Mato aplinką tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokios jie norėtų. Jų pasaulio suvokimą mažiau veikia emocijos, bergždžios viltys, baimės.
- Savęs, kitų ir gamtos priėmimas (tolerancija). Save priima tokius, kokie yra. Nėra per daug savikritiški. Nejaučia per daug kaltės, nerimo, gėdos. Jie gerai priima kitus žmones, neturi poreikio mokyti ar kontroliuoti. Toleruoja kitų silpnumą ir jo nebijo.
- Betarpiškumas, paprastumas ir natūralumas. Elgesyje nėra dirbtinumo. Nesistengia pasirodyti efektingai. Yra netradiciniai, bet tai kyla iš natūralių vidinių poreikių ir gali prisitaikyti, kad kitų nešokiruotų.
- Orientacija į problemą. Gyvena, kad dirbtų, o ne dirba, kad gyventų, t.y. įsitraukę į idėjos realizavimą ar darbą. Jiems svarbūs egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės problema.
- Nepriklausomybė - poreikis būti vienam. Jiems reikalingas vidinio gyvenimo neliečiamumas. Nesistengia su kitais palaikyti priklausomybės santykių, todėl gali džiaugtis tikra draugyste. Šią nepriklausomybę ne visada supranta aplinkiniai. Kiti dažnai juos laiko abejingais, šaltais ar išdidžiais. Save aktualizavę žmonės jau yra patenkinę meilės poreikį, todėl jiems nereikalinga kitų žmonių draugystė. Atsiranda bendravimo su savimi poreikis. Jie gali būti vieni ir nesijausti vienišais.
- Autonomija - nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos. Jie elgiasi nepriklausomai nuo aplinkinių, pasikliauja tik savimi. Pavyzdžiui, studentas gali mokytis gerai, nepriklausomai nuo to, ar aplinkiniai vertina gerą mokymąsi ar ne.
- Suvokimo naujumas. Sugeba džiaugtis net pačiais paprasčiausiais įvykiais, pajusti jų naujumą, išgyventi malonumą, ekstazę. Retai skundžiasi nuobodžiu gyvenimu, nes juos viskas stebina.
- Aukštumų išgyvenimai. Tai didelio susijaudinimo ir įtampos bei susitaikymo ir ramybės momentai. Tai ekstazės momentai meilėje, intymume, kūryboje, atradime ar susiliejime su gamta.
- Visuomeninis interesas. Visuomenė juos gali nuliūdinti, tačiau vis tiek su kitais žmonėmis juos sieja artumo jausmas, noras padėti kitiems, meilė žmonijai.
- Gilūs tarpasmeniniai santykiai. Dažniausiai bendrauja su panašų savęs aktualizacijios lygį pasiekusiais žmonėmis.
- Demokratiškumas. Neturi išankstinio nusistatymo. Bendrauja nepriklausomai nuo socialinės klasės, rasės, religijos, lyties. Su malonumu mokosi iš kitų. Nelaiko visų lygiais.
- Priemonių ir tikslų atskyrimas. Nuoseklūs ir tvirti kasdieniniame gyvenime, laikydamiesi tam tikrų etinių normų.
- Filosofinis humoro jausmas.
- Spontaniškas kūrybiškumas. Kūrybiški ne tik savo darbe, bet ir pačiose įvairiausiose kasdienio gyvenimo situacijose.
- Priešinimasis sukultūrinimui. Jie yra harmonijoje su visa kultūra, tuo pačiu išlaikydami vidinę nepriklausomybę nuo jos. Autonomiški ir savimi pasitikintys. Mąstymas ir elgesys nėra veikiami socialinių įtakų, o grįsti asmenine filosofija, supratimu.
Taip pat skaitykite: Asmenybės teorija pagal Maslow
tags: #maslow #humanistine #teorija