Mažo vaiko asmenybės formavimasis: emocijos, socialiniai įgūdžiai ir savarankiškumo ugdymas

Įvadas

Asmenybės formavimasis yra sudėtingas ir daugialypis procesas, prasidedantis ankstyvoje vaikystėje. Šeima, darželis ir aplinka daro didelę įtaką vaiko emociniam intelektui, socialiniams įgūdžiams ir savarankiškumui. Šiame straipsnyje aptarsime emocijų svarbą, emocinio intelekto ugdymo būdus, socialinių įgūdžių formavimąsi ir savarankiškumo ugdymo principus, siekiant padėti vaikams augti emociškai stabiliais, socialiai kompetentingais ir savarankiškais asmenimis.

Emocijų svarba vaiko gyvenime

Emocijos yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Jos tampa svarbios labai anksti, o naujagimiui svarbiausias emociškai artimas ryšys su mama. Visos emocijos yra legalios, nėra jokių "neteisingų" emocijų, tačiau svarbu, kaip mes jas išreiškiame.

Pagrindinės emocijos, kurias mes jaučiame dažniausiai:

• Liūdesys: kyla praradus svarbų asmenį ar daiktą. Teisingai išreikštas liūdesys apima pasirūpinimą savo poreikiais ir situacijos priėmimą.
• Baimė: jaučiama, kai kyla grėsmė mums ar mūsų artimiesiems. Baimė gali būti funkcionali, kai kyla reali grėsmė, arba liguista, kai nepagrįsta jokiais konkrečiais veiksmais.
• Pyktis: sukelia mintys, kad nėra taip, kaip mes norime, kad būtų. Sveikas pyktis yra adekvati reakcija, kai kažkas braunasi į mūsų erdvę ir nori mums pakenkti.
• Pasibjaurėjimas: jaučiamas, kai mums kažkas yra nemalonus liesti, jausti, žiūrėti, valgyti. Padeda išvengti nemalonaus kontakto.
• Meilė: labai šviesus jausmas kitam žmogui, sau, gyvūnėliui ir pan. Funkcinė meilė skatina gyventi, kurti, dirbti, stengtis dėl savęs ir kitų.
• Pavyduliavimas: jaučiamas, kai yra grėsmė prarasti mums svarbius santykius ir baimė, kad jie bus pažeisti. Sveikas pavyduliavimas pasireiškia suteikimu partneriui laisvės galimybe, jo nekontroliavimu.
• Pavydas: jaučiamas, kai mes norime daiktų, kurių neturime. Sveikas pavydas skatina mus veikti, tobulėti, ieškoti geresnių sprendimo būdų, motyvuoja daugiau stengtis ir daryti.
• Kaltės jausmas: kyla, kai mes nesilaikome savo vertybinių nuostatų, nesilaikome susitarimų, įsipareigojimų sau ar kitiems. Funkcionali kaltė, kai mes tikrai padarėme kažką ne taip, bet mokame pripažinti ir prisipažinti.
• Gėda: atsiranda, kai dėl mūsų elgesio ar tam tikrų veiksmų kyla grėsmė, kad mus atstums kitas žmogus, ar žmonių grupė.

Svarbu suprasti, kad susijaudinęs žmogus gali būti, esant džiaugsmo emocijai (netikėtai gavęs dovaną) ir baimės emocijai, nes išsigando.

Emocinio intelekto ugdymas

Emocinio intelekto ugdymas yra svarbus vaiko asmenybės formavimosi aspektas. Emocinį intelektą sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Vaikas augdamas ir pažindamas pasaulį, suprasdamas jį veikiančius dėsnius patiria tam tikras emocijas, mokosi ir pažįsta pasaulį iš naujo.

Taip pat skaitykite: Kaip mažas atlyginimas veikia darbuotoją

Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones:

• Mokėjimas mokytis
• Kūrybiškumas
• Aplinkos pažinimas
• Meninė raiška

Ankstyvasis vaikų intelekto ugdymas prasideda žaidimų stadijoje, vėlesniame ikimokykliniame amžiuje vaikai savo išgyvenamas emocijas perteikia per meną, dar vėliau skaičių ir raidžių pagalba. Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis. Tyrinėjant vaikas jaučia tam tikras adaptyvias emocijas, kurias pasikartojus situacijai atsimena.

Emocinio intelekto ugdyme(si) svarbūs du aspektai - ugdymui(si) palanki emocinė aplinka ir pedagogas. Svarbu pedagogo emocinė kompetencija, jos tobulinimas ir gebėjimų perdavimo kultūra, ugdant vaikų emocinį intelektą. Darželio aplinka - puikus išorinio pasaulio atspindys. Darželyje mažylis bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais bei suaugusiais, todėl natūralu, kad kyla nesusipratimų.

Šeimos vaidmuo emocijų ugdyme

Šeima yra lemiamas asmenybės formavimo veiksnys, nes emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi užtikrina šeima ir stiprūs tarpusavio ryšiai. Šeima - pirmoji aplinka, kurioje vaikas susipažįsta su emocijomis. Bendraudami su tėvais, vaikai mokosi reikšti emocijas, suprasti savo ir kitų jausmus.

• Dalinkitės savo išgyvenimais: paaiškinkite vaikui, kas nutiko ir kodėl taip jaučiatės, kad jis nesijaustų kaltas dėl jūsų prastos savijautos. Vaikui diegiamas supratimas, kad dalintis jausmais yra normalu, priimtina ir saugu.
• Domėkitės vaiko jausmais: atkreipkite dėmesį į vaiko jausmus, rodykite nuoširdų susidomėjimą jais. Klauskite vaiko, kaip jis jaučiasi vienu ar kitu atveju. Jeigu vaikas mažas - paprašykite nupiešti, tai ką jis jaučia. Žinojimas apie tėvų susidomėjimą skatina vaiko atvirumą ir stiprina tarpusavio santykius.
• Gerbkite vaiko jausmus: vaikas turi teisę išgyventi tokius jausmus, kokius jis jaučia. Artimi santykiai su tėvais teikia vaikui saugumo bei pasitikėjimo jausmą, geresnį savęs ir aplinkinių supratimą.
• Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas: suteikite galimybes jam susidurti su sunkumais, padėkite juos suprasti ir spręsti. Siekite, kad vaikas išmoktų pats tvarkytis su savo problemomis. Neaiškios situacijos baugina, tačiau kiekvienas sunkumų įveikimas suteiks vaikui daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos.

Tikroviškas mąstymas ir optimizmas

• Tikroviškas mąstymas: vaikas išmoksta apie savo sunkumus ar rūpesčius galvoti tikroviškai, jeigu mato teisingą ir tinkamą suaugusiųjų pavyzdį.
• Optimizmas: pirmiausiai reikia vaiką mokyti atskirti optimistines ir pesimistines mintis. Optimistas mano, kad teigiamus, laimingus įvykius paaiškina nuolatiniai ir prasiskverbiantys dalykai. Jei nutinka kas nors bloga, jis mano, kad tai laikina ir būdinga tik tai situacijai. Pesimistui viskas vyksta atvirkščiai, jis kaltina save ir kitus, ir mano, kad geri dalykai yra laikini.

Kritikos taisyklės

• Tikslumas: kritika turi būti tiksli ir pagrįsta.
• Aiškintis problemą tikroviškai: padėti vaikui mokytis atskirti save nuo turimos problemos.

Humoro svarba

Humoras užima labai svarbią vietą EQ raidai. Ugdant EQ, humorą galima pasitelkti kaip būdą nukreipti dėmesį nuo iškilusios problemos. Humoras padeda vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu. Skatinkime vaikus juokauti ir pastebėti humorą net kebliose situacijose. Lengviausias būdas paskatinti vaiko humorą, tai žaidimas.

Taip pat skaitykite: Asmenybės bruožų analizė

Vaikų draugystės formavimosi etapai

• Egocentrinė pakopa (3-7 m.): geriausias draugas šiuo laikotarpiu yra arčiausiai gyvenantis vaikas. Uždarus, vienišius vaikus reikia supažindinti su panašaus amžiaus vaikais ir mėgstančius tą pačią veiklą.
• Poreikių patenkinimo etapas (4-9 m.): vaikas renkasi tuos draugus, kurie tenkina jų poreikius, pvz.: dalinasi žaislais. Palaikykite vaiko pasirinkimą, papasakokite apie savo draugus ir patirtis, mokėkite išklausyti vaiko apie jo draugus, neskubėkite kritikuoti ar blogai kalbėti apie jo draugus.
• Abipusiškumo etapas (6-12 m.): čia būdingas lygybės poreikis. Svarbiausia šioje stadijoje palikite savo jausmus ir nuomonę apie vaiko draugus sau, stebėkite iš šalies, svarbiausia komunikuoti su savo vaiku.
• Intymumo pakopa (9-12 m.): dalyvavimas grupėje. Negalite priversti vaiko žaisti su kitais vaikais, tačiau galite parodyti pavyzdį, kad jums dalyvavimas yra svarbus.

Elgsenos svarba

• Elgsena yra svarbi: jokiomis aplinkybėmis nepakęskite netoleruotino, nepagarbaus, grubaus elgesio. Jokių išlygų.
• Sukurkite taisykles: pasisveikinti, padėkoti, paspausti ranką svetimam žmogui sveikinantis ir pan. Kai geros manieros taps prioritetu, skatinkite teigiamą elgesį pagyrimu, pritarimu.

Savęs motyvavimas ir pasiekimų įgūdžiai

• Sėkmės lūkesčiai: motyvuoti vaikai tikisi sėkmės ir nesunkiai nusistato tikslus. Vaikų lūkesčiai dėl savo pasiekimų prasideda namie. Lūkesčiai nedaug ką reiškia, jeigu tėvai neugdo vaikų vertindami mokymosi. Pagyros turi būti labai atsargios ir pagrįstos.
• Meistriškumas: suteikdami vaikams galimybę nusistatyti savo tikslus, labai padeda jiems išsiugdyti tokią kontrolę, kuri yra svarbus motyvavimo veiksnys ir viena iš skiriamųjų daug pasiekiančių žmonių savybių.
• Savęs vertinimas: geras pavyzdys, namų darbų ruoša, kai tėvai pirmiausia paprašo vaiko įsivertinti savo atliktą darbą, o po to vertina (tikrina) patys ir sulygina rezultatus.
• Laiko valdymas: reikia mokyti vaiką susidėlioti savo darbus ir tikslus, planuojant laiką, išteklius. Kai vaikas gebės paskirstyti savo laiką, bus daug lengviau siekti tikslų ir atlikti visus darbus, tuo pačiu ir pailsėti. Pirmieji planai turi būti suskirstyti į mažus žingsnelius.

Todėl EQ įgūdžių, siejamų su motyvacija ir pasiekimu, vaikas gali mokytis per jo mėgiamą veiklą. Vaikai daug greičiau ir geriau įsimena tuos dalykus, kurie yra susiję su jų gyvenimu.

Nesėkmės ir jų nugalėjimas

Reikia mokyti vaikus vertinti pastangas, ne tik rezultatą. Mokyti, kad sėkmė remiasi pralaimėjimu.

Kaip ugdyti vaikų jausmų raišką

• Emocinio žodyno turtinimas: geras būdas sudaryti jausmų ir emocijų knygelę ar žurnalą, su tikromis žmonių nuotraukomis, paprašant vaikų apibūdinti, ką ir kaip tie žmonės jaučiasi.
• Aktyvus klausymas: aptariant jausmus reikia mokyti vaikus aktyvaus klausymo, kai formuojami kito asmens išklausymo įgūdžiai.
• Skatinkite vaikus išreikšti jausmus žodžiais: kaip būdą tvarkytis su savo konfliktais bei rūpesčiais ir patenkinti poreikius.

Nežodinis komunikavimas

Neverbalinio komunikavimo galios supratimas gali padėti vaikui išsiugdyti lyderiavimo savybes, tapti tvirtu ir įsijausti į kitų žmonių poreikius bei sunkumus. Padėkite vaikui išsiugdyti gebėjimą suprasti emocinio komunikavimo atspalvius, mokymąsi jį skaityti neverbalinę jausmų kalbą. Emocinį komunikavimą taip pat perteikia kalbėjimo būdas. Kai kuriems vaikams reikia padėti suprasti, kad jausmus perteikia ir balso tonas, kalbėjimo greitis ir pan.

Jausmų valdymas

Dažniausiai emocinė problema, su kuria šiandien susiduria vaikai, yra susijusi su pykčio valdymu. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris padeda vaikui įveikti emocinius sunkumus, turėtų į savo pastangas įtraukti ir kokią nors atsipalaidavimo formą.

Savarankiškumo ugdymas

Savarankiškumas lemia ypač didelę įtaką asmenybės augimui ir tvirto bei ambicingo charakterio ugdymui. Todėl ekspertai pataria, kokių klaidų vengti mokant vaikus savarankiškumo, ir dalijasi naudingomis įžvalgomis, kurios leis jau nuo mažų dienų auginti ateities lyderius.

Taip pat skaitykite: Miego sutrikimai ir melatoninas

Išmokus savarankiškumo, galima pradėti atsakingai bei laiku atlikti pateiktas užduotis. Tai ypač svarbu švietimo procesui. Savarankiški vaikai yra pastebimai pranašesni ir kasdieniame gyvenime. Jie drąsiau priima sprendimus, susidoroja su kylančiomis problemomis. Kartu - turi tvirtą savo nuomonę, moka pastarąją taikliai argumentuoti. Tokie vaikai ir supranta pasekmes už daromus veiksmus, todėl stengiasi elgtis apgalvotai, racionaliai, taip numatydami, kas gali įvykti priešingu atveju. Savarankiškumas taip pat yra vėlesnis gebėjimas atsiriboti nuo per didelės priklausomybės tėvams, būdas išvengti destruktyvių asmeninių santykių. Tokie vaikai užaugę sėkmingai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, lengviau mezga naujus ryšius.

Kada pradėti ugdyti savarankiškumą

Pradėti reiktų jau nuo ankstyvos kūdikystės. Dar pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais svarbu pamatyti jo siunčiamus signalus, sukurti tokią dienotvarkę, kuri atlieptų individualius poreikius. Tėvai turi būti šalia, kai vaikas pradeda pažinti pojūčius, tokius kaip alkis, nuovargis, kiti pamatiniai fiziniai poreikiai. Jei tai padaryti pavyksta, kūdikiai pradeda jaustis saugūs, pasitiki greta esančiais suaugusiaisiais. Tuomet jie tampa saugia vieta, nuo kurios prasideda pasaulio tyrinėjimas, autonomijos ir savarankiškumo formavimasis.

Visgi psichologė pastebi - jeigu šiame raidos etape kūdikis vengia tyrinėti aplinką, yra nuolat neramus, verksmingas ir prašosi ant rankų, tai yra pirmasis įspėjimo signalas. Jis rodo, kad vaiko savarankiškumo įgūdis pradeda formuotis ne visai tinkama linkme, todėl reiktų užbėgti galimoms neigiamoms pasekmėms ateityje, kurios, tikėtina, atsilieps pradėjus lankyti ugdymo įstaigą.

Dėl to svarbu, kad mažiesiems net ir paaugus tėvai susitaikytų su situacijomis, kai jų atžalos, leidus atlikti net mažas kasdienes užduotis, vis bando, patiria nesėkmes, nusimena ar supyksta. Suprantama, į puodelį bandytas įpilti pienas, kuris atsiduria ant stalo, gali suaugusiuosius suerzinti, kadangi streso lygis dabar aukštas, toleravimo riba netvarkai kritusi. Tačiau puldami viską daryti už vaikus, tėvai slopina pirmuosius savarankiškumo norus.

Klaidos ugdant savarankiškumą

Didžiausios suaugusiųjų klaidos daromos tuomet, kai iš mažųjų tikimąsi daugiau, nei jie gali pagal savo amžių. Anot ugdymo specialistės, tėvams būtina atsižvelgti į realius mažųjų gebėjimus ir neužkelti savo atžaloms per didelių lūkesčių naštos. Tuomet vaikai vis rečiau patiria sėkmę atlikdami vienas ar kitas užduotis, o toks nusivylimas mažina motyvaciją, norą stengtis, imtis savarankiškų sprendimų. Taip rezultatas tampa atvirkštinis.

Todėl raginimas vaiką elgtis greitai ir teisingai, perdėtas skubinimas gali turėti neigiamą efektą. Taip mažieji pradeda jausti nerimą, įtampą, ima priešintis. Ne veltui, ugdant vaikų savarankiškumą, tam reiktų skirti daugiau laiko nei įprastai.

Vertėtų paskatinti tikėjimą, kad viskas pavyks. Sakyti, jog vaiku tikime, siūlyti pabandyti darkart, motyvuoti, kad jis tai daryti sugeba. Galima sutarti, kiek kartų atlikti užduotis mažieji bandys savarankiškai, o kada jau padės tėvai. Tada, išgirdus vaikų dvejones, kad nepavyksta, dar kartą dera priminti apie susitarimą.

Būdai ugdyti savarankiškumą

• Dienotvarkės sudarymas: vaikai, žinodami, kaip atrodys jų diena, būna jau iš anksto pasiruošę prisiimti atsakomybes. Todėl nuolatinei dienotvarkei kartojantis mažieji išmoksta numatyti, kas jų laukia. Taip vaikai suplanuoja ir sprendimus.
• Duoti galimybę rinktis: vaikai turėtų patys spręsti, ką rengsis, kokius žaidimus žais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad mažieji turi visišką laisvę. Pasirinkimą vertėtų apriboti dviem, trimis pasiūlymais.
• Palengvinti užduotis: matydami, kad užduotis vaikui - per sunki, tėvai galėtų jos neatlikti visos, bet imtis pastarąją palengvinti.

Svarbu prisiminti - susidurdami su iššūkiais, bet savo jėgomis sunkumus įveikdami, mažieji išmoksta tvarkytis su nusivylimu, ugdo gerus problemų sprendimo įgūdžius. Todėl tėvams reiktų girti ne galutinį rezultatą, o įdėtas pastangas.

Ikimokyklinis amžius: raidos ypatumai

Aptariamuoju laikotarpiu vaikas išgyvena iniciatyvos/kaltės psichosocialinę krizę. Sėkminga jo baigtis sudaro Ego lygį, leidžiantį pasiekti tikslą, įįgyvendinti sumanymus. Priešingu atvėju susiklosto pasyvus santykis su gyvenimu, dėl griežtos slopinančios suaugusiųjų įtakos išgyvenama kaltė. Labai stiprus kaltės jausmas gali būti nukreipiamas į konkretų objektą ar reiškinį.

Šiuo laikotarpiu fizinio vvystymosi vektorius daugiau nukreiptas į smulkiąją motoriką, tikslinga manipuliacija rankomis. Tarptautinė psichologijos enciklopedija (1996) nurodo, kad 4-5 m. vaiko regos ir rankos koordinacija ir sunkioji motorika pasiekia toki lygi, kad vaikas gali isipilti sulčių, smulkinti maistą peiliu ir šakute, užsisegti sagas, parašyti didžiasias raides ir kelis skaičius, o kai kurie-net savo varda. Vėlgi pabrežiami individualus skirtumai tarp vaikų-kai kurie iš ju tik 6-7 m. gali susivarstyti batus, užsisegti drabuži.

6m.vaikas turetų sulankstyti popieriu į 2 ar 4 dalis, apvesti liniją aplink ranką, nukopijuoti trikampį,kvadratą,apskritimą,staciakampį,nulibdyti objektą su mažiausiai smulkiomis detalėmis. Ikimokykliniais metais greiciau lavėjanti mergaičiu smulkioji motorika lemia ju aukštesni pieštuko ir popieriaus veiklos lygį. Stambiosios motorikos srityje 4-6 m. vaikas daug ir kordinuotai juda. Jam reikia daug erdvės fizinei veiklai.

Mokymosi teorija ikimokykliniame amžiuje

Mokymosi teorija atkreipia demesi i svarbu 4-6 m. vaiku pazintines raidos aspekta. Akivaizdus kiekybinis progresas (vaikas sukaupia vis daugiau ziniu, ismoksta orientuotis ivairiose situacijose) reiskia ir kkokybine pazanga. Chi, Koeske (1983) teigia, kad vaikas pats pradeda save skatinti sekmes pojuciu, pavyzdziui, jaucia pasitenkinima, atrades trukstama zodi.

Velyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu vaiko fonologines zinios, kaip nurodo Santrosk (2001), pasireiskia eksperimentavimu-vaikai megsta kurti savo kalba (pavyzdziui, prie visu zodziu pridedami „ne“), kurti kvailus zodzius arba ieskoti visu „d“ raide prasidedanciu zodziu.

Kalbos vystymasis

6 m. Vaiko zodyna sudaro 8000-14000 zodziu. Apie kolektyvini monologa pradedama kalbeti, kai vaikas yra 3-4,5 metu. Iki to amziaus vaikas kalbasi su savimi, net kai kreipiasi i kita asmeni. Pirmiausiai kolektyvinis monologas pasireiskia klausimu, atsakymu forma, toliau-paliepimu, prasymu, grasinimu pavidalu,kuriais reiskiamas vaiko poveikis kitam. Nuo 5-7 metu vaikai bendrauja veiklos arba neabstraktaus mastymo pplotmeje. Tuo metu prasidedapirmoji vaiku gincu stadija arba nuomoniu supriesinimas, kai vaikas tik pateikia savo nuomone ir nesistengia jos logiskai pagristi.

Lyties tapatumas

Sio amziaus tarpsnio metu vaikas aiskiai suvokia save kaip berniuka ar mergaite. A. Vingras, A. Vingriene (1998) teigia, kad lytines priklausomybessuvokimas yra pirmasis ir svarbiausias lytines brandos elementas. Visiskas lyties tapatumas kuriamas viso zomgaus gyvenimo eigoje, bet procesas prasideda vaikysteje.

Kaip nurodo B. ir P. Tradiciksai lyties tapatumo eiga aikino trys poziuriai: psichodinaminis, socialinio mokimosi ir kognityvinis. Kogentyvini lyties tapatumo vystimosi poziuri paziule L. Kohlberg. Jo nuomone, dauguma 26 menesiu vaiku patikimai pazysta savo ir kitu zmoniu lyti. Paskui jei atranda, ismoksta savo lyciai tinkancio elgesio.

Dorovės ugdymas

Kitas vystimosi uzdavinys velivuoju iki mokykliniu periodu - doroves arba morales, kaip elgesio taisykliu visumos, ugdymas. Jis atsiranda kaip butina socializacijos salyga ir pasekme. Aplinkiniai nubrezia taisykles, kuriu vaikas turi laikytis kitu zmoniu atzvilgiu.

Savigarba

Dar vienas 4-6 metu amziaus vaiko vystymosi uzdavinys yra savigarbos ppradzia. Savigarba yra butinas pozytivaus As-vaizdo komponentas. Save gerbiantys vaikai drasiai reaguoja i naujoves, lengvai susidraugauja, noriai eksperimentuoja. Jie sugeba kontroliuoti save, laikosi elgesio taisykliu ir pasitiki aukletojais ir tuomet, kai jis yra svetimsalis. Tokie vaikai yra kurybiski, turi lakia vaizduote,laisvai masto.

Žemos savigarbos darzelinukas skiria priesingos savybes: jie neiniciatyvus, perdetai reiklus, beveik visuomet siekia suaugusiuju pagalbos, nepradeda naujos veiklos. Tokie vaikai mazai kalba, atsiskiria nuo kitu arba agresyviai elgiasi, savininkiskai vertina daiktus. Abi minetos elgesio kryptys tiek pat budingos ir velesniame nei 6 metų amžiuje. Kaip teigia B. ir P. Newman (1987), savigarbai atsirasti yra svarbus du pagrindiniai saltiniai: 1)pasiekimu atitikmuo lukesciams; 2) aplinkiniu zmoniu meile, parama, ivertinimas. Savigarba turetu buti sekmingos to meto psichosocialines krizes tarp iniciatyvos ir kaltes baigtis.

Žaidimų svarba

Velyvajeme ikimokykliniame amziuje pasikeicia vaiku zaidimu struktura. Iki tol vyraves simbolinis zaidimas neturi grieztu taisykliu, jas nustato ir gali pakeisti pagrindinis veikejas. Be to, iki 4 metu vaikai gali zaisti nedidelemis grupelemis po 2-3, daugiausiai iki 15 minuciu, dazniausiai suaugusiuju prieziuroje. Aptaraimuoju laikotarpiu atsiranda sudetingesnio - grupinio - zaidimo uzuomazgu.Žaidimas sukelia kokybinius vaiko psichikos pakitimus: joje padedami mokymosi - svarbiausios mokykliniu metu veiklos - pagrindai. Vaiku siekimas gyventi bendrai su suaugusiaisiais dar negali buti patenkinamas bendru ju darbu. Ta poreiki vaikai pradeda tenkinti zaidime, kai, vaidinami suaugusius, jie atkuria ne tik darba, bet ir suaugusiuju socialinius santykius. Taip del ypatingos vaiko vietos visuomeneje atsiranda vaidybinis zaidimas, kaip savotiska vaiko isitraukimo i suaugusiuju gyvenima forma. Žaidime vaikui pirma karta atsiskleidzia objektyvus zmoniu santykiai. Nuoseklus kai kuriu vaidmenu atlikimas drausmina zaidziancius vaikus. mokosi derinti savo veiksmus.Žaidime vaikas labai greitai ismoksta realu daikta pakeisti zaisliuku arba atsitiktiniu daiktu. Kaip pakeisti realu daikta, vaikas mokosi is suaugusiuju. Ikimokyklinis vaikas gali akmenuku pakeisti duona, pagaleliu- zmogu. Taigi tame tarpsnyje zaidimas darosi simbolinis. Simbolinis zaidimas yra labai svarbus vaiko psichikos vystymosi momentas. Simboliu vartojimas, sugebejimas viena objekta pakeisti kitu- tai laimejimas, veliau padedas ismokti vartoti socialinius zenklus. Svarbu stai dar kas: savaip pavadines daikta, vaikas su juo pradeda elgtis ne pagal jo pirmykstes ypatybes, o tturedamas galvoje nauja jo pavadinima.Žaidimas skatina valingo demesio ir valingos atminties ugdyma. Žaisdami vaikai geriau susikaupia ir daugiau isimena, negu per labaratorinius bandymus. Samoningas tikslas- sukaupti demesi, isidemeti ir atsiminti- vaikui anksciausiai ir lengviausiai kyla zaidime.Labai daug itakos zaidimas turi kalbos vystymuisi. Žaidybine situacija is kiekvieno i ja itraukto vaiko reikalauja tam tikro sugebejimo bendrauti. Žaidimas turi itaka intelekto vystymuisi. Žaisdamas vaikas ismoksta apibendrinti daiktus ir veiksmus, pavartoti apibendrinta zodzio reiksme ir t. t. Isitraukus i zaidima, vystosi ivairios vvaiko protines veiklos formos.Vyresniesiems ikimokykliniams vaikams svarbiausia zaidimo turinyje-paklusti taisyklems. Saves apribojimas, santykiu drausme iskeliama i pirma vieta. Žaidime vaikai lengviau derina savo veiksmus, paklusta ir nusileidzia vienas kitam, nes to reikalauja vaidmenys.Be zaidimo, didele reiksme ikimokyklinio vaiko psichiniam vvystymuisi turi produktyvi veikla- piesimas, lipdymas, aplikacijos, konstravimas. Jos tikslas gauti produkta (piesini, statini), kuris turi tam tikras is anksto numatytas savybes. Ikimokyklininiu vaiku piesiniai pasizymi savotiskais bruozais: jie schemiski (zmogus vaizduojamas keliomis linijomis), juose daznai pazeidziami teisingi daitu dydziu santykiai (gele gali buti didesne uz nama) ir erdviniai santykiai (kai kada daiktas rodomas vienu metu is ivairiu pusiu ir t. t.).

Krizės

Trejų metų krizė yra viena iš sunkiausių. Ji sunki ne tik vaikui, bet ir tėvams. Vaikas tampa nevaldomas, niršta. Vaikas, atrodo, jau ir kalba, ir vaikšto, ir valgo pats, bet tėvai kažkodėl nebesupranta jo taip gerai kaip tada, kai jis dar nemokėjo kalbėti. Tėvai tiesiog sutrikę dėl tokio savo vaiko elgesio. Amžiaus krizė, aišku, praeina kaip ir visos kitos krizės. Tačiau žinodami pagrindinius šios krizės simptomus, galėsite lengviau ir ne taip skausmingai išgyventi šį kritinį momentą.

Štai pagrindiniai simptomai:

• Negatyvumas
• Užsispyrimas
• Priešgyniavimas
• Savarankiškumas
• Maištas - protestas
• Nuvertinimo simptomas
• Despotizmas

Savo santykiuose su vaiku reikia rasti aukso vidurį tarp visko leidimo ir draudimų. Pagrindinė tėvų užduotis šiame etape yra paaiškinti ir parodyti savo pavyzdžiu ką reiškia „galiu“ bei padėti vaikui įgyti šitą „galiu“. Suaugęs turi padėti vaikui suderinti savo „noriu“ su „reikia“ ir „negalima“ ir taip nustatyti savo „galiu“.

tags: #mazas #vaikas #asmenybe