Įvadas
Vasalinė priklausomybė nuo feodalo senjoro yra vienas iš pagrindinių feodalizmo bruožų, kuris susiformavo Europoje ankstyvaisiais viduramžiais ir gyvavo iki pat Naujųjų laikų. Ši sistema rėmėsi žemės nuosavybės ir karinės tarnybos ryšiais, kur vasalai buvo priklausomi nuo savo senjorų, mainais gaudami žemę ir apsaugą. Šiame straipsnyje nagrinėjama vasalinės priklausomybės istorija, pradedant jos susiformavimu Frankų valstybėje ir baigiant jos nuosmukiu.
Frankų Valstybės Susiformavimas
V a. frankų gentys, priklausančios vakarinių germanų grupei, pradėjo migruoti į Galiją, kuri anksčiau buvo Romos imperijos dalis. 496 m. Chlodvigas, tapęs frankų karaliumi, įvedė naują politinę tradiciją - valdžios kildinimą iš Dievo. Frankų valstybė VII-VIII a. tapo itin agresyvi ir užkariavo dideles teritorijas. Karolio Didžiojo (768-814 m.) valdymas buvo ypatingai reikšmingas, nes besiformuojanti Frankų valstybė tapo milžiniška imperija. Karolis Didysis asmeniškai dalyvavo daugiau nei 50 mūšių, kariaudamas įvairiose Europos dalyse.
Verdeno Sutartis ir Feodalizmo Pradžia
Po Karolio Didžiojo mirties, jo vaikaičiai Lotaras I, Karolis II Plikagalvis ir Liudvikas Vokietis 843 m. pasidalijo imperiją Verdeno sutartimi. Šis įvykis laikomas feodalinio susiskaldymo pradžia. Centrinės valdžios galia sumenko, o feodalai savo valdose įgavo imunitetą. Feodalinį susiskaldymą ypač didino vikingų puldinėjimai.
Feodaliniai Santykiai
Feodalizmas - tai visuomeninė santvarka, paremta vasaline lenine sistema, kur monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemę ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji - žemesniesiems savo vasalams. Šie santykiai buvo grindžiami sutartimi, vadinama komendacija. Senjoras garantuodavo vasalui apsaugą ir materialinę paramą beneficijos forma, o vasalas įsipareigodavo tarnauti senjorui, dažniausiai kaip karys, tačiau likdavo laisvas asmuo.
Alodas, Beneficija ir Feodas
Iš gimininės frankų bendruomeninės nuosavybės susiformavo privati žemės nuosavybė - alodas. Alodus turėjo visi laisvi frankai. Frankų karaliai už karo tarnybą dovanojo pavaldiniams žemės valdas iki gyvos galvos, kurios vadinamos beneficijomis (kartu su laisvais valstiečiais). Vėlesniais laikais beneficijų savininkai gauna iš valdovo imuninius raštus, kurie suteikė galimybę beneficijoje vykdyti administraciją, rinkti mokesčius ir vykdyti teismą. Galiausiai beneficija tapo paveldimu feodu (paveldima žemės valda su visu ten esančiu turtu).
Taip pat skaitykite: Feodalinės sistemos raida
Senjoriniai-Vasaliniai Santykiai
Senjoras dovanojo žemę, vasalas - gaudavo. Vasalą senjoras turėjo aprūpinti žeme, o vasalas turėjo atlikti karinę tarnybą, dalyvauti teisme ir atlikti kitas prievoles. Svarbiausioji vasalų pareiga buvo karinė tarnyba dvare. Vasalui mirus, jo įpėdinis turėjo sumokėti paveldėjimo mokestį - reljefą.
Feodalinė Hierarchija
Visose valstybėse įsitvirtino monarchijos. Ankstyvaisiais viduramžiais valstybės išgyveno feodalinį susiskaldymą, brandžiaisiais ir vėlyvaisiais vyko centralizacijos procesai, kurių metu kūrėsi luominės monarchijos. Susiformavo savita organizacija - „feodaliniai laiptai". Tai buvo senjorų ir vasalų sistema. Viršuje buvo karalius - senjoras grafams ir hercogams, kurie savo ruožtu buvo senjorai baronams, kurie savo ruožtu buvo senjorai riteriams. Pamažu, grandinėle, ir susirinkdavo kariuomenė.
Valstiečių Padėtis
IX-XI a. pasikeitė ir valstiečių padėtis. Iki IX a. valstiečiai buvo laikomi laisvais, tačiau pririštais prie žemės. Jau XI a. daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai ir valstiečiai tapo įbaudžiavinti (arba pusiau įbaudžiavinti). Valstiečiai ūkininkavo, turėjo šeimą, kiemą, gyvulių ir nesudėtingų žemės ūkio padargų.
Pilys
IX-XI a. Vakarų Europa vis labiau apaugo pilimis, kurios buvo feodalo namai ir jo tvirtovė. IX a. pilys būdavo medinės, su bokštu. Apatiniame pilies aukšte būdavo tarnai ir įvairūs maisto bei prekių sandėliai. Pilį juosdavo gynybinis griovys, per kurį galima būdavo persikelti pakeliamu tiltu. X a. pilys jau būdavo statomos iš akmens. Dažniausiai pilies vieta būdavo aukšta, apsupta uolų. Ją supdavo viena ar daugiau akmeninių sienų, griovių bei tiltų sistema. Pilys buvo sunkiai užimamos, todėl dažniausiai būdavo apsuptos ir marintos badu.
Romos Katalikų Bažnyčia
Nuo ankstyvųjų viduramžių popiežiaus galia ir įtaka augo, pasiekdama viršūnę brandžiaisiais viduramžiais. Bažnyčia didino savo įtaką begaliniais turtais. Didelis pajamų šaltinis buvo indulgencijos.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie Vasalo priklausomybės aktą senjorui
Centralizacijos Procesai
Nuo XII a. prasidėjo centralizacijos procesai, kurių metu karaliai siekė suvienyti valstybę ir pajungti savo valdžion vasalus. Lėšų karalius gaudavo iš turtėjančių miestų. Centralizacija vyko „iš viršaus", dažnai ginklo pagalba. Formavosi bendra kalba, bendra kultūra.
Centralizacija Prancūzijoje ir Anglijoje
Prancūzijoje centralizacija prasidėjo anksčiau nei Anglijoje. Šios šalys kovojo kelis šimtus metų. Prancūzijos vienijimą rėmė Generaliniai luomai (nuo 1302 m.), kuriuos sudarė dvasininkija, bajorija ir miestiečiai kartu su valstiečiais. Generaliniai luomai turėjo tik patariamąją teisę ir daugiausia spręsdavo mokesčių klausimus. XV a. Liudvikas XI baigė vienyti Prancūziją. Anglijos centralizacijos priežastys skyrėsi nuo Prancūzijos. Susivienijimą lėmė tai, kad XI a. Angliją užkariavo normandai. 1264 m. susiformavo parlamentas.
Feodalizmas Lietuvoje
Lietuvoje feodaliniai santykiai gyvavo nuo XII iki XIX amžiaus. 10-11 a. Lietuvos ūkyje įvyko žymių pokyčių: pradėta naudoti plačiaašmeniai kirviai, žagrės, imta daugiau sėti žiemkenčių. Tai lėmė gimininės bendruomenės ūkio irimą ir atskirų šeimų ūkio susidarymą 11-12 amžiuje. 12 a. antroje pusėje-13 a. pirmoje pusėje individualios šeimos ūkis tapo visuomeninės gamybos pagrindu, susidarė alodininkų teritorinė bendruomenė - laukas. Iš gentinės diduomenės iškilę kunigaikščiai vaišes pavertė duoklės produktais surinkimu iš laukininkų (kieminėjimas virto pasėdžiu).
Brandusis Feodalizmas Lietuvoje
Yra nuomonių, kad brandusis feodalizmas Lietuvoje prasidėjo XIV a. pabaigoje, valdovams ėmus dalyti feodalams veldamus. Nuo 1387 m. (po Lietuvos krikšto) susikūrė bažnytinė žemėvalda. Buvo įformintas pasauliečių feodalinių valdų imunitetas, įtvirtinta žemvaldžių pirmenybė į žemę valstiečių tėvoninio paveldėjimo teisės atžvilgiu, pradėta varžyti valstiečių teisę pasirinkti poną (1447 Kazimiero privilegija, 1468 Kazimiero teisynas).
Baudžiavos Įsigalėjimas
15-16 a. ryšys su rinka, feodalų luomo konsolidavimasis ir jo diktatūros stiprėjimas spartino baudžiavos įsigalėjimą. Privačių feodalinių žemės valdų valstiečiai galutinai paversti baudžiauninkais 16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio valdų - po Valakų reformos. Baudžiavinius santykius įformino Antrasis Lietuvos Statutas (1566) ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588).
Taip pat skaitykite: Valstiečiai ir vasalai LDK: kas skyrė?
Vėlyvasis Feodalizmas ir Jo Nuosmukis
Vėlyvojo feodalizmo pirmasis etapas - feodalizmo ir baudžiavos irimas - truko maždaug iki XIX a. 4 dešimtmečio. Lietuvos ūkis dėl geografinės padėties ir ekonominių sąlygų dar brandaus feodalizmo laikotarpiu buvo susijęs su Vakarų Europos rinkomis. Ūkį veikė XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pramonės revoliucija Anglijoje ir Prancūzijoje, dėl jo sparčiau gausėjo miestų bei nežemdirbinė gyventojų dalis.
Baudžiavos Panaikinimas
Maždaug nuo XIX a. 4 dešimtmečio prasidėjo vėlyvojo feodalizmo antrasis etapas. Klostėsi kapitalistinė sankloda. Feodalizmas patyrė krizę, valstiečiai masiškai priešinosi dvarininkams. XIX a. 6 dešimtmečio pabaigoje, po pralaimėto Krymo karo (1853-56), Rusijos imperijoje susidarė sunki padėtis. Rusijos caras Aleksandras II 1861 m. buvo priverstas panaikinti baudžiavą (valstiečių reforma).
tags: #vasalo #priklausomybe #nuo #feodalo #senjoro