Įvadas
Meilė, viena galingiausių ir labiausiai aptarinėjamų emocijų, dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu įvairioms meno formoms. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip meilės psichologija atsiskleidžia karikatūrose, remiantis šaipokų kūryba, bei paliesime kasdienio gyvenimo scenas, kuriose meilė pasireiškia įvairiais pavidalais - nuo pakylėjimo iki nusivylimo.
Šaipokų kūryba: humoro ir kritikos derinys
Karikatūros, kaip vizualinės satyros forma, jau ilgą laiką naudojamos visuomenės reiškiniams kritikuoti ir apmąstyti. Šaipokai, save taip vadinantys karikatūrininkai, Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias 1971 metus, kai Kaune buvo surengta pirmoji jų paroda. Šie menininkai, tokie kaip Saulius Medžionis, Algirdas Radvilavičius, Algimantas Snarskis, Vladimiras Beresniovas, Edmundas Unguraitis, Jonas Varnas ir Marta Valaikienė, savo kūryboje dažnai nagrinėja socialines, politines ir kultūrines temas, pasitelkdami humorą ir ironiją.
Šaipokų pakilimas ir nuosmukis
Anot E. Unguraičio, šaipokų pakilimo laikotarpiu, apie 1987-uosius, jų renginiai sulaukdavo didelio populiarumo, pritraukdavo aktorius, poetus, satyrus, rašytojus ir kitus menininkus. Tačiau, pasikeitus ekonominei situacijai, parodų organizavimas tapo sudėtingas dėl finansinių išteklių trūkumo. Laikraščiai ir žurnalai, anksčiau spausdinę karikatūras, pradėjo turėti savo etatinus karikatūristus, todėl rinka susiaurėjo, o šaipokų kūryba prigeso.
Karikatūros vaidmuo visuomenėje
E. Unguraitis pabrėžia, kad anksčiau karikatūros atlikdavo svarbų vaidmenį visuomenėje - jos eidavo šalia reportažų ir būdavo tarsi idėjos santrauka. Jei žmogus tingėdavo skaityti visą straipsnį, užmetęs akį į piešinį, galėdavo suprasti mintį. Anot jo, redaktorė Teklė Mačiulienė leisdavo kritikuoti net valdžios žmones, o tai rodo karikatūros galią daryti įtaką.
Karikatūros stilius ir filosofija
E. Unguraitis teigia, kad jo karikatūros braižas susiformavo per ilgą laiką, dirbant stiklo fabrike. Mokykloje jis mokėsi piešti taip, kad daiktai atrodytų kaip tikri, o tai reikalavo taiklaus, skaidraus ir lakoniško brūkštelėjimo. Šis įgūdis vėliau atsispindėjo ir jo karikatūrose. E. Unguraitis stengiasi, kad jo karikatūros turėtų ne tik humoro, bet ir filosofinę, gilesnę prasmę.
Taip pat skaitykite: Savigarba ir meilė: kaip jie susiję?
Tabu temos ir vertybės
E. Unguraitis teigia, kad anksčiau buvo daugiau temų, iš kurių negalima šaipytis, tačiau dabar jų mažėja. Vis dėlto, jis mano, kad negalima šaipytis iš mamos ir vaiko meilės, nes ji pernelyg tikra. Jis taip pat yra piešęs laidotuves, tačiau ne siekdamas pašiepti mirtį, o norėdamas atkreipti dėmesį į žmonių požiūrį į materialines vertybes ir tuštybę. Jo vertybės panašios kaip visų: sąžiningumas, dorumas, šeima, draugystė.
Vaidyba ir personažai karikatūrose
Spektakliuose, kuriuose dominuoja forma, dažniausiai toji forma yra dominuojama pernelyg intensyvaus vizualinio turinio, o šis sunkiai siejasi su dramaturginėmis prasmėmis. Vaizdas pats savaime nebe iliustruoja ar papildo dramaturgiją, o kuria atskiras prasmes, tačiau jos lieka padrikos. Visame spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ dominuoja karikatūriškai apibrėžti aktorių įkūnyti personažai, kurie nė nepretenduoja į vaidmenis, turinčius gylį, dramaturgiškai apibrėžtas ir aiškinamas prasmes. Šie personažai tėra vieno sakinio ar frazės nešiotojai, jie nesukuria jokio vidinio konflikto, nes jie net neturi vidaus. „Raganosiuose“ žaidžiama žanrais, todėl spektaklyje yra scenų, kuriose personažai „ištuštinami“ ir aktoriai paverčiami imitatoriais. Tai paviršiniai personažai, kurių psichologija atvaizduojama grynai išorėje, todėl tokių personažų iliustravimas nereikalauja iš aktoriaus jokių psichologinių pastangų. Kitaip tariant, toks vaidmuo nereikalauja iš aktoriaus nei jausmų, nei mąstymo, nes jam sukurti pakanka stereotipinių priemonių. Tokio tipo personažas dažniausiai aptinkamas vizualiajame teatre, kuris laikomas produktu, lengvai generuojančiu pelną. Tačiau nuprasminus dramaturginį turinį kenčia spektaklio kokybė, todėl vizualusis teatras dažnai nuvertinamas, nes virsta populiariu masinio vartojimo menu. Vadovaujantis lygiai tokia pat aktorine iliustracija bei imitacija vaidmenys kuriami spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Tiesa, Paulinos Pukytės tekstas iš aktorių nereikalauja įsikūnijimo, tad pasikliaudama dramaturge, aktoriniams darbams gylio neprideda ir režisierė. „Scilė nori būti žmogumi“ - tai parodija apie moters teisę būti žmogumi. Spektaklio žanras siūlo ir vaidybos stilistiką - paviršinę emocijų raišką, nesusiejant jos su vidiniais personažo išgyvenimais. Tačiau šis spektaklis, priešingai nei „Raganosiai“, neturi pretenzijų į psichologiškai įkrautus personažus - kūrėjai nesislėpdami kuria tuščiavidurius veikėjus, o Obcarsko spektaklyje tipažams suteikiama kur kas daugiau erdvės nei reikalauja jų kuriami vaidmenys.
Meilės psichologija kasdieniame gyvenime
Klausimas, kodėl išgaruoja meilė ar kodėl pradžioje vienas kitą nepaprastai mylėję partneriai galiausiai visai vienas nuo kito atitolsta, yra viena didžiausių mūsų pasaulio paslapčių. Kodėl mūsų kažkada mylimam žmogui jausta aistra, trauka, susižavėjimas bei atvirumas bėgant metams išgaruoja?
Fantazijų ryšys
„30 metų stebėdama poras, analizuodama jų elgesį bei santykius pastebėjau ganėtinai didelį elgesio modelių kontrastą tarp tų, kurie vienas kitą iš tiesų myli ir tų, kurių santykiai paremti veikiau fantazijų ryšiu (angl. fantasy bond). Fantazijų ryšys - tai vienybės su savo partneriu iliuzija. Kuomet poros susikuria tokį ryšį, vietoj tikrojo artimumo vienas kitam, jie gyvena vienybės fantazijoje. Fantazijų ryšio laipsnis gali nuolat augti, jis nestovi vietoje. Pradžioje tokie partneriai dažniausiai moka vienas kitam atsiverti ir atrasti bendrų savybių, tada ateina momentas, kuomet vienas iš jų ar abu pradeda bijoti tai daryti ir bandydami save apsaugoti ar paslėpti savo pažeidžiamumą, jie užsiveria ir nustoja demonstruoti tikrąją meilę, ją jie pakeičia meilės fantazija. Gera naujiena, anot jos, yra ta, kad jei mes atkreipsime dėmesį į elgesio modelius, kurie gali atvesti prie fantazijų ryšio, galime sustabdyti save ir išmokti kurti gerus bei tvirtus santykius.
Septyni elgesio modeliai, vedantys prie fantazijų ryšio
- Pikta reakcija į partnerio atsiliepimus vs. atviras bendravimas. Kuomet poroje susiformuoja fantazijų ryšys, mes užsiveriame tikrajam dialogui. Vietoje jo demonstruojame savo gynybą, kuri neretai būna tokia šiurkšti, jog užčiaupia ir partnerį. Jei ji ar jis sako: „Man nepatinka, kuomet tu visą vakarą praleidi prie televizoriaus, tada būni išsiblaškęs (-iusi) ir man atrodo, kad manimi visai nesidomi“, galėtume suprasti ir užjausti savo partnerį, o ne staigiai jam/jai atkirsti: „Nebūk dramatiškas (-a), aš tiesiog pavargau“. Kiekvieno iš mūsų tikslas turėtų būti sugebėjimas išgirsti VISKĄ. Tai nereiškia, kad privalome sutikti su kito žmogaus nuomone, tačiau turime ją priimti, o ne visiškai ją atkirsti.
- Uždarumas naujoms patirtims vs. individualumo išlaikymas. Kuomet nustojame bandyti naujus dalykus ir ieškoti abu dominančių patirčių, santykiai nepaprastai žalojami, dėl to tarp partnerių gali kilti didelis nepasitenkinimas. Visuomet turėtume būti atviri naujoms patirtims ir niekuomet nederėtų atkirsti partnerio noro jas mums siūlyti.
- Apgaulė ir dviveidiškumas vs. nuoširdumas. Svarbu atminti, kad jei jau sakome, kad mylime, tai ir mūsų veiksmai turėtų atitikti šiuos žodžius: ar mes rodome savo juntamą meilę, ar mokame kalbėtis, ar nušvintame vos tik jį/ją išvydę?
- Ribų peržengimas ir nepaisymas vs. individualybės gerbimas. Tam, kad būtume mylintys ir išlaikytume santykiuose patys save, turime ir į partnerį žvelgti kaip į atskirą individualybę, kuri mums rūpi nepriklausomai nuo mūsų pačių norų ir poreikių. Tereikia matyti vienas kitą ir gerbti vienas kito tikslus bei sugebėjimus.
- Šilumos, seksualumo trūkumas ir rutina vs. fizinis artumas. Svarbu perfiltruoti savo mintis, nes savikritika trukdo justi savo seksualumą.
- Vienas kito nesupratimas vs. realistiškas požiūris. Būtų idealu, jei išeitų į savo partnerį žvelgti realistiškai - matyti jo/jos privalumus ir trūkumus ir priimti jį/ją tokį, koks yra.
- Manipuliacijos ir dominavimas vs. lygybė. Kad santykiuose vyrautų lygybė, svarbu išmokti aiškiai dėstyti savo norus ir poreikius - tai suteiks partneriui galimybę juos suprasti ir tinkamai į juos atsakyti.
Meilė kaip sociologinis fenomenas
Emocijos, kurios užpildo mūsų kasdienį gyvenimą, - turtingas ir neįtikėtinai įdomus apmąstymų objektas. Nuobodulys, neviltis, baimė, įniršis ir nenumalšinamas įsimylėjimas ne tik kuria mūsų kasdienio elgesio įpročius, bet ir mus suartina ar išskiria. Net ir tais atvejais, kai deginamos dirbtinės orchidėjos, investicijos į meilę užpildo mūsų monotonišką kasdienybę netikėtumo, baimės, aistros, susirūpinimo išgyvenimais. Visa tai mus uždega ir leidžia pajusti, kad gyvename.
Taip pat skaitykite: Psichologija: meilė ir pyktis
Net ir tais atvejais, kai mums nepavyksta įgyvendinti savo meilės troškulio, mūsų paklydimai, atmiešti skirtingų emocijų, gali būti mūsų kūrybingumo šaltinis, skatinantis optimizmą, naujų galimybių paiešką ir netgi jausminį eksperimentavimą.
Taip pat skaitykite: Meilė ir Motyvacija
tags: #meile #psichologija #karikaturos