Įvadas
Šiandienos pasaulyje, kuriame nuolat vyksta socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai, vaiko psichologija tampa vis svarbesnė. Ši mokslo šaka tiria vaiko psichikos raidą, jos faktus ir dėsnius, aiškina, kaip kinta vaiko psichiniai procesai, sudarydami vis sudėtingesnes struktūras, ir kokius periodus jie pereina. Straipsnyje nagrinėsime vaiko psichologijos proceso objektą, jo raidą, įtaką socializacijai ir svarbiausius aspektus, lemiančius vaiko asmenybės formavimąsi.
A. Šeima ir jos įtaka vaiko raidai
1. Šeimos samprata ir funkcijos
Šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, yra saugoma ir globojama. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, o sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios. Tėvai privalo auklėti savo vaikus ir iki pilnametystės juos išlaikyti, o vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Mokslinėje literatūroje šeima dažnai apibūdinama kaip bendruomenė, kurios narius sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymų ir socialiai pripažinta tvarka. Šeima atlieka daugybę funkcijų, tarp kurių svarbiausios yra:
- Reprodukcinė funkcija: vaikų gimdymas, auginimas ir auklėjimas.
- Ekonominė funkcija: ekonominė, ūkinė šeimos veikla.
- Socializacijos funkcija: visuomeninių vertybių, normų bei elgesio pavyzdžių perdavimas vaikams.
- Psichosocialinė funkcija: šeimos narių tarpusavio bendravimas, dvasinis ir psichologinis palaikymas, meilė.
- Rekreacinė funkcija: laisvalaikio organizavimas.
- Seksualinė funkcija: poreikių tenkinimas.
2. Šeimos modelių kaita
Šeima nėra statiška institucija, ji nuolat kinta. Iki XX a. vidurio lietuvių šeima tebegyvavo kaip svarbiausia ugdymo institucija, kurios santykių hierarchijos viršūnėje buvo tėvas, kaip namų galva ir autoritetas. Moteris rūpinosi vyro ir vaikų fizine bei emocine gerove, ir tai buvo svarbiausias jos pasitenkinimo šaltinis.
XX a. antrojoje pusėje visuomeniniai judėjimai, tokie kaip moterų, lytiniai, rasiniai, etniniai mažumų, jaunimo, pakeitė patriarchalinę, tradicinę visuomenę ir šeimą. Socialinių judėjimų paveiktas ėmė byrėti stereotipinis, nelygybe ir diskriminacija grįstas, tradicinis pasaulis ir tradicinė pasaulėjauta.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Šiandien galime stebėti perėjimą nuo tradicinės prie modernios šeimos, kuriai būdingas santuokų skaičiaus mažėjimas, santuokos atidėjimas vyresniam amžiui, gimstamumo mažėjimas, pirmojo vaiko gimdymo atidėjimas vyresniam amžiui, nesantuokinių vaikų gausėjimas ir porų, kurios gyvena santuokos neregistravusios, gausėjimas.
Vis labiau šeimose įsivyraujantis egalitarinis modelis, atsiradęs dėl masinio motinų įsiliejimo į darbo rinką, privertė iš naujo pažvelgti į atsakomybės už vaiko socializaciją problemą ir iškelti probleminius klausimus: kaip vaiko ugdymo funkcijas pasidalija tėvas ir motina, kai abu jie yra šeimos maitintojai? Kaip kinta socialiniai vaidmenys šeimoje? Kaip tokioje šeimoje patenkinami visi pagrindiniai vaiko poreikiai?
B. Socializacijos procesas ir šeimos įtaka
1. Socializacijos samprata
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas perima visuomenės kultūrą, vertybes, normas, elgesio modelius ir tampa pilnaverčiu visuomenės nariu. Šis procesas prasideda nuo pat gimimo ir tęsiasi visą gyvenimą.
Šeima atlieka vieną svarbiausių vaidmenų vaiko socializacijos procese. Būtent šeimoje vaikas gauna pirmąsias socialines pamokas, perima vertybes, normas ir elgesio pavyzdžius. Šeima tiesiogiai veikia vaiką visose jo gyvenimo srityse.
2. Šeimos funkcijos socializacijos procese
Šeima atlieka kelias svarbias funkcijas vaiko socializacijos procese:
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
- Vertybių ir normų perdavimas: Šeima perduoda vaikui visuomenėje priimtas vertybes ir normas, kurios padeda jam orientuotis socialinėje aplinkoje ir elgtis tinkamai.
- Elgesio modelių formavimas: Vaikas stebi tėvų ir kitų šeimos narių elgesį ir perima jų elgesio modelius.
- Socialinių įgūdžių ugdymas: Šeimoje vaikas mokosi bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir kitų socialinių įgūdžių, kurie yra būtini sėkmingai socialinei integracijai.
- Emocinio saugumo užtikrinimas: Šeima suteikia vaikui emocinį saugumą, kuris yra būtinas jo psichinei sveikatai ir socialinei adaptacijai.
3. Tėvų požiūris į vaiko socializaciją
Tėvų požiūris į vaiko socializaciją yra labai svarbus vaiko asmenybės formavimuisi. Tėvai, kurie skiria pakankamai dėmesio vaiko ugdymui, palaiko jį, skatina jo savarankiškumą ir iniciatyvą, padeda jam tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.
Egalitarinėje šeimoje, kurioje abu tėvai yra ekonomiškai aktyvūs ir dalijasi atsakomybe už vaiko ugdymą, vaiko socializacijos procesas gali būti sėkmingesnis, jei tėvai sugeba suderinti darbo ir šeimos vaidmenis ir skirti pakankamai dėmesio vaikui.
C. Raidos psichologijos objektas ir uždaviniai
1. Raidos psichologijos samprata
Raidos psichologija - tai mokslo šaka, tirianti žmogaus psichikos raidą nuo gimimo iki senatvės. Ji aiškina, kaip kinta žmogaus psichiniai procesai, sudarydami vis sudėtingesnes struktūras, ir kokius periodus jis pereina.
Raidos psichologijos objektas - augantis žmogus. Ši mokslo šaka remiasi moksliniais tyrimais ir stengiasi suprasti svarbiausius raidos dėsningumus, rasti įvairių problemų sprendimo būdus.
2. Raidos psichologijos uždaviniai
Svarbiausias raidos psichologijos uždavinys - aprašyti, įvertinti ir paaiškinti vaiko elgesio ir sugebėjimų pokyčius, įrodyti, kad tokie pokyčiai yra būdingi visiems bet kurios kultūros vaikams.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Raidos psichologija tiria daugybę kitų fenomenų, ieškodama bendrų dėsningumų, ir aiškina individualių žmogaus raidos skirtumų priežastis.
3. Pagrindinės raidos psichologijos problemos
Raidos psichologijoje dažnai diskutuojama dėl prigimties ir ugdymo, brendimo ir mokymosi tarpusavio sąveikos ir jų įtakos žmogaus asmenybės raidai.
- Prigimtis ir ugdymas: Dalis psichologinių tyrimų yra nukreipti analizuoti žmogaus prigimtį.
- Brendimo ir mokymosi sąveika: Brendimas ir mokymasis yra du labai skirtingi procesai, keičiantys atskiro individo raidą. Brendimas priklauso nuo augimo, o išmokimas per patyrimą.
- Žmogaus raidos pobūdis: Dalis psichologų tvirtina raidos vientisumą, o kita dalis - žmogaus raidą supranta ir aiškina kaip netolygų procesą.
- Vaikas ir suaugęs žmogus: Ilgai nebuvo vaikystės, kaip atskiros žmogaus raidos stadijos sampratos. Į vaiką buvo žiūrima kaip į mažą suaugusįjį. Dabar labai pabrėžiama vaikystės svarba ir ankstyvo patyrimo įtaka tolesniam gyvenimui.
4. Raidos periodai
Žmogaus raida skirstoma į kelis periodus:
- Prenatalinis periodas: laikotarpis nuo apvaisinimo iki gimimo.
- Kūdikystė: pirmieji dveji gyvenimo metai.
- Ankstyvoji vaikystė/ikimokyklinis periodas: nuo 2 iki 6 metų.
- Vidurinioji vaikystė: nuo 7 iki 11 metų.
- Paauglystė: nuo 12 iki 18 metų.
- Suaugusiojo amžius: nuo 18 metų ir vyresni.
Kiekvienam raidos periodui būdingi tam tikri psichiniai ir fiziniai pokyčiai, kurie lemia individo elgesį ir socialinę adaptaciją.
D. Pažintinė raida
1. Mąstymo raida
Mąstymas, psichologiniu aspektu, yra psichinis procesas, pažinimo veikla. Tai individo pažintinės veiklos procesas - apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas.
Kognityvistas J. Piaget buvo vienas iš pirmųjų, kuris labai didelį dėmesį kreipė į vaiko pažintinę raidą ir tuo pačiu į jo mąstymo raidą. Jo nuomone, vaiko pažintinių procesų ir mąstymo raida yra ne pastiprinimo iš aplinkos rezultatas ar išmoktų dalykų kiekio atspindys, bet daugiau ji priklauso nuo kokybiškai pasikeitusių vaiko sugebėjimų.
Piaget teigė, kad pagrindinis mąstymo raidos tikslas yra visiška mąstymo loginė pusiausvyra, kurią galima pasiekti tik formalaus mąstymo stadijoje. Kol vaikas pasiekia formalaus mąstymo stadiją jis turi pereiti dar tris stadijas: sensomotorinę, priešoperacinę, konkrečių operacijų.
- Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų): vaikas pradeda įsisąmoninti, kad objektai egzistuoja, nors jų ir negali matyti.
- Priešoperacinė stadija (2-6m.): vaikas pasauliui pažinti pradeda naudoti simbolinį mąstymą. Mąstymas tampa egocentriškas.
- Konkrečių operacijų stadija (7-11m.): vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimui paaiškinti.
- Formalių operacijų stadija (nuo 12 metų): pereinama prie abstraktaus mąstymo neatsižvelgiant į konkrečius faktus.
2. Kalbos raida
Kalba yra praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais savo mintis. Anot J. Vabalo - Gudaičio kalba yra dorovinių santykių tarpusavio sąsaja, kurioje glaudžiai susipynę asmens jausmai, elgesys, požiūriai, nuostatos, įsitikinimai ir patirtis.
Kalba formuojasi mąstymo įpročių pagrindu. Vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi, kalba vaikui yra minčių perteikimo būdas. Vaiko kalba priklauso nuo paties vaiko vystymosi, taip pat priklauso nuo socialinių vaiko ir suaugusiųjų santykių tipo.
Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Reikia sudaryti sąlygas ugdyti vaiko kalbinę raišką susiejant ją su grafine, plastine, muzikine ir mimikos išraiška.
E. Emocinis ir socialinis vystymasis
1. Prieraišumas
Prieraišumo teorijos kūrėjas yra Johnas Bowly (1907-1990). J. Bowlby teigia, kad kiekvieno vaiko psichikoje egzistuoja tam tikra sistema, kuri laiko jį arti motinos. Šią sistemą jis pavadino prieraišumo sistema. Anot Bowlby, kiekvienas naujagimis turi įgimtą prieraišumo sistemą, kuri susiformavo evoliucijos metu ir garantuoja individo išlikimą.
Prieraišumu pagrįsti motinos ir kūdikio santykiai yra emociškai smarkiai susieti. Kai motina tampa vaikui emociškai ir fiziškai neprieinama ilgesnį laiką, tai gali tapti sunkaus psichologinio sutrikimo priežastimi.
2. Savarankiškumo ugdymas
Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji.
Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“. Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas.
tags: #menines #psichologijos #proceso #objektas