Įvadas
Meno esmė ir jo suvokimas - tai sudėtingos ir nuolat kintančios temos, kurios per amžius domino filosofus, menotyrininkus ir pačius menininkus. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti skirtingas meno sampratas, meno suvokimo problemas ir įvairių filosofinių mokyklų požiūrius į meno esmę. Straipsnyje remiamasi įvairių autorių įžvalgomis, pradedant romantizmo filosofija ir baigiant šiuolaikinėmis hermeneutikos teorijomis.
Romantizmo Meno Filosofija
Romantizmo meno filosofija gimė Vokietijoje, o Jienos romantikai buvo panestetinių idėjų skleidėjai, kuriems aukščiausia vertybė ir būties forma buvo meninė kūryba. Frydrichas Šlėgelis buvo vienas žymiausių šio judėjimo atstovų. Romantizmo filosofijos pagrindinė idėja buvo meninio pasaulio suvokimo perkėlimas į filosofijos sritį, siekiant sujungti meno ir filosofijos sferas. Romantikai kritikavo Kanto mastymus už pernelyg didelį racionalumą ir atitrūkimą nuo meninės praktikos, siekdami apjungti meno praktiką ir teoriją.
Meno Autonomija
Romantikai pabrėžė meno autonomiją, teigdami, kad menas yra unikali ir aukščiausia žmogaus veiklos forma, perteikianti svarbiausias skirtingų tautų ir kartų sukauptas vertybes. Jie neigė bet kokį meno ir tikrovės determinizmą, teigdami, kad menas yra vertingas pats savaime ir nepriklauso nuo tikrovės. Nuo romantizmo atsirado atotrūkis tarp realybės ir meninio idealo.
Meninio Pažinimo Išaukštinimas
Romantikai išaukštino meninį pažinimą, vertindami jį labiau nei mokslinį. Jie tikėjo, kad net meno fragmente yra įkūnyta visata. Romantikai iškėlė sintezės idėją, siekdami apjungti meno rūšis ir meną su filosofija bei būtimi. Mene, o ne gyvenime, egzistuoja tikrosios vertybės, grožis ir tikroji realybė.
Intuityvistinės Meninės Nuostatos
Romantikai aukštino emocinį pradą mene, įskaitant kūrybinį įkvėpimą, nesąmoningus potraukius ir stichinį vaizduotės žaismą. Sąmonė reikalinga tik baigiamajame kūrybos etape, kai reikia kūrinį įkūnyti. Romantikai pirmieji išaukštino psichinę patologiją kaip kūrybos skatintoją, laikydami ją neatskiriamu genijaus bruožu. Suvokimas taip pat vyksta meninės intuicijos pagalba, o būtį geriau pažinti intuicijos, o ne filosofijos dėka.
Taip pat skaitykite: Meno terapijos nauda
Žavėjimasis Antikos Menu ir Kultūra
Romantikai žavėjosi antikos menu ir kultūra, laikydami ją grožio etalonu. Šlėgelis suskirstė meno istorijos raidą į natūralią (antikos menas) ir nenatūralią (disharmoningas „šiuolaikinis“ menas), vėliau pripažindamas ir romantinį meną. Romantikai pripažino, kad visi meno istorijos etapai yra vienodai svarbūs, nes išreiškia individualius meninius išgyvenimus tam tikroje erdvėje ir laike.
Subjektyvumas ir Originalumas
Romantikai pabrėžė subjektyvumą, teigdami, kad vidinis pasaulis yra aukščiausia vertybė, o meno tikslas - vidinė menininko pasaulio raiška. Jie taip pat akcentavo originalumą, teigdami, kad asmenybės yra nepanašios, tad ir jų kūriniai turi skirtis. Atsiranda prieštaravimas tarp idealo ir realybės, kurį galima panaikinti romantinės ironijos pagalba.
Hėgelio Estetika
Hėgelis, priskiriamas prie objektyvaus idealizmo, siekė susisteminti viską į visumą, kad būtų galima paaiškinti bet kokį reiškinį. Jaunystėje Hėgelis žavėjosi romantinėmis idėjomis, tačiau vėliau atsisakė grožio, kaip aukščiausios pakopos sampratos, teigdamas, kad aukščiausioji pakopa yra mokslas.
Absoliuti Idėja ir Meno Vieta Joje
Hėgelis teigė, kad absoliutas yra objektyvi, nuo realybės nepriklausoma dvasia, kuri įsikūnija pasaulyje įvairiomis formomis ir vadovauja jo raidos procesams. Grožis yra absoliučios idėjos įkūnijimas meno kūrinyje, kuris yra gražus, jei turi atitinkamą formą, galinčią teisingiausiai išreikšti idėjos turinį. Hėgelis kritikavo romantikų iškeltą meninio pažinimo idėją, laikydamas ją žemiausia pažinimo forma.
Meno Stilių Klasifikacija
Hėgelis klasifikavo meno stilius į simbolinę, klasikinę ir romantinę pakopas. Simbolinė pakopa realizuojama architektūroje ir yra abstrakti, klasikinė - antikos skulptūroje, kur forma ir turinys sutampa, o romantinė - literatūroje, poezijoje, teatre ir dailėje, kur turinys dominuoja. Hėgelis teigė, kad dvasios pažangos kelyje menas neturėtų išlikti, tačiau bandė susisteminti meno istorinę raidą.
Taip pat skaitykite: Vygotskis ir jo įtaka
A. Šopenhauerio Filosofija
Šopenhaueris, Kanto pasekėjas, kritikavo Hegelį ir nuvainikavo tradicinius atspirties taškus - protą ir Dievą. Jis aukštino intuiciją ir laikė genijaus kategoriją svarbia. Šopenhaueris teigė, kad pasaulį sudaro regimoji (vaizdinys) ir neregimoji (valia) pusės. Valia yra nesąmoninga, visą apimanti jėga, pirminis gyvenimo impulsas.
Valia ir Estetinis Pažinimas
Šopenhaueris teigė, kad egzistuoja du būdai, kaip nusikratyti valios tironijos: estetinis ir asketinis. Estetinis būdas - atsiduoti grynajam, nesuinteresuotam pažinimui, t. y. grožio stebėjimui. Toks žiūrėjimas - „estetinė žiūra“, kurios dėka žmogus atkreipia dėmesį į platonišką idėją, slypinčią už reiškinio. Estetinė žiūra būdinga genijui, kuris turi grynojo pažinimo poreikį, nuslopinantį valią.
Genijus ir Kūryba
Šopenhauerio genijaus sąvoka panaši į romantikų. Kurdamas meną, genijus suaktyvina savo smegenų veiklą iki anomalijos, o kūryba yra iracionali. Šopenhaueris nuvertino racionalumo apraiškas, teigdamas, kad genialus yra tik spontaniškas meno kūrinys. Jis išskyrė muziką, teigdamas, kad ji prilygsta filosofijai ir gali atskleisti pasaulio vaizdą.
F. Nyčės Filosofija
Nyčė, vienas pagrindinių fašizmo ideologų, koncentravosi ties kasdieniu žmogaus gyvenimu. Jo filosofijos pagrindas - „valia galiai“ ir antžmogio koncepcija. Nyčei būdingas fragmentiškas ir ironiškas kalbėjimas.
Apoloniškasis ir Dioniziškasis Pradai
Nyčė išskyrė du pradus antikos kultūroje: apoloniškąjį (susijęs su protu, saiku, harmonija, grožiu) ir dioniziškąjį (susijęs su valia, svaiguliu, iracionalumu). Graikų tragedijoje jungiasi šie du pradai. Nyčė skirsto menus, pabrėždamas skirtumą tarp muzikinių ir nemuzikinių menų. Muzika - valios reiškinys (Dionizo pradas), kuri gali prasiskverbti į būties gelmes.
Taip pat skaitykite: Meno terapijos nauda
Menas ir Gyvenimas
Nyčė kritikavo Platono teiginį, kad menas slepia tiesą, teigdamas, kad menas kuria iliuziją, bet eina sąmoningo melo keliu. Tai vertingiau nei mokslinė veikla, kuriai būdingas nesąmoningas melas. Meninė kūryba atitinka gyvenimo dinamiką, o grožis netapatus tiesai. Kuo kūrinys gyvesnis, tuo jis vertingesnis. Antžmogis egzistuoja virš žmonių ir pasižymi genialumu.
Hermeneutika
Hermeneutika - tekstų supratimo ir aiškinimo (interpretacijos) teorija, siekianti tapti visų humanitarinių mokslų pagrindu. Meno kūriniai reikalauja supratimo ir interpretacijos. Hermeneutika aiškina žmonėms tekstus, kuriuose pilna poetinių figūrų.
Hermeneutikos Raida
Jau antikoje suprasta, kad poetiniai tekstai kelia supratimo problemų. Viduramžiais hermeneutika siejama su egzegeze - šv. Rašto aiškinimais. XIX a. filosofas W. Dilthey išplėtė hermeneutikos sampratą, suformulavo sąvokas: įsijautimas, išraiška, supratimas, interpretacija. Dilthey išryškino konteksto reikšmę, teigdamas, kad teisingas meno kūrinio interpretavimas neįmanomas be jo laikmečio konteksto suvokimo.
A. G. Gadamerio Hermeneutika
A. G. Gadameris kritikavo Kanto teiginį apie laisvąjį grožį, teigdamas, kad menas daro žmogui ilgalaikį poveikį ir verčia keistis. Menas negali būti autonomiškas, atsietas nuo religijos, moralės ir pan. Meno kūrinys turi hermeneutinę gelmę (gali paveikti, kažką sako). Menas skatina pažinti save, keistis. Tarp meno kūrinio ir suvokėjo turi kilti dialogas. Hermeneutinis ratas - nuolatinis judėjimas nuo detalės prie visumos ir nuo visumos prie detalės.
Menų Istorija
Menų istorija integruoja įvairias meno rūšis ir meno pažinimo veiklas. Menų istorija padeda mokiniui ugdyti pagrindines meno istorijos kompetencijas tiesioginio pažinimo būdu (lankantis muziejuose, koncertuose, parodose, spektakliuose, kūrybinėse laboratorijose, seminaruose ir kt.) bei virtualiai. Menų istorija yra žmonijos socialinės, kultūrinės patirties, mokslo atradimų atspindys, padedantis meno pažinimo būdu tyrinėti ir vertinti pasaulį.
Menų Istorijos Tikslai ir Uždaviniai
Menų istorijos dalyko paskirtis - sukurti sąlygas ir galimybes mokiniams pažinti menines formacijas, jų žymiausius kūrėjus bei kūrinius, vertinant bei reflektuojant ugdyti asmenines kompetencijas, patiriant susiliejimo su menu džiaugsmą. Svarbu padėti mokiniui išmokti atpažinti meno kūriniuose meninės epochos bruožus, plėsti estetines patirtis bei meninį akiratį, suprasti meno šedevrų susiformavimą paskatinusias priežastis, įgyti asmeniškai naudingos patirties pažįstant žymių kūrėjų gyvenimus ir suprasti, kad menas gali padėti pažinti save ir pasaulį.
Kompetencijų Ugdymas
Menų istorijos pamokose ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Kultūrinė kompetencija plėtoja meninis ir kultūrinis išprusimas, meno ir kultūros poreikio formavimas ir kultūrine savimone. Per pamokas mokiniai mokosi pažinti, analizuoti, kurti, vertinti meno kūrinius kaip svarbią žmonijos vystymosi bei visuomenės kultūros dalį, ugdosi meno kūrinių įvairovės supratimą bei mokosi įvairiomis formomis užmegzti tarpkultūrinį dialogą.