Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Levo Vygotskio indėlį į psichologijos mokslą, ypač jo sukurtą kultūrinę-istorinę psichikos raidos teoriją. Straipsnyje bus aptariama Vygotskio biografija, jo teorijos esmė, pagrindiniai veikalai ir įtaka tolesniam psichologijos vystymuisi. Taip pat aptarsime kitų žymių psichologų, tokių kaip Aleksandro Lurijos ir Boriso Ananjevo, darbus, kurie papildė ir pratęsė Vygotskio idėjas.
Levas Vygotskis: Gyvenimo kelias ir mokslinė veikla
Levas Vygotskis, rusų psichologas, aukštesniųjų psichinių funkcijų kultūrinės-istorinės raidos teorijos kūrėjas, gimė Baltarusijoje, Oršoje. 1913-1917 m. Maskvos universitete studijavo teisę, o Šavenskio universitete - istoriją ir filosofiją. Nuo 1924 m. dirbo Maskvos eksperimentinės psichologijos institute, vėliau - Defektologijos institute.
Vygotskis sukūrė kultūrinę-istorinę psichikos vystymosi teoriją, kuri pabrėžia psichikos socialinį ir istorinį sąlygotumą. Ši teorija tapo pagrindu tarybinei psichologijos mokyklai. Mokslininkas nagrinėjo psichologijos teorijos, istorijos ir metodologijos problemas, aukštesniųjų, žmogui būdingų, psichinių funkcijų (valingo dėmesio, loginės atminties, mąstymo sąvokomis) kilmę ir raidą, šių funkcijų įsisąmoninimo ir įvaldymo „įrankius“ - ženklus ir jų sistemas, mąstymo ir kalbos sąryšį, naujų kalbos formų ir žodžio reikšmės vystymąsi, mąstymo raidos stadijas, psichikos raidos ir mokymo, aplenkiančio raidą mokymo ir „artimiausios raidos zonos“ sąryšį.
Pagrindiniai Vygotskio veikalai:
- Meno psichologija (Psichologija iskusstva, 1925, išleistas 1965)
- Psichologinės krizės istorinė prasmė (Istoričeskij smysl psichologičeskogo krizisa, 1927)
- Vaiko raidos kultūrinė problema (Problema kul′turnogo razvitija rebjonka, 1928)
- Konkreti žmogaus psichologija (Konkretnaja psichologija čeloveka, 1929)
- Elgsenos istorijos etiudai: Beždžionė. Primityvas. Vaikas (Ėtjudy po istorii povedenija. Obezjana. Primitiv. Rebenok, 1930)
Kultūrinė-istorinė teorija: Pagrindiniai teiginiai
Vygotskio kultūrinė-istorinė teorija teigia, kad žmogaus psichika vystosi veikiama socialinės ir kultūrinės aplinkos. Jis pabrėžė, kad aukštesnės psichinės funkcijos, tokios kaip kalba, mąstymas ir atmintis, yra socialinės kilmės ir susiformuoja per bendravimą ir sąveiką su kitais žmonėmis.
Artimiausios raidos zona:
Viena iš svarbiausių Vygotskio teorijos sąvokų yra „artimiausios raidos zona“ - tai atstumas tarp to, ką vaikas gali padaryti savarankiškai, ir to, ką jis gali padaryti padedamas suaugusiojo ar labiau patyrusio bendraamžio. Mokymas turėtų būti orientuotas į šią zoną, kad paskatintų vaiko pažintinį vystymąsi.
Taip pat skaitykite: Meno terapijos nauda
Ženklo vaidmuo:
Vygotskis teigė, kad ženklai, tokie kaip kalba, raštas ir skaičiai, yra kultūriniai įrankiai, kurie padeda žmogui organizuoti ir kontroliuoti savo psichinius procesus. Kalba atlieka ypatingą vaidmenį, nes ji ne tik leidžia bendrauti su kitais, bet ir formuoja mąstymą.
Mąstymo ir kalbos ryšys
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. Vygotskis labai domėjosi kalbos ir mąstymo ryšiais. Daug dėmesio skyrė vaiko mąstymui, žodžio raidai. Žodžio reikšmių vystymosi ir jų nepastovumo bei nekonstantiškumo, kintamumo atradimas buvo svarbiausias, pagrindinis atradimas, kuris įgalino mokslininką toliau plėtoti visą mąstymo ir kalbos teoriją.
Vygotskis pabrėžė tai, jog žodžio reikšmė yra nepastovi - ji kinta vaikui vystantis. Taip pat žodžio reikšmė kinta ir keičiantis minties funkcionavimo būdams. Žodžio reikšmė yra daugiau dinamiškas negu statiškas darinys. Tada, kai buvo teisingai suprasta pačio žodžio reikšmės prigimtis, pasidarė įmanoma nustatyti ir reiškinių kintamumą. Reikšmės prigimtį atkleidžia apibendrinimas - pagrindinis ir centrinis bet kokio žodžio momentas, nes kiekvienas žodis pats savaime jau apibendrina. Tačiau L. Vygotskis pabrėžia ir tai, kad jei žodžio reikšmės vidinė prigimtis gali kisti, vadinasi kinta ir minties santykis su žodžiu.
Tyrėjai iš karto neturėjo galimybių įsigilinti į žodinį mąstymą. Tačiau L. Vygotskiui su bendradarbiais surinkus visus duomenis, jau buvo galima bendrais bruožais įsivaizduoti, kaip tai vyksta. Siekiant apibūdintį žodinį mąstymą reikia atsižvelgti ne į reikšmių vystymąsi ir jų struktūros kitimą, o į reiksmių funkcionavimo gyvame žodiniame mąstyme procesą.
L. Vygotskis tyrimais parodė, kad nors vidinė, prasminė, semantinė kalbos pusė ir išorinė, garsinė, fazinė ir sudaro vienovę, bet kiekviena turi savo ypatingus judėjimo dėsnius. Tokia kalbos vienovė yra labai sudėtinga, o ne homogeninė ir vienarūšė. L. Vygotskis teigė, kad prasminė kalbos pusė vystosi nuo bendro link atskiro, nuo sakinio link žodžio, o išorinė - eina nuo atskiro link bendro, nuo žodžio link sakinio.
Taip pat skaitykite: Meno terapijos nauda
Skirdamas daug dėmesio šiems tyrimams L. Vygotskis suformulavo teiginį, kad garsinė ir prasminė žodžio pusės vaikui yra betarpiškai susiliejusios, nediferencijuotos ir neįsisąmonintos. Tirdamas kalbos raidą L. Vygotskis stengėsi kuo giliau įsiskverbti į vidinę kalbos pusę. Pasak tyrėjo, semantinės kalbos plotmė yra tik pradinė ir pirmoji iš visų vidinių plotmių. Po jos atsiskleidžia vidinės kalbos plotmė. Mokslininkas pabrėžė, kad be tinkamo jos psichologinės prigimties supratimo nėra jokios galimybės išsiaiškinti tikrai sudėtingus minties ir žodžio santykius. Tinkamas vidinės kalbos supratimas turi remtis tokiu teiginiu: vidinė kalba yra ypatingos psichologinės prigimties darinys, ypatinga kalbinės veiklos veiklos rūšis, turinti visiškai specifinius ypatumus ir sudėtingais santykiais susijusi kitomis kalbinės veiklos rūšimis.
L. Vygotskis tyriant gautų rezultatų buvo verčiamas daryti išvadą, kad nemažai egocentrinio kalbėjimo pakopų egzistuoja prieš vidinės kalbos vystymasi. Tokios mintys apie egocentrinį kalbėjimą įgalino L. L. Vygotskio tyrimai šia tema atvėrė naujų perspektyvų. Jie atvedė mokslininką prie kitos, dar platesnės, dar gilesnės uuž mąstymą problemos - prie suvokimo problemos. Savo darbais tyrėjas siekė ištirti žodžio santykį su objektu, su tikrove. L. Vygotskis teigė, kad minties ir žodžio ryšys nėra išankstinis, vieną kartą visam laikui duotas ryšys. Jis atsiranda vystymosi eigoje ir vystosi pats.
Aleksandras Lurija: Kalbos vaidmuo psichinių procesų reguliavime
Aleksandras Lurija - rusų psichologas, vienas iš neuropsichologijos pradininkų, žymus psicholingvistikos ir neurolingvistikos atstovas, L. Vygotskio bendradarbis ir jo darbų tęsėjas. Studijuodamas Kazanės universitete pradėjo psichologinius tyrinėjimus. 1924 metais buvo pakviesta į Maskvos eksperimentinės psichologijos institutą, kuriame savo sukurta metodika tyrinėjo emocines reakcijas, motorinius ir verbalinius afektų simptomus, kartu su L. Vygotskiu - žmogaus psichinių funkcijų specifiką, istorinių-kultūrinių sąlygų įtaka joms. A.Lurija - psichologijos ir medicinos mokslų daktaras, nuo 1945 metų Maskvos universiteto profesorius.
Lurija ilgą laiką nagrinėjo kalbos ir jos nervinių mechanizmų problemas, pagrindines kalbos funkcijas, jų raidą ir vaidmenį įvairioje veikloje. Anot A. Pateikdama vaikui šias kalbos instrukcijas, motina pertvarko jo dėmesį: išskirdama daiktą iš bendro fono, ji savo kalba organizuoja vaiko judesių aktus. Taigi, A. Tik tolesniame vystymosi etape vaikas įvaldo kalbą ir pradeda sau duoti nurodymus kalba: iš pradžių - išorine kalba, paskui - vidine kalba. Pasak A. Lurijo, būtent todėl valingo akto šaltiniai yra vaiko bendravimas su suaugusiuoju, be to, vaikas iš pradžių turi paklusti kalbinei suaugusiojo instrukcijai, kas tolesniuose raidos etapuose taptų pajėgus šią „interpsichologinę“ veiklą paversti savu, vidiniu „intrapsichologiniu“ savireguliacijos procesu. Per kalbą kyla sąmoningas valingas vaiko veiksmas.
Pragmatinė arba reguliuojamoji kalbos funkcija ilgą laiką buvo ignoruojama, ir tik kai kurie tyrynėtojai ją išskyrė iš kitų. Kalbos reguliuojamosios funkcijos vystymosi šaltinis yra vaiko sugebėjimas klausytis, ką sako suaugusieji. Suaugusiojo kalba, dažnai lydima nurodančiojo gesto, yra pirmasis etapas darantis esminių pakitimų vaiko psichinės veiklos organizavime. Faktai rodo, kad pačios paprasčiausios formos vaikų reguliuojamoji kalbos funkcija - galimybė atlikti judesius pagal kalbinį suaugusiojo įsakymą - vystosi palaipsniškai. Todėl iškilo klausimas, dėl kokių fiziologinių priežasčių suaugusiojo kalbos reguliuojamosios funkcijos įtaka vaiko judesiam įvairiose šios funkcijos formavimosi etapuose nėra stabili. A. Lurija kartu su kitais tyrėjais, norėdamas atsakyti į iškilusius klausimus pasitelkė spacialius tyrimus, padedančius nustatyti vaikų kalbos reguliuojamosios funkcijos formavimosi ryšį su judesiais.
Taip pat skaitykite: Meno Suvokimas LRT
Borisas Ananjevas: Žmogaus ontogenezės ir gyvenimo kelio analizė
Armėnų kilmės Rusijos psichologas, V. Bechterevo pradėtų kompleksinių žmogaus tyrimų Peterburge tęsėjas, šio miesto psichologijos mokyklos vadovas B. Ananjevas gimė Vladikaukaze, Šiaurės Osetijoje. Dar studijuodamas pedagoginiame universitete (Vladikaukaze), pradėjo tyrinėti žmogaus elgesio ypatumus. Kurį laiką dirbo Bechteverio Smegenų ir psichikos institute Peterburge. Nuo 1944 metų dirbo šio miesto universitete. Čia įkūrė psichologijos katedrą ir skyrių, vėliau - psichologijos fakultetą ir diferencinės bei amžiaus psichologijos laboratoriją. Įkūrtiems padaliniams vadovavo pats.
B. Ananjevas ypatingai domėjosi pojūčiais, perėjimu iš jutimo pažinimo į mąstymą, vidine kalba, amžiaus tarpsnių, diferencinės ir taikomosios psichologijos problemomis. Savo darbuose B. Ananjevas teoriniu, eksperimentiniu ir taikomuoju aspektu aprašynėjo psichofiziologijos ir neuropsichologijos, bendrosios, diferencinės, amžiaus ir pedagoginės psichologijos klausimus.
Žmogaus ontogenezė ir gyvenimo kelias:
Peržvelkime trumpai B. Ananjevo mintis apie žmogaus ontogenezę.ir gyvenimo kelią. Kalbėdamas apie individualios raidos prieštaravimus ir jos heterochroniškumą B. Ananjevas teigė, kad individuali žmogaus, kaip ir bet kurio kito organizmo, raida yra ontogenezė su joje glūdinčia filogenetine programa. Ši programa ir Homo sapiens rūšiniai ypatumai griežtai sąlygoja normalią žmogaus gyvenimo trukmę ir nuoseklią individualios raidos stadijų ar fazių kaitą. Itin svarbia ontogenetinės evoliucijos vidinių prieštaravimų apraiška laikė įvairių sistemų ir jų reguliatorių raidos netolygiškumą. Manymas, kad netolygumas ir vystymosi fazių heterochroniškumas, tai reiškiniai, būdingi tik tai augimo ir brendimo procesams nepasiteisino.
Žmogaus gyvenimo kelią B. Ananjevas apibrėžė kaip asmenybės formavimosi ir raidos tam tikroje visuomenėje istoją, tam tikros epochos amžininko, tam tikros kartos bendraamžio istoriją. Mokslininkas teigė, kad gyvenimo kelio fazes datuoja istoriniai įvykiai, ugdymo priemonių, gyvenimo būdo ir santykių sistemos pasikeitimai, vertybių suma, asmenybės gyvenimo tikslai ir prasmės. B. Ananjevas pabrėžė ir tai, kas gyvenimo kelio fazės užgožia ontogenetines amžiaus stadijas taip stipriai, kad kai kurie amžiaus tarpsniai įvardijami kaip gyvenimo kelio fazės, pvz.: ikiligmokyklinė, ikimokyklinė ir mokyklinė vaikystė.
Kaip faktorių, sustiprinantį ongogenetinės evoliucijos vidinį prieštaringumą B. B. Ananjevas tvirtino, kad, kaip individo pradžia yra ilgas ir daugiafazis embriogenezės procesas, taip ir asmenybės pradžia - ilgas ir daugiafazis ankstyvosios individo socializacijos procesas, kuris intensyviai vyksta antraisiais trečiaisiais žmogaus gyvenimo metais. Vėliau asmenybės formavimasis vyksta netolygiai ir ne tuo pačiu metu. Veikiant socialiniai aplinkai ir ugdymui, vaikui susiformuoja tam tikras atsispindėjimo, orientavimosi aplinkoje ir judesių reguliavimo tipas, išsivysto sąmonė - pati bendriausia žmogaus kaip pažinimo subjekto savybė. B. Ananjevas teigė, kad žmogaus kaip individo brandą sąlygoja biologiniai kriterijai. Anot B. Šalia čia pateiktų minčių būtina paminėti, kad B. Ananjevas daug dėmesio skyrė ir kities ontogenezės klausimams.
tags: #meno #psichologija #vygostkij