Veiksmingi būdai keisti vaiko elgesį: psichologų įžvalgos ir praktiniai patarimai

Vaikų elgesio keitimas yra procesas, kuris reikalauja supratimo, kantrybės ir nuoseklumo. Straipsnyje aptarsime įvairius aspektus, susijusius su vaikų elgesiu, jo priežastis ir veiksmingus būdus, kaip bendrauti su vaiku, siekiant pakeisti jo elgesį.

Vaikų elgesio supratimas

Norint tinkamai taikyti auklėjimo metodus, pirmiausia svarbu suprasti, ko vaikas siekia. Kiekvienas vaiko elgesys turi įsisąmonintą arba neįsisąmonintą tikslą. Bendraudami su vaiku, dažnai pastebime tik elgesį, kuriuo vaikas siekia savo tikslo. Pavyzdžiui, mamai kalbant telefonu vaikas pradeda garsiai šaukti, siekti kontakto, trukdyti pokalbiui. Pastebime nemalonų balso toną, nemandagų bendravimą. Panagrinėjus plačiau suprantame, kad vaikas siekia dėmesio, kontakto. Šiuo atveju nemalonus tonas ir bendravimas yra priemonė pasiekti tikslą - atkreipti tėvų dėmesį ir pabendrauti. Taip pat ir pradinukai, nešantys pedagogams gėles, trimetis, krentantis ant grindų prekybos centre, nemaloniai bendraujantis penkiametis… Visi jie gali turėti tą patį tikslą. Tačiau elgesys, šiais atvejais, yra tik „ledkalnio viršūnė“, iš kurios galime bandyti suprasti, kokios yra neįsisąmonintos elgesio nuostatos. Nuostatos skatina vaikus veikti ir bandyti įvairius elgesio modelius. Pavyzdžiui, neįsisąmoninta nuostata gali būti, kad vaikas jaučiasi vertingas tik tada, kai į jį atkreipia dėmesį. Reaguodami į vaiko netinkamai parinktą priemonę (pvz.: daiktų mėtymą) tikslui pasiekti paskatiname pakartotinai naudoti nemalonų bendravimą ar balso toną panašiose situacijose. Kiekvienas vaiko elgesys turi prasmę ir tikslą, todėl svarbu bandyti suprasti neįsisąmonintą vaiko nuostatą. Labai svarbu įžvelgti klaidingo elgesio tikruosius tikslus, nes su laiku netinkamas elgesys kinta - darosi įvairesnis, vaikas vis tikslingiau „naudoja“ netinkamą elgesį. Neatpažinus, kokie tikrieji vaiko poreikiai slepiasi po išorėje matomu elgesiu, didėja galimybė nesusikalbėti su vaiku bei naudoti neveiksmingus auklėjimo būdus.

Klaidingo elgesio tikslai

Remiantis austrų psichiatru bei švietėju Rudolfu Dreikursu, išskiriami keturi vaikų netinkamo elgesio tikslai:

1. Dėmesio siekimas. Vaikas, kuris nuolat triukšmauja, yra judrus, linkęs erzinti kitus, linkęs išvengti savo pareigų, aplinkiniams kelia pyktį, susierzinimą ir susirūpinimą. Tikėtina, kad jis nori būti pastebėtas ir įtrauktas į prasmingą veiklą, už kurią būtų įvertintas, jaustųsi svarbus. Vaikas nori būti matomas, siekia dėmesio. Suaugusieji dažnai tokiu atveju pritaiko pasekmę, tačiau toks vaiko elgesys sustabdomas trumpam, vėliau vėl tęsiasi tas pats. Įsivaizduokite situaciją: mama dirba prie kompiuterio ir priėjęs vaikas pradeda prašyti mamos eiti su juo pažaisti. Mama pasako, kad šiuo metu neturi laiko ir pažais, kai baigs darbą. Po tokio atsakymo vaikas, šiek tiek atsitraukęs nuo mamos, pradeda mėtyti žaislus. Mama šoka nuo kompiuterio prie vaiko, stabdo jo elgesį, kalba apie tinkamą elgesį ir t.t. Tokiu būdu vaikas mokosi, kad netinkamu elgesiu gauti mamos dėmesio yra daug lengviau.
2. Jėgos tikslas. Agresyvūs, užsispyrę vaikai, dažnai prieštarauja ir kovoja su autoritetais, dažnai neigia, bei ginčijasi. Suaugusiuosius toks vaikas dažnai įtraukia į beprasmišką kovą, ir, jei suaugusieji susinervina ar net paklūsta vaikui, jis jaučiasi nugalėjęs, tada atvirai demonstruoja savo pranašumą. Tikėtina, kad šis vaikas jaučiasi vertingas tik tada, kai priverčia paklusti, geba kontroliuoti.
3. Keršto tikslas. Vaikai, kurie yra įskaudinti, jaučiasi nemylimi ir neverti meilės, kovoja su tikromis ar menamomis nuoskaudomis. Tokio vaiko elgesys pasižymi žiaurumu, impulsų nevaldymu, stengiasi žodžiais ar veiksmais įskaudinti aplinkinius. Tai vaiko žinutė apie viduje išgyvenamą didžiulį skausmą, o kartu ir pagalbos prašymas. Suaugusieji dažnai būna tiesiog pasibaisėję tokiu elgesiu, jaučiasi pasimetę, ir neretai dar labiau skaudina vaiką elgdamiesi panašiai, kaip jis, ar gėdindami jį už tokį elgesį.
4. Atsitraukimo tikslas. Dar vienas iš klaidingo elgesio tikslų gali būti atsitraukimas. Kai vaikas atrodo neveiklus, apatiškas, neįsitraukia į veiklas, pasiduoda susidūręs su pirma nesėkme, dažnai atsitraukia ir tampa uždaras. Suaugusieji dažnai tokį vaiką apibūdina kaip nekeliantį problemų, ramų. Tačiau iš tikrųjų toks vaikas jaučiasi nevertingas ir nepateisinantis vilčių, jaučiasi nieko negebantis ir net nenorintis bandyti. Tikrieji taip besielgiančio vaiko norai - būti padrąsintam, jausti tikėjimą juo. Tuo tarpu suaugusieji dažnai pasiduoda, nežino, kaip padėti vaikui.

Kaip reaguoti į netinkamą vaikų elgesį?

R.Dreikurs, išskyręs šiuos keturis netinkamo vaikų elgesio tikslus netikėjo, kad auklėjime verta naudoti bausmes, grasinimus. Vietoje šių būdų autorius siūlo naudoti natūralias, logiškas pasekmes ir padrąsinimus, norint išvengti elgesio problemų, ar jas koreguoti. Tad kaip reaguoti į netinkamą vaikų elgesį, naudojant šiuos įrankius?

Reagavimas į dėmesio siekimą

Vaikams dėmesys yra labai svarbus ir reikalingas. Jei vaikai jo gauna nepakankamai, pradeda jaustis nesvarbūs ir reikalauti dėmesio netinkamais būdais. Suaugusieji, susidūrę su netinkamu vaikų elgesiu dėl dėmesio siekimo, jaučiasi susierzinę, pasipiktinę. Norint koreguoti elgesį, atsirandantį dėl dėmesio siekimo, svarbu:

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?

• Suteikti daug pozityvaus dėmesio, ypač kai vaikas demonstruoja pageidaujamą elgesį. Kartais, sunkesniais atvejais, tėvai sako, kad vaikas niekada nesielgia tinkamai, bet tada svarbu pasidžiaugti, kai vaikas nesielgia netinkamai, kai „nieko nedaro”, pvz.: ramiai iš lego sukonstruoja garažą. Net ir mažiausių pergalių pastiprinimas dėmesiu, gali keisti vaikų elgesį.
• Suplanuoti ypatingą laiką, kuris būtų skiriamas tik šiam vaikui, pavyzdžiui, prieš miegą dviese su vaiku skaityti pasaką.
• Sukurti progas vaikui gauti dėmesio už tinkamą elgesį, t.y., duoti jam užduočių, kurias jis galėtų atlikti ir pasidžiaugti jo pastangomis jums padėti, pavyzdžiui, leisti vaikui dekoruoti glajumi šventinius sausainius ir pasidžiaugti gautomis spalvomis bei raštais.
• Atsirandant netinkamam elgesiui, jei įmanoma, nekreipti dėmesio į netinkamą elgesį ir tiesiog nukreipti vaiko dėmesį kokiai nors kitai veiklai.

Reagavimas į jėgos tikslą

Jeigu, atsiradus netinkamam vaiko elgesiui, jaučiatės įtraukti į kovą, nugalėti, ar norintys patys nugalėti ir vaiką „priversti” kažką daryti, greičiausiai, jūs susidūrėte su vaiku, kurio elgesio tikslas yra „jėga”. Susidūrus su tokiu elgesiu gali norėtis įtvirtinti savo autoritetą, „kovoti” su vaiku, tačiau taip elgiantis vaiko elgesys nekinta, o galbūt blogėja. Tokiems vaikams jūsų įsitraukimas į kovą ir susierzinimas jau yra „laimėjimas”. Būtų vertingiau:

• Jei jaučiate, kad supykote ir įsitraukėte į kovą, išeikite nusiraminti. Jums pavyks suvaldyti vaiko elgesį tik tuomet, jei patys būsite ramūs.
• Sudarykite galimybes vaikui pasirinkti. Net ir paprasti pasirinkimai, pavyzdžiui, kokios spalvos megztinį jis šiandien vilksis, suteikia galimybę vaikams patenkinti savo jėgos poreikį konstruktyviai.
• Iš anksto sutarkite vaiko ribas ir logiškas pasekmes. Dar neatsiradus netinkamam elgesiui aptarkite svarbias taisykles su vaiku ir nuspręskite, kas bus, jei susitarimo bus nesilaikoma. Susitarimo nesilaikymo pasekmės turėtų būti logiškos, pavyzdžiui, jei nesusitvarkysi žaislų, kurį laiką žaisti su jais negalėsi.
• Leisti vadovauti dienotvarkei. Kai vaikai turi aiškią rutiną, dingsta jėgos kovos, nes tėvai neturi nurodinėti, ką vaikas turėtų daryti. Įsitvirtinus aiškiai vaiko dienotvarkei, veikla (pvz.: dantų valymas) yra tiesiog tai, ką mes darome tokiu laiku, ir tai vaikui tampa savaime suprantama.

Reagavimas į keršto tikslą

Kai jūs jaučiatės dėl vaiko elgesio įžeisti ir įskaudinti, atrodo, kad vaikas yra ypatingai piktas ir bjauriai besielgiantis, jums norisi atsilyginti už vaiko įžeidimą, jį gėdinti, jūs susiduriate su kerštaujančiu vaiku. Tokiems vaikams kenksminga taikyti bausmes, nes jei suaugusieji baudžia vaiką už jo netinkamą elgesį, tarsi, patvirtina vaikui, kad jis yra blogas, ir jis dėl to dar labiau kerštauja. Kadangi tokie vaikai jaučiasi nesuprasti, svarbu parodyti, kad jūs domitės jais, kad pastebite jų geras savybes, jomis džiaugiatės.

• Ieškokite gerų dalykų ir parodykite juos vaikui.
• Stiprinkite ryšį su vaiku, domėkitės vaiko jausmais ir mintimis, užsiimkite bendromis veiklomis.
• Mokykite vaiką išreikšti liūdesį ir pyktį tinkamai. Jei matote, kad jis piktas, įvardinkite „matau, kad tau pikta”, pasistenkite būti empatiškais „man irgi būtų pikta”, pasiūlykite, kaip tinkamai išreikšti jausmą, pavyzdžiui, „kai aš pykstu, man padeda kvėpavimas: įkvepiant pro nosį ir iškvepiant pro burną”, padėkite vaikui nurimti.
• Stenkitės neįsiskaudinti dėl vaiko elgesio, supraskite, kad vaikais, taip elgiasi dėl mažos savivertės.

Reagavimas į atsitraukimo tikslą

Vaikai, turintys atsitraukimo tikslą, atrodo apatiški, nenorintys bendradarbiauti, įsitraukti į veiklas, lengvai pasiduodantys. Dažnai tokie vaikai nekrinta į akis ir „nekelia bėdų”, tačiau toks elgesys rodo vaiko pasidavimą, žemą savivertę ir tokio elgesio keitimas gali trukti ilgiausiai. Susidūrę su tokiu vaiko elgesiu galite jaustis bejėgiai, norintys pasiduoti, tačiau jūs galite vaikams padėti:

• Tikėkite vaiko gebėjimais, net tada, kai jis pats jais netiki. Jaučiant jūsų tikėjimą vaikams bus lengviau pradėti pasitikėti savimi patiems.
• Drąsinkite vaiką džiaugdamiesi jo mažais pasiekimais, svarbiausia, džiaukitės jo pastangomis, sakykite: „džiaugiuosi, kad pabandei”, „tikriausiai, tai buvo sunku, bet tu pasistengei” ir pan.
• Sukurkite sąlygas mažiems laimėjimams. Duokite lengvas užduotis, nedideles pareigas, kurias vaikas galėtų įgyvendinti, ir džiaukitės jo pastangomis bei laimėjimais.
• Išskaidykite užduotis mažais žingsneliais, pavyzdžiui, „parašyk pirmą raidę, o po to aš padėsiu užbaigti žodį”.

Nors kartais gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi vien tam, kad jus paerzintų, tačiau, greičiausiai, tuo metu, kai jums kyla irzlumas, jaučiatės nugalėti ar įžeisti, vaikas nesąmoningai demonstruoja savo poreikį, prašo jūsų pagalbos. Todėl gali būti vertinga stebėti vaikų rodomą elgesį, sekti savo jauseną ir padėti vaikui patenkinti savo poreikį priimtinais būdais.

Bendratėvystė po skyrybų: vaiko emocinio stabilumo užtikrinimas

Skyrybos - tai vienas iš sudėtingiausių išbandymų šeimos gyvenime, kuris paliečia ne tik partnerius, bet ir jų vaikus. Vaikai dažnai jaučia nerimą, nesaugumą ir praranda stabilumo jausmą, kai šeimos dinamika kardinaliai keičiasi. Tokiais momentais kyla klausimas: kaip tėvai gali padėti savo vaikui ar vaikams, užtikrinant vaiko emocinį stabilumą, nepaisant vykstančių pokyčių?

Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai

Bendratėvystės modelio svarba

Vienas veiksmingiausių sprendimų po skyrybų - bendratėvystės modelis. Šis požiūris skatina abu tėvus aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime, užtikrinant, kad jų ryšys su vaiku išliktų stiprus ir palaikytų jo emocinę gerovę. Tačiau bendratėvystė reikalauja ne tik susitarimo tarp tėvų, bet ir atitinkamų įgūdžių - pagarbaus bendravimo, atsakomybės pasidalijimo ir gebėjimo spręsti konfliktus.

Skyrybų poveikis vaikams ir tėvams

Skyrybos neišvengiamai palieka pėdsaką ne tik tėvų gyvenime, bet ir vaikų emocinėje gerovėje. Tai yra vienas iš svarbiausių įvykių, galinčių sukrėsti vaiko suvokimą apie šeimos struktūrą, stabilumą ir saugumą. Vaikai, kurių šeimos išgyvena šį procesą, dažnai susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie gali paveikti jų psichologinį stabilumą, savivertę ir santykių su tėvais kokybę. Tokie pokyčiai gali būti ypač skausmingi, jei tėvų skyrybos lydimos konfliktų, nesutarimų dėl globos ar kitų situacijų, kurios dar labiau gilina vaiko nerimą.

Šios patirtys vaikams gali reikšti ne tik gyvenamosios vietos, kasdienės rutinos ar tėvų prieinamumo pasikeitimą, bet ir priverstinį prisitaikymą prie naujos tikrovės. Jie gali prarasti pasitikėjimą, kad tėvai, kuriuos jie myli, išliks kaip vieninga jėga jų gyvenime. Skyrybos veikia ne tik vaikus, bet ir pačius tėvus, kurie susiduria su didžiuliais emociniais ir praktiniais iššūkiais. Tėvams šis procesas gali tapti vienu iš sudėtingiausių gyvenimo etapų, reikalaujančiu gebėjimo valdyti ne tik savo jausmus, bet ir priimti sprendimus dėl vaikų gerovės. Emocinis stresas, atsakomybės pasidalijimas ir santykiai su buvusiu partneriu tampa kasdienybe, kurią reikia įveikti, siekiant užtikrinti stabilumą šeimoje.

Pagrindiniai bendratėvystės privalumai

• Vaiko emocinio stabilumo palaikymas: Vaikas jaučiasi saugiau, kai žino, kad abu tėvai yra įsitraukę į jo gyvenimą. Tai padeda jam įveikti nerimą ir nesaugumo jausmą, kuris dažnai kyla po skyrybų.
• Nuoseklumas ir rutina: Bendratėvystė skatina tėvus suderinti kasdienę vaiko rutiną, užtikrinant, kad jis turėtų aiškų gyvenimo ritmą, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų būna.
• Stipresnis tėvų ir vaikų ryšys: Vaikas turi galimybę kokybiškai praleisti laiką su abiem tėvais, o tai padeda išsaugoti artimą emocinį ryšį.
• Mažesnis konfliktų poveikis vaikui: Bendratėvystės modelis remiasi pagarba ir komunikacija tarp tėvų, kas padeda sumažinti konfliktų poveikį vaikui. Tai ypač svarbu, nes ilgalaikiai tėvų nesutarimai gali pakenkti vaiko psichologinei gerovei.
• Vaiko savarankiškumo ugdymas: Vaikai, matantys abu tėvus bendradarbiaujant, išmoksta svarbių gyvenimo įgūdžių, tokių kaip konfliktų sprendimas, pagarba ir gebėjimas išlaikyti sveikus santykius.

Praktiniai patarimai tėvams

Įgyvendinti bendratėvystę po skyrybų nėra lengva - tai reikalauja abiejų tėvų pastangų, bendravimo, geranoriškumo ir lankstumo. Štai keli praktiniai patarimai, kurie padės kurti vaiko emocinį stabilumą ir stiprinti bendradarbiavimą tarp tėvų:

• Pagarba ir bendravimas tarp tėvų: Net jei skyrybos buvo ar yra sudėtingos, svarbu išmokti bendrauti pagarbiai. Vaikai pastebi tėvų santykius, todėl konfliktai ar įtampa tarp tėvų gali neigiamai paveikti jų savijautą. Susitarkite, kad bendrausite ramiai ir konstruktyviai, sutelkdami dėmesį į vaiko gerovę. Jei tiesioginis bendravimas sudėtingas, galite naudoti rašytines žinutes ar specialias bendravimo programas.
• Sudarykite labai aiškų ir lankstų tvarkaraštį: Laikykitės susitarimų. Vaikams svarbus aiškumas ir stabilumas. Kartu sudarykite tvarkaraštį, kuris leistų vaikui praleisti laiką su abiem tėvais. Taip jis žinos, kada ir su kuo bus, o tai mažina nerimą. Taip pat sutarime numatykite lankstumą - kartais gali tekti tvarkaraštį koreguoti dėl vaiko poreikių ar nenumatytų situacijų.
• Venkite kalbėti neigiamai apie buvusį partnerį: Vaikai dažnai jaučiasi įstrigę tarp tėvų, kai vienas ar abu tėvai kalba apie kitą neigiamai. Stenkitės nesidalinti savo asmeninėmis nuoskaudomis ar pykčiu dėl buvusio partnerio. Pavyzdžiui, vietoj sakinio „Tavo tėtis/mama visada vėluoja“, geriau sakykite: „Kartais žmonės vėluoja“.
• Suderinkite taisykles ir vertybes: Vaikams svarbu jaustis, kad abu tėvai laikosi vienodų taisyklių ir vertybių. Jei vienas tėvas leidžia per daug laisvės, o kitas laikosi griežtų ribų, vaikas gali jaustis sumišęs ir nesaugus. Kartu aptarkite pagrindines taisykles, pavyzdžiui, miego laiką, ekranų naudojimą ar namų darbus.
• Įtraukite vaiką į sprendimų priėmimą: Leiskite vaikui išreikšti savo nuomonę dėl gyvenimo pokyčių. Nors pagrindinius sprendimus priimate jūs, vaikui svarbu jausti, kad jo nuomonė yra girdima. Pavyzdžiui, galite paklausti: „Kaip Tu manai, kur Tau būtų patogiau mokytis, kai esi pas mamą ar pas tėtį?“
• Išlaikykite emocinį ryšį su vaiku: Praleistas laikas su vaiku turėtų būti kokybiškas. Pasistenkite, kad bendravimas nebūtų tik apie kasdienius reikalus, bet ir apie emocijas. Klausinėkite, kaip jam sekasi, žaiskite kartu, eikite pasivaikščioti ar kalbėkite apie jo pomėgius. Tai padeda vaikui jaustis svarbiam ir mylimam.
• Spręskite konfliktus atvirai ir ramiai: Konfliktai tarp tėvų ko gero neišvengiami, bet svarbu, kad jie būtų sprendžiami ne vaikų akivaizdoje. Susitarkite, kad diskusijos dėl nesutarimų vyks privačiai, o ne per vaiką. Jei konflikto išvengti nepavyksta, galite kreiptis į mediatorius ar šeimos konsultantus.
• Nenaudokite vaiko kaip tarpininko: Vaikas neturėtų tapti žinianešiu ar „tiltu“ tarp tėvų. Jei tėvai perduoda vienas kitam žinutes per vaiką, tai gali kelti jam stresą ir priversti jaustis atsakingam už tėvų santykius. Bendraukite su buvusiu partneriu tiesiogiai, nesvarbu, ar tai būtų žinutės, skambučiai ar specialios bendravimo platformos.
• Atsisakykite materialinio „varžymosi“ dėl vaiko dėmesio: Kartais tėvai, norėdami pelnyti vaiko meilę, stengiasi jį „palepinti“ dovanomis ar privilegijomis. Tačiau vaikui svarbiausia ne materialinės gėrybės, o laikas, dėmesys ir meilė.
• Venkite per dažnai klausinėti apie kitą tėvą: Vaikas neturėtų jaustis kaip informacijos šaltinis apie kitą tėvą ar būti verčiamas atsakyti į klausimus, kurie gali būti nepatogūs ar perteikti suaugusiųjų konfliktus. Suteikite vaikui laisvę dalintis tik tiek, kiek jis nori.
• Ieškoti pagalbos, jei konfliktai tarp tėvų nepraeina: Jei tėvai nesugeba efektyviai spręsti konfliktų ar bendradarbiauti, verta kreiptis į psichologą ar mediatorių. Tai padės ne tik sumažinti įtampą, bet ir išmokti efektyviai bendrauti dėl vaiko gerovės.

Vaikų netinkamas elgesys: priežastys ir reagavimo būdai

Vaikų netinkamas elgesys grupėje yra opi problema, su kuria susiduria tėvai, auklėtojai ir specialistai. Svarbu suprasti, kad bet koks netinkamas vaiko elgesys turi priežastį, o tinkamas reagavimas į jį gali padėti vaikui išmokti tinkamai elgtis ir spręsti problemas.

Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus

Dažniausios netinkamo elgesio priežastys

• Stresiniai įvykiai šeimoje: Tam tikri stresiniai įvykiai šeimoje arba svarbūs ir nerimą keliantys pokyčiai vaiko gyvenime, pavyzdžiui, brolio ar sesės gimimas, persikraustymas, tėvų nesutarimai ar naminio gyvūnėlio netektis.
• Per didelis tėvų nuolaidumas: Jei namuose vaikas turi per mažai pareigų ir per daug laisvės bei nėra aiškių ribų, kas galima ir kas ne, darželyje vaikui gali būti sunku prisitaikyti prie ugdymo įstaigos dienotvarkės ir sugebėti būti grupėje.
• Su ugdymu susiję sunkumai arba dėmesio koncentracijos stoka: Kai kurie vaikai, jausdami žinių ar gebėjimų stoką tam tikroje situacijoje, stengdamiesi nuslėpti savo gėdos ar nerimo jausmus, gali elgtis netinkamai. Kitiems - priešingai, gali būti nuobodu, jei jie nemoka rasti sau įdomios veiklos, užsiimti vieni arba kai šalia nėra technologijų.
• Nepagarba autoritetui: Labai svarbu, ką patys tėvai kalba apie vienas kitą, senelius, vaiko auklėtojus, kitus suaugusius vaikui reikšmingus asmenis. Nepagarba autoritetui gali sukelti problemų darželyje, vėliau - ir mokykloje.
• Netinkamas auklėjimas: Vaikas gali padaryti išvadą, kad jis visada elgiasi gerai, net jei kiti atitinkamose situacijose taip nemano, o kiti nuolat elgiasi netinkamai. Vaikas tai suvokia štai taip: „nėra blogai negerbti senelių ar auklėtojų (bei kitų suaugusiųjų) ir elgtis su jais nepagarbiai, aš neprivalau laikytis taisyklių ir jei kažką ir prisidirbsiu, mama ir tėtis vis tiek mane palaikys ir tikės tik manimi“.
• Vaikų patyčios: Tėvams vaikų patyčios kelia susirūpinimą, nes jie nori apsaugoti savo vaikus, nori užtikrinti, kad jų vaikas neįsitrauktų į patyčias. Tačiau pernelyg dažnas ir neteisingas „patyčių“ sąvokos naudojimas gali būti ir kenksmingas. Patyčios yra kraštutinis nepagarbaus bendravimo su kitu asmeniu būdas.
• Kitos priežastys: Vaikas gali kandžiotis, jei jaučiasi vienišas, išsigandęs arba jam dygsta dantys. Taip pat kandžiojimas gali būti būdas išreikšti savo poreikius bei norus, tokius kaip alkis ir nuovargis.

Kaip reaguoti į netinkamą elgesį

• Būkite ramus ir nesikarščiuokite: Sukurti vaikui tokias sąlygas, kurios leistų jam kontroliuoti savo elgesį. Vilties skatinimas. Grupėje jis sužino kitų žmonių gyvenimo istorijas, susipažįsta su jų patyrimu, problemų sprendimo būdais.
• Mokykite vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus: Būti atsakingam, vadinasi, kritiškai vertinti situaciją ir turimus resursus, kurių reikia tinkamiems pagal situaciją sprendimams priimti. Kalbėkime su vaiku apie tai, kad atsakomybės prisiėmimas - irgi statusas. Juk jokia lyderystė neįmanoma be gebėjimo prisiimti atsakomybę.
• Stiprinkite teigiamą vaiko elgesį: Paskatinkime ir pagirkime tinkamą vaiko elgesį bei pastangas. Paskatinimas ir pagyrimas yra būtini norint užtikrinti norimą vaiko elgesio tęstinumą.
• Būkite nuoseklūs: Elgesio gerinimo veikla turi būti pastovi ir nuosekli.
• Bendradarbiaukite su auklėtojais ir specialistais: Labai gerai, kai tėvai ir auklėtojai susivienija ir kartu stebi vaiką, bando suprasti priežastį ir kuria pagalbos planą.
• Kreipkitės į specialistus, jei reikia: Jei vaiko elgesys negerėja, reikėtų kreiptis į specialistus.

Patarimai, kaip ugdyti vaiko savikontrolę

• Neakcentuoti netinkamo elgesio.
• Pakeisti aplinką.
• Netoleruojamą elgesį aptarti neutraliu laiku.
• Skatinti socialiai priimtiną elgesį.
• Eiti link vaiko, kuris demonstruoja netinkamą elgesį.
• Buvimas šalia vaiko.
• Švelnus prisilietimas.
• Perspėjimas.
• Pavyzdžio rodymas.
• Perdėto susirūpinimo išreiškimas.
• Supratingumas.

Ribų svarba vaiko gyvenime

Ribos padeda suvokti vaikams savo galimybių ribas. Per susitarimus ir taisykles vaikas mokosi, ko reikia konstruktyviam, pagarba sau ir kitam grįstam tarpusavio bendravimui. Jos sukuria aiškumą, kuris padeda vaikams reguliuoti savo elgesį, ugdyti savikontrolę, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Kaip elgtis, kai vaikai bando ribas ir nesilaiko nustatytų taisyklių?

Kai nustatytos ribos yra peržengiamos ir ima pažeisti kitų ribas, klasės mokiniai kviečiami apie tai diskutuoti kartu, pagarbiai išsakant savo požiūrį ir kylančius jausmus dėl susitarimų nesilaikymo.

Melas ir vagystės: ką daryti?

Maži vaikai nelabai supranta, kas yra melas ir vagystės. Dažnai jie tai priima kaip žaidimo dalį ar fantazijos įgyvendinimą. Tačiau jei vaikui nebus aiškinama, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne, ateityje jis gali turėti rimtų elgesio problemų bei žalingų įpročių.

Kaip susikalbėti su vaiku: efektyvios komunikacijos principai

Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma.

Kodėl svarbu kalbėtis su vaikais?

Pokalbis - tai raktas į vaiko pažinimą, ugdymą ir augimą. Būtent bendraudami galime sukurti teigiamą santykį su vaiku. Be to, kai klausysitės vaiko, jis pamatys ir supras, kad jums rūpi ir yra svarbus. Bendravimas padeda stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir suaugusiaisiais, mažylį supančiais aplinkiniais žmonėmis.

#

tags: #vaiku #elgesio #keitimo #formos