Vaikų literatūroje mokyklos gyvenimas yra dėkinga erdvė rašytojams, leidžianti suvesti įvairius veikėjus, nagrinėti asmens ir grupės santykius bei kitas aktualias temas. Skaitytojai, savo ruožtu, domisi literatūriniais kasdienybės variantais. Mokyklinės istorijos žanras, turintis solidžią istoriją nuo XIX a. vidurio, pasižymi siužeto lokalizacija mokykloje, mokinių ir mokytojų santykių akcentavimu bei mokyklos gyvenimui būdingų dalykų vaizdavimu. Šiame straipsnyje apžvelgiama, ką apie mokyklą pasakoja šiuolaikiniai lietuvių rašytojai, konkrečiai - trijų prozininkų kūryba.
Mokykla kaip epizodinė erdvė
Vilės Vėl ir Dalios Račickaitės tekstai nėra grynosios mokyklinės istorijos, nes mokykla čia nėra centrinė vyksmo terpė. Šiuo atveju mokykla daugiau epizodinė erdvė, tiesiog įprasta tokio amžiaus herojams. Ją lygiavertiškai papildo, o dar dažniau nusveria šeimos aplinka ar popamokinis gyvenimas. Vilės Vėl knygoje mažai „tiesioginių transliacijų“ iš klasių ir koridorių, daugiau dėmesio pažintinėms išvykoms ir ypač naminėms protagonistų išdaigoms ir rūpesčiams. Dalia Račickaitė taip pat išsamiau pasakoja ne apie darbadienius mokykloje, o apie grybavimą savaitgaliais, ne apie bendraklasių santykius, o apie pradinuko planus supiršti tėtį su patikusia mokytoja.
Tuo tarpu Mariaus Morkūno apysakoje mokyklinės problematikos dalis kur kas svaresnė: įtampos kupinas Vilijos atėjimas į mokyklą, gana žiaurūs bendraamžių konfliktai, bandymas išmokti būti su kitais, drauge išliekant savimi.
Mokytojo vaidmens transformacija
Aptariamų knygų mokytojai nebėra neklystantys autoritetai ar griežti disciplinos ugdytojai, kaip buvo vaizduojama ankstesnių dešimtmečių literatūroje. Nei suaugusieji, nei vaikai taip vienareikšmiškai mokytojų nebesuvokia. Priešingai, šie veikėjai kuriami su įvairiomis žmogiškomis silpnybėmis, dvejonėmis, klaidomis ir baimėmis. Rašytojai daugiausia dėmesio skiria asmeninėms savybėms, psichologiniams bendravimo niuansams, o ne profesiniam pasirengimui ar mokymo procesui.
Račickaitės jaunai mokytojai būdingas vaikiškumas: Laima mirtinai bijo griaustinio, susijaudinusi į burną prisikiša kramtomosios gumos, o išoriškai griežta Morkūno matematikė užsimiršusi per pamoką žvilgsniu ir mintimis vis nuklysta į rudeninį peizažą. Vilės Vėl pradinukų mokytoja - pati rūpestingiausia, atidžiausia ir supratingiausia literatūrinė pedagogė. Iškritus pirmajam sniegui, „net namų darbų neužduodavo - tegu vaikai pasidžiaugia tikra žiema“. Ji taip pat yra pati subtiliausia vaikų psichologė, jautriausia mokinių bėdoms. Nei ji, nei jos kolegės griežtai neatskiria darbo mokykloje nuo savo privačios erdvės - į Vilnelę įslydusį ir permirkusį Jonuką mokytoja Birutė parsiveda namo, sutvarko drabužius ir skaniai pamaitina. O kad mokytojo vaizdinys nebūtų perdėm idiliškas, autorė įterpia Jono mamos pastabą, kad „mokytojos yra dvejopos: vienos į senatvę darosi vis piktesnės ir įtaresnės, o kitos - vis geresnės ir atlaidesnės. Staselė buvo iš pastarųjų“.
Taip pat skaitykite: Įveikos Strategijos
Račickaitės pedagogų portretuose daug diskutuotinų stereotipų, įsisenėjusių prastų mokyklinio gyvenimo įpročių, kurių rašytoja neproblemina, vertybiškai nekomentuoja. Pavyzdžiui, jos mokytojams, kitaip nei Vilės Vėl, atrodo normalu prieš visą klasę aptarinėti intymumo reikalaujančius asmeninius santykius; pasiskundus pravardžiuojamai mergaitei, moteris rėžteli, kad berniukas taip daro iš simpatijos; nepaklusnų mokinį baudžia statydama į kampą. Kita vertus, tiek rinkinyje Berniukai šoka breiką, tiek romane Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama autorius skirsto mokytojus į dvi grupes: vieni, net būdami draugiškai nusiteikę, sunkiai mezga ryšį su mažaisiais, o kiti, paprastai jaunesni pedagogai vaizduojami kur kas patraukliau: jie išdykauja kaip vaikai (mokytojai Laima ir Vilius pamokų metu skiria pasimatymus rūbinėje), paaugliškai drovisi, romantiškai svajoja, o prireikus geba nuoširdžiai pasirūpinti mokiniais. Račickaitės pradinukų mokytojos dažnai pagražintos pagal tą patį modelį - tai jaunos ir įsimylėjusios ar meilės besiilginčios merginos, dvasingos idealistės, sąmoksliškai bendraujančios su prieraišiais mokiniais, vaikų ydas mėginančios įveikti rodydamos savo liūdesį, o ne suaugusiojo jėgą.
Morkūno apysakoje justi kur kas ryškesnė, kone neįveikiama siena tarp suaugusiųjų ir vaikų. Bendraabūvio nuotaiką mokykloje lemia mokiniai, o teoriškai padėtį valdantys pedagogai tikrovėje atrodo bejėgiai, linkę ne konfliktuoti, o prisitaikyti prie vaikų diktuojamų taisyklių, pasiduoti jų spaudimui. Kai šeštokai vienas kitą perrėkdami šaiposi iš naujokės, siekia išguiti ją iš mokyklos, direktorius jų nedrausmina, blogo elgesio nekomentuoja, tik kartoja Vilijos vardą, o mokytoja nesėkmingai bando nukreipti kalbą. Suaugusieji neįstengia sulaikyti patyčių lavinos, pajėgia tik įkalbinėti atvirai priešgyniaujančius vaikus. Šitoks „jėgų pasiskirstymas“ būdingas visoms konfliktinėms Grįžimo istorijos situacijoms. Mokytoja pamokoje girdi, kaip bendraamžiai puola Viliją, tačiau nėmaž nesirengia ko nors aiškinti, mokyti ar gėdinti, ji tiesiog nesikiša. Lygiai taip pat mieliau žiūri pro langą, kai kita mokinė šoktelėjusi pradeda purtytis gniaužiančių keršto čiuptuvų, o gerą pažymį neišmokėliui nuolankiai rašo vien už švariai nuvalytą lentą. Net autobusiuko vairuotojas pabūgsta mokinių ir nusuka akis nuo žeminamos dvylikametės. Apysakoje vaikus gali paveikti tik bendraamžiai - karštas ginčas dėl naujokės nuslūgsta tik tuomet, kai tyliausia klasės mergaitė pratisai suklykia.
Balansas tarp džiaugsmų ir nemalonumų
Mokykla - labai sudėtingas socialinis pasaulis, kuriame rungiasi disciplina ir laisvė, pareiga ir pramoga, kito paisymas ir egoizmas, suaugusiojo išmintis ir vaikiškas aikštingumas. Tad natūralu, kad įvairių kraštų literatūroje ji paprastai vaizduojama anaiptol ne kaip idiliška, o kaip prieštaringų išgyvenimų kelianti, ir smagių prisiminimų, ir traumų paliekanti erdvė. Vilės Vėl knygoje Parašyk man iš Afrikos sukurtas pasaulėvaizdis šviesiausias ir darniausias, gal todėl ir vaizduojant mokyklą išlaikyta pusiausvyra tarp pradinukų džiaugsmų ir ištinkančių nemalonumų. Čia esama gražių pamokomų epizodų, kurie atskleidžia tiek pagrindinę mokyklos paskirtį, tiek suaugusiojo vaidmens svarbą ir pavyzdinį profesionalumą. Antai pradinukų mokytoja gerai supranta, kokių ketinimų vedama Aušrinė bėgo prie pavojingo Vilnelės kranto, vaikų nebara, o prisiėmusi kaltę (mat, užuot buvusi su auklėtiniais, gėrė gimtadienio kavą su bendradarbėmis) net pagiria mergaitę, kad ši pažįsta molį ir žino, kur jo rasti, geba gąsdinantį nutikimą paversti įsimenama pamoka: „įpylė į stiklinę vandens ir liepė kiekvienam šlapiu piršteliu tą gumuliuką patrinti, kad įsitikintų, koks jis šlapias slidus, atsimintų tai ir niekada neitų molingu šlaitu prie Vilnios“.
Mokykla traukia vaikus galimybe susitikti su draugais, tačiau kiek atgraso savo pareigomis, retas literatūrinis herojus jų noriai imasi. Daugumą veikėjų skaitytojas mato ne uoliai dirbančius ir atsakinėjančius pamokoje, o nekantriai laukiančius pertraukos. Pavyzdžiui, Račickaitės trečiaklasis Jokūbėlis bando vaikiškai (o meniniu požiūriu - labai tradiciškai) išsisukti - apsimesti sergąs. Tik perspektyva gauti injekcijų ir gultis į ligoninę vaikui pasirodo dar blogesnė nei mokykla ir namų darbai. O matematika, regis, išlieka prozoje pati populiariausia pamoka, herojams įvaranti daugiausia baimės: „Jeigu nebūtų tos matematikos, Jokūbėlis į mokyklą galėtų eiti tris kartus per dieną. Mokykloje gyventi galėtų. Mokykla galėtų tapti jaukiausiais Jokūbėlio namais.“ Ankstesnės prozos kontekste, kur net didžiausi neklaužados stengdavosi bent nusirašinėdami atlikti namų užduotis, netikėtai nuskamba Patricijos, Antano, jo tėčio ir mamos protagonisto Antano atsainumas: neparuošti pamokų - „Argi tai problema?“ Kurdamas pagrindinių veikėjų portretus, Račickas kliaujasi ginčytinais lyties ir socialiniais stereotipais: jei berniukas - tai nemėgs mokyklos, jei mergaitė - tai būtinai moksliukė, pataikaujanti mokytojai dėl pagyrų ir tik dėl akių nuduodanti, kad toks statusas jai nepatinka.
Psichologinis klimatas ir patyčios
Morkūnas stipriausiai iš aptariamų autorių absoliutina mokyklos įspaudą žmogui: „Visi mes kada nors pirmą kartą einame į mokyklą. Tos dienos nepamirštame visą gyvenimą“, nors „mokykloje kartais būna nemalonių akimirkų, minučių ir net valandų“. Didžiausia mokyklos opa, lietuvių rašytojų akimis, - audringas psichologinis klimatas. Į pedagogų ir auklėtinių santykius vis įsisuka skersvėjis, o vaikus nuolat tranko paniekos, pašaipos ir kivirčų žaibai. Įsilieti į mokyklos bendruomenę be galo sunku, antai bendraklasis Vilijos klausia: „O kaip tu įrodysi, kad esi tokia pat kaip mes?“ Net ir geriausios mokytojos, kai ją suerzina viršininkė, balse gali pasigirsti „kietos gaidelės“, o svarbiausia, kad visose mokyklose atsiranda vaikų, kurie piktdžiugiškai neduoda kitiems ramybės. Prasikiša pavydas - ką tėvai labiau myli, kas puošniau rengiasi, kieno plastilinas kokybiškesnis; nuolat justi mažamečių konkurencija: berniukas „negalėjo pakęsti, kad kas kitas, o ne jis būtų dėmesio centre“. Vilė Vėl nelaiko tokios padėties lietuviška specifika, o apibendrina apskritai visoms mokykloms - jos kūrinyje padėtis Prancūzijoje panaši: vaikai priekabiauja vieni prie kitų, silpnesniems gyvenimas tampa nemielas.
Taip pat skaitykite: Pagalba tėvams: knygos apie autizmą
Labiausiai slegiantis mokyklų slogutis ir visose nagrinėjamose knygose pasikartojantis leitmotyvas - patyčios. Šiuolaikinė literatūra šią bėdą ypač užaštrina, atsiliepdama į sociologų apklausose išryškintą tikrovės skaudulį. Aptariamose knygose neatskiriama mokyklos gyvenimo dalis yra pravardžiavimas, pravardę netrunkama gauti - dėl išvaizdos, aprangos ar vienkartinio žioplumo. Račickaitės skriaudžiamieji skundžiasi mokytojams, dar tikėdami jų galia įvesti mokykloje tvarką, o Vilės Vėl Jonukas pasipasakoja tik artimiausiam žmogui - auklei, kuri imasi jį ginti neteisėtu būdu - pakratydama užgauliotoją. Račickaitė mokinius vaizduoja gana klastingus ir negailestingus. Apsakymų cikle mergaitė pavydi savo tėvo, persikeliančio gyventi pas bendraklasės mamą, todėl žiauriai priekabiauja: viešai tyčiojasi iš namie megztų „konkurentės“ drabužių, užremia ją klasėje, net įkiša sijoną į klozetą. Pagal knygos logiką (kaip ir Morkūno atveju) suaugusieji vargiai pajėgia tokį procesą kontroliuoti: mokytoja ir liūdnai, ir griežtai mėgina paprotinti, įvykius aprašo spauda, tačiau vaikai nesiliauja.
Morkūnas kuria įvairiapusiškesnę, prieštaringesnę, taigi ir skaitytojus labiau skatinančią kritiškai mąstyti interpretaciją. Apysakoje Grįžimo istorija patyčių tema išauga iki savarankiškos siužeto linijos. Patyčios čia pačios žiauriausios ir masiškai išplitusios. Jau pirmąją dieną Vilija, pažvelgusi į mokinių minią, „suprato, kad mokykloje jai nebus lengva“. Vaikai nuolat persekioja pasirinktas aukas: apdrabsto naujokę įžeidžiamais žodžiais karvė, ragana, nesuprantamai pamosikavusią bendraklasę tuoj pat pakrikštija fuchteliu. Dar daugiau - mokytojai elgiasi taip pat, net su kolegų atžalomis: „Geometrijos mokytoja juokaudavo, kad statusis trikampis, kurį ji ką tik lentoje nupiešė, panašus į biologijos mokytojos dukters nosį. Geografijos mokytoja garsiai durimis trinksinčius mokinius vadindavo mėšlo krūvomis“. Darbų mokytojas psichologinį terorą laiko seniai įsišaknijusia, todėl toleruotina mokyklos tradicija: „Dar kai aš mokiausi, tyčiodavomės vieni iš kitų. Ir nieko neatsitiko, nedideli ponai buvome. Baigėme mokyklą ir niekas to nebeprisimena. Toks gyvenimas…“. Knygos pasakotojas nepuola pasipiktinęs to smerkti, atvirkščiai - autorius renkasi strategiją hiperboliškai kurti šokiruojančią groteskišką alegoriją, kai tam tikrą laiką tyčiojasi visi ir visaip. Beje, net pats mokyklos pastatas Grįžimo istorijoje nėra visiškai tikroviškas, jis pasakiškai sugyvintas, net savaip sužmogintas. Klasė (ne mokinių grupė, o patalpa) rytais „bunda po nakties poilsio“, po pamokų jai būtina pailsėti, kad kitądien nebūtų pikta, todėl mokytojai stengiasi nedrumsti tylos. Įtemptą santykių atmosferą atsveria poetiškas pasakotojo pasažas: kai švariai nuvaloma lenta, išplaunamos grindys ir užrakinamos durys, „Tada klasė ima rimti, migdomai pradeda banguoti jos sienos ir grindys, iš už lentos pasigirsta švelnus murkimas, o iš po spintos - melodingas švilpčiojimas. Klasė minga…“. Mokslo rezultatai taip pat priklauso ne tiek nuo mokinių pastangų, kiek nuo palankios aplinkos: „Tik pailsėjusiose klasėse nedūžta langai, netrupa kreida, negirgžda suolai, o mokiniai gauna gerus pažymius“.
Itin reikšminga, kad Morkūnas suproblemina pačią patyčių sampratą, žmonių savivokos, visuomenės inercijos aspektus. Didžioji bėda, kad vaikams, net ir tiems skriaudžiamiems, psichologinis ir fizinis smurtas atrodo normalus dalykas: „tai, ką mokytoja vadino patyčiomis, jų mokykloje normalūs žmonės vadina džoukais ir baikomis“.
Taip pat skaitykite: Asmenybė, kuri įkvepia