Įvadas
Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515-1584 m.) - iškilus XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybininkas, karalienės Barboros Radvilaitės brolis, kancleris, didysis etmonas, Vilniaus vaivada. Šis straipsnis apžvelgia jo gyvenimą, politinę karjerą, religines pažiūras ir įtaką LDK istorijai.
Kilmė ir Šeima
Mikalojus Radvila Rudasis gimė apie 1515 m. Radvilų giminėje, kuri XV-XVI a. tapo viena įtakingiausių LDK didikų giminių. Jis buvo Mikalojaus Radvilos Juodojo pusbrolis. Radvilų giminė garsėjo savo turtu ir įtaka ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Politinė Karjera
Mikalojus Radvila Rudasis (M.R. Rudasis) buvo sumanus politikas ir atkaklus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvereniteto gynėjas. Didikas 1549-1551 m. ir pirmaisiais dviem Respublikos bekaralmečiais (1572-1576 m.) faktiškai valdė LDK. Ilgą laiką buvo vyriausiuoju karinių pajėgų vadu - didžiuoju etmonu. Užėmė kelis svarbiausius postus Lietuvoje - Trakų, vėliau Vilniaus vaivados ir valstybės kanclerio.
Jis aktyviai dalyvavo tokiose valstybinėse dramose kaip 1569 m. Liublino unija bei Livonijos karas. Remiantis mikroistorijos nuostatomis, pasitelkus gausius archyvinius šaltinius, atskleista šio didiko politinė veikla, šeimyninis gyvenimas ir religinės pažiūros. Nemažai dėmesio skirta jo aukštą padėtį valstybėje užtikrinusiems veiksniams: paveldėtai ir išplėstai latifundijai bei didiko klientams.
M.R. Rudasis garsėjo karvedžio talentu, per Livonijos karą buvo vienas žymiausių LDK vadų, Liubavo dvaro savininkas. Iki šiol prisimenama jo frazė, ištarta 1569 m. Seime, kuriame Radvila kategoriškai atsisakė pasirašyti Liublino unijos aktą: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės…“
Taip pat skaitykite: Čiurlionio gyvenimas ir darbai
Religinės Pažiūros ir Reformacijos Rėmimas
Mikalojus Radvila Rudasis garsėjo kaip atkaklus reformacijos rėmėjas ir skleidėjas, rūpinęsis steigti mokyklas ir kviesti mokslo žmones iš kitų šalių.
Šeimyninis Gyvenimas
Knyga skirta vienam žymiausių XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybininkų, karalienės Barboros Radvilaitės broliui Mikalojui Radvilai Rudajam (apie 1515-1584 m.). Jis aktyviai dalyvavo tokiose asmeninėse dramose kaip sesers karūnavimas.
Mirties Aplinkybės ir Palaidojimas
Mikalojus Radvila Rudasis mirė 1584 m. balandžio 27 d. ir buvo palaidotas Dubingiuose. 2003-2007 m. tyrinėjant buvusios Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietą, centrinėje bažnyčios dalyje, po buvusiu „Dievo stalu“, 2004 m. liepą perkasoje Nr. „Dėžė“, kurioje buvo sudėtos tik kaukolės, ilgieji rankų ir kojų kaulai, kai kurių individų dubenkauliai ar kiti didesni kaulai, tebuvo vos apie 1×1,5 m dydžio. Vėlesnių kompleksinių tyrimų metu palaikai identifikuoti ir nustatyta, kad šioje vietoje perlaidoti šie kunigaikščių Radvilų giminės nariai: Mikalojus Radvila, Mikalojaus Radvilos Rudojo anūkas (m. 1577); Anna Sobkovna, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona (m. 1578); Elena Glebavičiūtė, Mikalojaus Radvilos (Radvilos Rudojo sūnaus) žmona (?-1583); pats Mikalojus Radvila Rudasis (m. 1584), Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas; Mikalojus Radvila, Rudojo sūnus, LDK medžioklis ir Naugarduko vaivada (m. 1589, palaidotas 1590 m.); Jonušas VI Radvila, Rudojo anūkas (m. 1620), LDK taurininkas, Vilniaus kaštelionas, Kristupo Radvilos Perkūno ir antrosios žmonos Kotrynos Ostrogiškaitės vyriausias sūnus, Radvilos Rudojo anūkas.
Mikalojaus Radvilos Juodojo sveikata
Mikalojaus Radvilos Juodojo korespondencijoje gausu nusiskundimų sveikata - dantų skausmu, bendro pobūdžio negalavimais, sąnarių skausmais, dėl kurių jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis pataręs vartoti vaistus (poliney ruthi - vaisto identifikuoti nepavyko). Naudojo prievilgus nuo ligos, kurią vadino „podagra“. Paskutiniosiomis gyvenimo dienomis sirgo sunkiai. Anot jo biografo J. A. Kuncevičiaus, R. Jankausko, R. Laužiko, D. Stankevičiūtės, I.
1565 m. birželio 4 d., praėjus kelioms dienoms po Radvilos mirties, popiežiaus nuncijus Džiovanis Frančesko Komendonė (Commendone) rašė, jog didikas, „kamuojamas skausmų visame kūne, pats sugalvojo išsitepti gyvsidabriu, nuo kurio 24 valandas buvo lyg miręs“. Komendonė birželio 10 d. pranešė apie Radvilos Juodojo mirties priežastį: „Jau kelerius metus kentėjo nuo podagros, kuri taip baisiai pradėjo jį kamuoti, kad praėjusį mėnesį /…/ išgirdęs, kad vienas namiškis nuo kitos ligos sukeltų kančių išsigydė išsitepęs gyvsidabriu, paliepė panašų tepalą jam paruošti, nepaisant visų gydytojų valios ir netgi to, kuris jo tarną išgydė. Bet jis atkakliai norėjo save nubausti, kai gydytojai jo ištepti nenorėjo, pats sau išsitrynė ne tik sąnarius ir gyslas, bet ir galvą.“ Netrukus po išsitepimo skausmai sustiprėjo, kūnas sutino ir po trijų dienų mirė.
Taip pat skaitykite: Radvilų giminės šaknys
Taigi duomenys apie Mikalojaus Radvilos Juodojo sveikatą iš pirmo žvilgsnio informatyvūs. Jis buvo apkūnus, turėjo dantų patologiją, gali būti, kad neseniai prieš mirtį iškrito dantys. Jau keliolika metų prieš mirtį skundėsi prasta sveikata, greičiausia dėl judėjimo aparato patologijos (mini „podagrą“). Ja sirgo ir Radvilos amžininkas, Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V (1500-1558). „Podagra“ sirgo bent du Medičių šeimos atstovai: Toskanos kunigaikščiai Cosimo I (1519-1574) ir Ferdinandas I (1549-1609). Podagra tuo metu nebuvo skiriama nuo kitų sąnarių ligų (skirtumai nuo reumato nustatyti tik XVII a.). Paleopatologiniai Medičių kunigaikščių palaikų tyrimai nustatė ne podagrą, o diseminuotą idiopatinę skeleto hiperostozę (DISH). Todėl abejotina, ar šaltiniuose minimi skausmai visame kūne ir silpnumas iš tikrųjų buvo podagra, kaip ji suprantama dabartinėje medicinoje: podagros simptomai yra ūmus aštrus skausmas ir patinimas, dažniausiai kojos nykščio sąnarių srityje, skausmai tęsiasi 5-10 dienų; liga paprastai pasireiškia po 40 metų. Mikalojus Radvila Juodasis sveikata skundėsi jau nuo 32 metų (nuo 1547 m.). 50 m. Tačiau tiriant Dubingių kapavietėje rastus palaikus ir identifikavus greičiausiai vienam asmeniui - Mikalojui Radvilai Juodajam - priklausančius kaulus su ryškiais sąnarių degeneraciniais pokyčiais (pastaroji patologija liudytų, kad tai būta apkūnaus vyro, turėjusio sisteminę skeleto patologiją - DISH), nė viename mėginyje nebuvo didesnės gyvsidabrio koncentracijos.
Lėtiniam apsinuodijimui gyvsidabrio organiniais ir neorganiniais junginiais yra būdingi specifiniai somatiniai (burnos gleivinės pažeidimas - stomatitas ir gingivitas, rankų virpėjimas - tremoras, patinimai dėl inkstų pažeidimo, skausmingos paraudusios galūnės, raumenų spazmai, kartais odos bėrimai, nuplikimas) bei psichiatriniai (atminties sutrikimai, depresija, nemiga, dirglumas ir nesivaldymas, dėmesio sutrikimai, socialinė saviizoliacija) simptomai, žinomi tiek iš dabartinės klinikinės praktikos, tiek ir įtarti kai kurioms istorinėms asmenybėms - Anglijos karaliui Karoliui II ar V. Šekspyrui. Gyvsidabrio tepalas nuo XVI a. pr. iki XIX a. Istorinių duomenų analizė leidžia manyti, kad Mikalojus Radvila Juodasis mirė ne nuo apsinuodijimo gyvsidabriu: ūmūs skausmai visame kūne jam nėra būdingi, o kitų minėtų apsinuodijimo gyvsidabriu simptomų istoriniai duomenys nepateikia. Mikalojus Radvila Juodasis turėjo rimtų sveikatos problemų ir gydėsi remdamasis to meto medicinos žiniomis. Jo sveikatos problemas galėjo lemti nutukimas ir jo komplikacija - metabolinis sindromas ir antrojo tipo cukrinis diabetas, kuris galėjo sąlygoti ir sąnarių patologiją (esama sudėtingo priežastinio ryšio tarp padidėjusio insulino kiekio antrojo tipo diabeto metu ir kaulinio audinio reakcijos, vadinamos DISH). Mikalojus Radvila Juodasis buvo valdingas, nepakentė savo negalavimų, todėl gydėsi ir pats, nepaisydamas aplinkinių rekomendacijų.
Mikalojaus Radvilos Juodojo veikla
Mikalojus Radvila Juodasis buvo vienas galingiausių, įtakingiausių ir turtingiausių 16 a. vidurio LDK didikų, jos valstybinės nepriklausomybės gynėjas. Kunigaikštis (1547). Jono Radvilos (1474-1522) ir Onos Kiškaitės vyriausias sūnus. Barbaros Radvilaitės ir Mikalojaus Radvilos Rudojo pusbrolis. Lenkijos kanclerio Kristupo Szydłowieckio dukters Elžbietos (1533-62) vyras (susituokė 1548).
M. Radvila Juodasis lavinosi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo dvare Krokuvoje. Karjera prasidėjo 1544, šio sūnui Žygimantui Augustui pradėjus valdyti LDK. 1544-65 LDK krašto (rūmų) maršalka; gavo valdyti Šiaulių seniūniją). M. Radvila Juodasis su Mikalojumi Radvila Ruduoju rūpinosi Barboros Radvilaitės vedybomis su Žygimantu Augustu. M. Radvilos Juodojo pozicijos valstybėje sustiprėjo, kai Barbora Radvilaitė 1547 tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmona. Prisidėjo prie jos karūnavimo Lenkijos karaliene (1550). Nuo 1550 M. Radvila Juodasis buvo LDK kancleris, nuo 1551 ir Vilniaus vaivada.
Per 1547 diplomatinę misiją į Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos dvarą iš Čekijos ir Vengrijos karaliaus, būsimo imperatoriaus Ferdinando I išsirūpino kunigaikščio titulą savo, pusbrolio ir visai Radvilų giminei. Nuo 16 a. vidurio buvo LDK vidaus ir užsienio politikos pagrindinis formuotojas. Jo autoritetas kilo ir dėl to, kad tapo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto svarbiausiu patarėju ir pagalbininku, stengėsi būti valdovo antruoju aš. Pasak popiežiaus legato Giovanni Lippomano, M. Radvila Juodasis buvo viskas karaliui: patarėjas, kancleris, maršalka ir ištikimas draugas, su kuriuo valdovas puotauja. Išvykdamas į Lenkiją Žygimantas Augustas valdyti LDK pavesdavo jam.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
M. Radvila Juodasis atliko slaptas valstybinės svarbos diplomatines misijas: 1553 Šventosios Romos imperijos imperatoriaus dvare Vienoje suardė dvaro ryšius su Maskva (Habsburgai nustojo remti Rusijos imperatoriumi pasiskelbusį Ivaną Rūstųjį). 1559-61 per Livonijos karą (1558-83) dalyvavo derybose su Livonijos ordino magistru Gotthardu Kettleriu; 1561-62 administravo prie LDK prijungtą panaikinto ordino teritoriją. Nuo 1560 Žygimanto Augusto pasitikėjimas M. Radvila Juoduoju mažėjo, jis prarado galimybę daryti įtaką Lietuvos ir Lenkijos valdovo sprendimams. Dėl karinių nesėkmių Livonijos kare valdovas norėjo sudaryti glaudesnę LDK ir Lenkijos sąjungą, bet M. Radvila Juodasis toliau ryžtingai gynė LDK savarankiškumą, jos teritorijos integralumą. 1563-64 vadovavo LDK delegacijai Lenkijos seime Varšuvoje.
Nuo 1553 M. Radvila Juodasis labai nusipelnė LDK skleidžiant ir stiprinant reformaciją, tapo evangelikų reformatų globėju. 1557 Vilniuje sukvietė pirmąjį evangelikų sinodą, padėjusį pagrindus Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei. Priklausė tiems didikams, kurie (siekdami didesnės nei iki tol LDK nepriklausomybės nuo Lenkijos) savo krašte matė galimybę veikti Evangelikų, o ne Katalikų Bažnyčiai. Skyrė lėšų Radviloms priklausančiose žemėse - Klecke, Lietuvos Brastoje, Nesvyžiuje, Olykoje, Szydłowiece (Mazovijos vaivadija), Vilniuje (priemiestyje Lukiškėse) evangelikų reformatų bažnyčioms pastatyti. M. Radvilos Juodojo iniciatyva pirmiausia jo valdose (jos padidėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovui Žygimantui Augustui padovanojus mirusios motinos Bonos Sforzos žemių) katalikų arba stačiatikių bažnyčios buvo verčiamos į protestantiškas. Vilniuje įkūrė evangelikų mokyklą, Lietuvos Brastoje ir Nesvyžiuje - po spaustuvę. 1553 savo spaustuvėje Lietuvos Brastoje išspausdino liuteronišką katekizmą. Svarbiausias leidinys - 1563 jo lėšomis išleista Brastos Biblija. Organizavo anoniminės publicistinės knygos Pasikalbėjimas lenko su lietuviu parašymą ir išleidimą (parašyta lenkų kalba 1564, išleista apie 1565).