Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje, garsus dailininkas, kompozitorius, kultūros veikėjas, kurio kūryba reikšminga lietuvių muzikos raidai. Filosofas Antanas Andrijauskas, daugybę dešimtmečių skyręs Čiurlionio kūrybos analizei, teigia, kad Čiurlionis yra vienas pagrindinių mitologizuotų lietuviškos meninės sąmonės naratyvų, kuriame realūs kūrėjo biografijos faktai susipina su legendiniais pasakojimais ir lakios vaizduotės polėkiais.
Biografijos bruožai
M. K. Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje devynių vaikų šeimoje. Nuo 1877 ar 1878 m. gyveno Druskininkuose. Čiurlionio vaikystė prabėgo Druskininkuose, kur jis su tėvo, vargonininko, pagalba išmoko groti fortepijonu. 1885 m. M. K. Čiurlionis baigė liaudies mokyklą ir toliau mąstė apie tolimesnius mokslus, tad nuo 1889 m. padedamas gydytojo J. Markevičiaus mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje. 1894-1899 m. studijavo Varšuvos muzikos institute. 1901-1902 m. stažavosi Leipcigo konservatorijoje. 1905-1906 m. vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. 1907-1908 m. gyveno Vilniuje, su kitais įkūrė Lietuvių dailės draugiją, dalyvavo jos veikloje, parodose, vadovavo draugijos Vilniaus kanklės chorui, jam komponavo originalius kūrinius ir liaudies dainų išdailas. 1908-1909 m. lankėsi ir gyveno Sankt Peterburge. 1909 m. grįžo į Lietuvą. Rudenį vėl išvyko į Sankt Peterburgą, ten susirgo depresija. Gydėsi Druskininkuose, Pustelnike. 1911 m. balandžio 10 d. mirė Pustelnike, netoli Varšuvos.
Asmenybės bruožai
A. Andrijauskas ryškiausiais Čiurlionio bruožais skelbia kūrybinių polėkių universalumą, vidinio pasaulio turtingumą, aukštų dvasinių vertybių ilgesį, individualizmą, intravertiškumą, polinkį į vienatvę, jautrumą, savikritiškumą ir pasiaukojimą. Pasak profesoriaus, Čiurlioniui visuomet mažiau įdomios buvo išorinės veiklos formos, jo dėmesys buvo sutelktas į savo vaizduotės kuriamų naujų sumanymų, idėjų vizijas, originalių meninės raiškos formų paieškas. Jis nuosekliai gynė savo vizijų nubrėžtas kūrybinės veiklos teritorijas, todėl sparčioje jo kūrybos evoliucijoje daug netikėtų stilistinių posūkių. Nepaisydamas nesupratimo, jis pirmiausia paklusdavo savo intuicijai, kuždėjusiai apie pasirinkto kūrybos kelio pagrįstumą.
Atsiminimuose apie M. K. Čiurlionį teigiama, kad 1885 m. M. K. Čiurlionis buvo vidutinio ūgio, stipraus sudėjimo. Šviesūs, auksinio atspalvio plaukai dailiai puošė jo galvą. Akys buvo išraiškingos, žvilgsnis tiesus, gilus ir reikšmingas. Antakiai šiek tiek pasidavę į priekį. Kaktoje pastebimos, o kartais darydavosi gilesnės raukšlės. Ūsai buvo šviesūs (motinos paveldėta spalva) ir gana reti. Judesiai energingi, eisena tvirta ir grakšti. Jis turėjo plačias, visados šiltas, švelnias, bet nervingas rankas. M. K. Čiurlionis turėjo lygų, švelnų ir gana stiprų balsą. Mėgo dainas, dainuodavo pirmu balsu. Kalbėjo negreitai, su turtingais intonaciniais niuansais. Buvo nuoširdus ir mėgo dalintis įspūdžiais.
Kūrybos bruožai
Čiurlionis buvo universalistas įspūdžių, įtakų imlumu, intelektinių siekių ir asmenybės kūrybinės raiškos formų įvairiapusiškumu, nenoru apsiriboti viena meno šaka, konceptualizuota schema, metodu, kryptimi. Jis vijosi apie didįjį Pažinimo medį ir siekė save išreikšti įvairiomis kūrybinės saviraiškos formomis: kūrė muziką, tapė, pasižymėjo poetine mąstysena, pastabumu, turėjo neabejotiną literato talentą, raiškų stilių, kuris nespėjo išsiskleisti. Tai reti, tik didiems menininkams būdingi bruožai. Jis nesitenkino tuo, kas pasiekta, o nuolatos ieškojo, drąsiai paneigdamas tai, ką darė vakar.
Taip pat skaitykite: Apie Mikalojų Radvilą Rudąjį
Muzika
M. K. Čiurlionio muzikos palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir fortepijoninė muzika, kūriniai styginių ansambliams ir vargonams. Tai gausiausia jo muzikinės kūrybos dalis. Iš viso priskaičiuojama 350-400 muzikinių Čiurlionio kūrinių - daugiausiai skirtų fortepijonui, taip pat svarbūs simfoniniai opusai, vokaliniai kūriniai.
Simfoninės poemos „Miške“ (1901) ir „Jūra“ (1903-1907) turi vėlyvojo romantizmo bruožų, savitų konceptualių dramaturgijos sprendimų, įtaigios ekspresijos. Šios dvi simfoninės poemos - bene garsiausi Čiurlionio muzikos kūriniai. Deja, nei viena iš jų nebuvo atlikta kompozitoriui dar gyvam esant.
Gausiausia ir originaliausia jo fortepijoninė kūryba (variacijų ciklai Sefaa Esec ir Besacas 1904-1905; muzikinių peizažų ciklas Jūra 1908; fuga b‑moll, 1908-1909). Iš studijų laikotarpio liko sonata F‑dur (1898), bet visoje kūryboje, greta kelių ciklų, vyrauja nedidelės apimties preliudai ir pjesės.
Chorinė bažnytinė muzika pagrįsta klasikos tradicijomis, turi romantiškų bruožų (kantata De profundis 1899); išdailose vartojo naujoviškų harmoninių ir faktūrinių priemonių, atskleidžiančių senovinių lietuvių liaudies dainų melodijų charakterį bei poetinį turinį. M. K. Čiurlionis vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė meistriškai polifoniškai išplėtotų išdailų chorui (fugetė Bėkit, bareliai). Jo chorinė kūryba neapsiribojo vien liaudies dainų harmonizacijomis. 1908 m. jis netgi išleido dainų rinkinį „Vieversėlis“. „Sanctus“ - garsiausia iš visų jo chorinių kompozicijų.
Dailė
Nuo 1902 m. Varšuvoje mokėsi tapybos, bet buvo nusivylęs akademinio tapybos kurso programa. Būdamas artimas simbolizmui, jis liko savitas, buvo linkęs į vaizdines abstrakcijas, filosofinius apibendrinimus. Greta tradicinių tapybos žanrų Čiurlionis išrado naujų - jis siekė vaizdų kalba perteikti sonatos, preliudo, fugos kompozicines struktūras.
Taip pat skaitykite: Sirvydo indėlis į lietuvių kultūrą
Reikšmingiausią šio laikotarpio dailės kūrinių dalį sudaro sonatos: Sonata I (Saulės sonata), Sonata II (Pavasario sonata, abi 1907), Sonata nr. 3 (Žalčio sonata), Sonata nr. 4 (Vasaros sonata), Sonata nr. 5 (Jūros sonata), Sonata nr. 6 (Žvaigždžių sonata, visos 1908), Sonata nr. 7 (Piramidžių sonata 1909). Joms būdinga muzikinių struktūrų kompozicinės bei temų plėtotės analogijos, ypatinga daugiapusė turinio koncentracija, novatoriškas konceptualizmas. Šiuose paveiksluose jis atskleidė individualiai pajaustą dvasingą kosmoso, gamtos ir žmogaus būties vienovę, pranoko bręstančius naujosios nedaiktinės ir siurrealistinės 20 a. dailės siekius.
Čiurlionio menas beveik nepriklauso nuo istorinio konteksto. Bibliniai, krikščioniški motyvai jo paveiksluose pinasi su panteistiniu pasaulėvaizdžiu. Esama kūrinių, kuriuose pasitelkiant tautodailės motyvus ar Vyčio simboliką, menine kalba primenama tautinės savivokos reikšmė.
Atminimo įamžinimas
Daugiausiai menininko atminimą saugančių ženklų tebėra Kaune, kur jo vardu pavadintame muziejuje sutelkta didžiausia kūrybinio palikimo dalis, ir Druskininkuose, kur dailininko memorialiniame muziejuje atkurta Čiurlionio vaikystės namų aplinka, stovi Vlado Vildžiūno 1975 m. pastatytas paminklas.
1997 m. įsteigtas M. K. Čiurlionio fondas aktyviai dirba meno, kultūros, švietimo ir diplomatijos srityse. Viena iš fondo veiklos krypčių - meninė vaikų ir moksleivių edukacija. Edukacija vyksta, visų pirma, įgyvendinant tęstinį projektą „Augame su M. K. Čiurlioniu“, kuris gyvuoja nuo 2009 m.
Lietuvos muziejų asociacija kartu su M. K. Čiurlionio kelio partneriais jau trečius metus organizuoja specialią renginių programą „Čiurlionio Lietuva“, skirtą Čiurlionio kultūrinio konteksto aktualizavimui.
Taip pat skaitykite: Skaitymo suvokimas ir gabumai
tags: #mikalojus #konstantinas #ciurlionis #asmenybe