Autizmas - tai neurologinis vystymosi sutrikimas, paveikiantis žmogaus bendravimo, socialinių įgūdžių ir elgesio sritis. Vis dar egzistuoja nemažai mitų apie autizmo spektro sutrikimą, su kuriais jau seniai laikas atsisveikinti. Nors informacijos dabar užtenka, tačiau žmonės vis dar vadovaujasi klaidingais įsitikinimais apie šį reiškinį. Šiame straipsnyje panagrinėsime dažniausiai pasitaikančius mitus apie autizmą ir pateiksime faktais grįstą informaciją, siekdami geriau suprasti šį sudėtingą sutrikimą ir griaudami klaidingus įsitikinimus.
Kas yra autizmas?
Autizmas - tai ne liga, juo nėra susergama ir jis nėra pagydomas. Tai neurologinis ypatumas, būklė, reiškianti, kad smegenys kitaip apdoroja informaciją. Autistu gimstama. Autizmas paveikia bendravimo su kitais žmonėmis gebėjimus, jis gali susiaurinti žmogaus interesus ar sukelti tam tikrų su sensorika susijusių problemų.
Kaip autistai mato pasaulį?
Autistus sunku sugrupuoti, bet keli bendri dalykai yra. Vienas esminių skirtumų - autistai žiūrėdami į ką nors dažniausiai nemato visumos, o labiau detales. Kitas dalykas - autistams sunku būti lankstiems. Pavyzdžiui, vaikas pas mane lankosi rytais ir yra įpratęs sakyti „labas rytas“, bet jei kartą ateitų vakare, jis vis tiek sveikinsis taip pat. Autistams labai būdingas egocentriškumas. Iš šalies gali atrodyti, kad vaikas išlepintas, neišauklėtas, bet iš tikrųjų tai autizmo ypatybė. Tokiam vaikui sunku pamatyti pasaulį kito akimis. Autistams sunku suprasti elgesio normas, mokytis iš aplinkos. Autistas gali turėti vieną gerokai stipresnį, išryškintą pojūtį - klausos, lytėjimo ar vaizdinį. Būna, kad autistai labai jautriai reaguoja į prisilietimą ar įdomesnę medžiagos tekstūrą. Pavyzdžiui, įžengęs į prekybos centrą vaikas ima rėkti, o tėvai nesupranta, kodėl.
Dažniausi mitai apie autizmą
Šiandien vis dar egzistuoja visa eilė mitų apie autizmo spektro sutrikimą, su kuriais jau seniai laikas atsisveikinti. Aptarkime 8 populiariausius mitus.
1 mitas: autistiškas vaikas - tai būtinai genijus!
Ne visi autistiški žmonės yra gimę būti genijais. Tai - dar vienas klaidingas įsitikinimas, ypač mėgstamas tų, kurie turi klaidingą įsivaizdavimą apie šią neurologinę būklę. Autistų, kaip ir visų žmonių, būna visokių - vieni yra intelektualesni, kiti turi žemesnį intelektą. Jų tarpe nemažai žmonių su itin aukštu IQ. Tiesa, autistams labiau būdingas vadinamasis netolygus gebėjimų profilis, kas reiškia, kad jie gali turėti išskirtinių gebėjimų tam tikrose siaurose srityse, kai kitos sritys yra sąlyginai neišvystytos.
Taip pat skaitykite: Emocijos kūrybiniame procese
Eglės dukrai diagnozė buvo nustatyta, kai mergaitei jau buvo ketveri metukai. Iki tol tėvai buvo įsitikinę, kad augina genijų. Būdama vos dvejų Ugnė Ūla galėdavo atpažinti visų pasaulio valstybių vėliavas, nors niekas jos specialiai to nemokė.
2 mitas: nieko daryti nereikia, išaugs!
Tuo metu žurnaliste dirbusiai Eglei toks patarimas „nieko nedaryti“ nepasirodė priimtinas. „Ir buvau teisi, nes autizmas turi regresus, ir mums taip nutiko“, - prisimena pašnekovė. Tik didžiulėmis dukters pastangomis ir darbu su mergaite dabar galima susikalbėti, ji supranta ir gali pasakyti, ko nori, nors ir turi didelių mokymosi sunkumų. Visiems autistiškiems vaikams būtina padėti prisitaikyti jiems nepritaikytame pasaulyje. Ir kuo anksčiau prasidės vaiko lavinimas, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis.
3 mitas: nieko daryti nereikia - vis tiek nieko gero iš jo nebus!
Tai dar vienas mitas, kurį būtina sugriauti, nes Eglė turi pavyzdžių, kaip tokie „nurašyti“ vaikai, padirbėjus su jais porą metų, nustebina tuos pačius nuosprendį parašiusius specialistus.
4 mitas: autistiški vaikai yra asocialūs, jiems nereikia žmonių.
Eglės dukra pradėjo lankyti darželį būdama dvejų metų, kai apie diagnozę dar nebuvo jokių minčių. Gal todėl šeima ir nesusidūrė su labai dažnu įsivaizdavimu apie autizmą, kad šį sutrikimą turintys vaikai tik sėdi kampe, linguoja, ir jokio kontakto su kitais vaikais jiems nereikia. Ugnė Ūla buvo bendraujanti mergaitė, jai visada reikėjo vaikų, kitų žmonių, ir augant tai tik stiprėjo. Pasak Eglės, tie vaikai, kurie būna atsiskyrę ir nebendrauja, dažniausiai taip elgiasi tik todėl, kad nemoka prieiti prie kito vaiko ir pakviesti jį žaisti, jie nemoka komunikuoti. Todėl jie labai dažnai patiria atstūmimą, nes jų kiti vaikai tiesiog nesupranta.
Kai kurie autistai labiau mėgsta vienatvę (lygiai taip, kaip ir kai kurie neautistiški žmonės, kuriuos mes linkę vadinti intravertais). Bet daugelis jų nori turėti draugų ir artimų žmonių lygiai taip pat, kaip to nori ir bet kuris autizmo neturintis žmogus. Socialinio kontakto, pokalbio palaikymas - dažniausiai nėra stiprioji autistų pusė. Be to, daugelis vyresnio amžiaus autistų jau supranta, kad turi komunikacijos problemų ir bijo atsitiktinai įžeisti kitus žmones. Dėl to elgiasi droviai ir bendrauja atsargiai, nors iš šono tai gali būti klaidingai interpretuota kaip arogancija ar šaltumas. Tačiau iš tiesų - daugelis autistiškų žmonių ne tik labai nori užmegzti stiprių draugystės ryšių, bet ir yra itin lojalūs, patikimi draugai.
Taip pat skaitykite: Apie įkvepiančias asmenybes
Visi autizmo požymių turintys vaikai skirtingi, bet jiems visiems būdingas noras bendrauti.
5 mitas: autistiški vaikai neturi empatijos ir jų negalima liesti.
Pašnekovės teigimu, empatija yra gebėjimas suprasti kito žmogaus poreikius ir prognozuoti jo veiksmus, o autistiškiems vaikams būdingas bendro dėmesio deficitas, todėl dažnai klaidingai galvojama, kad jie neturi jausmų. Ugnę Ūlą auklėtojos labai mėgo, nes ji buvo rami mergaitė, skaitydavo knygeles arba piešdavo savo specifinius piešinius. Tačiau kai mergaitei jau buvo nustatyta diagnozė, kai ji sugrįžo į tą pačią grupę, tos pačios auklėtojos pradėjo į ją žiūrėti visiškai kitaip. „Prasidėjo skambučiai: Ugnė labai verkia, nežinome, ką daryti, arba labai juokiasi - irgi nežinome, ką daryti. Apkabinti - kaip ir bet kurį kitą vaiką.
Kaip ir visi kiti žmonės - autistai gali būti labai jautrūs ir empatiški, bei nuoširdžiai besirūpinantys kitais. Tačiau jie paprastai patiria tam tikrų sunkumų, kai reikia “pagauti” ir teisingai atpažinti kito žmogaus emociją iš kūno kalbos ar balso tono. Kitaip tariant, jiems išties labai rūpi kitų jausmai ir savijauta, tačiau gali reikėti kiek tiesmukesnės komunikacijos, kad autistiškas pašnekovas suprastų, jog patiriate vieną ar kitą emociją. Taip pat, autistai gali būti kupini meilės, atjautos ir rūpesčio kitu žmogumi, tačiau patirti tam tikrų sunkumų, kuomet reikia parodyti savo meilę ir atjautą tinkamu ir neautistiškiems žmonėms priimtinu būdu. Nemaža dalis autistų yra linkę vieni išgyventi neigiamas emocijas, ir sunkiais momentais atsiriboja nuo kitų.
6 mitas: autistiški vaikai negeba juokauti, nesupranta perkeltinės žodžių prasmės.
Pašnekovė pripažįsta, kad išmokyti autistiškus vaikus juokauti yra labai sunku, nes jiems iš tiesų nelengva suprasti perkeltinius dalykus, kurie daugiau jaučiami, nei suvokiami tiesiogiai. Tokiems vaikams visiškai netinka įprastos taisyklės, todėl šiems gebėjimams ugdyti naudojama speciali metodika. Ir rezultatų įmanoma pasiekti.
7 mitas: visi autistiški žmonės yra vienodi.
Per savo darbinę praktiką specialistė įsitikino, kad vienodų vaikų nebūna. Vaikai negali būti vienodi: vienų jautresnė uoslė, kitų klausa, o treti pasižymi taktiliniu jautrumu. Jeigu žinote žmogų, turintį autizmą - tai vienintelis dalykas, kurį galite apie jį garantuotai pasakyti - kad šis žmogus patiria tam tikrų sunkumų bendraujant su kitais. O daugiau informacijos apie žmogų diagnozė “autistas” pati savaime neduoda.
Taip pat skaitykite: Kaip neprarasti noro mokytis
8 mitas: autistiškų vaikų tėvai: „Nesugebėsiu mokyti savo vaiko“.
Sužinojusi dukters diagnozę, Eglė nusprendė pakeisti savo profesiją, nes prieš 10 metų susidūrė su situacija, kad Lietuvoje paslaugų autistiškiems vaikams praktiškai nebuvo. Moteris nutarė pati mokyti savo dukrą. Baigė mokslus užsienyje ir kuo daugiau mokėsi, gilinosi, tuo labiau suprato, kad gali padėti ir kitiems panašaus likimo vaikams. Todėl ir įkūrė Abos centrą. Kodėl šį mitą Eglė visgi vadina tik daliniu mitu? Ji pastebi, kad ryžtas pačiam ugdyti savo vaiką labai priklauso nuo tėvų emocinės būsenos. „Išgirdę diagnozę tėvai neretai patys patenka į gilią psichologinę duobę ir labai skirtingai sugeba iš jos išsikapstyti. Būna, kad ir metų metus tėtis ar mama tiesiog fiziškai negali dirbti su savo vaiku. Arba negali atsiriboti nuo savo vilčių ir lūkesčių, tiesiog negali 20 kartų užduoti klausimo: „Kur yra obuolys?“, ir neišgirsti atsakymo.
Kiti mitai apie autizmą
Be jau aptartų mitų, egzistuoja ir daugiau klaidingų įsitikinimų apie autizmą, kurie gali daryti neigiamą įtaką žmonių supratimui ir požiūriui į autistiškus asmenis.
Delfinų terapija yra vienas iš autizmo gydymo būdų.
Deja, įrodymų nėra. Medicina delfinų terapijos tikisi stebuklo, klysta.
Skiepai sukelia autizmą
Skiepai nesukelia autizmo. Autizmą turi ir neskiepyti vaikai. O visą nepagrįstą triukšmą dėl tariamos skiepų įtakos autizmui sukėlė 1998 daktaro Andrew Wakefieldo atliktas tyrimas, kuris vėliau buvo pilnai diskredituotas. Daktaras Wakefieldas turėjo finansinį interesą įrodyti skiepų ir autizmo sąsajas, tyrimas neatitiko jokių objektyvumo kriterijų, nes tebuvo tiriama 12 vaikų. Vaikai nebuvo pasirinkti atsitiktinai. Eilė vėlesnių didelės apimties ir visus kokybinius reikalavimus atitinkančių tyrimų nepatvirtino skiepų ir MMR vakcinos sąsajų. Nepaisant to, klaidinanti informacija spėjo pasklisti internete. Mito gyvavimui daug įtakos turi ir tas faktas, kad autizmo bruožai tipiškai pasidaro labai akivaizdūs, kai kūdikiui yra 2-2.5 metų (nors patyrę specialistai juos dažniausiai mato jau gerokai anksčiau). O būtent tokio amžiaus vaikai ir yra vakcinuojami. Be to, autizmui būdingas regresas - vaikas pradeda praradinėti kai kuriuos įgūdžius, kuriuos jau turėjo.
Autizmą galima išgydyti iš organizmo pašalinus sunkiuosius metalus.
Sunkiuosius metalus vaikas pasveiks. Vaikų sveikatai ir netgi gyvybei. Gydant autizmą, širdies, Parkinsono ir Alzheimerio ligas.
Nuo autizmo vaiką galima išgydyti.
Deja, šiuo metu tai mitas. Esant gretutinėms diagnozėms. Epilepsija, kuri vaistais yra gana efektyviai kontroliuojama. Hiperaktyvumo sindromas, taip pat koreguojamas vaistais. Liga, tad jos išgydyti neįmanoma.
Autistiškas nereiškia agresyvus
Pabandykite gyventi negalėdami išreikšti savo poreikio, kai negalite pasakyti, kad jums šalta, karšta, jums norisi gerti, jūs norite į tualetą, ar jums nepatinka ta burzgianti karuselė, kuri yra parke, ir jūs norite pabėgti nuo to triukšmo, bet negalit niekaip to pasakyti. Tai tada tas išeina per tam tikrą neverbalinę komunikaciją, kuri aplinkiniams žmonėms tada jau atrodo kaip neišauklėtas vaikas, blogai besielgiantis vaikas“, - aiškina ji.
Autizmas lydi ne tik berniukus
Autizmas yra ir mergaitės, ir moterys, kitas dalykas, tai yra amžius - kad tik vaikai. Tai nėra tik vaikai, tai yra ir vaikai, ir saugę, ir vyresnio amžiaus žmonės, gali ir senjorai būti autistiški.
Autizmas visada pastebimas iš išorės
Ne. Autizmas niekaip neatsispindi žmogaus išorėje. Be to, jis gana sunkiai diagnozuojamas būtent dėl to, kad autizmo spektras labai platus, ir ko gero nerastumėte dviejų vienodų autistų.
Neuroįvairovė: naujas požiūris į autizmą
Antropologijos daktarė Daiva Bartušienė siūlo nuimti stigmą nuo autizmo. Tai reikalautų iš naujo permąstyti, ką laikome sveiku žmogumi ir kas tai nustato. Nors akademinis pasaulis apie neuroįvairovę diskutuoja jau beveik trisdešimt metų, tik atsiradus socialinėms medijoms ši sąvoka pagaliau išėjo už akademinių sienų ir persikelė į viešas diskusijas. Autizmas man kalba ne apie autistiškus žmones, bet apie visuomenę ir kultūrą, kurioje jis buvo sukurtas ir įtvirtintas. Autizmą matau kaip vieną didžiausių šiuolaikinės psichiatrijos sukurtų mitų apie žmogiškumą (angl. humanness) - socialinius santykius, prieraišumą, vienišumą ir meilę. O autistiškumas yra intymus, vidinis žmogaus būvis. Kaip tik todėl šiame tekste sąmoningai nepateikiu jokio autizmo apibrėžimo, nes atsakyti į klausimą, kas yra autizmas, ir bandyti pateikti išbaigtą jo apibrėžimą nėra antropologijos tikslas.
Pirminė neuroįvairovės idėja buvo ta, kad žmonės, kuriems buvo nustatytos medicininės neurodiagnozės, tokios kaip autizmas, Aspergerio sindromas ar hiperaktyvumas (ADHD), neturėtų būti „taisomi“, gydomi ir pritaikomi prie neurotipiškos (įprastos raidos) visuomenės klinikinių, socialinių bei kultūrinių standartų. Jokie neurosindromai-deficitai-sutrikimai nėra pakankama sąlyga skirstyti žmones į sveikus ir ligotus, nes dažniausiai žmogaus galias, negalias ir supergalias lemia visuomenė ir jos struktūra, o ne biologinė žmogaus prigimtis. Paprastai tariant, negalia pirmiausia yra aplinkybių, o ne žmogaus savybių klausimas.
Sujungdama išlavintą sociologinę vaizduotę ir motinystės patirtį auginant aspergerį, Singer sukritikavo iki tol dominavusį biomedicininį požiūrį. Ji į autistiškumą pasiūlė žiūrėti ne kaip į autistiškų žmonių socializacijos, komunikacijos, mokymosi, emocijų bei elgsenų patologizavimą, bet kaip į neurologinį skirtingumą.
Pagalba ir parama autistiškiems vaikams ir jų šeimoms
Autizmo sutrikimą galima įtarti jau metukų, o nustatyti diagnozę 1,5-2 m. mažyliui. Labai svarbu kuo anksčiau pradėti vaiko lavinimą, nes tuomet galima tikėtis geresnių rezultatų.
Autizmo terapijos yra finansuojamos valstybės. Pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir šeimos pasiaukojimas. Taikoma struktūrinio mokymo pagal TEACCH metodiką programa. Jiems padėti įsilieti į visuomenę.