Šiandienos straipsnyje nagrinėsime sudėtingą ir dažnai skausmingą nesupratimo jausmą psichologijos perspektyvoje. Aptarsime, kaip šis jausmas gali paveikti mūsų savivertę, santykius su kitais ir bendrą gyvenimo kokybę. Remiantis pateikta informacija, analizuosime įvairias situacijas, kuriose nesupratimas gali kilti, ir pateiksime įžvalgų bei patarimų, kaip su juo susidoroti.
Įžanga: Emocingumo iššūkiai ir virtualaus bendravimo specifika
Emocingiems žmonėms prisitaikyti ir išlikti kartais būna nelengva. Stiprių emocijų vedami, jie susikuria savo gyvenimą tokį, kokio labai norėtųsi, nors jis ir nutolęs nuo realybės. Virtualus bendravimas turi specifinių aspektų, nes suvokti tikrąją žodžių prasmę susirašinėjant nelengva, nes nėra galimybės girdėti intonacijos ir lieka daug laisvės suteikti kito žmogaus žodžiams savo prasmę. Todėl ir jausmai kitam žmogui tokio bendravimo būdu dažnai yra įsivaizduojami, idealizuojami.
Savivertės krizė po virtualaus ryšio nutraukimo
Laiško autorė, 20-metė studentė, išgyvena sunkų laikotarpį po virtualaus ryšio su vaikinu nutraukimo. Ji dalinosi idėjomis, paslaptimis, susiskambindavo, tačiau ryšys nutrūko ir mergina jaučiasi praradusi dalį savęs. Po šio bendravimo, bendraudama su vaikinais ji tiesiog nieko nejaučia - jokių simpatijų, kad ir koks jis būtų. Kyla klausimas - ar ji tiek beviltiška, neverta, kad jos gyvenime neatsiranda jai skirtas žmogus? Juk ji būtybė, kuri nori tikėt pirmąją tikra meile, kodėl būtent ją turi įskaudint? O gal ji per daug svajoja, gal per daug geras žmogus, kuris paprastuose dalykuose mato kažką nuostabaus, kuris tiki Dievu, prašo Angelo sargo saugot, pamačius paliktą likimo valiai gyvūną visados nori, kad jis atrastų namus.
Ši savijauta visiškai normali, nes bendraudami su kiekvienu žmogumi esame šiek tiek kitokie, su juo susikuriam bendrą pasaulį, geriau pažįstam save. Tačiau atsižvelgus į bendravimą su vaikinu virtualiai, turėtumei nepamiršti, jog jis neprilygsta realiam bendravimui ir turi specifinių aspektų.
Merginai labai skaudu, jog jos draugas nustojo rašyti, ją pamiršo. Tačiau ji nesi beviltiška: stengėsi, kūrė, palaikė bendravimą su vaikinu. Neturėtumei kaltinti savęs, tiesiog gyvenime patyrei vieną iš išbandymų, kurių dar teks nemažai patirti. Tokiais atvejais neverta kaltinti nei savęs, nei kito žmogaus. Todėl dabar daugiau laiko skirk sau, savo studijoms, mėgstamai veiklai, poilsiui, draugams, artimiesiems. Nesistenk vėl staiga kurti naujų santykių su vaikinu, nes kaip pati minėjai ir supratai, tau dar niekas nemiela, nes visuomet prisimeni buvusį vaikiną, bendravimą su juo. Leisk neramioms mintims, liūdnom emocijoms nurimti. Esi dar labai jauna, įgysi daugiau patirties, pažinsi dar daug skirtingų žmonių ir tikrai sutikti sau skirtąjį, patirti meilę, jei tik pati norėsi ją įsileisti. Tik galbūt dar ne šiandien, ne rytoj.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir įveikimo būdai
Odos ligos kaip psichosomatikos atspindys
Odos ląstelės bei nervų sistemos ląstelės išsivystė iš ektodermos sluoksnio, kai dar buvome embrioninėje stadijoje. Tai rodo, kad nervų sistema ir oda yra vienas kito atspindžiai. Todėl disreguliuota nervų sistema, psichoemocinė įtampa, gyvenimiškos traumos bei emocinės žaizdos visa tai gali atsispindėti odoje. Oda (ar kt. kūno dalis), gelbėdama tave, pasiima stresą sau. Tai nutinka dažniausiai vaikystėje ar anksčiau pakliuvus į „padėtį be išeities”, kuomet VISA organizmo nervų sistema įjungia nesaugumo aliarmus, nes vaikas neišgali apdoroti, įvertinti, atlaikyti, suvokti bei tinkamai reaguoti į situaciją. Kad nereikėtų jaunom smegenim „mirti”, sprendžiant psichoemocinės perkrovos rebusą, tam smegenys renkasi ligą/ simptomą kaip VIENINTELĮ tuometinį IŠEITIES bei SAUGUMO atgavimo būdą.
Pradžioje emocijos formuoja kūną, o tik vėliau kūno forma įtakoja emocijas, būsenas, savijautą. Emocija tėra nervų sistemos Neuro-Humoralinis atsakas. Tam tikra emocija = tam tikras ląstelių išsidėstytamas, struktūra, aktyvumas, forma, dydis, pralaidumas. Todėl neužtenka dirbti vien tik fiziškai, vien tik dvasiškai, vien tik psichologiškai… Būtina eiti į pokytį somatiškai, stiprinti emocinį intelektą, susikurti vidinį emocinį savęs palaikymą, kad būtum sau atrama ir gebėtum sureguliuoti nervų sistemą užėjus sunkesniems momentams. Būtina grįžti į pasąmonę, kad suvoktum, koks įvykis, kokios emocijos suformavo Tavo kūną, odą, ligą ! Būtina kuo tiksliau įvardinti probleminės odos susikūrimo priežastį ir nutraukti emocines sąsajas, kad atsipalaiduotų psichika ir rezultate atlaisvėtų kūnas bei oda. Kad paliktum tą „komfortišką”, bet žalingą pelkę ir vietoj to atsirastų EMOCINĖ ir GYVYBINĖ GYDANTI TĖKMĖ.
Perfekcionizmas yra atidėliojimo sinonimas, kurstomas pykčiu ant savęs. Perfekcionizmas leidžia suktis aplink 1 tašką iki užsiknisimo. Leidžia persidirbti ir išsekti. Leidžia varyt pilnu pajėgumu. Perfekcionizmas taip pat leidžia niekada nepradėti, nes nebus taip tobulai tobuliausiu laiku, kaip norisi. Kas po viso to seka? Kaltė. Savigrauža. Savikritiškumas. Nusivylimas… Kas po tuo slypi? Baimė suklysti ir gauti kritikos. Nes kažkada išmokai ir įtikėjai, jog klaida bei kritika = atstūmimas, nemeilė, nusivylimas, pabaiga, blogis, nuosprendis, nuvertinimas, nereikalingumas, silpnumas, kvailumas,… Nes save prilygini klaidai ir svetimoms išvadoms. Jei suklysiu, tuomet … (užbaik pagal save intuityviai). Jei padarysiu tobulai, vadinasi, nesuklysiu, ar ne? Bet tobulumui įvertinti reikia arba lygintis pačiai su aplinka, arba prašyti įvertinimo iš tos pačios aplinkos. Jei nieko nedarysiu, niekada nesuklysiu ir palaikysiu tobulybės iliuziją. Perfekcionizmas kuria lūkesčius + iliuzijas, kurių neišpildžius prasideda kaltinimai.
Visas tas pyktis ant savęs, po kuriuo iš tikrųjų slypi kaltė, klaidų baimė bei savęs nuvertinimas, pradeda lįsti į odos paviršių simptomais. Probleminė oda rodo šešėlinę realybę apie kaltę, klaidas, nevertumą, kol Tu bandai visam pasauliui (greičiausiai tėvam ar pan.) įrodyti savo tobulumą. Oda sveiksta tada, kai priimi save klystantį, kai sugebi nuoŠirdžiai pamilti save klystantį tiek pat labai, kiek mylėtum save „tobulą”, jei tai būtų įmanoma. Spuogų spaudimas = savęs spaudimas Kuomet spaudi save: jaustis ramiausiaidirbti produktyviausiaiatrodyti gražiausiaikalbėti aiškiausiaiklysti mažiausiaipasiekti daugiausiaiveikti greičiausiai Ir vis negana, ar ne? Išlieka vidinis nepasitenkinimo ir nepakankamumo jausmas, nors „TIEK DAUG VISKO DARAU, bet VIS TIEK ESU TEN PAT!” „Spuogų spaudinėtojų” asmenybėje vyrauja tobulumo siekimas - tai bandymas įrodyti savo vertę, už ko slepiasi priklausymo poreikis ir noras būti pamatytu.
Galimai kažkada seniai seniai susikūrei išvadas apie save: privalu įrodyti svarbumą darbais; vertė = pasiekimai; pradžioje darbai, o po to malonumai; kuo daugiau nuveiksiu, tuo labiau mylės, gerbs, pripažins; reikia nuolat kažką daryti, negalima sustoti; kažkur ten kažkada bus geriau, laukia geriau, todėl dabar reikia daug dirbti, kad ryt būtų geriau; pasimėgausiu po to, kai bus geriau nei dabar… Prie viso to prisideda svetimų atsakomybių gausa, kad savųjų išvengtum, nes savosios atrodo nereikšmingos, o gal per sunkios dabartiniame momente. Kyla noras visa tai išpildyti iš karto, vienu metu aprėpiant tiek daug, nors kūne ir psichikoje tam nėra resurso. Ką daryti? Pirmiausia: palikti save ramybėje. Stabtelėjus, įvertinti dabarties vertingumą. Prisiminti, kad esi pakankama(s) jau dabar ir gali pasirinkti būti laisva/-u nuo įrodinėjimo. Produktyvumas nieko nereiškia apie Tave ir jis gali kisti.
Taip pat skaitykite: Kaip valdyti nerimą krūtinėje
Oda, dengdama visą kūną, tampa pirmuoju apsauginiu sluoksniu, saugančiu tiek fiziškai, tiek psichoemociškai. Oda kuria barjerą tarp vidaus ir išorės - tarp Tavęs ir kito asmens. Barjeras pažeidžiamas, kuomet santykyje juntamas per didelis gąsdinantis artumas arba kai santykiai atrodo pavojingai. Nesaugumas - viena iš psichosomatinių priežasčių, aktyvuojančių odos ligas. Odos ligos taip pat gali formuotis dėl baimės atsiskirti nuo saugumą teikiančio objekto, pvz.: partnerio, tėvų, namo, darbovietės, klientų, kolegų, draugų. Juntant stiprų nesaugumą, nuo kurio kūnas stingsta ir silpsta, kyla nerimas ir abejojimas kiekvienu žingsniu ar žmogumi, gali pasireikšti šie odos simptomai: per didelis sebumo (riebalų) išskyrimasšerpetojimas, pleiskanojimasžvynelinė, egzemastora, kieta, suragėjusi odasąaugos, bloginančios odos elastingumą
Jei susiduri su kažkuriuo iš išvardytų simptomų, užduoki sau šiuos klausimus: Nuo ko saugausi? Kuri dalis junta pavojų? Ką savyje saugau? Kaip apginu save? Ko savyje negebu, bet norėčiau apginti? Jei susiduri su odos: Hiperjautrumu (pvz.: drugelio oda); Hipojautrumu (nejuntama temperatūra ar kiti išoriniai dirgikliai); Pojūčiais, kurių normoje neturėtų būti (pvz.: odos kutenimas, niežulys, deginimas, tirpimas). Kviečiu užduoti sau 5 klausimus: Ką DABAR AŠ jaučiu? Ko vengiu jausti? Kokie jausmai kyla šalia TO žmogaus? Kam, kiek ir kur leidžiu prisiliesti? Kokio kontakto trokštu ir kokio vengiu? Pirmoji fiziologinė odos funkcija yra apsauginė, o antroji - jutiminė. Oda išduoda, ką žmogus jaučia dabar (pvz.: juntant pavojų prakaituojama; susijaudinus pereina šiurpuliukai; išsigandus išbalame; susigėdus paraudonuojame). Psichosomatiškai odos (ne)jautrumas arba jautrumas prisilietimams kinta dėl išmoktų reakcijų į kontaktą su aplinkiniais. Vienu atveju dėl patirto NENORIMO kontakto, kurio NEGALĖTA IŠVENGTI: nemalonus girtas dėdė bučiavo mergytei ranką (nes mama taip liepė), po ko jai suaugus pasireiškia rankų niežulys, intensyvėjantis pamačius ar bent kalbant apie girtus vyrus. SPRENDIMAS → tokia odos būklė mokina sakyti „NE”, kad ir kiek nepatogumo tai sukeltų artimiesiems Kitu atveju dėl juntamo kontakto TRŪKUMO: berniukas troško mamos apkabinimų, bet ji vis užimta - oda pagelbėjo tapdama hipojautria, tada mama vis čiupinėdama tikrina vaiko odos jautrumą iš susirūpinimo, o vaikas gauna dėmesio ir artumo. Suaugus tokiam vyrui lengva manipuliuoti, bet sunku išsiskirti su partnerėmis ar palikti mamos namus. SPRENDIMAS → oda mokina įžodinti poreikius tiesmukai, o ne per aplinkui.
Odos termoreguliacinę funkciją sieju su emociniu termometru, svyruojančiu nuo gedulo iki aistros, nuo pavydo iki dėkingumo, nuo neapykantos iki meilės. Ar leidi sau jausti bei išreikšti ugningą aistrą, pyktį, susierzinimą, džiaugsmą? Ar leidi sau atsivėsinti liūdesiu, nusivylimu, pasimetimu? Kaip sekasi rasti optimalią emocinę temperatūrą balansui grąžinti? Šioje temoje verta pagalvoti apie artumą, atvirumą, nuoširdumą, jaukumą santykiuose ir permąstyti, su kokiais žmonėmis užsipildai šiltais jausmais? O kurie žmonės palieka „šaltą” pojūtį? VERTA SAVĘS KLAUSTI: kaip gaunu ir duodu šilumą/šaltį santykiuose? Nuo ko jautiesi nudegęs? Gal yra asmuo, iš kurio labai norisi šilumos, bet to negauni - tada oda kompensuoja, pvz., sukeldama kaistantį raudonį arba atšaldama, sukeldama saulės ar šalčio alergiją? Pastebėki, kam norisi duoti šilumos, bet „juk negalima, nes…”, arba su kuo elgiesi atšiauriai, nes žmogus Tavy sukelia nemalonių emocijų - o jų norisi vengti… 👉 Juk oda padarys viską, kad išvengtum buvimo vienoje erdvėje su tuo asmeniu (pvz.: sukels veido rožinę arba dekolte srity pabers raudonų kaistančių plėmų, kad tik atbaidytum „priešą”).
Psoriazė mokina 2 dalykų: Pakeisti gyvenimą ir save iš esmės, lyg norėtųsi pakeisti odą, išsinerti + tapti kitokiu žmogumi, atsisveikinti su sena savęs versijaSusitaikyti su savimi, priimti save pilną: su visomis silpnybėmia, ydomis, trūkumais… Supažindinsiu su odos sekrecine, valymo, atsinaujinimo funkcijomis ir jų psichosomatinėmis reikšmėmis. Riebi oda à slepia trūkumo temą, kai oda kompensuoja persistengdama → baisu pritrūkti ar neturėti ko? (priklausomai nuo kūno vietos, pvz., veido riebaluotumas - baimė netekti individualumo arba skalpas - minčių, idėjų, svajonių…) Klausimai savianalizei: ką kaupiu ir kam man to reikia? kokį emocinį pasitenkinimą man tai suteikia? Atradus emocinį poreikį galėsi jį patenkinti be ligos. Lupimasis, pleiskanojimas à fiziologiškai padeda odai atsinaujinti. Žmogui būdingas prieraišumas ir baimė išsiskirti su tėvais ar partneriais, būti paliktam, atstumtam. Psichosomatiškai - mokina paleisti, atsiskirti, atsitapatinti ir taip išeiti į naują etapą su "nauja oda” (psoriazės atvejis). Drąsiai ir su padėka atsiskirti, kad žengtum savu keliu. Prakaitavimas, blogas kvapas à detoksikuoja, valo ir šalina tai, kas nereikalinga, dėl to sveikatinga yra bent 1 k dienoje gerai paprakaituoti. Problema įtariama, kai žmogus prakaituoja poilsio būsenoje (psichika nepajėgia šalinti toksiškų minčių apie save, todėl apkrauna kūną), kai prakaitas turi šlykštų kvapą (norisi atbaidyti priešus) ar yra bekvapis (norisi tapti nepastebimu). Klausimai savianalizei: kas man šiuo metu nebereikalinga, kas jau savo atitarnavo ir turi išeiti? Ką toksiško mintiju apie save ir kitus? Kas mane gąsdina? Nuo kokių jausmų slepiuosi? kokiais būdais išsilaisvinu nuo nereikalingo? ką stengiuosi sulaikyti nuo baigties ar išėjimo, nors tam jau laikas? Bendrai tariant, odos sekrecinė funkcija mokina jausmų ir patirčių (per)davimo; ką ir kam atiduodu iš savęs? Ypatingai ši tema tinkama turint pažeistą rankų odą.
Iškvėpk. Įkvėpk. Kuris sekasi sunkiau? iškvėpimas = jausminė išraiška įkvėpimas = jautimas Oda yra lyg išorėn išversti plaučiai, todėl kalbant apie odos funkciją kvėpuoti, netiesiogiai kalbėsime apie fiziologinį kvėpavimą. Pradėsiu nuo įkvėpimo temos, siejamos su vidine motyvacija (kas įkvepia gyventi, sugeri patirtis, dalintis, jausti,…) bei emocijų išjautimu. Žmogus gali būti itin jautrus, bet tai slopinti dėl pasąmoninės nuostatos „negaliu daug jausti, nes skaudės” - užsivėrus nuo nemalonių emocijų lygiagrečiai užsiveriama nuo maloniųjų. Tada gyvenimas atrodo niūrus ir dingsta motyvacija veikti. Oda dūsta ir bando iš paskutiniųjų įsikvėpti per padidėjusias poras, kapiliarizaciją, per niežulį aktyvuotis veiksmui. Toks žmogus laukia įkvėpimo, paskatinimo, palaikymo iš aplinkos - iš tikrųjų nusiimama atsakomybė už savo gyvenimą, kuri dusina odą iš vidaus su celiulitu ar poodiniais dariniais (lipomos). Priešingu atveju bandoma įkvėpti kitus, prisiimant jų atsakomybę už ryžtą veikti, nes…? Pasąmoningai norisi pasijausti naudingu, reikalingu, matomu, svarbiu. Norisi išvengti savo problemų sprendimo. Sekančiu klausimu „kuo kvėpuoju” permąstyk tai, kas yra Tavo aplinkoje: kokie žmonės, su kuo kontaktuoji ir mainaisi informacija? Iškvėpimas klausia: „ką išleidžiu į pasaulį?” ir atveda prie savirealizacijos temos. Iš to kyla mintis: „ką apie save rodau pasauliui?”. Kaip sutampa vidinė ir išorinė tiesos - kaip sutampa tai, kas rodoma, su tuo, kuo tikima? Vyrauja išskirtinumo ir autentiškumo temos, kurių neišpildžius odą puošia, pvz., baltmė ar perioralinis dermatitas. Už to pasąmoningai veikia noras įrodyti savo svarbą sumaišytas su baime būti iš esmės pamatytu (garsiai ir pilnai kvėpuoti), o tai skatina slėptis. Bet juk oda „serga už tiesą”, iškeldama į paviršių tai, ką pasąmoningai slopini, vengi, neigi, ką bijai pripažinti ir iškvėpti.
Taip pat skaitykite: Kaltės apibrėžimas
„Ligos prasideda galvoje”, nes: smegenys fiksuoja viską ir dalina tai į sąmonę bei pasąmonę; kūne CNS yra karalienė - labiausiai saugoma; smegenyse yra visa ko valdymo centrai; visa info per kūną keliauja neuronais (nervinėmis skaidulomis). Tuo pačiu smegenys yra tingus organas, orientuotas į energijos tausojimą, todėl jos mieliau renkasi pažįstamumą, nei pokytį, nors Siela užkoduota evoliucijai. Tausojant smegenis, atminties saugojimas dalinamas į KŪNO vietas, zonas, dalis, organus, audinius. Atmintimi dalinasi su absoliučiai KIEKVIENA kūno ląstele. Žinoma, galime kūną ir simptomą veikti maistu, miegu, judesiu, procedūromis ir kt. Bet ligų šaknys slypi smegenyse, ar ne? Nes iš ten ateina valdymas, t.y.: pagal PRAEITIES asociacijas ir patirtis priimami DABARTIES sprendimai. Įsivaizduok, kai žmogui psichosomatika, o jis į save pumpuoja vaistus, tamposi operacinėse, maksimaliai kontroliuoja maistą ar priemones. Nors ligos priežastis žymiai giliau - pasąmonėje. Kas tada nutinka? Kūnas išsenka nuo išorinės stimuliacijos, prarandamas ryšys su kūno signalais, sistema stiprina simptomus, nes vis bandoma juoa slopinti, ignoruoti, neigti. Psichosomatika yra ne tik apie tai, ką prisigalvoji, įsikalbi ar dėl ko stresuoji. Tai apie neišspręstą vidinį konfliktą, apie iliuziją ir siaurą matymą, apie beviltiškumą ir savęs nuvertinimą, apie atidėliojimą, bijojimą jausti ir pripažinti dabartį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, apie melą sau ir įsiteikinėjimą kitiems… Psichosomatika aplanko tada, kai smegenys mato vienintelę išeitį iš padėties - tai tik susirgti. Kaip mokytojas Olegas Lapinas sako: „Psichosomatika yra, kai sielos skausmas virsta kūno skausmu”. Tai įgalina tikėjimą - Tavo siela jau dabar žino, kodėl jai skauda, beliko rasti įrankį tam žinojimui pasiekti.
Psichosomatiškai egzemai ir dermatitui bendra: Pasišlykštėjimas, panašumo su tėvais ar kitais žmonėmis nepripažinimas bei nora…. Ar aš darau tai dėl savęs, ar dėl kitų? Kam man išvis šito reikia? Šie klausimai, galbūt, skamba paprastai, tačiau iš tikrųjų jie apibrėžia daugelio žmonių vidinius ieškojimus. Kaip psichoterapeutas dažnai girdžiu istorijas apie tai, kaip žmonės siekia tikslų ir priima sprendimus tik tam, kad kažkam kažką įrodytų - tai gali būti šeima, partneris, visuomenė ar netgi ankstesnis „aš“. Pirmiausia verta sustoti ir paklausti savęs - kam man to reikia? Šis klausimas yra paprastas, tačiau į jį atsakymas ne visada būna aiškus ir paprastas. Būtent čia dažniausiai slypi visų „būti ar nebūti“ dilemų šaknys. Ar man tikrai reikia keisti darbą, ar tiesiog noriu pabėgti nuo nemalonių jausmų? Dažnai šie klausimai kyla iš vidinių proto būsenų ir nesupratimo savęs, o ne dėl objektyvių aplinkybių. Toks mąstymo modelis, kuris linkęs formuluoti uždarus klausimus, dažniausiai atveda į spąstus. Atsiranda beprasmybės jausmas, nes uždaryti klausimai neturi savyje atsakymo. Jeigu siekiate išvengti spąstų, svarbu suvokti skirtumą tarp uždarų ir atvirų klausimų. Uždari klausimai paprastai prasideda nuo „ar“, „turėčiau“, „galbūt“ ir susitelkia tik į lokalią situaciją: „ar verta keisti darbą?“, „ar man skirtis?“, „ar man stengtis labiau?“ Toks klausimų formulavimas nieko neįtraukia ir neatsižvelgia į platesnį kontekstą, todėl neretai žmogus lieka tarsi uždarytas rėmuose. Kita vertus, atviri klausimai remiasi į perspektyvą ir nuoseklumą. Jie leidžia pamatyti, kaip mūsų pasirinkimai siejasi su ilgalaikiais tikslais ir vertybėmis. Vienas efektyviausių būdų atsikratyti beprasmybės jausmo - užduoti klausimus, kuriuose slypi tęstinumas ir aiški kryptis. Pavyzdžiui, jei norite uždirbti milijoną, paklauskite savęs: „kam man milijonas?“, „ką aš veikčiau su milijonu?“ arba „kaip mano gyvenimas pasikeistų pasiekus šį tikslą?“ Uždavus šiuos klausimus, atsakymuose jau slypi perspektyva ir ilgo laikotarpio vizija. Įdomu tai, kad uždavę tokius atvirus klausimus, dažnai pamatome, jog tikslas, kurio siekėme, nebėra toks svarbus. Protas - labai sudėtingas įrankis, kurį galime palyginti su uždara sistema. Mąstydami uždarai, mes atsisakome plačiau pažvelgti į situaciją. Tokiu būdu galime jaustis tarsi užrakinti - kiekvienas sprendimas, kiekvienas klausimas tampa tarsi narvas, kuriame sukame be galo besisukančius ratus. Norėdami iš to išsivaduoti, turime stengtis į situacijas žiūrėti plačiau. Užduokite sau klausimą, kodėl apskritai svarstote šį pasirinkimą? Galiausiai svarbu pabrėžti, kad prasmės ieškojimas nėra vienkartinis veiksmas. Tai nuolatinis procesas, kuris reikalauja nuolat peržiūrėti ir pergalvoti savo sprendimus. Taigi, aktas į prasmingus pasirinkimus yra gebėjimas įsiklausyti į save. Būkite atidūs savo vidiniam balsui, jausmams ir intuicijai. Nebijokite paklausti savęs, kas Jus iš tikrųjų daro laimingais, ir ar Jūsų pasirinkimai padeda tai sukurti.
Nevaisingumo išgyvenimai ir palaikymo svarba
Nevaisingumas - tai jautri ir dažnai skausminga tema, su kuria susidūrę žmonės dažnai jaučiasi izoliuoti ar nesuprasti. Vienas iš didžiausių iššūkių šioje situacijoje - kaip apie tai kalbėtis su draugais ir šeima. Kai kurie žmonės nori išlaikyti savo patirtį privačia, kiti jaučia poreikį dalintis, bet bijo nesupratimo ar nepatogių reakcijų. Emocinė parama, mitų griovimas ir asmeninių ribų nustatymas yra labai svarbūs.
Pokalbiai apie jautrias temas neturėtų vykti skubotai ar viešose vietose. Pagalvokite, ko tikitės iš pokalbio: ar norite tiesiog pasidalinti savo patirtimi, ar tikitės konkrečios paramos? Būkite nuoširdūs, bet aiškūs. Jei jums sunku pradėti pokalbį, galite naudoti tokią frazę: „Noriu su tavimi pasikalbėti apie kažką labai svarbaus man". Gali būti, kad kai kurie artimieji nesupras jūsų patirties ir netyčia pasakys skaudžius ar nejautrius komentarus (pvz., „Nesijaudink, kai nustosi galvoti, viskas susitvarkys“, „Tu dar jauna, viskas bus gerai“). Tokiais atvejais galite ramiai paaiškinti: „Man tai yra sudėtingas procesas, todėl tokie komentarai man nepadeda.“ Tokiais atvejais galite padėti artimam žmogui ir pasakyti jam kaip jis galėtų jums padėti, kokie žodžiai labiau jus guodžia ir jums padeda. Visgi kai kurie žmonės gali reaguoti nejautriai arba vengti šios temos. Pasirinkite, su kuo dalinatės. Aiškiai pasakykite, kas jums padėtų. Nebijokite užbaigti nemalonaus pokalbio.
Kartais lengviau atsiverti žmonėms, kurie patys yra išgyvenę panašią patirtį. Raskite jums priimtiną saviraiškos būdą. Jei kalbėti sunku, pabandykite išreikšti savo jausmus raštu - rašykite dienoraštį, laišką sau ar artimam žmogui, net jei jo neišsiųsite. Apsvarstykite psichologo konsultaciją. Ieškokite moksliškai pagrįstos informacijos - knygose, mokslininkų ar specialistų publikacijose, paskaitose ar mokymuose. Nevaisingumas yra sudėtinga ir emociškai sunki tema, todėl svarbu atsirinkti, su kuo ir kaip apie tai kalbėti. Nėra teisingo ar neteisingo būdo dalintis savo patirtimi - svarbiausia, kad jaustumėtės saugiai ir suprasti.
Kiekviena emocija - natūrali. Nereikia „būti stipriam“. Svarbu leisti sau jausti ir kalbėti apie tai. Leiskite sau jausti - liūdesį, pyktį, pavydą, neviltį. Nevaisingumas paveikia abu partnerius. Savo poroje dalinkitės, kaip jaučiatės, ko bijote, ko tikitės. Skirkite laiko buvimui kartu, neužsiskleiskite, kalbėkitės apie savo išgyvenimus. Atvirumas kuria artumą. Nevaisingumas neturi tapti vieninteliu jūsų santykių turiniu. Kalbėkite su artimaisiais apie tai, kaip jie galėtų jus palaikyti - pasakykite, kokie žodžiai ar reakcijos jums padeda, o kokie skaudina. Kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą, dalyvaukite paramos grupėse, bendraukite su žmonėmis, kurie jus supranta. Darykite tai, kas teikia džiaugsmą - hobiai, gamta, sportas, kūryba. Gyvenimas nevaisingumo metu neturi sustoti. Praktikuokite atsipalaidavimo technikas, meditaciją, kvėpavimo pratimus. Internetas kupinas prieštaringos informacijos. Rinkitės patikimus šaltinius ir gydytojus, o ne forumus. Nevaisingumo gydymas - tai ne sprintas, o maratonas. Palaikykite save ir vienas kitą pakeliui. Kartais naudinga sąmoningai padaryti pertrauką nuo gydymo, tyrimų ar nuolatinio laukimo.
tags: #nesupratimo #jausmas #psichologija