Įvadas
Savęs suvokimas ir poreikių pajautimas yra esminiai žmogaus psichologinės sveikatos ir gerovės komponentai, neatsiejama asmenybės brandos dalis, tiesiogiai veikianti mūsų santykius su savimi ir aplinka. Darbo kontekste savęs pažinimas padeda suprasti, kaip ir kodėl elgiamės tam tikru būdu, kaip reaguojame į situacijas, kaip veikiame su kitais kolegomis ar klientais. Tai padeda atpažinti savo stiprybes ir silpnybes, ir taip pat galimybes tobulėti ir pasimokyti iš patirties.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra savęs suvokimas profesijoje, kokią įtaką jam daro savigarba, kaip atpažinti ir patenkinti savo poreikius, ir kaip visa tai susiję su autentiškumu bei pilnaverčiu gyvenimu.
Savęs Pažinimas Ir Jo Svarba Darbe
Savęs pažinimas yra sugebėjimas suprasti savo jausmus, veiksmus, reakcijas, norus ir poreikius. Tai reiškia įžvalgą į savo asmenines savybes, stiprybes, silpnybes ir vertybes. Šis suvokimas yra labai svarbus ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbe.
Turėdamas savęs pažinimą, lengviau valdyti savo jausmus ir emocijas, geriau valdyti stresą ir konfliktus, bei efektyviai komunikuoti su kitais. Emocijos lydi mus kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, tačiau jas suprasti, valdyti ir tinkamai reikšti kartais ypač sunku. Emocijos padeda geriau pažinti kitus, o gyvenimas įgauna daugiau spalvų.
Emocinis intelektas ir emocinė branda
Emocinis intelektas, arba emocinė branda, yra gebėjimas atpažinti ir valdyti savo emocijas, tinkamai reaguoti į aplinkinių poelgius, suvokti jų emocijas, kurti ir palaikyti ilgalaikius santykius su kitais žmonėmis. Jau seniai žinome, kad intelekto koeficientas neatspindi visų mūsų gebėjimų. Neretai teigiama, kad apie 80 proc. Emocinio intelekto vystymui svarbios keturios kompetencijos: savęs suvokimas, kitų suvokimas, savęs valdymas ir santykių su kitais valdymas (pirmieji jas išskyrė ir aprašė Danielis Golemanas, Richardas Boyatzis ir Annie McKee). Kiekvieno iš mūsų emocinė patirtis ir gebėjimas valdyti savo emocijas, tinkamai jas reikšti yra skirtingi.
Taip pat skaitykite: Savęs žalojimo prevencija: patarimai
Atvira limbinės sistemos kilpa ir emocijų valdymas
Mūsų smegenys turi unikalią ypatybę, kurią mokslininkai vadina atvira limbinės sistemos kilpa. Tikriausiai žinote, kad limbinė sistema yra smegenų dalis, atsakinga už mūsų emocijas ir emocines reakcijas (dėl to neretai šią smegenų dalį vadiname tiesiog emocinėmis smegenimis). Priešingai nei vadinamosios roplių (pailgosios) smegenys, kurios atsakingos už visas mūsų gyvybines funkcijas ir veikia uždaros kilpos principu, atviros kilpos sistemos procesai priklauso ir nuo išorės. Paprastai kalbant, jei greta mūsų yra žmogus, kurio padidėjęs kraujo spaudimas, tai niekaip nepaveiks mūsų pačių kraujo spaudimo. Tačiau pamėginkite išbūti susiraukęs tarp besijuokiančių žmonių. Jeilio universiteto Vadybos mokyklos atliktas tyrimas parodė, kad džiaugsminga nuotaika gali plisti (ir plinta) lengvai tarsi virusas ir tam padeda būtent atvira limbinės sistemos prigimtis.
Dar viena priežastis, dėl kurios kartais sudėtinga suvaldyti savo emocijas, taip pat susijusi su mūsų smegenimis. Stephenas Neale’as, Lisa Spencer-Arnell ir Liz Wilson savo knygoje dalijasi tyrimu, kurio metu mokslininkai pritaikė naujausias technologijas ir ištyrė smegenų dalių aktyvumą. Pasirodo, emocinėse smegenyse vienu metu veikia iki 6 mlrd. nervinių ląstelių, o mąstančiose smegenyse (vėliausiai evoliuciškai susiformavusioje mūsų smegenų dalyje, kuri atsakinga už mąstymą) vienu metu veikia tik apie 100 nervinių ląstelių. Tai reiškia, kad emocinės smegenys su mąstančiomis sujungtos tarsi plačia magistrale, o atvirkštinė jungtis yra lyg siauras takelis. Be to, emocijoms apdoroti ir intuityviems sprendimams priimti svarbūs von Economo neuronai, randami tik dviejose nedidelėse smegenų žievės dalyse ir sudarantys tik maždaug 1 proc. visų neuronų.
Emocijų valdymo stiprinimas
Pirmas žingsnis stiprinant emocinę kompetenciją yra savo emocinių ir fizinių būsenų bei reakcijų stebėjimas. Stebėkite, kokių emocijų kyla dieną, ryte vos nubudus, per susirinkimą, kai kas nors pagiria, o gal kai paskambina nepatenkintas klientas arba susiginčijate su kolega. Ir atvirkščiai - pastebėkite, ką kūnas atskleidžia apie jūsų emocijas, pavyzdžiui, kalbėdamas su vadovu pajuntate užspaustą gerklę ar prieš svarbų pasisakymą imate jausti pilve kažkokį gniužulą. Ką signalizuoja šie kūno ženklai? Baimę? Pyktį? Taip pat stebėkite, kaip jūsų kūno laikysena, elgesys, žodžiai keičia jūsų savijautą. Labai įdomus dalykas - kai elgiamės taip, tarsi būtume laimingi (pavyzdžiui, juokiamės), mūsų savijauta iš tiesų pagerėja. Britų psichologas Richardas Wisemanas aprašė eksperimentą, kurio metu 26 tūkst. dalyvių buvo atsitiktine tvarka suskirstyti į grupes ir turėjo kasdien atlikti įvairias užduotis, stiprinančias laimingumo jausmą. Užduotys buvo kelių tipų: vienos susijusios su maloniais prisiminimais arba galvojimu apie gerus dalykus, o kitos grupės užduotis buvo kasdien šypsotis po keletą sekundžių.
Kai pradedate pastebėti savo emocijas, pamėginkite įvardyti, kas jums jas sukelia. Jaučiate baimę prieš lipdamas ant scenos skaityti pranešimo? Kas jums kelia šią baimę - bijote pasirodyti neišmanėlis, nenorite susimauti, o gal baiminatės pamiršti esminius kalbos argumentus?
Prisiminkite klausimus: „Kokie penki dalykai man labiausiai patinka kituose žmonėse? Kokie penki dalykai kituose mane labiausiai erzina?“ Gali būti, kad jums patinka kituose tie dalykai, kurie patinka ir jumyse, o erzina visiškai priešingi. Bet gali būti ir taip, kad kituose jus erzina tai, kas jums nepatinka jumyse… Kartais žiūrint į kitus lengviau pamatyti save - tarsi žiūrėtum į veidrodį (tik ne visada lengva ir paprasta pripažinti tai, ką matai jame). Pasistenkite įvardyti tikrąsias priežastis, kodėl jus erzina vienas ar kitas dalykas. Negalite pakęsti, kai kas nors kitas vėluoja, o kai taip įvyksta, tiesiog sprogstate iš pykčio? Sustokite trumpam ir paklauskite savęs, kas kelia tą pyktį. Gali būti, kad pats esate itin punktualus žmogus ir neįsivaizduojate, kad gali būti kitaip. Svarbiausia šiame etape - tiesiog konstatuoti, kaip yra, ir nevertinti. Nėra gerų ar blogų emocijų. Būkite kuo objektyvesni.
Taip pat skaitykite: Asmenybės analizės įrankiai
Atitinkamas reagavimas į tam tikrus dirgiklius yra įpročio dalykas. Tačiau įpročius galime keisti. Įpročių keitimas yra mokymasis. Kai mokomės, smegenyse kuriame naujas schemas. Kai keičiame įpročius, senąją schemą turime pakeisti nauja. Ir čia mums padeda žavinga smegenų ypatybė, kurią vadiname neuroplastiškumu. Ilgai galvojome (ir taip tvirtino mokslininkai), kad mūsų nervinės ląstelės neatsinaujina, kitaip tariant, nuo mūsų gimimo jos po truputį nyksta. Geroji žinia yra ta, kad neuromokslininkai tyrimais patvirtino, kad egzistuoja toks reiškinys kaip neurogenezė. Kiekvieną dieną smegenys subrandina apie 10 tūkst.
Sąmoningas emocijos ir ją lemiančių veiksnių įvardijimas padeda keisti reagavimo būdą. Mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu tyrė žmogaus reakciją į sąmoningai suvoktus ir sąmoningai nesuvoktus (tai pasiekiama tuomet, kai vienai akiai demonstruojamas statiškas vaizdas, o kitai akiai rodomi besikeičiantys vaizdai) emocinius veiksnius (piktus veidus). Kaip atskleidė tyrimo rezultatas, tuomet, kai tiriamasis sąmoningai nesuvokė rodomo vaizdo, jie kur kas stipriau paveikė jo tolesnius sprendimus. Pasirinkimas, kaip sureaguoti, taip pat prasideda nuo sąmoningumo. Kai suvokiame, kad tam tikros situacijos mums kelia tam tikras emocijas, galime joms iš anksto pasiruošti.
Norintiesiems, kad emocinės ir mąstančios smegenys susidraugautų, pateikiame smagią užduotį „Pamaitinkite savo liūtą“. Viskas labai paprasta: kasdien pasakykite sau bent po tris komplimentus. Taip ilgainiui išmokysite savo emocines smegenis greičiau reaguoti į signalus, kuriuos joms siunčia mąstančioji smegenų dalis.
Savigarba Kaip Savęs Suvokimo Dalis
Savigarba, pagarba sau pačiam, teigiamas savęs (pirmiausia savo asmeninių savybių) ir savo gyvenimo (santykių su kitais, savo laimėjimų ir kita) vertinimas. Savigarba priklauso nuo to, kaip asmuo pats save vertina ir kaip jį vertina kiti. Žmogaus savęs suvokimas (ką jis apie save mano ir kaip jaučiasi), savęs įsivaizdavimas gali būti teigiamas (esu protingas, draugiškas, patrauklus ir kita) ir neigiamas (esu niekam tikęs, neįdomus, negražus, nemokantis bendrauti ir kita). Savigarba yra žmogaus brandos ir psichikos sveikatos vienas pagrindinių požymių. Kuo aukštesnė savigarba, tuo lengviau įveikti stresą, nerimą, krizines situacijas, tuo aukštesnių tikslų žmogus siekia, pasikliauja savimi ir geba savarankiškai priimti svarbiausius sprendimus savo gyvenime, ir priešingai, negerbiantis savęs žmogus yra linkęs tenkintis tik tuo, ką gali pasiekti be didesnių pastangų. Nuo savigarbos lygio priklauso žmogaus motyvacija darbe ir laimėjimai, socialiniai ryšiai ir gebėjimas prisitaikyti.
Savigarba susiklosto ankstyvoje vaikystėje ir formuojasi visą gyvenimą. Savigarbos dydį lemia tai, kaip vaikas kūdikystėje buvo auginamas (kiek jam rodyta meilės, skirta dėmesio), kiek buvo patenkinti jo poreikiai (maitinimo, šilumos, švelnumo) ir ypač vienas svarbiausių asmenybės poreikių vaikystėje - pagarbos poreikis. Kai gerbiama vaiko asmenybė, susiklosto pastovi aukšta savigarba, toks žmogus gerbia pats save, labiau vertina, gerbia kitus, aplink save sukuria sąžiningumo, atsakingumo, atjautos ir meilės atmosferą, pats jaučiasi svarbus ir reikalingas.
Taip pat skaitykite: Atjauta sau ir psichikos sveikata
Veiksniai, darantys įtaką savęs suvokimui
Kiekvieno žmogaus savivertei įtaką daro daugelis veiksnių.
- Vaikystės patirtys. Tai apima tėvų, mokytojų, draugų ir kitų svarbių asmenų požiūrį, jų lūkesčius, pagyrimus, kritiką ir palaikymą.
- Socialinė aplinka. Tai apima bendravimą su kitais žmonėmis, priklausymą tam tikroms grupėms, lyginimąsi su kitais ir socialinį statusą.
- Asmeniniai pasiekimai. Tai apima mokymosi, darbo, hobio ir kitų veiklų rezultatus, tikslų siekimą ir pažangą.
- Kritika ir smurtas. Tai sukelia neigiamus jausmus ar mintis apie save.
Savęs suvokimo pasireiškimas
Žmonės su aukšta saviverte paprastai yra laimingi, optimistiški, drąsūs ir atsparūs stresinėms situacijoms. Jie geba susidoroti su sunkumais, mokytis iš klaidų ir prisitaikyti prie pokyčių. Jie taip pat geba užmegzti ir palaikyti sveikus ir harmoningus santykius su kitais žmonėmis.
Asmenys su žema saviverte paprastai yra nelaimingi, pesimistiški, bailūs ir nesunkiai pažeidžiami. Jie sunkiai susidoroja su sunkumais, dažnai kaltina save už klaidas ir bijo pokyčių. Jie taip pat sunkiai užmezga ir palaiko sveikus ir harmoningus santykius su kitais žmonėmis. Jie dažnai jaučiasi nepakankami, neverti ir neįvertinti. Jie nuolat kritikuoja save ir lygina save su kitais.
Kaip ugdyti savęs suvokimą
Požiūris į save gali kisti laikui bėgant.
- Stiprybių ir silpnybių pripažinimas. Pripažinti ir priimti savo stiprybes ir silpnybes.
- Tikslų nustatymas ir siekimas. Nustatyti ir siekti savo tikslų.
- Gyvenimo vertybių įvertinimas. Vertinti savo gyvenimą.
- Rūpinimasis savimi. Rūpintis ir mylėti save.
- Bendravimas ir bendradarbiavimas. Bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis.
- Sąmoningumo praktikos. Sąmoningumas leidžia žmonėms geriau suprasti savo emocijas, elgesį ir reakcijas.
- Pozityvus įvaizdis. Svarbios pozityvaus įvaizdžio priemonės - žodiniai ir nežodiniai komunikaciniai gebėjimai.
- Kova su neigiamais įsitikinimais. Norint įveikti savo neigiamus įsitikinimus, susikuri teigiamą įvaizdį, reikia išmokti nereaguoti į kitų žmonių kritiką jūsų atžvilgiu.
Poreikių Tenkinimas
Kiekvienas iš mūsų savo gyvenimą kuriame pagal savo taisykles, vertybes, kurias formuojame viso savo augimo proceso metu. Kaip dažnai iš tiesų įsiklausome į save? Į savo kūną? Į savo mintis? Į savo emocijas? Žmogaus unikalumas didžiąja dalimi ir slypi jo poreikiuose, o visas vertybių, taisyklių ir savo gyvenimo kūrimas turėtų prasidėti nuo įsiklausymo į savo poreikius.
Viena geriausiai žinomų psichologinių teorijų apie poreikius yra Abraham’o Maslow poreikių piramidė arba poreikių hierarchija. Pagrindiniai žmogaus poreikiai prasideda nuo fiziologijos - tai poreikiai, kurie reikalingi tam, kad išliktumėme (maistas, vanduo, miegas). Sekančiame etape yra saugumo poreikis, kuris tuo pačiu yra ir apie nerimo nebuvimą - jeigu šis poreikis yra patenkintas, žmogus tikrai rečiau jaučia įtampą arba nerimastingumą. Taip pat svarbu susisieti su kitais - turėti įvairių lygių socialinius santykius. Savirealizacijos ir savigarbos poreikiai iš esmės yra apie kiekvieno iš mūsų unikalumą ir autentiškumą.
Autentišku žmogumi esu tada, kai priimu save besąlygiškai - priimu visas gerąsias savo savybes, priimu visus savo trūkumus ir suvokiu, jog tie trūkumai ir yra mano unikalumas. Priimu save, kaip vienodai vertingą žmogų su visais kitais žmonėmis.
Savęs Pažinimas Santykiuose
Santykiai, mano nuomone, yra ryšys. Tarp sielų, tarp žmonių. Pirmieji santykiai kiekvieno žmogaus gyvenime supažindina su daugybe pamokų ir išgyvenimų. Tai yra naujų patirčių įgijimas. Kai kuriems žmonėms pasiseka ir pirmieji romantiniai santykiai tampa gyvenimo santykiais. Nepaisant to, dauguma žmonių juos baigia ir juda toliau. Aš pati išmokau labai daug. Pirmiausia supratau, kad ne viskas rožėmis klota ir santykiai nėra tik įkritimas ir maudymasis kažkokiame svajonių pasaulyje. Norint sukurti tvirtus santykius, juos reikia statyti. Reikia mokytis suprasti kitą, prisitaikyti, taip pat suprasti ir analizuoti save. Pirmieji santykiai suteikia daug įžvalgų apie save ir apie pasaulį. Žinoma, pastebėjau skirtumus tarp pirmųjų ir tolimesnių santykių, nes žmogus mokosi, auga ir keičiasi. Patys pagrindiniai pokyčiai įvyko pradėjus mano saviugdos kelionę. Kai mes neišmokstame tam tikrų pamokų ir nepažįstame savęs, dažnai kartojame tas pačias klaidas santykiuose. Mano santykiai prieš saviugdos kelionę visi buvo labai panašūs, nes aš pati buvau tokia. Suvokimas apie save, kitus žmones ir jausmus buvo visiškai kitoks.
Ilgalaikiams santykiams svarbiausia pažinti save. Dažnai bandome apkaltinti kitus žmones ir aplinkinius dėl nesėkmių arba jei patys elgiamės netinkamai - vėlgi juos kaltiname. Pirma svarbu pažinti save: savo jausmus, vidinį pasaulį, suartėti su dvasine energija. Tuomet mes galime geriau analizuoti, suprasti, keisti požiūrį į santykius, į žmogų, mokytis prisitaikyti bei spręsti problemas drauge.
Sėkmingi santykiai nėra aš „įkritau“ į kažkokį meilės verpetą kaip „Titanike“, dabar visada, bus viskas rožės ir vaivorykštės, visada viskas bus gerai, pilnas atsidavimas ir taip iki gyvenimo galo. Brandi meilė nėra vien tik malonūs išgyvenimai. Reikia suprasti, jog santykiuose mes augame kaip gėlė ar bet kokia gyvybė žemėje. Mes turime išaugti kartu. Augame patys kaip asmenybė ir kartu santykiuose: bendraujame, kalbamės nepatogiomis temomis ir bandome suprasti vienas kitą, tuomet tai yra sėkmingi santykiai.
Meilė Sau: Atsakomybė Už Savo Poreikių Tenkinimą
Meilė sau pirmiausia yra savęs pažinimas. Leisti sau pažinti save, suvokti kas aš esu ir kas aš nesu. Nebandyti būti grėsmingu tigru, esant grakščiai gazelei ir atvirkščiai.
Meilė sau yra save priėmimas. Su visais savo šešėliais. Ir tai nėra pateisinimas savo nuodėmių, o tiesiog suvokimas, kad aš nesu tobula, pasaulis nėra tobulas ir kiti žmonės nėra tobuli. Normalu yra keiktis, tingėti, būti nevala, pameluoti, turėti sekso fantazijų ir pan.
Meilė sau yra savo poreikių suvokimas. Visi mes turime tiek fiziologinių, tiek psichologinių, tiek socialinių poreikių. Meilė sau yra savo poreikių paisymas ir tenkinimas. Kiekvienas iš mūsų yra individualus ir poreikiai gali skirtis. Tik tu pati esi atsakinga, kad tavo poreikiai būtų patenkinti.
Meilė sau yra savo poreikių išsakymas kitiems žmonėms. Atsisakymas iliuzijos, kad kiti susivoks, ko tau princesei reikia, o gebėjimas aiškiai išsakyti, ko ir kaip tau reikia. Tai nėra reikalavimas ar ultimatumas kitiems žmonėms ir nebūtinai kiti žmonės elgsis taip, kaip norisi. Tarkim ateini pas draugę į svečius ir labai nori valgyti, tai protinga būtų apie savo alkį pasakyti draugei ir paprašyti kažko valgyti, o ne tyliai laukti, kol draugė susipras tave pavaišinti.
Meilė sau yra atsakomybės už save prisiėmimas t.y.: išlipimas iš aukos batų.
Arogancija Kaip Nemeilės Sau Išraiška
Arogancija - savybė, kurią dažnai siejame su neigiamais bruožais, tokiais kaip išpuikimas, įžūlumas ir kitų niekinimas. Tačiau už šios kaukės gali slypėti gilesnės problemos, susijusios su savęs vertinimu ir pasitikėjimu savimi. Arogancija siejama su per dideliu pasitikėjimu savimi, perdėtu savo sugebėjimų ir pasiekimų vertinimu. Arogantiški žmonės gali elgtis išdidžiai, žiūrėti į kitus iš aukšto ir nesuteikti jiems deramos pagarbos. Tačiau tai nėra vien tik pasitikėjimo savimi perteklius. Šis bruožas gali slėpti gilesnes problemas, tokias kaip žemas savivertės jausmas ar nerimas. Arogantiški žmonės gali stengtis kompensuoti savo vidinius trūkumus demonstruodami išorinį pranašumą. Nors arogancija ir narcisizmas dalijasi kai kuriais bendrais bruožais, pavyzdžiui, padidėjusiu savęs vertinimu ir kitų niekinimu, tarp jų yra esminių skirtumų. Narcisizmas yra asmenybės sutrikimas, pasižymintis perdėtu savęs gyrimu, empatijos stoka ir poreikiu nuolat būti giriamam bei būti dėmesio centre. Tuo tarpu arogancija gali būti laikina savybė, kurią sąlygoja tam tikros situacijos ar aplinkybės. Tačiau svarbu pažymėti, kad net ir laikina arogancija gali turėti neigiamų pasekmių.
Atsikratyti arogancijos reikia laiko ir pastangų. Arogancija gali išsivystyti žmogaus vaikystėje. Nesaugus prisirišimas, perdėtas gyrimas, patyčios, nepakankamas disciplinavimas, pernelyg didelis dėmesys materialiems dalykams - visa tai gali turėti įtakos arogancijos formavimuisi. Jei manote, kad jūsų arogancija gali būti susijusi su jūsų vaikystės trauma ar ankstyvąja gyvenimo patirtimi, gali būti naudinga kreiptis į psichologą.
Kaip Pamilti Save?
Myli-nemyli-myli-nemyli…ramunės lapelius plėšome burdami Jos ar Jo meilę. O ar mylime patys save? Ne, ne, aš kalbu ne apie egoizmą, kai žmogus susikoncentruoja tik į savo vieno poreikius, norus ir mintis, ir nemato nieko aplinkui. Meilė sau nereiškia, kad nemylėsite kitų. Nemaža dalis tų, kurie skundžiasi, kad jų nemyli ar juos žemina sutuoktinis, aplinkiniai ir t.t., iš tiesų patys save skaudina, menkina ir žemina.
Kodėl nemylime savęs? Kodėl leidžiame gyvenimui įsukti save tarsi į užburtą ratą, nustojame mąstyti ir matyti, nebesugebame priimti sprendimo ir pasirūpinti savuoju „aš“? Priežastys gali būti įvairios: vaikystės išgyvenimai, kai mažylis mato tėvų tarpusavio santykius, skaudi nesėkmė darbe, palaužusi pasitikėjimą savimi ir paskatinusi nemeilę sau, patirta prievarta, stresinės situacijos ir t.t. Nemylintis savęs žmogus linkęs save alinti, labai smarkiai save riboti. Dažnai jis negali ar nenori tinkamai savimi pasirūpinti ir tikisi, kad tai už jį padarys kas nors kitas, kad ir mylimasis. Tačiau jei savęs nemyliu ir skaudinu, - esu nelaimingas. Tad kaip būdamas nelaimingas, galėčiau padaryti laimingu kitą?
„Jei savęs nemylėsi ir kiti tavęs nemylės“, byloja liaudies išmintis. Ar tai tiesa? Taip, nes žmogus, esantis šalia, gali mumis pasirūpinti, bet ne absoliučiai. Todėl mokėjimas pasirūpinti savimi, klausytis savo norų, labai susijęs su meile sau. Kuo daugiau rūpinamės savimi, savo poilsiu, poreikiais, lavinimu, tuo geriau jaučiamės, nenualiname savęs, todėl ir kiti šalia jaučiasi geriau. Jei partneris nemyli savęs, su juo sunku bus užmegzti lygiaverčius santykius, nes toks žmogus labai priklausomas nuo kitų. Jis daugiau ims iš kito žmogaus, nei duos. Tokie asmenys dažnai būna nelaimingi, skundžiasi, jaučiasi bejėgiais, mažai ką daro, kad jų savijauta pasikeistų ir t.t. Dėl to gyvenimas šalia tokio, savęs nemylinčio žmogaus, - sunkus.
Kartais išmokti mylėti save - nėra paprasta. Prievartą, kitų niekinimą patyrę ir dėl to meilės sau netekę žmonės šią „sieną“ neretai sugeba įveikti tik psichoterapijos metu. Būna, kad žmonės patiria tarsi vidinį nušvitimą - sako, vieną rytą pabudau, supratau, kad gyvenimas yra gražus, ir aš esu vertybė, - bet taip būna retai. Permąstyti savo vertybes pavyksta dramatiškų įvykių - ligos, mirties akivaizdoje. Pamilti save nėra paprasta, bet įmanoma, ir - labai svarbu. Nes nemylėdami savęs niekaip nesugebėsime pasijusti iš tiesų laimingais. Dėl to tikrai verta galvoti apie savo gyvenimą, - ką aš darau, ko noriu. Ar tuose santykiuose, kuriuos turiu, mane ir mano norus iš tiesų girdi ir gerbia? Kiek tie santykiai atitinka mano lūkesčius. Ar kažko nedarau prievartaudamas save? Nes dažnai darome, ko nori kitas, bet lyg per prievartą. Jei nėra gera, kodėl nepagalvojus, ką padaryti, ką pakeisti savo gyvenime…
Savimonė ir sąmoningumas: stebėjimas savęs
Mūsų protas mus apgaudinėja, kad mūsų neapgaudinėja. Turiu gerą pagalbininką šiuo reikalu - stebėjimas savęs (nevertinant ir neteisiant), t.y. pastebiu savo mintis, mąstymo kelią, vaizduotę, emocijas ir net kūno pojūčius. Tuomet man atsiranda daugiau aiškumo, daugiau laisvės ir energijos veikti (vietoj reaktyvaus ar automatinio režimo), mažiau patiriu įtampos, o stresinėje situacijoje jaučiuosi geriau, sakyčiau, stabiliau, nes ne mane kažkas valdo, bet aš pradedu valdyti situaciją.
Tai, kas neapčiuopiama, bet turi nepaprastai didelę įtaką: vidinis nepertraukiamas srautas minčių, vaizdinių, atsiminimų, lūkesčių, emocijų, kūniškų pojūčių ir begalė mumyse nuolat užgimstančių ir nuslopstančių reiškinių. Tie vidiniai procesai parodo mūsų ryšį su pasauliu ir kaip mes jį suvokiame, ir tai yra kiekvienam unikalu. Kad ir kokie protingi būtume, dažnai galvojame, kad mąstome, tačiau mintys tik skrieja ratu. Mąstyti - tai ne „gaminti“ mintis, bet iš visų galvoje kylančių minčių atsirinkti tas, kurios mums svarbios ir vertingos. Būna ir taip, mūsų mintys vis ginčijasi su tikrove, o tai sukuria įtampą ir kančią. Pastebime, iš kur kyla įtampa ir kančia? Ką su tuo galime nuveikti? Mano išvada - net ir veikiant, vienas iš itin svarbių faktorių efektyvumui bei galutiniam rezultatui yra stebėti tuo pačiu ir save. Juk, kai nestebi, tai ir nepastebi…
Galima pradėti ir dabar:
- Pastebėti, kokią emociją dabar jaučiu?
- Pastebėti galimas sąsajas - dėl ko kyla įtampa ir ši emocija (ar tai pyktis, ar baimė, liūdesys…)?
- Pastebėti savyje kylantį impulsą. Ar atpažinta emocija skatina imtis veiksmų?
- Kokios būtų šių veiksmų pasekmės? O kokios galimos alternatyvos emocijos skatinam veiksmui?
Dažniausia šios mintys būna susijusios su praeitimi arba ateitimi, tačiau suprantame, kad praeities daugiau nebėra, o galvojimas apie ateitį yra paprasčiausia mūsų fantazija. Taip nusigręžiame nuo to, ką galime patirti ir ko išmokti iš mūsų dabarties. Tačiau tam, kad pasiimtume viską iš „čia ir dabar“ momento yra būtinas sąmoningumas.
Psichologė sąmoningumą įvardija kaip kryptingą savo dėmesio nukreipimą į dabartį ir teigia, jog sąmoningumo ugdymas turėtų būti kiekvieno žmogaus tikslas. „Tik būdami sąmoningi mes perimame gyvenimo kontrolę į savo rankas: tarsi per atstumą ir be išankstinės nuostatos stebėdami savo mintis, jausmus bei patirtis išmokstame juos kontroliuoti.
tags: #saves #suvokimas #profesineje #veikloje