Įvadas
Šiuolaikinėje, nuolat kintančioje visuomenėje, mokymosi motyvacija yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių moksleivių sėkmę. Gebėjimas ir noras nuolat mokytis turėtų būti kiekvieno jaunuolio siekis. Mokymosi motyvacija yra svarbus faktorius, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Potencialiai kiekvienas moksleivis yra motyvuota asmenybė, veikiama vidinių ir išorinių motyvų. Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų - moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, pasireiškiantį nenoru mokytis, blogu lankomumu, domėjimosi stoka, užduočių neatlikimu ar visišku pasitraukimu iš mokyklos. Šiame straipsnyje aptariama mokinių motyvacijos problema ir jos sprendimo būdai. Išryškinamos mokymo(si) motyvacijos skatinimo vadybinės problemos. Analizuojami veiksniai, formuojantys mokymo(si) motyvaciją kaip vieną iš kelių, vedančių ne tik į mokymosi sėkmę, bet ir prasmingą tolimesnę gyvenimo saviraišką. Išryškinami mokytojų ir mokinių požiūriai į vadybinę veiklą, atskleidžiami būdai, galintys padėti sustiprinti mokinių mokymo(si) motyvaciją.
Mokymosi Motyvacijos Samprata Ir Teorijos
Žmogaus sąmoninga veikla yra motyvuota. Šioje veikloje reikšmingi motyvai, motyvacija ir motyvavimas. Motyvai - tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia. Motyvas - veiksmo ir jo krypties priežastis. Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad motyvas - elgsenos (veiklos ir elgesio) priežastis. Jis skatina žmogų per veiklą siekti tikslo. Motyvacija - vidinių ir išorinių šaltinių derinys. Motyvacija - tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vyklstantis žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Pedagoginėje psichologijoje motyvai apibrėžiami kaip numatomi (hipotetiniai) procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme. Mokymosi motyvai būna labai įvairūs. Išskiriami vidiniai, kylantys iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: tolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsmingai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą. Motyvacija - tai asmens vidinis procesas, todėl negali būti stebinys. Nepaisant to, tai vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių. Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. Motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo - mokinio - statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai. požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje paauglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu. Požiūris į mokymąsi apskritai nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasireikšti įvairiai: vienas mokinys, nor sir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, iišsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapsiyti mokytojo užduočių. Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkiau sekasi mokytis; kuo sunkiaus sekasi mokymasis, tuo silpnesnė motyvacija. Taigi, mokymosi motyvacija - sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios.
Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes:
- Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis - žmogaus poreikiai.
- Teorijos, kurios pripažįsta, jog žmogaus elgseną lemia ne tik išorinis ar vidinis spaudimas. Jos pabrėžia, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford).
- Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Bihevioristinio operantinio determinavimo teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastitnis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiamą už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju - vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės.
Tikslo teorija teigiama, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius. Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis. Pakilumo teorijoje akcentuojamas motyvacijos piko išgyvenimas, kurį žmogus jaučia, aktyviai įsitraukęs į veiklą, reikalaujančią fizinių ir psichinių pastangų, kurią jis pats vertina kaip savotišką iššūkį. Pakilumo teorija reikšminga ugdymui ir mokymui. Mokiniams mokytis labiausia kliudo ne jų pažintiniai sugebėjimai, bet tai, kaip organizuojamas mokymo procesas, kuriame įgyjama mokymo patirtis, slopinanti vidinę motyvaciją. Dėmesys išorinėms taisyklėms ir vertinimui bei apdovanojimams pažymiais, neleidžia mokiniams išgyventi pakilumo, standartizuotos mokymo programos ir pamokos, verčiančios mokinius būti pasyviais, slopina ir neleidžia įsigilinti ir džiaugtis. Reikėtų mokymosi procesą organizuoti taip, kad mokiniai pasinertų ir patirtų pakilumą. Tai pasiekti padėtų užduočių bei reikalavimų sunkumo ir mokinio patiriamo streso subalansavimas, siekiant, kad mokytis būtų malonu. Todėl tokia mokymosi patirtis ir veikla, kuriai būdingi aiškūs tikslai ir grįžtamojo ryšio galimybės, veikiau skatina iš vidaus, o ne išoriškai. Motyvai, kaip mokymosi ar kitokios veiklos skatulai, iškyla žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kokių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi. Jų nežinant negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir įvairių. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo - mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir taip pat nuo aplinkos poveikio: santykių šeimoje, mokyklos, bendraamžių, mokytojų poveikio.
Taip pat skaitykite: Mokinių socializacijos svarba
Pedagoginiu darbu siekiama sudaryti tokias ugdymo situacijas, kurios skatintų asmenybę turtinančius ir formuojančius įvykius. Apibendrindama minėtų autorių mintis, galiu teigti, jog mokymosi motyvacijos teorijos pagrindžia teiginį, kad motyvai ir motyvacija yra asmenybės psichikos padarinys (nors aplinkos vaidmuo čia taip pat svarbus - turi būti palankios sąlygos asmenybės vystimuisi).
Valstybės politika ir mokymosi motyvacija
Lietuvos Respublikos seimas nutarimu patvirtino švietimo gaires, kuriose numatyti tokie uždaviniai:
- Sukurti švietimo turinio nuolatinio atnaujinimo sistemą. Švietimo turinys nuolat vertinamas ir peržiūrimas, atrenkamas, papildomas ir koreguojamas. Jis nuolat derinamas su švietimui keliamais tikslais ir uždaviniais, atsižvelgiama į mokinių ir švietimo socialinių partnerių interesus.
- Švietimo turinys siejamas su dabarties moralinėmis ir pilietinėmis nuostatomis, su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu.
- Sustiprinamas užsienio kalbų mokymasis.
- Visuose švietimo lygiuose sustiprinamas dėmesys verslumui skatinti ir finansinei išminčiai ugdyti.
- Iš esmės atnaujinami švietimo turinio perteikimo būdai visuose švietimo lygiuose.
Strateginiuose nuostatuose akcentuojamas dėmesys mokytojų rengimui ir darbo atnaujinimui: planuojama sukurti integralią mokytojų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistemą, orientuotą į kintantį mokytojo vaidmenį žinių visuomenėje ir šiuolaikiniam mokytojui būtinas naujas kompetencijas bei vertybines nuostatas. Kuriant žinių visuomenę, bus keičiamas pats mokytojo vaidmuo: mokytoją - žinių turėtoją ir perteikėją keičia mokytojas - mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi patarėjas, partneris, tarpininkas tarp mokinio ir įvairių šiuolaikinių informacijos šaltinių.
Mokymosi Motyvacijos Skatinimo Būdai Ir Strategijos
Mokymosi motyvacija susijusi ne tik su psichologiniais procesais ir nuostatomis; daugelis dalykų, kurie gali sustiprinti mokinio norą mokytis susiję su mokymosi aplinką. Būtina keisti pačią aplinką - sukurti sąlygas, atitinkančias asmenybės vystimą. Mažos tautos išlikimo ir stiprumo garantas yra motyvuotas žmogus, pasirengęs nuolat mokytis, aktyviai dalyvauti socialiniame, kultūriniame, ekonominiame, politiniame tautos ir visuomenės gyvenime. Šiuolaikinio ugdymo viena iš paradigmų yra ugdytinio vidinis galis skatinimas ir plėtojimas. Pedagogo profesijos praktinė strategija yra norėti ir sugebėti motyvuoti mokinį. Moksleivio mokymąsi lemia įvairios motyvų sistema - motyvacija. Svarbu sukurti aplinką, kurioje mokiniai teigiamai vertintų save ir klasę, rodytų stiprią mokymosi motyvaciją ir norėtų pasiekti gerų rezultatų. Ugdymo turinys specialiesiems poreikiams mokiniams turi būti formuojamas taip, kad būtų skatinama mokinio savigarba ir motyvacija mokytis. Elgesio ir emocijų sutrikimai yra dažnas reiškinys bendrojo lavinimo mokykloje. Tai gali būti pažintinės veiklos sutrikimai arba atsilikimas dėl mokymosi motyvacijos stokos, nesistemingo mokyklos lankymo. Mokiniai, turintys elgesio ar emocijų sutrikimus, paliekami kartoti kurso dvigubai dažniau nei kiti mokiniai. Šiems vaikams yra reikšmingos pedagoginės priemonės, parenkamos mokiniams ugdyti ir saviugdai skatinti. Šios grupės mokiniams pristinga pagalbos - mokytojo dėmesio ir paskatinimo. Mokytojas turi ieškoti papildomų paskatų, siekiant, jog mokiniai būtų suinteresuoti atlikti užduotis.
Lietuvos švietimo projekte nurodoma viena iš sutrikimų grupių - elgesio ir emocijų sutrikimai. Šiuos elgesio ir emocijų sutrikimus yra sudėtinga apibrėžti. Iki šiol dar niekam nepavyko pasikliauti tokio apibrėžimo, kuris būtų priimtinas daugumai specialistų, kadangi apibrėžti šiuos sutrikimus yra beveik tas pats, kaip apibrėžti gerai žinomą išgyvenimą, kurį suvokiame, o objektyviai apibūdinti sunku. Elgesio ir emocijų sutrikimų terminologija nėra nusistovėjusi ir šiandien vartojami terminai kelia nemažai prieštaravimų ir nesutarimų. Autoriai nurodo, jog siekiant apibūdinti šios grupės vaikus yra sukurta daug skirtingų terminų: tai - vaikai, turintys emocijų sutrikimus, elgesio sutrikimus, socialinius emocijų sutrikimus, emocinius konfliktus, asmenybės ir socialinės adaptacijos problemas bei vaikai, turintys sunkius elgesio sutrikimus. Tai - vaikai, turintys elgesio, emocijų ir socialinių sunkumų. Tokius vaikus apibūdina kaip sunkius ar sunkiai auklėjamus. Lietuvoje šiuo metu vartojamas terminas - emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai. Tai - hiperkinetinis elgesio sutrikimas, disocialus sutrikimas), emocijų sutrikimai (nerimo, nuotaikos spektro sutrikimas). Elgesio ir emocijų sutrikimus turintys asmenys apibūdinami kaip asmenys, turintys specialiuosius poreikius arba specialiuosius ugdymosi poreikius, kuriems tenkinti reikia socialinės, psichologinės ir pedagoginės pagalbos. Mokinių problemoms spręsti būtina kompleksinė pagalba, kurią teikia pedagogai, socialiniai, specialieji pedagogai, psichologai, sveikatos priežiūros specialistų komanda, tenkinant mokinio ugdymosi poreikius, bendradarbiaujant su šeima ir bendruomene. Svarbu laiku pastebėti šiuos elgesio ir emocijų sutrikimus, ir suteikti jiems profesionalią pagalbą. Elgesio ir emocijų sutrikimai - pastovus nukrypimas nuo adaptyvaus elgesio, traktuojamas kaip normalus, kai adaptacijos sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai. Mokiniai, turintys EES, nedidelius sutrikimus gali turėti socialinės sąveikos sutrikimus ir nesugebėti dirbti su kitais mokiniais, per pamokas sunkiai sukaupti dėmesį, gali atrodyti atsiskyrę nuo klasės, užsisklendę. Kiti mokiniai linkę konfliktuoti su bendraamžiais ir į pastabas agresyviai atsakyti. Didesnius sutrikimus turintys mokiniai visiškai nepajėgia dirbti su kitais grupės vaikais, dažnai jų elgesys yra smurtinis. Į šiuos EES, žiūrima, kaip į nevykėlius, sunkiai auklėjamus vaikus ir bandoma juos paveikti pastabomis, bausmėmis ir kontrole, neatsižvelgiant į priežastis. Vadinasi, mokiniai, turintys EES, linkę nelankyti mokyklos, praleidinėti pamokas. Svarbu suprasti mokinio nesugebėjimo mokytis priežastis, kad būtų galima suteikti reikiamą pagalbą. Ne visada mokykla yra palanki situacija mokiniams, turintiems EES, mokyklose. Jaunimo mokyklos skirtos jaunuoliams ir vaikams, turintiems EES. Jaunimo mokyklos mokytojai ir specialistai, bendradarbiaudami su mokinio šeima, padeda mokiniui atgauti dvasinę pusiausvyrą, ugdyti teigiamą mokymosi motyvaciją ir pozityvias gyvenimo nuostatas. Svarbu atsižvelgti į tai, kad sunkumai, su kuriais susiduria pedagogai dirbant su šios grupės mokiniais, gali būti labai įvairūs tiek turiniu, tiek laipsnio didumu. Dažniausiai nurodomi būdingi šios grupės bruožai: mokinio elgesys ar emocijos yra pakitusios.
Taip pat skaitykite: Kaip motyvuoti mokinius?
Žodis motyvacija yra kilęs iš lotyniško žodžio "morere" - "judinti, skatinti". Motyvaciją įvairiais aspektais tyrinėjo Maslow (2006), Gage, Berliner (1994), Felser (2006), Rupšienė (1996, 2000) ir kt. Psichologijos žodyne (1993) aiškinama, kad motyvacija yra suprantama kaip elgesio, veiksmų ir veiklos skatinimo procesas, kurį sukelia įvairūs motyvai ir jų visuma. Visos šios sąvokos yra panašios. Motyvacija - tai motyvai, interesai, vertybės, pažiūros, siekiai, polinkiai sintezė. Motyvacija yra tam tikro elgesio veiklos skatinimas, kurį sukelia įvairūs motyvai. Motyvacija yra procesas skatinantis elgtis taip, kad būtų pasiekti žmogaus svarbūs tikslai ir patenkinti poreikiai. Motyvacija apima žmogaus troškimus, įsisąmonintus norus, interesus, polinkius, vertybes, poreikius, pažiūras ir įsitikinimus. Kartais motyvacinę jėgą įgyja jausmai ir emocijos arba charakterio bruožai. Motyvacija yra neatsiskiriama nuo motyvų, kurie sąlygoja žmogaus elgesį ir veiklą. Motyvai iš lotyniško žodžio "motivitum" - tai "veiklos stimulai". Pagrindiniai poreikiai - fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos, saviraiškos, funkcija. Jo poreikių hierarchija remiasi idėja, kad tam tikri motyvai, kol jie nėra patenkinti, būna stipresni už kitus. Motyvai - veiksmo skatuliai, lemiantys jo pobūdį ir kryptį. Jie sukelia bendrą nusiteikimą mokytis. Svarbu žinoti, ką galima laikyti mokymosi motyvu, nes atsakymas akivaizdus: mokymosi motyvai - visa tai, kas skatina mokytis. Kiekvieno moksleivio motyvacijos sfera individuali: vieni motyvai joje dominuoja, kiti neturi savarankiškos reikšmės ar pasireiškia skirtingais amžiaus tarpsniais. Motyvai, būdami vidine mokymosi bei įsimokimo paskata, sukelia kryptingą aktyvumą. Kiekvienas žmogaus veiksmas ir veikla yra motyvuota. Taip pat ir mokymasis yra motyvuotas, skatinamas reikšmingais asmeniniais ir visuomeniniais motyvais. Pedagogui svarbu žinoti mokymosi motyvus, kad galėtų juos reguliuoti ir valdyti. Mokymosi motyvacija - tai vidinis mokymosi paskatų sistema. Motyvacija paaiškina, kas elgesį gali pastiprinti. Motyvacija priežastiniais ryšiais susieta su mokslo rezultatais, tai priemonė siekti mokslo pažangumo ir kartu galutinis mokymo proceso rezultatas. Mokymosi motyvacija suteikia galimybę mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualina mokinio žinias, gebėjimus ir įgūdžius, daro įtaką mokymosi kokybei ir mokymosi pasiekimams. Mokymosi rezultatui turi įtakos tinkama motyvacija, o kuo stipresni motyvai, tuo geresni mokymosi rezultatai. Mokinio motyvaciją lemia tai, kiek pats mokinys vertina numatytus tikslus ir ar tikisi juos pasiekti. Motyvaciją skirsto į vidinę ir išorinę. Išorinė motyvacija tai yra siekis išorinio atlygio arba noras išvengti bausmės. Vidiniai mokymosi motyvai vertingesni, nes yra susiję su mokymosi prasmės įžvelgimu, o išoriniai motyvai yra susiję su išorine aplinka, o ne su mokymo poreikiais. Vidinė motyvacija yra patvaresnė už išorinę. Kai nėra ugdoma vidinė motyvacija, mokiniai nesugeba savęs skatinti be išorinio atlygio. Mokinio pastangos mokytis priklauso ir nuo pedagogo profesionalumo. Pedagogai, kurie skatina mokinius išbandyti naujus ieškojimo būdus, suteikia mokiniams galimybę formuotis motyvacijai. Mokytojas, žinodamas mokinio mokymosi stilius, gali parinkti jiems mokymo ir mokymosi būdus, užduotis, kurios skatins mokymosi motyvaciją. Geresnė mokymosi motyvacija atsiranda tada, kai mokymas vyksta bendradarbiaujant. Pamoka yra pedagogo ir mokinio tarpusavio bendravimas. Mokymosi motyvavimas neatskiriamas nuo asmenybės gyvenimo ir veiklos motyvų, todėl pirmiausia reikia kalbėti apie poreikių ir interesų vaidmenį mokymosi motyvacijoje. Pedagogo naudojamos strategijos mokinio motyvacijai stiprinti ir jo veikla yra produktyviosios mokymosi aplinkos sukūrimo veiksniai. Mokinių stiprios motyvacijos siekiant gerų rezultatų - sunkus ir sudėtingas procesas. Gerų rezultatų motyvacija vaikams turėtų būti ugdoma šeimoje, išugdytą gerų rezultatų motyvaciją toliau dera kryptingai ir kūrybingai stiprinti mokykloje. Motyvo stiprumas nulemia, kiek laiko vienai ar kitai veiklai skiria mokinys, ir tai orientuoja jį į vienokį ar kitokį tikslą. Sunkiausias mokytojo uždavinys - įkvėpti mokiniams norą mokytis. Sužadinti mokinio motyvaciją atkakliai mokytis yra gana sunku. Svarbu atsižvelgti į šias aplinkybes ir stengtis sužadinti pozityvią motyvaciją. Mokinių mokymosi motyvaciją galima skatinti, iškeliant pasiekiamus mokymo tikslus, sukuriant aplinką sėkmei pajusti, formuojant naujus interesus, sudominant, pagiriant, taikant įvairius mokymo metodus, kompiuterines technologijas. Žaidimai, galvosūkiai ir kitokia įdomi ir patraukli motyvaciją žadinanti veikla yra mokytojo naudojimo būdas, sudominantis mokinius per pamokas. Svarbu vengti lenktyniavimo. Ugdymo programa turėtų būti susieta su mokinio interesais, kuri skatins mokytis. Vienas iš svarbiausių teigiamos motyvacijos sąlygų yra sėkmė. Sėkmis priežastis lemia sugebėjimai, pastangos, atsitiktinumai ir mokymosi užduoties sunkumas. Žmonės, kurių motyvacija aukšta, galvoja, kad jų sėkmė priklauso nuo sugebėjimų, o nesėkmė atsiranda dėl pastangų stokos. Sėkmė priklauso nuo įdėtų pastangų. Mokymosi sėkmę galima apibrėžti kaip svarbų faktorių, lemiantį paauglio mokymosi motyvaciją. Palaikantys mokytojai užtikrina tinkamą mokinių motyvaciją ir susidomėjimą mokomaisiais dalykais. Mokinių mokymosi sėkmė priklauso nuo paties mokytojo, o mokymosi sėkmės priežastys turi įtakos mokytojo veiklai nukreiptai į moksleivio pasiekimus. Laukiama sėkmė sustiprina motyvaciją. Pedagogui reikia mokyti taip, kad būtų sudarytos sąlygos mokiniui pajusti pažangą ir išgyventi sėkmę. Norint, kad mokinys patirtų sėkmę, gali organizuoti procesą taip, kad būtų šalinamos priežastys, kurios trukdo, ir stiprinti užtikrintą mokymąsi.
Vienas iš pagrindinių švietimo sistemos tikslų - ugdyti visapusišką asmenybę, skatinti ir sudaryti sąlygas asmeniškai tobulėti. Sėkmingą mokinio dalyvavimą ugdymo procese lemia mokymosi motyvacija, kurią neretai sutrikdo nuolatinės mokymosi nesėkmės ir psichologinis diskomfortas mokykloje. Mokymosi motyvacija yra pagrindinis įrankis mokinių pažangai gerinti. Ypatingas dėmesys skiriamas vidiniams ir išoriniams mokymosi motyvacijos aspektams. Asmens poreikiai kaip pagrindinis motyvo sudarymo elementas taip pat aptariami. Mokymosi motyvacija mažėja dėl poreikių tenkinimo monotonijos; todėl reikėtų įdiegti įvairius poreikių stiprinimo būdus. Dažniausia nesėkmingo mokymosi priežastis - neteisingas mokytojų vertinimas. Svarbus veiksnys, mažinantis mokymosi motyvaciją, yra mokymosi stimulo nebuvimas. Šis veiksnys ypač reikšmingas silpnos motyvacijos mokiniams, mokiniams, turintiems elgesio problemų, ir tiems, kuriems nesiseka mokslai.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir prevencija: mokinių agresija
tags: #mokiniu #motyvacijos #problema