Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje, nuolat patiriančioje pokyčius, švietimo reformos siekia ugdyti savarankišką, kūrybingą asmenybę, pasirengusią mokytis visą gyvenimą. Gebėjimas ir noras nuolat tobulėti turėtų būti pagrindinis kiekvieno jaunuolio tikslas. Mokymosi motyvacija vaidina svarbų vaidmenį, lemiantį moksleivio sėkmę. Kiekvienas moksleivis turi potencialą būti motyvuotas, tačiau vidiniai ir išoriniai veiksniai gali turėti įtakos jo motyvacijai. Tyrimai rodo, kad mokymosi motyvacija tarp mokinių mažėja dėl įvairių socialinių ir psichologinių priežasčių, todėl jie pradeda praleidinėti pamokas ir net palieka švietimo sistemą. Ši problema apsunkina jų ateitį, nes šiuolaikiniame pasaulyje nuolatinis mokymasis yra būtinas. Vis dažniau susiduriama su mokinių motyvacijos stoka, kuri pasireiškia nenoru mokytis, prastu lankomumu, susidomėjimo trūkumu, užduočių neatlikimu ar net pasitraukimu iš mokyklos. Motyvas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis bet kokios veiklos pradžią, eigą ir sėkmę, todėl mokymosi motyvacijos tyrimai yra labai svarbūs. Moksleivių poreikiai ir siekiai yra jų motyvacijos šaltinis. Vaikai renkasi veiklą, kuri atitinka jų interesus, vertybes ir nuostatas. Siekiai ir polinkiai turi įtakos jų elgesiui, todėl svarbu tirti moksleivių polinkius ir poreikius bei jų veiklos motyvus. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti mokymosi motyvaciją ir teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymą.
1. Mokymosi Motyvacijos Teorija ir Praktika
1.1. Motyvacijos Samprata ir Jos Svarba
Žmogaus veikla yra motyvuota, o motyvai, motyvacija ir motyvavimas yra svarbūs šioje veikloje. Motyvai yra veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu. Jie skatina individo aktyvumą ir lemia jo veiklos kryptį. Motyvas gali būti apibrėžtas kaip veiksmo ir jo krypties priežastis. Psichologijoje motyvas suprantamas kaip elgsenos priežastis, skatinanti žmogų siekti tikslo per veiklą. Motyvacija yra vidinių ir išorinių šaltinių derinys, skatinantis žmogų veikti. Tai procesas, kuris perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, suteikia energijos ir padeda ją nukreipti viena linkme. Mokymosi motyvai gali būti įvairūs, įskaitant vidinius (smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius (tolimos motyvacijos motyvai, mokymosi tikslai, rezultatai ir procesas). Motyvacija yra asmens vidinis procesas, todėl negali būti stebimas, tačiau tai yra vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių. Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi, kuris keičiasi priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo - mokinio - statuso įgijimu, ir stiprūs pažintiniai interesai. Neigiamas požiūris į mokymąsi gali pasireikšti įvairiai: vienas mokinys, nors ir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kitas iškart ima praleidinėti pamokas ir neatlikinėti namų darbų. Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija yra abipusiai įtakojantys veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkiau sekasi mokytis, ir atvirkščiai. Todėl mokymosi motyvacija yra sudėtingas reiškinys, kurį norint valdyti ir skatinti, būtinos gilios teorinės žinios.
1.2. Pagrindinės Motyvacijos Teorijos
Šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios motyvacijos teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Jas galima suskirstyti į kelias grupes pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą:
- Teorijos, pabrėžiančios reakciją į spaudimą: Šios teorijos akcentuoja išorinį (paskatinimai, bausmės) ir vidinį (poreikiai) spaudimą, lemiantį žmogaus elgseną.
- Teorijos, pripažįstančios dispozicijas: Šios teorijos teigia, kad žmogaus elgseną lemia ne tik spaudimas, bet ir dispozicijos, kurios nukreipia jo veiklą. Šiai grupei priklauso tikslų teorija.
- Teorijos, aiškinančios elgseną vidinėmis dispozicijomis: Apsisprendimo teorijoje akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Bihevioristinė operantinio determinavimo teorija teikia daug reikšmės paskatinimui. Pagal šią teoriją, kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatina kritinio mąstymo ir saviraiškos.
Poreikių teorijos teigia, kad žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t. y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Maslow poreikių hierarchija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami.
Taip pat skaitykite: Efektyvus streso mažinimas
Tikslo teorija teigia, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai.
Vidinės motyvacijos teorijos pabrėžia laisvą individo valią apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais.
Pakilumo teorija akcentuoja motyvacijos piko išgyvenimą, kurį žmogus jaučia, aktyviai įsitraukęs į veiklą, reikalaujančią fizinių ir psichinių pastangų, kurią jis pats vertina kaip savotišką iššūkį. Mokymosi procesą reikėtų organizuoti taip, kad mokiniai pasinertų ir patirtų pakilumą, subalansuojant užduočių bei reikalavimų sunkumą ir mokinio patiriamo streso lygį.
Egzistuoja daugybė motyvacijos teorijų, kurios atspindi mokymosi motyvacijos sudėtingumą. Motyvai iškyla žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kokių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi. Svarbu suprasti vidinę mokymosi logiką, kad suprastume, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo. Kai mokinys patiria vidinį konfliktą dėl daugybės ir įvairių motyvų, jo asmenybės brandumas, vertybinės nuostatos, idealai, įsitikinimai, valingumas ir aplinkos poveikis (šeimos, mokyklos, bendraamžių, mokytojų) lemia, kas šią kovą laimės. Pedagoginiu darbu siekiama sudaryti tokias ugdymo situacijas, kurios skatintų asmenybę turtinančius ir formuojančius įvykius. Motyvai ir motyvacija yra asmenybės psichikos padarinys, nors aplinkos vaidmuo taip pat svarbus.
1.3. Valstybės Politika ir Mokymosi Motyvacijos Skatinimas
Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1679 patvirtino Lietuvos švietimo plėtotės 2003-2012 metų programą, kurioje numatyti šie strateginiai tikslai:
Taip pat skaitykite: Motyvacija ir informatika
- Užtikrinti švietimo kokybę ir veiksmingumą.
- Plėtoti švietimo prieinamumą ir lygias galimybes.
- Kurti žinių visuomenę.
- Tobulinti švietimo valdymą.
Visi šie tikslai yra svarbūs ir susiję su nuolatinio mokymosi prestižo kėlimu, motyvacijos skatinimu ir teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimu. Programoje numatoma:
- Sukurti švietimo turinio nuolatinio atnaujinimo sistemą, derinant jį su švietimui keliamais tikslais ir uždaviniais, atsižvelgiant į mokinių ir švietimo socialinių partnerių interesus.
- Sieti švietimo turinį su dabarties moralinėmis ir pilietinėmis nuostatomis, su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu.
- Sustiprinti užsienio kalbų mokymąsi.
- Visuose švietimo lygiuose sustiprinti dėmesį verslumui skatinti ir finansinei išminčiai ugdyti.
- Iš esmės atnaujinti švietimo turinio perteikimo būdus visuose švietimo lygiuose.
KTU profesorės P. Jucevičienės ir kt. 2005 m. atliktas tyrimas parodė, kad mokytojai dažniausiai dirba, vadovaudamiesi poveikio paradigma, rečiau - sąveikos paradigma, bet ne mokymosi paradigma. Todėl strateginiuose nuostatuose akcentuojamas dėmesys mokytojų rengimui ir darbo atnaujinimui: planuojama sukurti integralią mokytojų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistemą, orientuotą į kintantį mokytojo vaidmenį žinių visuomenėje ir šiuolaikiniam mokytojui būtinas naujas kompetencijas bei vertybines nuostatas. Kuriant žinių visuomenę, mokytojo vaidmuo keičiasi: mokytoją - žinių turėtoją ir perteikėją keičia mokytojas - mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi patarėjas, partneris, tarpininkas tarp mokinio ir įvairių šiuolaikinių informacijos šaltinių. Atnaujintose bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose motyvacijai paliekama svarbi vieta. Daugelis dalykų, kurie gali sustiprinti mokinio norą mokytis, yra susiję su mokymosi aplinka. Būtina keisti pačią aplinką - sukurti sąlygas, atitinkančias asmenybės vystymąsi.
2. Pradinuko Asmenybė ir Mokymosi Motyvacija
2.1. Pradinuko Brandumo Mokyklai Aspektai
Siekiant pažinti ir įvertinti įvairius vaikų brandumo mokyklai aspektus, Vilniaus pedagoginio universiteto Ikimokyklinės pedagogikos katedros dėstytojai ir magistrantai atliko platų tyrimą, kuriame dalyvavo 280 vaikų, jų tėvai ir mokytojai. Vaikų brandumas mokyklai buvo vertinamas rudenį, jiems vos pradėjus lankyti mokyklą. Vaikų brandumas buvo vertinamas stebint, kaip jie elgiasi patekę į įvairias situacijas, kur būtini socialiniai ir praktiniai įgūdžiai, taip pat imant iš jų interviu, pateikiant specialias užduotis. Rugsėjo pirmoji - pirmokams įsimintina diena. Į mokyklą susirenka apie penktadalis šešiamečių, dauguma - septynmečių, vienas kitas - jau ir aštuonerių sulaukęs. Vaikai ir netveriantys savo kailyje iš džiaugsmo, ir nerimastingi. Jų laukia sunkus išbandymas - priprasti prie mokyklos, jos gyvenimo tvarkos, kitokio nei namie ar darželyje ugdymosi būdo. Sunerimę ir tėvai. Jiems iškyla daug klausimų: kaip vaikas jausis mokykloje, kaip jam seksis mokytis skaityti, rašyti, skaičiuoti, ar jis sutars su mokytoja, ar susiras draugų? Tai turėtų paskatinti visus greta vaiko esančius - ir pedagogus, ir artimuosius - būti labai dėmesingiems ir jautriems, kad nebūtų nusivilta mokykla jau pirmaisiais mėnesiais. Vaikams sunku ilgiau išbūti ramiems, jie nerimauja, kai nesiseka skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Jei pamokos būtų judresnės ir vaikai žinotų, jog mokantis visai natūralu daryti klaidas, nusiminusių pirmokų būtų mažiau. Vaikams sunkoka atsakingai, nieko nepamirštant, sukaupus valią ir pastangas, atlikti mokinio pareigas. Adaptacijos mokykloje laikotarpiu vaikai tik pratinasi prie mokinio padėties, todėl užsimiršimas yra natūralus dalykas. Vaikai nelengvai pripranta prie jiems svetimo suaugusio žmogaus - mokytojo. Kiekviena pastaba pirmaisiais mėnesiais gali suardyti šį trapų ryšį. Kritika vaikams kelia įtampą, jie mieliau linkę būti pagiriami, paskatinami, padrąsinami. Daug nerimo ir problemų vaikams kelia tarpasmeniniai santykiai, mokytojo nepastebėtas klasės draugų ar vyresnių vaikų smurtas.
Tyrimas padėjo išsiaiškinti, kad 82 % mokyklą pradedančių lankyti vaikų nori eiti į mokyklą. Atrodytų, jog pirmokų ugdymosi motyvacija susiformavusi pakankamai gerai. Bėda ta, kad 6-7 % vaikų į mokyklą eiti aiškiai nenori. Tėvų nuomone, tik 65 % vaikų eina į mokyklą džiugiai nusiteikę, noriai, 14 % vaikų yra nerimastingi, o dar 7 % protestuoja arba gudrauja siekdami išvengti ėjimo į mokyklą. Šių vaikų nusistatymas mokyklos ir mokymosi atžvilgiu aiškiai neigiamas. Beveik trečdalis vaikų mokykloje dar nori žaisti, tik 14 % pirmokų nusiteikę rimtoms mokyklinėms užduotims. Tėvai pastebi vieną tikrai neigiamą tendenciją - rugsėjo, spalio mėnesį sumažėja labai norinčių eiti į mokyklą vaikų (nuo 46 % iki 27 %). Pirmųjų klasių mokytojai turėtų būti pasirengę visaip skatinti ugdymosi motyvaciją, padėti vaikams patirti atradimų ir pažinimo džiaugsmą, siūlyti žaidimų, neskubėti įrodyti, jog mokymasis yra sunkus darbas. Ypač derėtų būti jautriems vaikams, kurie sunkiau mokosi - žadinti sėkmės jausmą: pagirti už pastangas ir sunkiai pasiektus rezultatus, nekritikuoti, nerašyti pastabų ar verkiančių debesėlių. Pastaba nieko gero neduoda. Kiekvienas vaikas į mokyklą ateina nusiteikęs būti pačiu geriausiu mokiniu. Ir, jeigu tik gebėtų, viską atliktų puikiai. Be to, pastaba vaiko gebėjimų nepatobulina. Labai svarbu padėti vaikams suprasti, kad klaidos yra natūralus mokymosi kelias, o ne nusikaltimas ar yda. Tai padėtų vaikams atsikratyti sunkaus kaltės, kad nesiseka, jausmo. Išsaugota ir stiprinama ugdymosi motyvacija skatintų vaikus savo iniciatyva įveikti sunkumus, bandyti dar ir dar kartą.
Vaikų elgesio praktinėmis aplinkybėmis stebėjimas parodė, kad penktadalis iš jų džiaugsmingai priima naujoves. Dar pusei vaikų tai nekelia problemų. Kita vertus, 5-7 % vaikų tam prieštarauja ir nepasiryžta išeiti iš klasės ar persėsti į kitą vietą. 12-15 % vaikų tai daro labai nedrąsiai arba labai nusiminę. Taigi, šiaip ar taip, apie 20 % vaikų sunkiai prisitaiko prie pokyčių ir naujovių. Šiek tiek daugiau problemų vaikams kelia įsitraukimas į klasės gyvenimą po ligos, taip pat klasės taisyklių laikymasis. Tačiau sunkiausia susitaikyti su nesėkme - net 36 % vaikų nuleidžia rankas ir nebando užduočių perdaryti, pabandyti ką nors padaryti iš naujo. Tik kas ketvirtas vaikas, patyręs nesėkmę, nepraranda iniciatyvos vėl pabandyti.
Taip pat skaitykite: Grupės psichologija mokymuisi
Interviu su vaikais, pedagogų ir tėvų nuomonės tyrimas atskleidė, kad vaikų socialiniai gebėjimai - problematiškiausia vaikų brandumo mokyklai sritis. Neužtikrinamas vaikų saugumas, nes eidami į mokyklą jie gali pasiklysti, pasimesti. Net 26 % vaikų visai nežino savo namų adreso. 75 % vaikų nežino nė vieno iš tėvų darbo telefono. Nors vaikams sunku įsiminti adresą, telefonus, kaip tik tai juos gali apsaugoti nuo streso ar bėdos. Mokytojai taip pat pažymi, jog vaikai stokoja socialinių įgūdžių: 28 % vaikų retai arba niekada neatlieka pavedimų laiku; 35 % vaikų sunkiai susiranda naujų draugų; 43 % nedrįsta pirmieji prakalbinti kitą vaiką; 41 % niekada arba retai parodo užuojautą kitam; 53 % niekada arba retai padeda kitam atlikti užduotį. Tik 15-20 % vaikų šie socialiniai gebėjimai geri. Tėvų nuomonės tyrimas atskleidė tas pačias tendencijas - 33 % vaikų praktiškai nesiūlo pagalbos atliekant namų ruošą (visada siūlo pagalbą tik 19 % vaikų); 57 % visai nesugeba tvardytis užsimezgus konfliktinėms situacijoms (sugeba tik 9 %); 64 % vaikų nedrįsta patys prisistatyti nepažįstamiems žmonėms (tik 12 % tai gali padaryti bet kada). Šeimos aplinkoje apie pusė vaikų yra empatiški, reiškia užuojautą šeimos nariams ištikus bėdai, pasako, kai mano, jog su jais netinkamai elgiamasi. Todėl priešmokyklinėse grupėse ir mokykloje būtina skatinti vaikus susivokti savo jausmuose ir juos reikšti, suvokti problemas ir kreiptis pagalbos į suaugusiuosius ar draugus; pastebėti kito jausmus, ketinimus, norus ir juos gerbti, pratintis prakalbinti kitą vaiką, pakviesti kartu žaisti, pabendrauti, sudaryti grupės ar klasės taisykles ir jų laikytis, jas keisti, spręsti problemas ir kt. Pedagogams šiuo metu dar labai stinga patirties, kaip tinkama linkme keisti vaikų elgesį, tobulinti jų socialinius gebėjimus.
Vaikų savikontrolė buvo vertinama pasiūlius jiems kruopštaus marginimo reikalaujančią dailės užduotį, panašią į „rimtą mokyklinę užduotį“. Paaiškėjo, kad 70-80 % vaikų savikontrolės įgūdžiai geri ir labai geri. Tik 11-12 % vaikų niekuomet neišklauso nuorodos iki galo, sukinėjasi, kalba, komentuoja veiklą. 9 % vaikų nuolat juda ir nesugeba susikaupti. 5 % vaikų labai jautrūs nesėkmei. Jiems mokytojas turi būti ypač jautrus - nuolat patikrinti, ar vaikas tikrai išgirdo, ką ir kaip turėtų daryti, pratinti neišgirdus perklausti mokytoją ar suolo draugą; stengtis dažniau pabūti šalia nedėmesingo vaiko taip padedant jam susikoncentruoti, taip pat papildomai motyvuoti, paskatinti užbaigti darbą. Mokytojų nuomone, tik 4-5% vaikų savikontrolė nepakankama: jie nesulaukia savo eilės kalbėti ir neišgirsta būtinų nurodymų. Kitų vaikų savikontrolė gera arba bent jau patenkinama. Tėvai atkreipia dėmesį, kad 7 % vaikų visada nutraukia kalbančius norėdami įsiterpti ir tiek pat vaikų negali atsiplėšti nuo televizoriaus. 4-6 % vaikų ypač sunku pabūti ramiems.
2.2. Kūrybiškumo Svarba Pradinėse Klasėse
Kūrybiškumas suprantamas kaip žmogaus sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus. Kūrybiškumą lemia individualios asmens savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas, motyvacinė įtampa, poreikis nuolat tobulinti savo veiklą). Vaikai jau nuo pat mažumės mėgsta klausytis pasakų ir patys kuria pasakas ar išgalvotas istorijas. Be kūrybinių užduočių pradinukų ugdymas neįsivaizduojamas. Vis dažniau jos siūlomos ir patiems jauniausiems mokiniams, dažniausiai per dailės ir darbelių pamokas. Nors psichologai ypač išskiria kalbos ir mąstymo ryšį, mokytojai kūrybinių teksto užduočių, ugdydami I-II klasių mokinius, privengia. Tikriausiai toks jų požiūris į kūrybinius teksto darbus remiasi vis dar išlikusiomis abejonėmis, ar gebės jauniausieji pradinukai sukurti naują tekstą. Svarbu, kad mokiniai kurtų vis tobulesnius tekstus, tačiau taip pat svarbu puoselėti mokinių norą kurti. Akivaizdu, kad I-II klasių mokiniams reikia labai skirtingų sąlygų: vieni kuria lengvai, be menkiausio paskatinimo, kiti užduoties medžiagoje ieško padrąsinimo, paslėpto atsakymo - atlikdami kūrybinę užduotį, „sprendžia mįslę“. Kartais mokiniams prisireikia ir žodinio mokytojo padrąsinimo. Be abejonės, yra ir išvis kurti nesiryžtančių mokinių.
Tyrimas parodė, kad vienos trečiokų klasės mokiniams pasiūlius sukurti pasakojimą pagal paveikslėlį, tekstai buvo labai skirtingi. Dalis labiau išplėtoti (yra pradžia, eiga, pabaiga), jie originalesni, juose vyksta dialogas. Kituose stengiamasi tik trumpai nusakyti sugalvotą siužetą ar nurodyti įvykį. Tiek pirmieji, tiek antrieji gali būti tobulinami: tekstai be pavadinimų, juose nemažai pasikartojimų, minties šuolių, pasitaiko ir kitų trūkumų. Šiuo atveju mums svarbu, kad pateiktuose tekstuose, nors ir remiamasi paveikslėliu, mintis plėtojama savarankiškai - nesistengiama tik pasakyti, ką mato paveikslėlyje. Siekiama perteikti tam tikrą siužetą, įvykį - savo sumanymą. Džiugu, kad kūrybinę užduotį taip atlieka nemažai pirmokų. Tyrimų duomenimis, net 41 % pirmokų mokslo metų pradžioje atliekančių individualias kūrybines užduotis nereikia papildomai skatinti. Tokių mokinių mokslo metams baigiantis būna apie 51 %. Iš pirmo žvilgsnio jie tarsi ir nereikalautų mokytojo papildomo dėmesio ar pastangų: sudarykime sąlygas kurti ir pamažu mokykime nuoseklumo, aiškumo, vaizdingumo. Daugelis mokytojų, ko gero, taip ir daro. Tačiau susimąstyti verčia faktas, kad II klasėje savarankiškai kuriančių mokinių yra mažiau nei I klasėje (plg. antrųjų mokslo metų pradžioje - 39 % mokinių, baigiantis mokslo metams - 44 %). Taigi ką I klasėje darome negerai? Šioje vietoje derėtų du klausimai: Ar leidžiame kūrybingiems mokiniams atsiskleisti? Ar padedame? Jie atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad net kuriantiems mokiniams gali prireikti skirtingos pagalbos: vieni turi noro kurti ir daug puikių sumanymų, o kiti - tik norą kurti (jie kuria drąsiai, bet jų istorijos paprastai labai trumpos, skurdžios, jose daug pasikartojančių elementų). Turinčius daug sumanymų, bet nedrįstančius kurti paskatinkime kurti (juos vadiname kūrybingais), mokykime „tvarkyti savo mintis“ - pamažu pratinkime sumanymus pasižymėti (pvz., nusipiešti), juos vertinti, pačius originaliausius, tinkamiausius skatinkime įgyvendinti, pratinkime tai daryti nuosekliai. Turinčius tik norą kurti paskatinkime ieškoti minčių - turtinkime jų tiesioginę (asmeninis patyrimas) ir netiesioginę (knygos, draugų pasakojimai ir pan.) patirtį, skatinkime stebėti kitų žmonių kūrybą. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad savarankiškai kuriantys nebūtinai yra stipriausi klasės mokiniai. Kartais pastebime, kad puikiai skaitantis ir rašantis pirmokas nedrįsta savarankiškai sukurti istorijos ar atlikti kokios kitos kūrybinės užduoties. Atkreiptume dėmesį ir į tai, kad čia aptariama individualaus pokalbio metu pateikta užduotis - dalį mokinių kurti galėtų paskatinti pats mokytojas. Kita vertus, pedagogas turėtų žinoti, kad užduotį pateikiant ne individualiai, o visai klasei iškart (frontaliai), kuria mažiau mokinių. Kuriančių bus mažiau ir tada, jei mokiniams bus siūloma rinktis veiklą (kurti ar prisiminti). Todėl mokytojas turėtų to nepamiršti formuluodamas užduotis ir siekti, kad kuo daugiau I-II klasių mokinių išbandytų kūrybą. Nepamirškime, kad kartais sunkiausia žengti pirmąjį žingsnį.
2.3. Teigiamo Požiūrio į Mokymąsi Ugdymas
Žmogus yra toks, kokia buvo jo vaikystė, koks buvo jo gyvenimas, kaip su juo buvo elgtasi. Žmogui augant ir bręstant, palaipsniui formuojasi individualus jo atsakymas į klausimą „Kas aš esu?“ Žmogus susikuria savo portretą paisydamas jį supančių žmonių nuomonės apie jį augimo ir brendimo metais. Todėl nesunku nuspėti, kokia asmenybė užaugs, jei vaikas nuolat girdi „Tu nieko nesugebi“, „Tau niekas neišeis“, „Tu blogas“. Taip pat nesunku numatyti, koks bus vaikas, nuolat girdintis „Tu šaunuolis“, „Tu gali“, „Tu geras“. Žinoma, vaiko savęs vertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau pagrindinis vaidmuo tenka tėvams ir mokytojams. Jie turi padėti vaikui atrasti savo stipriąsias puses, ugdyti pasitikėjimą savimi, skatinti savarankiškumą ir atsakomybę.
Labai svarbu, kad vaikas jaustųsi mylimas ir saugus. Jei vaikas jaučiasi nemylimas, jis negali normaliai vystytis. Jis jaučiasi vienišas ir nelaimingas, todėl jam sunku mokytis ir bendrauti su kitais vaikais. Vaikas, kuris jaučiasi saugus, yra labiau pasitikintis savimi ir lengviau įveikia sunkumus. Todėl tėvai ir mokytojai turi sukurti vaikui saugią aplinką, kurioje jis galėtų jaustis mylimas ir gerbiamas.
Taip pat svarbu, kad vaikas turėtų galimybę rinktis. Jei vaikas neturi galimybės rinktis, jis jaučiasi bejėgis ir nelaimingas. Jam atrodo, kad jo nuomonė niekam nerūpi, todėl jis praranda motyvaciją mokytis ir siekti tikslų. Todėl tėvai ir mokytojai turi suteikti vaikui galimybę rinktis, leisti jam priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Gedminų pagrindinės mokyklos pradinėse klasėse atlikti tyrimai parodė, kad vaikai, kurie jaučiasi mylimi ir saugūs, kurie turi galimybę rinktis ir priimti sprendimus, yra labiau motyvuoti mokytis ir siekti tikslų. Jie yra labiau pasitikintys savimi, savarankiški ir atsakingi. Todėl tėvai ir mokytojai turi stengtis sukurti vaikams tokią aplinką, kurioje jie galėtų jaustis mylimi, saugūs, turėtų galimybę rinktis ir priimti sprendimus.
tags: #mokymosi #motyvacija #pradinese #klasese