Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama išteklių priklausomybės teorija (IPT), siekiant suprasti, kaip įvairūs veikėjai, įskaitant nevyriausybines organizacijas (NVO) ir politines jėgas, naudoja išteklius įtakai daryti ir politikai formuoti. IPT yra svarbi priemonė analizuojant galios santykius ir tarpusavio priklausomybę tarp organizacijų ir jų aplinkos. Straipsnyje aptariama, kaip ši teorija gali būti taikoma analizuojant NVO įtaką užsienio politikai, energetikos politikos formavimą ir visuomenės požiūrį į energetinį saugumą, taip pat darbuotojų išteklių svarbą organizacijų efektyvumui.
Išteklių priklausomybės teorija ir NVO įtaka užsienio politikai
Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad NVO vis labiau įsitraukia į užsienio politiką ir gali daryti jai įtaką. Rytų ir Vidurio Europos (RVE) vystomojo bendradarbiavimo NVO (NVBO) tradiciškai laikomos silpnesnėmis už Vakarų organizacijas, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad jų įtaka gali būti didesnė, nei manyta.
Išteklių priklausomybės teorija (IPT) leidžia analizuoti, kaip NVBO, turėdamos išteklių ir veikdamos strategiškai, gali padėti sprendimų priėmėjams įgyvendinti politiką. Tai stiprina sprendimus priimančios valstybės įstaigos ir NVBO tarpusavio priklausomybę, todėl priimant užsienio politikos sprendimus į NVBO prioritetus atsižvelgiama.
Lietuvos NVBO įtaka vystomojo bendradarbiavimo politikai
Atlikti tyrimai rodo, kad nors lietuviškoms NVBO trūksta institucinių galių ir išteklių, kad paveiktų dvišalės Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslus ir strategijas, jos vis dėlto gali daryti įtaką sprendimų priėmėjams, kuriems reikia pagalbos įgyvendinant politiką, siūlydamos politikos įgyvendinimo metodus.
Energetikos politikos formavimas ir visuomenės nuomonė
Liberalioje demokratinėje valstybėje visuomenės nuomonė tampa privaloma valdymo dalimi. Kiekviena politinė galia, siekdama įgyvendinti vienus ar kitus politinius tikslus, privalo taikyti specifinius liberaliai demokratijai būdingus valdymo instrumentus. Tačiau toks uždavinys politinėms galioms tampa nemenku iššūkiu, kadangi šiuolaikinės visuomenės - tai sudėtingas, ypač diferencijuotas skirtingų grupių interesų, įsivaizdavimų ir suvokimų socialinis darinys.
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
Įvairios specifinės visuomenės gyvenimo sritys (energetika, sveikata, švietimas ir t. t.) skirtingų socialinių veikėjų dažniausiai vertinamos nevienodai ar net radikaliai priešingai, todėl, siekdama priimti pozityvius ir konstruktyvius sprendimus, politinė galia turi atsižvelgti arba konstruoti viešąją nuomonę taip, kad ji būtų palanki konkrečiai įgyvendinamai politikai. Viena iš tokių priemonių yra įvairių rizikų konstravimas ir visuomenės įtikinėjimas.
Energetinio saugumo rizika ir visuomenės požiūris
Lietuvoje ne kartą nagrinėtas visuomenės požiūris į įvairius energetinio saugumo klausimus, politikų idėjos, tačiau iki šiol nuomonių skirtumai nebuvo gretinami ar analizuojami tarpusavyje. Visuomenės ir atskirų jos grupių subjektyviai suvokiama energetikos sektoriaus ir jo plėtros rizika tampa ypač svarbiu tyrimo objektu, siekiant valdyti energetikos grėsmes ir rizikas bei numatant visuomenės grupių elgesį.
Liberalioje demokratinėje valstybėje rizikų apskaičiavimas bei jų viešinimas gali būti panaudotas kaip ypač svarbus energetikos politikos įgyvendinimo (ne)sėkmingas veiksnys. Valdysenos teorija analizuoja įvairių galios institucijų požiūrius ir pastangas panaudoti rizikas, paveikti ir įtikinti piliečius būti palankiai nusiteikusius vykdomos politikos tikslų atžvilgiu.
Energetinė nepriklausomybė ir visuomenės prioritetai
Esminis dabarties Lietuvos energetikos politikos prioritetas - energetinė nepriklausomybė - vienu metu aprėpia ir strateginius šalies interesus, pavyzdžiui, integraciją į Europos Sąjungos energetikos sistemą ir priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių mažinimą, ir visuomenės lūkesčius įsigyti energiją už kaip įmanoma mažesnę kainą. Visuomenės nuomonės apklausos duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojai teigiamai vertina šalies strateginius interesus, tačiau energijos išteklių kaina jiems yra svarbiausias prioritetas.
Pavyzdžiui, integraciją į Europos Sąjungos energetikos sistemas palaiko daugiau nei 70 % respondentų, o 55,3 % sutinka su nuomone, kad Rusija naudojasi energijos ištekliais, siekdama išlaikyti Lietuvą savo įtakos zonoje. Du trečdaliai (68,7 %) respondentų pirmenybę teikia mažoms energijos išteklių kainoms ir tik trečdalis (30,8 %) - šalies energetiniam savarankiškumui, kuriam būtų reikalingos didesnės finansinės investicijos bei auganti finansinė vartotojų našta.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Energetikos politikos racionalumas ir projektų įgyvendinimas
Valdysenos teorijos požiūriu, svarbu kritiškai pažvelgti į tai, kaip politinių galių dokumentais ir viešais pareiškimais deklaruojama energetinio saugumo politika dera su tuo pat metu politinių galių konstruojama energetinio saugumo rizika bei su visuomenės energetinio saugumo ir rizikos suvokimu. Būtina išanalizuoti energetikos politikos racionalumą (nagrinėjant valdžios pasirinktos energetinio saugumo politikos krypties atitikimą visuomenės interesui) ir išnagrinėti konkrečių energetikos projektų įgyvendinimą ir pasekmes (remiantis visuomenės požiūriu).
Žmogiškieji ištekliai ir organizacijos efektyvumas
Žmogaus turimi resursai yra labai svarbi tema tiek klinikinėje psichologijoje (nuo to priklauso atsparumas stresui ir jaučiama gyvenimo kokybė bei daugelis kitų dalykų) tiek ir organizacinėje psichologijoje. Žmonės dirbdami įvairius darbus, priklausomai nuo turimų resursų tūrėtų atlikti įvairias užduotis skirtingai - tą pastebėjo ir organizacinės psichologijos mokslininkai. Užsienyje jau pakankamai paplitęs ir nemenkai išnagrinėtas darbo poreikių - išteklių modelis. Net modelio pavadinimas parodo, jog yra tam tikros sąsajos tarp išteklių ir reikalavimų, tačiau neužtenka žinoti tik pagrindinės šio modelio įdėjos.
Darbuotojų turimi ištekliai gali turėti didelę reikšmę organizacijoms, tačiau pernelyg sureikšminti šio modelio nereikėtų, nes organizacijose siekiant pasamdyti žmones, su daug asmeninių išteklių galima pakeisti darbuotojus naujais, tačiau būtina atsižvelgi ir į turimų darbuotojų gebėjimus bei kompetencijas, nes didžiulę svarbą dažniausiai turi darbuotojų praktikos turėjimas. Taigi, vienareikšmiškai nereikėtų pasikliauti vien resursų - reikalavimų modeliu. Šis teorinis modelis turėtų būti žinomas ir taikomas vadovaujantis efektyvumo didinimu, tačiau vien modeliu pasikliauti nereikėtų. Dėl šios priežasties yra nagrinėjami išteklių - reikalavimų modelio tiek teigiami aspektai tiek ir minusai.
Žmogiškųjų išteklių svarba organizacijos veiklos efektyvumui
Tyrimai rodo, kad žmogiškieji ištekliai gali praversti įmonėms, kai pasitikima lojalių darbuotojų priimamais sprendimais, kurių asmeniniai tikslai siejasi su įmonės tikslais. Žmogiškuosius išteklius galima suskirstyti į dvi dalis: į našumą orientuotus išteklius ir į palaikymą orientuotus išteklius. Į našumą orientuoti žmogiškieji ištekliai remiasi pirmiausia į žmogiškųjų išteklių vystymą bei motyvacijos ir palankių sąlygų jais pasinaudoti didinimą. Į palaikymą orientuotus išteklius sudaro darbuotojo apsauga ir lygiateisiškumo užtikrinimas.
Į veiklą orientuoti žmogiškieji ištekliai turi teigiamą ryšį su įmonės sėkminga veikla. Šis ryšys egzistuoja dėl stipriai pasireiškiančios vadybininkų emocinio prieraišumo darbovietei įtakos. Nors nedideli procentai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti mažai reikšmingi ar visai nereikšmingi, tačiau verta atsižvelgti į tą faktą, kad čia nebuvo analizuoti žmonių gebėjimai ar kompetencija. Tinkamai parinkus darbo komandą bei taikant tinkamus metodus darbe pakelti įmonės našumą 10 - 12 procentų yra labai geras rezultatas.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip sumažinti laiką prie kompiuterio
Asmens resursai ir darbo veikla
Darbo reikalavimai suprantami kaip fizinės ar / ir psichologinės pastangos reikalingos atlikti tam tikras užduotis, o darbo ištekliai apibrėžiami kaip fiziniai, socialiniai ar psichologiniai darbo aspektai, kurie a) dalyvauja atliekant užduotį, b) sumažina reikalaujamų fizinių ar psichologinių asmens išteklių kiekį, c) skatina asmeninį tobulėjimą bei augimą. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka pasikartojantis išteklių naudojimas, kuris gali privesti prie asmens išsekimo, bei motyvacijos turėjimas, mažinantis neigiamą patyrimą kontinuume tarp reikalavimų keliamų darbe ir išteklių turėjimo.
Asmeniniai ištekliai neturi įtakos ryšiui tarp darbo reikalavimų bei išsekimo, tačiau asmeniniai ištekliai daro įtaką ryšiams tarp: 1) darbo išteklių ir pasitenkinimo darbu, 2) darbo išteklių ir išsekimo.
Perdegimo sindromas ir darbo reikalavimai
Tyrimai rodo, kad sudegimo sindromas aprašomas tyrimuose tik tais atvejais, kai nagrinėjami darbuotojai dirba bendraudami su kitais žmonėmis. Tačiau kituose literatūros šaltiniuose pastebima, kad ir kitokių specialybių asmenys susiduria su stresinėmis situacijomis - kurios yra labai svarbios perdegimo sindromo atsiradimui. Stresą keliančių situacijų daugėja tuomet, kai turimi ištekliai neatitinka reikalavimų gausos.
Darbo reikalavimai yra tiesiogiai susiję su išsekimu - pagrindiniu perdegimo sindromo požymiu, tuo tarpu resursų nebuvimas yra susijęs su atsiribojimu. Gauti rezultatai yra analogiški visose trijose darbuotojų grupėse: žmogiškieji ištekliai, gamyba bei transporto sferose dirbantys asmenys. Taip pat buvo patvirtinta hipotezė, kad dviejų faktorių OLBI metodika yra tinkama naudoti tiek žmonėms užimantiems pareigas, kai būtina bendrauti su kitais žmonėmis, tiek ir žmonėms, užimantiems kitokias pareigas.
Atliktas tyrimas yra svarbus siekiant išplėsti darbo reikalavimų - išteklių modelį. Gauti rezultatai patvirtina, jog nepriklausomai nuo darbo srities, kai jaučiami didesni darbo reikalavimai, galima stebėti didesnį perdegimų skaičių tarp darbuotojų. Tai yra svarbu - keičia įmonių efektyvumą. Tuo tarpu resursų didinimas gali pašalinti perdegusių darbuotojų skaičių. Šiuo atveju, kai resursai nėra tik asmeniniai, įmonės gali daryti įtaką resursų buvimui, pavyzdžiui, pasamdyti daugiau supervizorių. Taigi tyrimo rezultatus galima pritaikyti praktikoje, kas padidina šio darbo svarbą.
Moterų priklausomybė nuo alkoholio ir tapatumo kūrimas
Moterų priklausomybė nuo alkoholio yra opi visuomenės problema, kurią aktualu tyrinėti ir plėsti šias žinias tiek moksliniu, tiek profesiniu, tiek visuomeniniu lygmeniu. Kol kas ši tema psichologijos mokslų atžvilgiu mažai ištirta.
Moterims fiziologinis alkoholio poreikis išsivysto žymiai greičiau. Pagrindinis biologinis moterų ypatumas, skiriantis jas nuo vyrų, - mažesnis moterų svoris, o psichologiškai moteris nuo vyrų skiria paties alkoholio vartojimo ypatumai, ypač mūsų kultūrinėje aplinkoje. Moterys, turinčios alkoholio vartojimo problemų, neretai šitai slepia, tai daro niekam nematant. Dažniausiai, kai tokio vartojimo problema išryškėja, ji būna toli pažengusi.
Psichologinė priklausomų nuo alkoholio moterų tapatumo kūrimo teorija
Psichologinė priklausomų nuo alkoholio moterų tapatumo kūrimo grindžiamoji teorija - tai teorinis konstruktas, apjungiantis įvairius priklausomų moterų tapatumo kūrimo procesus ir dimensijas bei analitiniais elementais paaiškinantis tiriamąjį reiškinį. Pagrindinis teorijos konstruktas - vidinės atskirties kompensavimas kuriant iliuzinį tapatumą. Visą šį konstruktą sudaro trys pagrindinės struktūros: kompensacinis ir impotentiškas tapatumai bei vidinė atskirtis, neleidžianti sujungti šių tapatumo darinių į vientisą visumą.
Vidinė atskirtis ir iliuzinis tapatumas
Vidinė atskirtis - tai toks fenomenas, kuris neleidžia priklausomoms moterims savo viduje jaustis tarsi namuose, būti savo gyvenimo šeimininkėmis. Vidinė atskirtis reiškia, kad priklausomos moterys ne tik nesijaučia savyje tarsi namuose, bet jų vidiniuose namuose vyrauja vaikystėje internalizuotos priešiškos figūros / objektai ar „balsai“, draudžiantys bet kokią jų teisę į savęs ir savo poreikių raišką. Vidinė atskirtis yra glaudžiai susijusi su impotentišku tapatumu, kuris suprantamas savęs kaip visiškai bejėgio ir beverčio pojūtis - tai būsena, į kurią regresuojama atstūmimo kontekstuose.
Iliuzinis tapatumas - tai tokia savęs identifikacija, paremta tikrovės neatitinkančiais įsitikinimais apie save ir kitus. Iliuzinį tapatumą galima apibrėžti kaip nesąmoningą atskirtų kompensacinio ir impotentiško tapatumo dalių darinį, kurio pagrindinė prielaida - iškreiptas, iliuzijomis paremtas savęs ir kitų patyrimas ir suvokimas, kurį palaiko neadaptyvių gynybinių strategijų naudojimas. Iliuzinio tapatumo struktūrą sudaro keli pagrindiniai aspektai: nesąmoningas priklausomų moterų poreikis kontroliuoti viską - aplinkinių lūkesčius ir dėl to save, taip pat idealizavimo ir nuvertinimo momentas.
tags: #priklausomybes #nuo #istekliu #teorija