Įvadas
Moralės psichologija nagrinėja, kaip žmonės suvokia gėrį ir blogį, bei kokie procesai lemia moralinius sprendimus. Šioje srityje iškyla nemažai problemų, susijusių su moralinės raidos etapais, kognityvinių gebėjimų įtaka moraliniams sprendimams ir valios vaidmeniu moraliniame elgesyje. Šiame straipsnyje aptarsime šias problemas, remiantis Lawrence'o Kohlbergo teorija ir naujausiais tyrimais.
L. Kohlbergo moralinės raidos teorija
Tęsdamas Jeano Piageto darbus, Lawrence'as Kohlbergas suformulavo tris moralinės raidos lygmenis: ikikonvencinį, konvencinį ir pokonvencinį. Šie lygmenys atspindi augančio žmogaus suvokimą apie tai, kas yra gerai ir blogai. L. Kohlbergas sukūrė moralinių dilemų rinkinį ir pateikė jį įvairaus amžiaus vaikams, o tada apibendrino jų atsakymus. Pvz., ar vyras vardu Heinzas turėtų įsilaužti į vaistinę ir pavogti vaistą, kuris išgelbėtų jo mirštančią žmoną? Ar mergaitė Luiza turėtų mamai išduoti, kad jaunesnioji sesutė jai melavo?
L. Kohlbergas atrado, kad vaikų socialinio pasaulio suvokimas progresuoja ir sutampa su Piageto atrastais vaikų fizinio pasaulio suvokimo etapais. Tai iš esmės susiję su vaikų kognityvinės raidos pokyčiais. Visai maži vaikai, kas gerai, o kas blogai, vertino pagal labai paviršutiniškus požymius.
Ikikonvencinis lygmuo
Šiame lygmenyje moraliniai sprendimai grindžiami asmeninėmis pasekmėmis.
Pirmoji stadija: orientacija į paklusnumą ir bausmės vengimą. Šiame lygmenyje vaikai priima autoriteto požiūrį kaip savo. Teisingas elgesys yra tas, kuris atitinka autoriteto nurodymus ir padeda išvengti bausmės.
Taip pat skaitykite: Kategorinis Imperatyvas
Antroji stadija: orientacija į malonumą ir naudą. Dar kitaip vadinama - naivaus hedonizmo stadija. Teisinga laikoma tai, kas padeda patenkinti asmeninius poreikius. Jei reikia aukotis kito žmogaus labui, motyvuoja tai, kad gaus už tai kažkokios naudos mainais. Vaikas ima suprasti abipusės naudos principą. Mąstymą irgi atspindi Heinzo dilemos sprendimai.
Konvencinis lygmuo
Šiame lygmenyje moraliniai sprendimai grindžiami socialiniais lūkesčiais ir normomis.
Trečioji stadija: orientacija būti geru berniuku, gera mergaite. Šioje stadijoje siekiama pritapti, todėl grupės ir aplinkos lūkesčiai gali nustelbti asmeninius. Už vagystę: „Heinzas pasielgs gerai, jei pavogs vaistus, nes privalo kovoti už žmonos interesus, sveikatą."
Ketvirtoji stadija: orientacija į socialinės tvarkos palaikymą. Sprendžiant dilemą, kas yra teisinga, o kas ne, jau sugebama atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio konflikto ir pažvelgti į klausimą iš trečios, visuomenės perspektyvos. Už vagystę: „Heinzas pasielgs gerai, jei pavogs vaistus, nes privalo kovoti už žmonos interesus, sveikatą." Šiame raidos etape paaugliai vis dar vertina sąžiningumą, gerbia taisykles ir įstatymus, tačiau kartais gali pateisinti ir nesąžiningumą ar įstatymų nesilaikymą siekiant aukštesnių tikslų.
Pokonvencinis lygmuo
Šiame lygmenyje moraliniai sprendimai grindžiami individualiais principais ir vertybėmis.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Penktoji stadija: orientacija į socialinę sutartį. Individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl geba įsivaizduoti alternatyvas. Nemato taisyklių, įstatymų, kaip nustatytų visam laikui, tai tik instrumentai žmonių vertybėms įgyvendinti.
Šeštoji stadija: orientacija į universalius etinius principus. Kas teisinga, o kas ne, sprendžiama remiantis paties individo pasirinktais etiniais principais, kurie jam atrodo racionalūs, visapusiški, universalūs. Suvokiama, kad tam tikri bendri etiniai principai yra viršesni už juridiškai įtvirtintas normas ir prievoles.
Pats L. Kohlbergas manė, kad tik maža dalis individų pasiekia šeštąją stadiją. Maždaug du trečdaliai žmonių lieka ketvirtoje stadijoje (orientacija į socialinės tvarkos palaikymą).
Kognityvinės ir moralinės raidos paralelizmas
Straipsnyje analizuojami argumentai, pagrindžiantys paralelizmą tarp kognityvinės ir moralinės raidos. Keliamas klausimas, ar šios dvi universalios raidos formos yra fundamentaliai tarpusavyje susijusios, jei taip, tai kokiu būdu? Straipsnyje keliamiems uždaviniams spręsti visų pirma privalu pateikti universalius šio paralelizmo tipus. Tam geriausiai pasitarnauja Lawrenco Kohlbergo pateikta chrestomatine tapusi kognityvinės ir moralinės raidos komplementarumo hierarchija, savo ruožtu įkvėpta J. Piaget idėjų.
Nors Kohlbergo sistema padeda struktūruoti psichologinius ir moralinius procesus, konstruoti praktinę veiklą numatančius argumentus, joje yra daug keblumų, kuriuos ir pasistengsime išryškinti bei aptarti. Visų pirma, straipsnyje kritiškai analizuojami pamatiniai Kohlbergo pateikti asmens raidos viziją apibūdinantys principai. Antra, kvestionuojamas bendrasis šios vizijos principas, tai yra paralelizmas tarp kognityvinės ir moralinės brandos. Pamatinių Kohlbergo sistemos aspektų pristatymas, revizija, kritika ir yra šio straipsnio probleminė ašis.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Moralės filosofijos bei kognityviosios psichologijos gretinimas iš naujo pateikia pamatinius šių disciplinų teorinės žiūros objektus - žmogaus pažintinę veiklą ir moralinę brandą. Tai leidžia ne tik praplėsti kognityviosios psichologijos nagrinėjamų problemų lauką, bet ir parodyti, kaip naudojant kognityviosios psichologijos metodologiją, psichologija gali prisidėti prie moralės filosofijos problemų sprendimo.
Straipsnio tematika reikalauja tarpdisciplininio požiūrio, todėl leidžia svarbiausiuose probleminiuose kognityvumo ir moralės problematikos laukuose sudurti filosofiją ir psichologiją, kartu numatant platesnes išvadas šių disciplinų savivokos klausimais.
Valios įtaka moraliniam elgesiui
Savikontrolės mechanizmas primena raumenį ir kitais atžvilgiais. Valią pasitelkus ne tik pasireiškia nuovargis, bet ją taip pat kaip ir raumenį galima sustiprinti treniruotės metu (nuovargis pajuntamas iškart, o štai sustiprėjimas ateina ne iš karto, panašiai kaip ir treniruojant raumenis). Žmonėms, porą savaičių atlikinėjusiems savikontrolę ugdančius pratimus, geriau sekasi laboratoriniuose savikontrolės tyrimuose (net jeigu jie visiškai skiriasi nuo atlikinėtų pratimų). Šie žmonės taip pat pastebi daug teigiamų pokyčių įvairiose gyvenimo srityse.
O kiek valios turi žmogus? Gali atrodyti, kad nedaug, turint omenyj, kad ego išeikvojimo efektai pasireiškia praėjus jau kelioms savikontrolės minutėms. Tačiau ši mintis klaidinga, o čia vėl naudinga pasitelkti raumenų analogiją. Kai sportininkai naudoja raumenis, šie po truputį pavargsta. Raumenims įsitempus, po kurio laiko jie pradeda konservuoti likusią energiją (jos gali būti likęs nemažas kiekis). Ego išeikvojimo efektai dažniausiai yra susiję su energijos konservavimu, o ne išsekimu. Muraven ir kt. (2006) atskleidė, kad net kai žmonės išeikvoja energiją, jie vis tiek gali sėkmingai susidoroti su užduotimis, jei tam turi stiprų akstiną, tačiau jei susidurs su kita užduotimi, reikalaujančia savikontrolės, energijos bus kur kas mažiau. Panašiai kaip pavargęs atletas sukaupia visas įmanomas jėgas paskutiniam bėgimo ratui, žmonės protingai paskirsto savo resursus, jei šių ima mažėti.
Gliukozės vaidmuo
Kas iš tiesų išeikvojama? Valia yra populiarus žmonių vartojamas terminas ir fiziologinių procesų metafora. O kas vyksta iš tiesų? Gliukozės chemikalas teka žmogaus kraujotaka. Tai tarsi smegenų „degalai“, aprūpinantys smegenis energija. Neurotransmiteriai taip pat sudaryti iš gliukozės. Gliukozė naudojama tiekti energiją, reikalingai didžiajai daliai organizmo daliai, taip pat raumenų įtempimui ir netgi imuninei sistemai.
Serija eksperimentų patvirtino, kad valia sietina su gliukoze (Gailliot ir kt., 2007). Kai žmogus pasitelkia savikontrolę, ypač vykdydamas dirbtinas laboratorines užduotis, jo gliukozės lygis kraujyje nukrinta. Jei kraujyje gliukozės lygis žemas, žmogus negalės sėkmingai atlikti savikontrolės testų.
Šis ryšis su gliukoze atveria naują perspektyvą savikontrolės tyrinėjimuose. Tarkime, nesenas tyrimas atskleidė, kas teisėjų sprendimai dėl paleidimo lygtinai per dieną svyruoja ir tai susiję su ego išeikvojimu ir gliukoze (Danzinger ir kt., 2011). Grąžinti kalinį į kalėjimą yra saugiausias ir lengviausias sprendimas, o štai paleisdamas kalinį teisėjas prisiima riziką, nes, jei paleistasis vėl nusikals, tai smogs teisėjo reputacijai, jis gali susilaukti kaltinimų. Taigi, patenkinti prašymą paleisti lygtinai reikia daugiau energijos nei jį atmesti. Priiminėdama sprendimus, teisėjai išeikvoja energijos. Todėl daugiausiai šansų, kad prašymas bus patenkintas, yra iš pat ryto, kai teisėjas pailsėjęs ir gerai pavalgęs, o štai rytui besibaigiant šansų mažėja. Tada teisėjai eina užkandžiauti, vėliau seka pietų pertrauka. Po šių pertraukų prašymų patenkinama žymiai daugiau, vėliau jų skaičius vėl mažėja.
Gliukozė gali padėti suprasti ir priešmenstruacinį sindromą (PMS). Liaudies išmintis byloja, kad PMS lemia kiekvieną mėnesį tam tikru metu moterims paslaptingai pasireiškiančios antisocialiniai impulsai ir elgesys. Tą paneigdamas, Gailliot ir kt. (2010) pasiūlė, kad dėl menstruacinio ciklo geltonkūnio fazės metu atsirandančių papildomų medžiagų apytakos poreikių pasisavinama didelė dalis kūno gliukozės normos, todėl sunkiau save kontroliuoti (dauguma moterų šiuo metu valgo daugiau, tačiau nesuvartoja pakankamai kalorijų, kad būtų kompensuojami išaugę reprodukcinės sistemos medžiagų apykaitos poreikiai). Todėl tampa sunkiau išlaikyti vidinę discipliną ir savitvardą, kuri paprastai ir sudaro moters elgesio pagrindą. Tuomet palūžtama - prasiveržia agresija, griebiamasi smulkių nusikaltimų, rūkymo, narkotikų, geriama, persivalgoma, ištinka emocinės krizės.
Ego išeikvojimo efektai
Pasitelkę įvairius elgesio modelius, mokslininkai atskleidė įvairius efektus, kuriuos sukelia ego išeikvojimas. Dauguma jų yra tradiciniai savikontrolės židiniai. Tradicinis pavyzdys: besilaikantys dietos suvalgo daugiau riebaus maisto, kai išeikvota jų valia (Vohs ir Heatherton, 2000); tas pats tyrimas neužfiksavo valgymo pokyčių tarp nesilaikančių dietos. Taigi, išeikvojimas keičia elgesį tik tada, kai bandoma jį suvaržyti ar kontroliuoti. Dietininkai nori apriboti savo valgymą, tačiau dėl ego iešeikvojimo valgo daugiau.
Agresija, be abejo, yra itin svarbi socialinė problema, profesiniu požiūriu ji domina daugelį psichologų. Finkelio ir kitų klinikiniai ir laboratoriniai tyrimai (2009) atskleidė, jog net į pyktį nelinkusios poros elgiasi vienas su kitu užgauliau, jei jų valios resursai išsemti. Savikontrolė gali ne tik padėti sulaikyti pyktį ir užgauliojimus, bet pasitarnauti santykiams kitais būdais (Vohs ir kt., 2011), o kai išeikvojama valia, geri įpročiai sulaužoimi. Partneriai, palaikantys gerus santykius, saugo vienas kitą nuo kaltės, tačiau kai jų ego išeikvotas, jie pradeda kaltinti vienas kitą labiau (Vohs ir Baumeister, 2008). Panašus pavyzdys: dauguma žmonių papastai kontroliuoja savo išankstinius nusistatymus, bet jie išlenda, kai žmonių energija išsemta, o slopinant išankstinius nusistatymus energija gali išsekti, todėl savikontrolė nukenčia kitose srityse (Richeson ir Trawalter, 2005).
Savikontrolė buvo pavadinta „moralės raumeniu“, nes jo dėka žmonės turi jėgų elgtis teisingai. Nieko keisto, kad dorybė sumenkėja, kai ieškvojamas ego. Kita sritis, kurioje pasireiškia valia, bet kuri dažnai praleidžiama - tai mąstymas. Patikslinsiu, kad kai kurie mąstymo procesai vyksta automatiškai, todėl energijos reikia minimaliai, tačiau sudėtingos mąstymo formos, kaip, tarkime, loginis samprotavimas ar extrapoliacija, reikalauja drausmingų protinių pastangų.
Procesai, kurių metu žmogaus kūnas naudoja savo centrines energijos atsargas nuslopinti savo impulsus ir kontroliuoti savo veiksmus, neabejotinai yra svarbi žmogaus savasties dalis. Ledus pralaužė Vohso ir kt. (2008) darbas. Šis straipsnis atskleidė, kad renkantis ir priimant sprendimus ieškvojama žmogaus savasis „aš“: priėmus sprendimus, savikontrolė susilpnėjo. Po metų pasirodęs Pocheptsovos ir kitų (2009) darbas apvertė šį eiliškumą ir atskleidė, kad kai buvo pasitelkiama savikontrolė, tai stipriai pakeitė po to priimtus sprendimus. Energiją išeikvoję asmenys buvo mažiau linkę leistis į kompromisus ir labiau linkę pasiduoti neracionaliam šališkumui. Seka išvada, kad priimant sprendimus naudojama ta pati energija (gliukozė), kaip ir kontroliuojant save. Šie faktai galėtų paaiškinti nesibaigiančias žiniose girdimas istorijas apie politikus ar valdžios pareigūnus, įsipainiojančius į sekso skandalus ar kitu būdu rodančius netinkamą pavyzdį: priiminėdami svarbius sprendimus, jie išnaudoja energiją, todėl savikontrolės nelieka. Viename neišspausdintame darbe taip pat teigiama, kad prisiimant inciatyvą taip pat išeikvojama energija.
Laisva valia ir moralinis elgesys
Savikontrolės, sprendimų primėmimo ir iniciatyvos junginys paskatino mane aptarti šį darbą laisvos valios kontekste. Laisvos valios sąvoka pasižymi kontraversiškumu, tačiau manyčiau, kad dauguma žmonių priima šią realybę, susidedančią iš savikontrolės, iniciatyvos ir racionalaus pasirinkimo. Beveik neabejotina, kad šiuos tris elgesio tipus formuojantis procesas yra už tradicinės laisvos valios sampratos slypinti fiziologinė realybė. Būtent tai yra laisvoji valia arba bent tai, kas klaidingai ja laikoma.
tags: #morales #psichologijos #problemos