Šizofrenija - tai sunki psichikos liga, pasireiškianti mąstymo, jausmų, valios sutrikimais, haliucinacijų ir kliedesių atsiradimu. Dažniausiai ja serga 13-30 metų žmonės, apie 1 proc. visų žmonių pasaulyje ir beveik 16 tūkst. - Lietuvoje. Ši liga paliečia ne tik sergantįjį, bet ir jo artimuosius, draugus bei visą visuomenę. Šiame straipsnyje apžvelgsime moterų istorijas sergant šizofrenija, iššūkius, su kuriais jos susiduria, stigmą, kurią patiria, ir viltis, kurias puoselėja.
Šizofrenijos samprata ir tipai
Šizofrenija yra lėtinė, daugiafaktorinė liga, kurios tikslios priežastys dar nėra visiškai suprastos, tačiau manoma, kad šizofrenija atsiranda dėl genetinių, biocheminių ir aplinkos veiksnių sąveikos. Tikrosios ligos priežastys ligi šiol nežinomos. Manoma, kad šizofrenijai įtakos gali turėti paveldėjimas, galvos smegenų traumos ir virusinės infekcijos nėštumo metu. Žmonės visuomet nori sužinoti ligos priežastį - gal kaltas stresas, o gal trauma. Šie veiksniai gali išprovokuoti ligą, tačiau pagrindinė priežastis lieka nežinoma. Manoma, kad labai svarbi yra genetika. Dažnai žmonės nenori pripažinti, kad kažkas jų giminėje turėjo psichikos sutrikimų, kartais ir jie patys turi kai kurių ligos požymių - būna uždari, lėti, keistoki, įtarūs, pavydūs.
Šizofrenijai būdinga visa puokštė simptomų, o kiekvienas pacientas turi tik jam būdingą rinkinį. Šizofrenija paprastai susergama ankstyvoje jaunystėje ar net paauglystėje. R. Mazaliauskienė pabrėžia, kad jos pradžia dažnai palaikoma viso labo paauglystės sunkumais. Susigriebus liga būna jau gerokai pažengusi. „Jei jau žmogus išsako, kad girdi nesamus balsus, tai visiems įsijungia pavojaus lemputės. Bet jei skundžiasi nerimu, jos kartais neįsijungia net specialistams, - aiškina R. Mazaliauskienė. - Vadinamieji pozityvūs simptomai: balsų girdėjimas, haliucinacijos, persekiojimo baimė ir pan. - akivaizdūs, ir juos pastebi visi. Bet ne ką mažiau svarbūs negatyvieji simptomai. Kitas svarbus komponentas - nerimas. „Jei ligos pradžia staigi, nerimas beribis, paralyžiuojantis… Jis dažnai pasireiškia, kai dar nėra nei kliedesių, nei haliucinacijų. Būtent dėl nerimo tokie žmonės kreipiasi į specialistus.
Šizofrenija yra psichikos sveikatos sutrikimas, kuris pasižymi įvairiais simptomais ir gali paveikti asmens mąstymą, jausmus ir elgesį. Šizofrenija yra kompleksinė būklė, apimanti keletą skirtingų tipų, kuriuos apibrėžia dominuojantys simptomai ar jų kombinacijos:
- Paranoidinė šizofrenija: Jį charakterizuoja labai išreikšti klaidingi įsitikinimai (deluzijos) ir girdimos haliucinacijos, dažniausiai persekiojimo ar didybės tematikos. Pacientai gali jausti, kad jie yra sekami arba kad jiems yra skiriama ypatinga, dažnai mistinė, misija.
- Dezorganizuota šizofrenija: Pasižymi ryškiais kalbos ir elgesio dezorganizacijos požymiais. Pacientai gali turėti sunkumų sekti logišką pokalbį, jų kalba gali būti nenuosekli ar nesuprantama. Elgesys gali būti neprognozuojamas ir nepriklausomas nuo socialinių normų.
- Katatoninė šizofrenija: Reta forma, kuriai būdingi ekstremalūs motoriniai simptomai, tiek hiperaktyvumo, tiek aktyvumo stokos prasme. Pacientai gali išgyventi katatoninę stuporą, kurio metu jie ilgą laiką išlieka judėdami arba nepajėgūs judėti, arba katatoninę agitaciją, kurio metu jie tampa itin judrūs ir nerimastingi.
- Nediferencijuota šizofrenija: Apima atvejus, kurie neatitinka jokių aukščiau išvardytų tipų arba kai pacientas turi keletą skirtingų tipų simptomų, kurie nepakankamai išreikšti, kad būtų priskirti konkrečiam tipui.
- Rezidualinė šizofrenija: Diagnozuojama pacientams, kuriems anksčiau buvo būdingi aiškūs šizofrenijos simptomai, bet šiuo metu jie išgyvena pirmiausia negatyvius simptomus, tokie kaip socialinis atsitraukimas, emocinis atsiribojimas, motyvacijos stoka ir bendras abejingumas. Pozityvūs simptomai, kaip deluzijos ir haliucinacijos, yra gerokai sumažėję arba visai išnykę.
Kiekvieno šizofrenijos tipo gydymas gali skirtis, atsižvelgiant į dominuojančius simptomus ir jų poveikį paciento gyvenimo kokybei.
Taip pat skaitykite: Kaip moterys bendrauja?
Šizofrenijos simptomai
Šizofrenija yra sudėtingas psichikos sutrikimas, kurį apibrėžia įvairūs simptomai, veikiantys paciento mąstymą, jausmus ir elgesį. Šizofrenijos simptomai gali labai skirtis tarp asmenų, bet paprastai juos galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: pozityvius, negatyvius ir kognityvinius simptomus.
- Pozityvūs simptomai prideda naujas elgsenas ar patyrimus asmenims ir tai apima haliucinacijas, deluzijas, iškraipytą mąstymą ir dezorganizuotą elgesį.
- Haliucinacijos yra klaidingi pojūčiai, kai asmuo mato, girdi, jaučia, užuodžia kažką, ko iš tikrųjų nėra. Dažniausiai pasitaiko klausos haliucinacijos, pavyzdžiui, girdėti balsus, kurie komentuoja asmenį ar liepia jam atlikti veiksmus.
- Deluzijos yra tvirti klaidingi įsitikinimai, kurie išlieka nepaisant prieštaraujančių įrodymų. Deluzijos gali būti persekiojimo, didybės ar kitos tematikos, kur pacientas gali manyti, kad jis yra ypatingas asmuo arba kad kiti žmonės jam kenkia.
- Dezorganizuotas mąstymas pasireiškia sunkumais sekti mintis ar kalbą. Tai gali reikšti, kad paciento kalba yra išsiblaškiusi, nesuderinta ar sunkiai suprantama.
- Kognityviniai sutrikimai yra susiję su pažinimo funkcijų praradimu, įskaitant dėmesio sutelkimą, atmintį, sprendimų priėmimą ir problemų sprendimo įgūdžius.
- Dėmesio ir koncentracijos sutrikimai apsunkina informacijos apdorojimą ir užduočių atlikimą.
- Atminties problemos dažniausiai susiję su trumpalaikės atminties sutrikimais, trukdančiais įsiminti naują informaciją.
- Sprendimų priėmimo ir problemų sprendimo sunkumai gali apsunkinti kasdienių sprendimų priėmimą ir tinkamą situacijų vertinimą.
Iššūkiai, su kuriais susiduria moterys sergant šizofrenija
Šizofrenija sergančios moterys susiduria su daugybe iššūkių, kurie gali būti susiję su liga, gydymu, socialine stigma ir kitais veiksniais:
- Ankstyva liga ir paauglystės sunkumai: Šizofrenija paprastai susergama ankstyvoje jaunystėje ar net paauglystėje. R. Mazaliauskienė pabrėžia, kad jos pradžia dažnai palaikoma viso labo paauglystės sunkumais. Susigriebus liga būna jau gerokai pažengusi.
- Socialinė izoliacija ir vienatvė: Šizofrenija sergantys asmenys dažnai patiria socialinę izoliaciją ir vienatvę, nes kiti žmonės gali bijoti ar nesuprasti jų ligos.
- Stigma ir diskriminacija: Šizofrenija sergantys asmenys dažnai patiria stigmą ir diskriminaciją, dėl kurios jiems sunku gauti darbą, būstą ir kitas paslaugas.
- Finansiniai sunkumai: Šizofrenija sergantys asmenys dažnai patiria finansinių sunkumų, nes jiems sunku dirbti ir užsidirbti pragyvenimui.
- Šeimos problemos: Šizofrenija sergantys asmenys dažnai patiria šeimos problemų, nes jų liga gali sukelti įtampą ir konfliktus šeimoje.
- Gydymo šalutinis poveikis: Šizofrenijos gydymas vaistais gali sukelti šalutinį poveikį, kuris gali būti nemalonus ir netgi pavojingas.
- Priverstinis gydymas: Priverstinis gydymas visada traumuoja. Priverstinis gydymas taikomas tik kraštutinai sunkių psichikos būklių atvejais - tai yra, kai paciento elgesys kelia realų pavojų jo paties ir / arba aplinkinių sveikatai ir / arba gyvybei ir / arba turtui. Jis gali būti taikomas ne ilgiau nei tris dienas (tai yra, kol stabilizuojama paciento būklė), o toliau galimas tik teismo nutartimi.
Moterų istorijos
Dalės istorija:
Mindaugas iš Rokiškio rajono susirgo vos šešiolikos. Vaikinui netrukus sukaks 22-eji. Mokyklos jis taip ir nepabaigė, su motina puoselėtų svajonių padirbėti užsienyje ir išsikraustyti iš avarinės būklės namo jie taip pat jau neįgyvendins. „Jauno žmogaus gyvenimas visiškai sugriautas, nėra nei dvasinės ramybės, nei vilties. Gydytojai siūlė atiduoti sūnų į pensionatą, tačiau mano širdis neleido - juk vienintelis vaikas, kaip jo išsižadėsi?“ - guodėsi Dalė Mikalajūnienė, dėl sūnaus ligos pati susirgusi depresija.
Mindaugas nuo vaikystės buvo uždaro būdo. Visame kaime jo amžiaus vaikų nebuvo, mokykloje gerų draugų jis taip pat neturėjo. Ruošiantis dešimtai klasei, motina pastebėjo, kad sūnus tarsi užsidarė savyje, kalbėjo mažai, nuolat atrodė liūdnas, susimąstęs. Rudenį padėtis pablogėjo - atkakliai klausinėjamas Mindaugas prisipažino nebenorįs gyventi. „Iš karto nuvažiavome pas psichiatrę. Ji įtarė šizofreniją ir išsiuntė sūnų į Šiaulių ligoninę. Ten jis gydėsi mėnesį, tačiau nesėkmingai“, - prisiminė pašnekovė. Vaikinas šiaip ne taip baigė dešimtą klasę, tačiau jo būklė kartkartėmis pablogėdavo. „Mindaugą ištikdavo agresijos priepuoliai: daužė namų langus, paveikslus, kelis kartus po lauką vaikė tėvą su kirviu. Ir man kirvį virš galvos buvo iškėlęs, bet susilaikė. Sūnus kaltino mane, kad išsiskyriau su vyru, kuris dažnai išgėrinėdavo, namuose nebuvo ramybės. Nežinau, gal ir šis stresas turėjo įtakos jo sveikatai, nes iš giminės tikrai niekas nesirgo psichikos ligomis“, - teigė D.Mikalajūnienė.
Gydytojai moteriai nepaaiškino, kaip bendrauti su ligotu sūnumi. „Jie tik prigąsdino mane, kad būčiau atsargi. Sakė, turėk akis pakaušyje, nes niekada negali žinoti, ką jis gali padaryti. Įsivaizduojate, kaip man reikėjo jaustis, vienai būnant su sūnumi?“ - kalbėjo rokiškietė. Vienuoliktą klasę Mindaugas lankė tik iki Naujųjų metų - vis atsinaujinant agresijos priepuoliams ir kliedesiams, vaikino būklė sparčiai blogėjo. „Sūnus vėl prakalbo apie savižudybę, jam atrodė, kad mokykloje visi iš jo šaiposi, vadina kvailiu“, - pasakojo D.Mikalajūnienė. 2009 m. vasarą Mindaugas du mėnesius gydėsi Kauno klinikose. Parinkus veiksmingus vaistus, agresijos protrūkiai liovėsi, tačiau rokiškietės medikai neguodė. „Jie pasakė, kad sūnus serga itin sunkia šizofrenijos forma, ir pasveikti vilčių nėra. Siūlė jį apgyvendinti pensionate, tačiau aš nesutikau. Kaip pasakyti savo vaikui, kad nebegali gyventi su juo? Sunku apsakyti šį skausmą - ne tik jo, bet ir mano gyvenimas yra visiškai sugriautas“, - neslėpė moteris.
Taip pat skaitykite: Nerimo sutrikimų statistika
Dabar D.Mikalajūnienė su sūnumi gyvena dviese. Mindaugas gauna antros grupės invalidumo pensiją, moteris - pirmos. „Turiu 7 ha žemės, gyvulių, parduodu pieną ar kokį prieauglį, taip ir verčiamės. Mėnesio pajamos nesiekia 1 000 Lt. Pati antidepresantus geriu jau penkerius metus“, - prisipažino rokiškietė. Moteris rami bent dėl to, kad sūnaus nebeištinka agresijos priepuoliai. „Kartais jis tampa labai įkyrus, klausinėja to paties dalyko dešimtis kartų arba be priežasties pradeda nerimauti. Pavyzdžiui, išgirsta kokį žodį per televizorių ir pradeda sukti ratus po namus, visokios mintys lenda į jo galvą“, - pasakojo D.Mikalajūnienė. Mindaugui pabaigus 12-ą klasę jiedu planavo išvažiuoti į užsienį. „Mūsų namui beveik 100 metų: stogas sukrypęs, žiemą jame būna labai šalta. Norėjome uždirbti pinigų ir nusipirkti geresnį būstą, bet kai taip viskas susiklostė, teko pasitenkinti tuo, ką turime. Todėl mūsų name liko gyventi vyras, o mes išsikraustėme į kitų žmonių sodybą“, - dėstė pašnekovė.
Mindaugui kartą per mėnesį leidžiami vaistai, nakčiai jis geria vieną tabletę. O kad būtų kuo gelbėtis ištikus nerimo priepuoliui, po ranka būna dar vieni vaistai. „Sūnus supranta, kad serga, nervinasi, kad negali kaip kiti mokytis, dirbti. Vis dėlto iki galo jis nesuvokia padėties baisumo - jeigu suvoktų, tikrai nusižudytų“, - neabejojo rokiškietė. Ji prisipažino, kad atsiradus galimybei griebtųsi bet kurios priemonės, kad tik sūnus pasijaustų geriau. „Pusseserė pasakojo apie vieną moterį, kuri platina iš Kinijos atvežtus vaistus. Esą jie veiksmingi, tačiau labai brangūs - pusmečiui kainuoja 3 000 Lt, vėliau gydymą reikia kartoti. Jeigu žinočiau, kad jie tikrai padės, kaip nors surinkčiau reikiamą sumą. Sunku susitaikyti su padėtimi, tačiau viltį pamažu prarandu - esu pasmerkta iki gyvenimo galo prižiūrėti savo sūnų“, - neslėpė nelaimės ištikta moteris.
Kristinos istorija:
Neseniai Andrius, kurio tikrasis vardas ir pavardė žinomi, susisiekė su redakcija ir papasakojo, kokie iššūkiai kyla su dabar jau buvusia žmona, kuriai diagnozuota šizofrenija. Pasak Andriaus, visų istorijos skirtingos, tačiau jo atveju daug sunkumų kyla dėl gydymo ir nuolatinės priežiūros reikalingumo. Kaip prisimena vyras, po pirmojo psichozės priepuolio buvo ilga ir sėkminga remisija, o žmona dirbo kaip įprastai. „Nusprendėme, kad jau laikas vaikui, gimė dukra. Nėštumo metu ir po jo jokių požymių dėl ligos nebuvo, sudariau šeimai visas sąlygas. Kai dukrai suėjo vieni metai, žmonai prasidėjo liga, gydytojai nustatė, kad tai šizofrenija. Informavo, kad geriant vaistus viskas bus gerai“, - prisiminė Andrius. Tačiau paūmėjimų metu, pasak pašnekovo, moteris niekada nepripažindavo, kad jai sutriko sveikata, todėl reikėdavo ją įkalbinėti važiuoti į gydymo įstaigą, o tą tekdavo daryti ir vyrui, ir giminaičiams.
„Būdavo, mėnesį vaikščiodavo kaip sveikas žmogus, bet paskui prasidėdavo paūmėjimas - jai atrodo, kad kažkas ją persekioja, nori nužudyti. Visada būdavo sudėtinga įkalbinti greitąją pagalbą ją paimti, nes juk neva nieko nedaro. Bet paūmėjimo laikotarpiu žmogus tampa neadekvatus, kalba nesąmones, o greitoji negali nieko padaryti, nes jokie nusikaltimai nėra atlikti“, - kalbėjo Andrius. Pasak jo, hospitalizacija visada būdavo labai sudėtinga, gydytojai sakydavo, kad kol ji pati nesutinka, nieko padaryti negali.
„Mes išsiskyrėme 2021 metais, tada prasidėjo blogiausias, labai įtemptas laikotarpis. Nuolat reikėdavo kviesti tarnybas, policiją, greitąją, incidentai kartojosi ir kartojosi. Kadangi ji neturi daug giminaičių, nėra kas norėtų ją prižiūrėti; jei kas nors nutinka, visos tarnybos skambina man, ir aš, nors esu išsiskyręs, turiu nuolat dalyvauti jos gyvenime. Tokių žmonių niekas neprižiūri“, - kalbėjo vyras. Per mediaciją gyvenamoji vaiko vieta buvo nustatyta su Andriumi, bet bendravimas - per pusę. „Ši diagnozė tuo metu jau buvo nustatytas, bet ne tokia sunki, remisija tęsėsi nemažai laiko, vartojo vaistus ir pablogėjimai nebuvo tokie ryškūs. Paskui liga pradėjo progresuoti ir paskutiniai 2 metai buvo itin sudėtingi“, - sakė pašnekovas. Tad teisiškai, pasak Andriaus, ji turi visas teises pareikalauti vaiko, gali ateiti į mokyklą neadekvačios būsenos, o mokytojai turi leisti, nes uždrausti mamai be teismo nieko negali. „Pernai ji nušoko nuo tilto, bandė nusižudyti, patyrė stuburo traumą, bet pasveiko. Prieš tai ji iššoko iš antro aukšto, nes atrodė, kad kažkas persekioja, susilaužė koją. Kai kažkas iškvietė pareigūnus, ji pradėjo juos spardyti, tada buvo paskirtas priverstinis gydymas. Neseniai ji savo bute išrovė visus elektros prietaisus, lempas, apvadus, viską išvertė, daiktus išmėtė, buvo baisu žiūrėti. Net socialiniai darbuotojai sakė, kad tokį vaizdą retai mato. Paskui į laiptinę pradėjo mėtyti šiukšles, baldus“, - kalbėjo Andrius.
Taip pat skaitykite: Konferencijų įkvėpimas
Kitas incidentas neseniai nutiko kirpykloje. „Priešpaskutinis atvejis - kirpykloje ji paėmė svetimą striukę ir visiems aiškino, kad čia jos. Atvykę pareigūnai ją išvežė į ligoninę, ten praleido gal savaitę. Dabar ji žino taisykles, tad kai patenka į gydymo įstaigą, pasirašo sutikimą gydytis, o tada gali atsisakyti tam tikrų vaistų, ko nebūtų galima daryti paskyrus priverstinį gydymą. Be to, kai yra sutikimas, po 4-5 dienų ji iš gydymo įstaigos išeina be problemų“, - sakė Andrius.
Pašnekovas sako, kad nerimą kelia ir tai, jog moteris gyvena viena bute, todėl neaišku, kas ten vyksta. Be to, bute yra dujos - tai gali kelti pavojų. „Man gaisrininkai yra sakę, kad tikrai būna atvejų, kai taip sukeliami gaisrai. Bendravau su jais asmeniškai, kai laužėme langą ir ją reikėjo tą kartą paimti iš buto“, - kalbėjo vyras. Dabar pagerėjimų, pasak Andriaus, beveik nebūna. O labiausiai nerimas kyla, kai dukrą reikia plikti su mama. „Ruošiu ieškinį teismui, kad vaikas būtų atskirtas nuo mamos. To nenorėjau, nes vaikas mamą myli, o kai nėra paūmėjimo, tai viskas kaip ir gerai - ji gamina vaikui valgyti, kartu praleidžia laiką. Bet niekada nežinai, kas nutiks, visada turiu skambinti ir tikrinti, ar viskas gerai. Kažkada per savo kliedesius sakė, kad mokykloje dukra nuodijama paleidus nuodus per ventiliacijos angas. Ironiška, kad Vaiko teisės man teigia, kad neturi teisių - negali apriboti susitikimų, negali man padėti, gali tik liudyti teisme“, - sakė vyras.
Eglės istorija:
Dėl šizoafektinio sutrikimo Eglei kartojasi psichozės. „Tave uždaro, durys stiklinės, bet tu gali norėti į tualetą, daužytis ir niekas neatidarys, nes galvos, kad šiaip daužosi psichinis ligonis“, - tokia buvo viena pirmųjų jos patirčių psichiatrinėje ligoninėje prieš 20-metį. Vėliau ji pajuto nuoširdų psichiatrų rūpestį, įgijo pasitikėjimą, tad ėmė nuolat vartoti vaistus. Tik šį kartą jos darbo vietoje laidos „Spalvos“ komanda susitiko pasikalbėti ne apie naujausią jos kuruojamą parodą, bet apie gyvenimo patirtį su šizoafektinio sutrikimo diagnoze, kurią ji išgirdo būdama penkiolikos.
Apie gyvenimo su šizoafektiniu sutrikimu papasakoti sutiko Eglė. Kalbėti viešai apie patiriamus psichozės epizodus ją paskatino aštrėjantis skirtingų visuomenės grupių susipriešinimas. Apie tai Eglė parašė ant savo feisbuko sienos. Nemažai žmonių atsiliepė ir dėkojo už drąsą. Savo istoriją Eglė pasirinko papasakoti prie savo darbo stalo Nacionalinėje dailės galerijoje. „Mano šizoafektinis sutrikimas yra mišraus tipo. Panašiai kaip bipolinis - svyruoja nuo depresijos iki manijos, tik piko taškais atsiranda dar ir psichozės simptomų. Prieš pat pirmą psichozę, kuri man dažniausiai būna manijos tipo, buvo gal keli mėnesiai, kai jaučiausi labai depresyviai, labai sunkiai. Mes su draugėmis paauglystėje paišydavome, rašydavome ir aš prisimenu, kaip skaitau draugės kūrybinį tekstą ir nieko nejaučiu. Man tai buvo ženklas, kad jaučiuosi tokia prislėgta, jog nebegaliu jausti savo draugės. Prisimenu, prie dailės mokyklos buvo sūpynės. Psichoterapeutas per grupinę psichoterapiją yra pasakęs: aš netikiu atsitiktinumais. Aš patikėjau jo tuo netikėjimu - gal ir neatsitiktinai tos sūpynės buvo, nes tai irgi galima matyti simboliškai kaip nuotaikų svyravimą iš depresijos į maniją. Man atrodo, kai buvo antra psichozė, su tomis sūpynėmis irgi buvo svarbus momentas. Aš dar laikiausi įsikibusi tos įtampos, bet kieme pasisupau, nulipau ir staiga viskas lengva.
Moteris teigia ir pati tada supratusi, kad kažkas negerai. „Aš pati jau galiu reflektuoti, kad mano mąstymas jau kitoks. Galbūt bus kliedesys, o po pusvalandžio jau galėsiu gydytojui pasakyti, kad galvoju, jog tai požymis, kad prasidėjo psichikos sveikatos problemos. Yra žmonių, kurie tiesiog tuo tiki, bet kai tu esi apimtas psichozės, tu tuo tiki absoliučiai nekvestionuodamas, tai yra absoliuti tiesa. „Aš niekada negirdėjau balsų, tiesiog gali pasikeisti santykis su kitu žmogumi. Tarkime, atsigulu į Lazdynų ligoninę, ten guli mergina, kuri iššoko pro langą, dėl to guli sutvarstyta, ir aš galvoju, kad prisiliesiu prie jos pirštų ir kažkaip jai padėsiu. Kiekvieną dieną ji geria vaistus, bet jie negarantuoja, kad psichozės atvejai nepasikartos ir vėl. „Mano atveju tarp pirmos ir antros psichozės buvo trylikos metų tarpas, o tarp antros ir trečios - tik pusantrų. Tai sunku prognozuoti. Ir net tie vaistai… Tave uždaro, durys stiklinės, bet tu gali norėti į tualetą, daužytis ir niekas neatidarys, nes galvos, kad šiaip daužosi psichinis ligonis. Ir viskas - sėdi. Tai traumavo. <…> Tai tos traumos, kurias patiri papildomai.
E. Pirmosios Eglės patirtys ligoninėje vyko 2000-aisiais. „Tave uždaro, durys stiklinės, bet tu gali norėti į tualetą, daužytis ir niekas neatidarys, nes galvos, kad šiaip daužosi psichinis ligonis. Ir viskas - sėdi. Arba, atsimenu, pačioje pradžioje gavau tiek vaistų, kad atėjusi pas psichologę nelabai galėjau prakalbėti, vos apverčiau liežuvį. Eglės manymu, nemažą dalį žmonių, kurie susiduria su psichikos sveikatos problemomis, traumuoja ne tik pati patirtis, susijusi su jų sveikata, bet ir visa kita, kas nutinka gydantis. „Yra stigma, kad tu esi psichiatrinėje. Kai kur žmonės elgiasi gerai, bet kai kur ne, elgiasi kaip su gyvuliu. „Visai geras pavyzdys, kaip galima bendrauti su žmonėmis, kurie turi psichikos sveikatos problemų. Buvo kita mergina, kurios diagnozė buvo panaši į mano. Ji savo kaime ant stogų matė kažkokius velniukus. Aš jau buvau šiek tiek išėjusi iš visų kliedesių ir ji sako: aš esu akla ir man reikia švento šaltinio vandens, kad praregėčiau. Aš sakau: einam, aš tau padėsiu. Mes nuėjome į vonią, aš atsukau vandenį, sakau: va, imk, nusiplauk. Ji nusiplovė, o, sako, praregėjau. „Aš jaučiau, kad esu visai kitokia. Visi žmonės, kurie buvo tarsi draugai ar šiaip fainai bendravome, kažkaip pasitraukė. Tėvai nebeleido vaikščioti į jokius būrelius, mano vaikinas mane paliko. Tarsi nebeliko nieko, už ko galėčiau laikytis. Ir aš pati pasikeičiau - iš tokio džiaugsmingo, aktyvaus vaiko virtau į tikrai prislėgtą žmogų. Aišku, aš suprantu, kad mano tėvai darė, ką galėjo, kas buvo geriausia. Neleido, kad nepervargčiau, nes daktarai pasakė, kad tai dėl pervargimo.
Eglė jaučiasi saugiai kalbėdama apie savo patirtį prie kolegų, jie ją priima. Eglei jos psichozės epizodai nesutrukdė moksluose ar darbe. Prie psichikos sveikatos problemų stigmatizavimo prisideda ir stereotipas, kad psichozes patiriantys žmonės visai negali dirbti. A. Germanavičius pažymi, kad tarp visų psichikos sutrikimų šaltinių darbas sudaro 60 procentų. Gali būti, kad netinkamos darbo sąlygos lemia psichozės atkrytį. Psichozės patirtys yra atviras langas į tai, kas blogai žmogaus gyvenime. Jeigu ateisi su griežta ranka, jis liausis kalbėti.V.
„Gerųjų pavyzdžių girdime labai mažai ir mums jų reikia, nes jų tikrai yra. Bet žmonės nenori po to kalbėti. Paradoksalu, kad ir artimieji, pastebėjome, nenori naudoti efektyvių pagalbos metodų, pavyzdžiui, lankyti artimųjų savipagalbos grupės. Kita vertus, diagnozė visoje medicinoje yra bilietas, kuris, jeigu žmogus apsidraudęs, suteikia galimybę gauti nemokamas pagalbos priemones. Ir pati Eglė iš pradžių iš gydymo įstaigų parsinešdavo neigiamas patirtis, tačiau vėliau, sutikusi kelis kitus psichiatrus ir atradusi naujas siūlomas terapijos formas, pakeitė požiūrį. „Būnant 15 metų psichiatrinė sistema, kokią patyriau, nesukėlė jokio pasitikėjimo. Psichiatrinėje ligoninėje daugiausia patyriau represijas, tai kodėl turiu tikėti jų skiriamais vaistais? Gavau daug palaikymo, globos ir tada natūraliai laikiausi nurodymų, geriu tuos vaistus, nes įgijau pasitikėjimą sistema.
Kaip valdyti kasdienį gyvenimą sergant šizofrenija?
Valdymas kasdienio gyvenimo su šizofrenija yra sudėtingas procesas, reikalaujantis integruoto požiūrio, kuris apima medicininį gydymą, psichosocialinę paramą ir kasdienės gyvensenos pritaikymą. Šizofrenija yra lėtinė būklė, daranti didelį poveikį paciento socialinei funkcijai, darbingumui, šeimai ir bendravimui su kitais žmonėmis. Tinkamas ligos valdymas gali padėti sumažinti simptomus, pagerinti gyvenimo kokybę ir skatinti paciento savarankiškumą ir integraciją į visuomenę.
#
tags: #moteru #istorijos #sergant #sizofrenija