Savižudybė - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, kuris paveikia įvairaus amžiaus, kultūrų ir rasių žmones. Šiame straipsnyje nagrinėjamos savižudybių priežastys, pasekmės visuomenei, pateikiama Lietuvos ir užsienio statistika bei analizuojama, kaip galima sustabdyti ar bent sumažinti savižudybių skaičiaus didėjimą.
Savižudybės: reiškinio apibrėžimas ir tipai
Savižudybė nėra vienalytis reiškinys. Skiriami įvairūs savižudybių tipai, atsižvelgiant į motyvaciją ir tai, kaip aiškiai žmogus suvokia, kad poelgis kelia grėsmę gyvybei. Kartais žmogus nesuvokia rizikos, kartais nerūpestingai rizikuoja savo gyvybe, o kartais savižudybė yra įrankis manipuliuoti aplinkiniais arba pagalbos šauksmas.
Mokslas, tiriantis savižudybes, vadinamas suicidologija, o šios srities specialistai - suicidologais. Suicidologijai artima disciplina yra tanatologija, kurios pagrindinis objektas - natūralios ir pasirinktosios mirties (savižudybės) problematika. Domimasi sąlygomis, aplinka, asmenybės bruožais, psichine sveikata ir motyvacija bei intensyviai tyrinėjama gydomoji ir profilaktinė veikla.
Savižudybių statistika Lietuvoje: tendencijos ir problemos
Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per metus šalyje nusižudo beveik du kartus daugiau žmonių, nei žūsta autoavarijose. 2002 metais Lietuvoje nusižudė 1535 asmenys. Lietuva 2002 metais pagal savižudybių skaičių 100 tūkstančių gyventojų Europoje pirmavo - 44,1 savižudybės.
Nuo 1991 metų, atkūrus nepriklausomybę ir prasidėjus radikalioms reformoms, savižudybių skaičius ėmė sparčiai didėti. Didžiausios rizikos grupė Lietuvoje - 40-49 metų kaime gyvenantys vyrai ir 40-49 metų bei vyresnės nei 75 metų moterys, tiek miesto, tiek kaimo gyventojos. Pastaruosius 10 metų paauglių savižudybių padaugėjo 55,8 proc.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos Lektorių Kursų Programos
2000 m. oficialiai užregistruota 1631 nusižudęs žmogus, 2021 m. - 567. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad ne visos savižudybės yra tinkamai užregistruojamos dėl skirtingų priežasčių (pavyzdžiui, neaiškių, nepatikslintų mirties priežasčių).
Savižudybių priežastys: kompleksinis požiūris
Galima būtų nurodyti daugybę savižudybių priežasčių. Nors Lietuvoje ir nėra atlikta išsamių tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju, galima nurodyti labai plačią priežasčių gamą. Kalbant apie suaugusiuosius, pirmiausia reikia pabrėžti alkoholio problemas: net 88 procentai visų nusižudžiusiųjų būna neblaivūs. Jei žiniasklaidoje pasirodo informacija apie kokios nors „žvaigždės” savižudybę ar tik bandymą tai padaryti, neišvengiamai atsiranda ir sekėjų.
Psichologinė autopsija yra vienas pagrindinių metodų savižudybėms tirti (aplinkybėms, siejamoms su savižudybe, rizikos bei apsaugantiems veiksniams ir t.t.). Tačiau nėra tiksliai apibrėžtos psichologinės autopsijos atlikimo procedūros, o duomenys gali būti tendencingi dėl apklausiamų asmenų prisiminimų perkuriamo pobūdžio.
Savižudybių negalima paaiškinti vien individualiomis priežastimis. Negalima ignoruoti visuomenės sąlygų ir žmonių santykių, kai kalbama apie žmogaus elgesį. Savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys. Prielaidos savižudybei atsiranda tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija, kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene.
Socialiniai veiksniai ir savižudybės
Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai - socialinė integracija, t. y. žmonių įsitraukimas į visuomenę, ir socialinė reguliacija, t. y. visuomenės gyvenimą reguliuojančių normų visuma. Žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamas kam nors priklausąs, reikalingas. Jei susilpnėja socialinė integracija, žmogus nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas.
Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie LAMABPO metodiką
Bendruomenė saugo žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau susijusi, juo didesnį saugumą žmogui ji teikia. Svarbiausios bendruomenės yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.
Savižudybių tipai pagal E. Durkheimą
Sociologas E. Durkheimas išskyrė keturis savižudybės tipus:
- Egoistinė savižudybė: įvyksta dėl silpnų socialinių ryšių, kai žmogus jaučiasi izoliuotas ir nesusijęs su visuomene.
- Altruistinė savižudybė: įvyksta dėl pernelyg stiprios socialinės integracijos, kai žmogus aukoja savo gyvybę dėl grupės ar bendruomenės interesų.
- Anomiška savižudybė: įvyksta dėl socialinės dezorganizacijos ir normų neapibrėžtumo, kai žmogus pasimeta ir neturi aiškių gairių.
- Fatalistinė savižudybė: įvyksta dėl perdėtos socialinės reguliacijos, kai žmogaus gyvenimas yra per daug kontroliuojamas ir jis neturi jokios pasirinkimo laisvės.
Senjorų savižudybės: auganti problema
Lietuvos Higienos instituto 2019 m. duomenimis, senjorų (vyresnių nei 60 metų asmenų) savižudybių skaičius sudarė 37 proc. visų šalies savižudybių skaičiaus. Anot specialistų, vyresnio amžiaus žmonių savižudybėms įtakos turi vienišumas, bendravimo gebėjimų sumažėjimas, sveikatos problemos ir egzistenciniai klausimai. COVID-19 pandemija galimai dar labiau išryškino vyresnio amžiaus žmonių socialinę bei fizinę atskirtį, senelių vienišumą.
Kaip atpažinti savižudybės riziką: ženklai ir stadijos
Specialistai išskiria kelias pribrendimo savižudybei proceso stadijas:
- Minčių, idėjų stadija: žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo.
- Ketinimų stadija: žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis.
- Veiksmų etapas: žmogus apsisprendžia, kad mirtis yra geriausia išeitis. Stebimi atsisveikinimo gestai: skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės.
Pirmieji ženklai dažnai būna, kai žmogus sako: „Aš norėčiau užmigti ir nebeatsikelti“, „Man jau niekas nebepadės, tai nebepakeliama“, „Norėčiau numirti“. Tai tarsi pagalbos šauksmas, rodantis, kad žmogui sunku, kad jį aplanko beviltiškumo jausmas, jog nebėra išeities.
Taip pat skaitykite: Skaitykite apie motyvacijos kontrolę
Savižudybių prevencija: ką galima padaryti?
Savižudybių prevencija reikalauja kompleksinio požiūrio, apimančio tiek individualią pagalbą, tiek visuomenės švietimą ir socialinės integracijos skatinimą.
Svarbu:
- Atvirai kalbėti apie savižudybę: neb bijoti klausti žmogaus, ar jis galvoja apie savižudybę. Tai mitas, kad tokiais klausimais savižudybę galima paskatinti.
- Išklausyti ir priimti žmogaus jausmus: nenuvertinti krizės apimto žmogaus savijautos ir priimti jo jausmus.
- Padrąsinti kreiptis pagalbos: suteikti informaciją apie pagalbos linijas, psichologus ir kitus specialistus.
- Skatinti socialinę integraciją: padėti žmonėms jaustis bendruomenės dalimi, skatinti dalyvavimą visuomeninėse veiklose.
- Riboti alkoholio prieinamumą: tyrimai rodo, kad šalyse, kur alkoholis yra rimta socialinė problema, savižudybių daug daugiau.
- Gerinti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą: šalys, kurios gerina visų psichikos sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą, pasiekia geriausių rezultatų savižudybių prevencijos srityje.
Jaunimo linija: emocinė parama ir pagalba
Jaunimo linija yra viena pirmųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, įkurta dar 1991 metais. Jos tikslas - teikti emocinę paramą telefonu ir internetu. Per parą savanoriai gali atsakyti į maždaug 100-150 skambučių. O suskaičiavus ir telefono skambučius, ir bendravimą internetu, per metus sulaukiama daugiau kaip 50 tūkst. Kreipiasi dėl įvairių priežasčių, dėl to, kas jauniems žmonėms kelia nerimą: priklausomybės, fizinė ir psichinė sveikata, psichikos sutrikimai, mokslo, gyvenimo pasirinkimai ir t. t.
Savižudybių prevencijos algoritmai savivaldybėse
Reagavimo į savižudybių riziką algoritmas savivaldybėse yra būtinas visos pagalbos sistemos komponentas. Toks algoritmas reglamentuoja ir detaliai, žingsnis po žingsnio paaiškina pagalbos teikimo kelią konkrečioje savivaldybėje. Šis algoritmas visų pirma užtikrina aiškumą specialistams, emocinius sunkumus patiriantiems žmonėms ir jų artimiesiems, numato, kaip pagalba turėtų būti teikiama, kaip skirtingos institucijos turėtų bendradarbiauti tarpusavyje ir su krizėje esančiu žmogumi, jo artimaisiais.
tags: #motyvacijos #apie #savizudybe