Įvadas
Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie gali sukelti nerimą ir stresą. Tai gali būti susiję su sveikatos problemomis, artimųjų netektimi, finansiniais sunkumais, socialine izoliacija ir kitais gyvenimo pokyčiais. Šiame straipsnyje aptarsime nerimo ir streso ypatumus vyresniame amžiuje, galimas priežastis bei veiksmingas pagalbos ir įveikos strategijas.
Darbo įtaka psichologinei būklei
Darbas užima didelę dalį mūsų gyvenimo, dažnai net daugiau nei miegas ar kitos asmeninės veiklos. Daugeliui žmonių tenka skirti daug laiko ne tik pačiam darbui, bet ir profesiniam tobulėjimui, mokymuisi, socialinėms veikloms, susijusioms su darbu, profesinei literatūrai ir naujienų skaitymui, elektroninių laiškų rašymui net savaitgaliais ar atostogų metu bei skambučiams darbiniais klausimais. Pernelyg didelis laiko skyrimas darbui ir profesiniams įsipareigojimams gali pakenkti socialiniams ir šeimos ryšiams, emocinei ir fizinei sveikatai, kitoms svarbioms gyvenimo sritims.
Psichologė Ieva Vaitkevičiūtė teigia, kad nėra vieno ar kelių pagrindinių veiksnių, kurie labiausiai veikia žmogaus psichinę būklę darbe ar namuose. Priklausomai nuo patirties, baimių, polinkių ir asmens bruožų, skirtingi veiksniai daro skirtingą įtaką darbuotojui. Tačiau bet kokiame darbe sudėtingų situacijų išvengti neįmanoma, o dažna reakcija į jas pasireiškia nerimu, baime, įtampa ir stresu.
Kas yra stresas?
Stresas - tai ne tik psichologinė būsena, bet ir nervinės įtampos būsena, apimanti fiziologines organizmo reakcijas. Dažnai patiriamas stresas gali tapti įvairių sveikatos problemų priežastimi, tokių kaip galvos skausmas, kraujospūdžio pakitimas, miego sutrikimai, virškinimo problemos ir kt. Stresas kyla tuomet, kai susiduriame su netikėtomis, nemaloniomis situacijomis.
Socialinių darbuotojų patiriamas stresas
Socialiniai darbuotojai atlieka itin svarbią misiją - mažina socialinę atskirtį. Tačiau ši specialybė neretai nuvertinama, trūksta visuomenės supratimo apie socialinių paslaugų sektoriaus darbuotojų atliekamus darbus ir jų reikšmę visuomenei. Socialiniai darbuotojai, kaip ir visi žmonės, negali padaryti stebuklų ir išspręsti visų problemų. Svarbu suvokti, kad jie yra tik pagalbininkai, nukreipiantys socialinių problemų turintį žmogų ar šeimą tinkama linkme ir padedantys jiems pasiekti tikslą.
Taip pat skaitykite: Apie individualybę literatūroje
Socialiniai darbuotojai, norėdami padėti į bėdą patekusiems žmonėms, kartais prisiima „kliento“ pareigas ir atsakomybes. Be to, nepalankūs paslaugų gavėjai ir jų aplinka gali sukelti socialiniams darbuotojams nemalonius potyrius ir stresą.
Socialiniame darbe streso valdymas nėra lengvas, nes tai darbas, susijęs su kitų žmonių išgyvenimais ir emocijomis, kurias socialiniai darbuotojai kartais priima per asmeniškai ir reaguoja per jautriai. Nesugebėjus suvaldyti kylančio ar lėtinio streso, socialiniams darbuotojams kyla perdegimo grėsmė, netinkamas pareigų atlikimas ir negebėjimas pasirūpinti savimi bei savo sveikata.
Streso įveikimo būdai
Streso valdymo būdų yra labai įvairių. Teigiamai mūsų emocinę sveikatą veikia dėkingumas, meilė, rūpestis ir pagalba kitiems. Svarbiausia - būti pozityviems ir į kiekvieną situaciją žiūrėti ramiai, ieškant geriausio sprendimo būdo.
Aplinkos pakeitimas
Kartais labai svarbu pabėgti iš įprastos aplinkos, susiplanavus išvyką ar poilsį su nakvyne kitame mieste, gamtos apsuptyje. Svarbu ilsėtis neskaičiuojant laiko.
Mėgstama veikla
Žmonės, norintys išvengti streso, turėtų susirasti patinkančią veiklą - hobį. Tai gali būti aktyvus laisvalaikio leidimas, sportas, įvairios veiklos gamtoje, procedūros vandenyje ar bet kokios pramogos, padedančios atsipalaiduoti ir nusiraminti. Taip pat gali tikti siuvinėjimas, nėrimas ar tiesiog knygų skaitymas.
Taip pat skaitykite: Eilučių sujungimas programavime
Žalingų įpročių atsisakymas
Jei dažnai jaučiate stresą ir sunku jį suvaldyti, pabandykite atsisakyti tam tikrų žalingų įpročių, tokių kaip rūkymas, alkoholis, vaistai ar net kofeinas.
Pratimai atsipalaidavimui
Puikiai atsipalaiduoti padeda jogos pratimai, kurie atpalaiduoja mintis ir visą kūną. Pratimai nėra sudėtingi ir atliekami iš lėto. Pabandykite vakarais po darbo ar net anksti ryte prieš darbą atlikti jogos pratimus.
Fizinis aktyvumas - sportas
Atsipalaiduoti padeda ir aktyvus sportas, bėgiojimas, aerobikos treniruotės, šokiai, plaukimas, važinėjimas dviračiu. Bet kokia aktyvi sporto šaka padės ne tik atsipalaiduoti, bet ir pagerinti fizinę sveikatą.
Artimi santykiai
Artimi santykiai - draugystė - yra puikus būdas pasidalinti savo jausmais ir mintimis. Raskite žmogų, kuriam galite išsipasakoti.
Supervizijos socialiniame darbe
Socialiniame darbe streso mažinimas įmanomas per supervizijas, kurios skatina pabūti su savimi, permąstyti savo situaciją, atrasti darną, įvardinti streso sukėlėją ir rasti būdą streso poveikį sumažinti. Supervizijos socialiniame darbe gali būti apibūdinamos kaip profesinio streso prevencijos priemonės, padedančios išspręsti atsiradusius vidinius ir išorinius prieštaravimus bei konfliktus. Be to, asmeninė arba grupinė supervizija skatina ieškoti pozityvių sprendimų, gerina socialinių darbuotojų savijautą ir santykius tiek darbe, tiek namuose, o gilinimasis į žmogaus profesinį vaidmenį verčia patį asmenį keisti netenkinančius santykių modelius.
Taip pat skaitykite: Nerimo sukeltas galvos skausmas: kaip atpažinti?
Sveikos reakcijos į stresą
Sveikai į stresą reaguojantieji elgiasi taip, kad sumažintų streso poveikį ir nekiltų papildomų problemų dėl reakcijos į stresą. Sveikai reakcijai į stresą priskiriami pokalbiai su kitais žmonėmis apie iškilusias problemas, įsitraukimas į prasmingą ir mėgstamą veiklą, atsipalaidavimo priemonės, humoras, laiko su gerais draugais praleidimas, rūpinimasis kitais.
Gyvenimo balansas
Psichologai vis garsiau kalba apie esminį elementą - gyvenimo balansą - ir akcentuoja, kaip svarbu žmogui yra asmeninio ir profesinio gyvenimo pusiausvyra. Aiškinantis, kas yra gyvenimo balansas ir kaip jį pasiekti, I. Vasionytė prisimena palyginimą, nusakantį kasdienybės pusiausvyros esmę. Psichologė kalba apie kiekvieno turimą ribotą energijos kiekį, o visos mūsų veiklos yra tarsi vienu elektros šaltiniu sujungtos lemputės. Jų kiekis priklauso nuo skirtingų ir norimų aprėpti gyvenimo sričių.
Todėl, anot psichoterapeutės, norėdami gyvenimo balanso, turime išskirti prioritetines sritis, kurios šiuo metu svarbesnės. Tuomet beliks susitaikyti, kad kitoms dėmesio bus mažiau. Išlaikydami balansą, užtikriname gyvenimo pakankamumą: pilnatvę ir įkvėpimą dirbti, siekti savo tikslų, džiaugtis santykiais, mėgautis ramybe.
Todėl, pasiryžus pokyčiams, verta žengti palengva. Turime patys liautis „šlovinti“ nuovargį, pradėti vertinti savo emocinį atsparumą ir imtis realių veiksmų gyvenimo balanso palaikymui.
Vienatvė ir vienuma
Atlikti tyrimai rodo, kad nemažai žmonių buvimą vieniems suvokia kaip neigiamą dalyką - tai jiems asocijuojasi su liūdesiu, vienišumu, net nevykėliškumu. Iš tiesų vienatvės ir vienumos nereikėtų painioti - nors skamba panašiai, tai yra visiškai skirtingos sąvokos. Vienatvei būdingas gilus tuštumos ir izoliacijos jausmas, ši būsena slegia ir neigiamai veikia žmogaus psichiką. Pasak psichologės Eglės Šekštelienės, žmogaus poreikiai būti vieniems ir įsitraukti yra esminiai laimės pojūčiui ir išgyvenimui.
Vienuma tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra būtina vystymuisi ir natūraliai biologijai. Mūsų psichikai to reikia, kad galėtų perdirbti informaciją ir išspręsti problemas. Aplinkiniai mus įkvepia, informacija mes maitinamės, praktika pagerina įgūdžius, o laikas su savimi padeda išspręsti neaiškumus, rasti originalius atsakymus, išgryninti atradimus. Tiek kūrybiškumas, tiek staigi ar lėta įžvalga, smalsumas kyla būnant vienumoje, apmąstymuose.
Vis dėlto, nuolatinis bėgimas, buvimas tarp žmonių, sukimasis nepabaigiamų darbų ir visokių reikalų verpete ne tik sekina, bet tarsi atima tapatybę - nebežinome, kas esame ir kas mums gyvenime svarbu. Ar mums patinka toks beprotiškas tempas ir užimtumas? Ar galime skirti laiko savo pomėgiams, užsiimti tuo, ko išties trokštame, o ne privalome? Buvimas vienumoje padeda geriau pajausti save, sureguliuoti emocijas, nusiraminti po stresinių situacijų, taip pat didina pasitikėjimą savimi.
Tyrimai rodo, kad pokalbis su savimi padeda augti asmenybei, naudingas įveikiant nuotaikos sutrikimus. Tai gali būt savęs palaikymas, vidinis dialogas ar malda. Tyrimų duomenimis, sergantys žmonės, kurie meldžiasi arba turi, kas už juos meldžiasi, pasveiksta greičiau. Juk melsdamiesi jūs taip pat kalbatės su savimi ir sakote savo vidui tai, ko jums reikia.
Būdami vieni turime galimybę apgalvoti ir įvertinti santykius. Galbūt skamba paradoksaliai, bet pabuvimas vienam padeda pagerinti santykius. Moterys dažnai mano, kad privalo pasirūpinti vaikais, namais, buitimi, o jeigu dar dirba, laiko sau ir savo poreikiams nebelieka. Tačiau niekas nesugrius, jeigu ji išeis trumpam pasivaikščioti, pasėdės ant suoliuko žiūrėdama į debesis - po pertraukėlės sau į šeimą grįš kitokia.
Vienuma skatina kūrybiškumą. Visi gyvenimo kūrybiški sprendimai reikalauja ramybės, atsiribojimo. Kai niekas mūsų nespaudžia, kai jaučiamės laisvi ir nepriklausomi, gimsta įstabios mintys, kurios virsta netikėčiausiomis idėjomis ir sprendimais, atrandamas kūrybos džiaugsmas.
Nerimo sutrikimai
Asmens sveikatos klinikos gydytoja psichiatrė, kognityvinės-elgesio terapijos konsultantė Atėnė Budriūnienė teigia, kad nerimo sutrikimai yra vieni dažniausių psichikos sutrikimų pasaulyje. PSO duomenimis, nerimo sutrikimai dažnai siejami su šiuolaikinio gyvenimo tempu, kuris yra pagreitėjęs, susiduriama su vis didesniais informacijos kiekiais, dažnesniu šiuolaikinių technologijų naudojimu. Nuolatinė skuba, sudėtingesnės užduotys ir jų gausa, laiko trūkumas, konkurencija, darbo-poilsio režimo nepaisymas, miego režimo nesilaikymas sukelia stresą, įtampą, nuovargį, todėl didėja nerimo sutrikimų rizika.
Gydytoja psichiatrė A. Budriūnienė kaip nerimo simptomus vardija įtampą, negalėjimą atsipalaiduoti, pablogėjusią dėmesio koncentraciją, sunkumą susikaupti. Dažnai pasireiškia ir pablogėjęs miegas. Dažnai pasireiškia ir fiziniai nerimo sutrikimų simptomai, tokie kaip raumenų įtampa, ypač kaklo-pečių srityje, galvos skausmas, svaigimas, oro trūkumo jausmas, sunkumas krūtinės srityje, pojūtis, kad širdis stipriau, greičiau plaka.
Nerimo sutrikimo priežastimi gali būti neuromediatorių kiekio disbalansas smegenyse. Reikšmės turi patirti skausmingi įvykiai, stresas darbe ar darbo netekimas, santykių problemos, patirtas smurtas, socialinio palaikymo stoka.
Nerimą jausti natūralu, problema, kai jis tampa labai intensyvus, nuolatinis, pradeda varginti, trukdo funkcionuoti, dirbti. Tuomet vertinga pasikonsultuoti su specialistu.
Gydytoja A. Budriūnienė pataria praktikuoti relaksacijos-atsipalaidavimo pratimus, lėtą gilų kvėpavimą. Yra tyrimų, kad nuo nerimo kenčiantiems žmonėms naudinga praktikuoti jogą, kuri, sujungdama judesio, kvėpavimo pratimus ir meditacijos elementus, sumažina streso ir nerimo lygį.
Pirmo pasirinkimo medikamentai nerimo sutrikimams gydyti yra antidepresantai. Naujausiai tyrimai teigia, kad nerimo sutrikimai antidepresantais turėtų būti gydomi ilgesnį laiką, daugiau kaip vienerius metus, tam, kad būtų kuo labiau atitolintas pasikartojimas. Moksliniais tyrimais nustatytas kognityvinės elgesio terapijos efektyvumas gydant nerimo sutrikimus. Idealus variantas, kuomet medikamentinis gydymas derinamas su psichoterapija: gydymo pradžioje vaistais galime apmalšinti nerimo simptomus tiek, kad žmogus galėtų geriau įsitraukti, būtų pajėgus dalyvauti psichoterapiniame procese.
Vienas iš labiausiai gąsdinančių nerimo sutrikimų - panikos atakos. Gydytoja vardija visą sąrašą pojūčių, kuriuos išgyvena žmogus panikos atakos metu. Tokiu atveju rekomenduoja kreiptis į psichiatrą dėl medikamentinio gydymo parinkimo.
Gydytoja aiškina, kad šis sutrikimas yra gydomas antidepresantais. Gydymo pradžioje, kol antidepresantais sureguliuojama būsena, gydymas gali būti papildomas raminamaisiais vaistais. Visgi geriausias rezultatas pasiekiamas derinant medikamentinį gydymą su psichoterapiniu. Pasak gydytojos, moksliniais tyrimais įrodyta, kad efektyviausia panikos sutrikimui gydyti yra kognityvinė elgesio terapija: terapijos metu pacientas išmokomas technikų, kurios taikomos suvaldyti panikos ataką.
Nerimas dėl geopolitinės situacijos
Krizinėse situacijose svarbu nereaguoti intuityviai, o, priešingai, apgalvotai, strategiškai. Pavyzdžiui, dabar, jeigu kyla susijaudinimas ir sumaištis, norisi greitai impulsyviai reaguoti (nusiimti pinigus, pabėgti), kaip tik svarbu elgtis priešingai - nesileisti įbauginamiems, neiškristi iš kasdienės rutinos, sekti aiškią, patikimą ir nuoseklią informaciją, ir ja vadovaujantis nuspręsti. Labai svarbios ir žinios apie tai, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Kai turiu žinių ir įgūdžių, esu pasiruošęs, galiu jaustis daug ramiau.
Pasikalbėkite su artimais žmonėmis, kurie ramesni ir racionaliau vertina situaciją, išsakykite savo nerimą, susijaudinimą, „išventiliuokite” susikaupusius jausmus. Jei šalia nėra artimų žmonių, galima kreiptis į emocinės pagalbos tarnybas, pavyzdžiui, „Jaunimo liniją”. Galiausiai, visiems šiuo sunkiu metu verta prisiminti atsipalaidavimo pratimus, dėmesingumu grįstą meditaciją (angl. mindfulness). Šie būdai padeda sumažinti susijaudinimą, kūno reakcijų ir emocijų sumaištį.
Nerimas kaip natūralus palydovas
Nerimą būtų galima apibūdinti kaip mūsų mintis apie ateitį. Nerimą dažniausiai kelia būtent nežinia, negalėjimas tiksliai nusakyti, kas ir kaip bus. Kartais nerimas tampa nepakeliamas, įneša per daug iššūkių. Tokiu atveju man norėtųsi paskatinti žmones nelikti vieniems ir kreiptis į specialistus, ieškoti pagalbos.
Apskritai nemanau, kad reikėtų lyginti skirtingas kartas. Vyresnioji karta daugeliu atvejų užsispaudė ir savarankiškai gyveno su tuo, kas vyko, tačiau tai lėmė tam tikras somatines, lėtines ligas, kurios tiesiogiai pakenkė jų fizinei sveikatai. Jaunas žmogus, atviriau kalbėdamas ir reikšdamas jausmus, gali išvengti tokių sveikatos problemų.
Pokyčiai bręstant
Jeigu žmogus augimo periodu (nuo mažens iki vyresnio amžiaus) yra laikomas sveiku, neturinčiu ypatingų fizinių ar psichologinių sunkumų, tai natūralu, jog jis vienaip ar kitaip išmoko prisitaikyti ir gyventi su tam tikra patirtimi, taip pat ir su nerimu. Ar ta nerimo įveika naudinga, čia jau kitas dalykas.
Tad jeigu mes nebuvome mokomi, tai ir negebėsime tvarkytis su nerimu, nepavyks jo susireguliuoti, ir toliau patirsime nepatogumus, nemalonius ir kai kuriais atvejais kenksmingus simptomus. Svarbu, jog mūsų aplinkos žmonės (tėvai, mokytojai) mus edukuotų, kaip tvarkytis su kylančiais jausmais. Tam yra įvairių technikų: atbulinis skaičiavimas, kvėpavimo technikos, įvairios meditacijos. Jeigu žmogus yra su tuo supažindinamas, tai jo psichika mokosi, kaip sureguliuoti kylantį nerimą.
Kai karas vyksta netoli, imame galvoti, jog tai - grėsmė mūsų gyvybei, ir natūralu, kad svarstome, kas bus, jei invazija pasieks mus, ką ir kaip reiks daryti. Informaciniai šaltiniai, skelbiantys, kaip išgyventi ir ko imtis karo atveju, iš vienos pusės padėjo stabilizuotis ir susireguliuoti, bet mes vis tiek nenustojome svarstyti, kas bus, todėl susiduriame su nerimu.
Tenka susidurti, jog nerimas ir stresas lydi žmogų ne tik įtemptomis sąlygomis, bet ir esant pakankamai stabiliai geopolitinei ir ekonominei situacijai. Nerimas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas, jis yra ir bus. Nerimas tam tikra prasme yra pagalba mums, kad iš tikrųjų galėtume įsivertinti, ar yra grėsmė mūsų gerbūviui, ar ne. Lygiai taip pat kaip sukilęs stresas: įsivaizduokime, jog einame gatve ir sutinkame tigrą. Natūralu, jog mūsų kūnas ir psichika mobilizuojasi ir pasiruošia grėsmei.
Nerimo ir streso malšinimo būdai
Vienas iš labiausiai pastaruoju laikotarpiu aptariamų ir moksliniais tyrimais įrodytų metodų, galinčių padėti sureguliuoti nerimą, yra dėmesingas įsisąmoninimas (angl. mindfulness). Iškart noriu paminėti, jog tokią praktiką prasminga praktikuoti nuolatos, o ne tik tada, kai rytoj laukia atsiskaitymas ar kitas svarbus įvykis. Nes kai imamasi to pavieniais atvejais ir jau sukilus nerimui, dažniausiai nepavyksta. Tuomet pykstama ant savęs, ant pačios praktikos, ant specialistų. O viskas kyla todėl, kad paprasčiausiai neturime įgūdžių.
Jeigu mokytumėmės praktikuoti būdami neutralioje būsenoje, kai nėra sukilusio nerimo, įtampos, praktikuodami jį kasdien ar bent kas antrą dieną, tikrai galime išvystyti įgūdį, kuris padėtų būsimose stresinėse situacijose.
Ir jeigu žmogus linkęs viską daryti paskutinę naktį, bet porą savaičių prieš tai praktikavo dėmesingą įsisąmoninimą, jam gali visai neblogai pavykti susikoncentruoti turint net ir mažai laiko. Žinoma, paskutinei nakčiai nerekomenduočiau pasilikti darbų, bet jei tai nutinka, tuomet reiktų iškelti sau klausimą, ko iš tikrųjų tikimasi iš tos užduoties. Nes jeigu mes turime per didelius lūkesčius, kad tam tikrą užduotį privalome atlikti kaip įmanoma geriau, natūralu, kad mums sukyla labai stiprus nerimas. Tada dažniausiai ir nutinka darbų atidėliojimas, nes išsikelti lūkesčiai verčia galvoti, jog nesugebėsime, ir tuomet vengiame daryti, nenorėdami nusivilti. Jeigu įsisąmonintume, jog nesvarbu, kokį įvertinimą gausiu, bet svarbu, ką išmoksiu ir suprasiu, mūsų streso lygis žymiai sumažėtų.
Pagalba, kai drovu kalbėtis
Artimi žmonės yra įvairūs: vienas yra labiau priimantis ir palaikantis, kas yra be galo džiugu, kitas ne toks. Ir ne visais atvejais šeimos nariai supranta ir gali priimti faktą, kad jo artimajam kažkas ne taip, kartais ima neigti, sakyti, jog nieko čia tokio, juk viskas tau gerai arba ko čia nerviniesi, eik padaryk ką nors ir užsimirši. Liūdna, kai žmogus kreipiasi pagalbos, dalinasi, kas jam neramu, ir nesulaukia pritarimo ar palaikymo. Tada gali kilti mintis, kad gal aš iš tikrųjų kažkaip ne taip mąstau, gal tikrai viskas čia gerai. Nors viduje ir jaučiama, kad iš tiesų negerai. Tuomet žmogus tarsi gali paminti save ir savo vidinį pojūtį. Bet ilgainiui neišsakyti jausmai vis tiek prasiveržia vienais ar kitais būdais, kaip kad didžiuliu nerimu, įtampa, panikos atakomis. Ir kai žmogus jaučia, kad pats nebegali susitvarkyti, tada dažniausiai jis ir kreipiasi pagalbos.
Ir kai nėra palaikančių žmonių šalia, prasminga būtų pasidomėti skirtingais specialistais, galbūt atkreipti dėmesį į tai, ką rašo psichologai, psichoterapeutai. Galima kreiptis ir į šeimos gydytoją, pasidalinti, kas vyksta, kai kurie iš jų taip pat būna studijavę psichoterapiją. Galbūt gydytojas galės parekomenduoti tam tikrų technikų nerimui malšinti arba nukreips pas specialistus, kurie specializuojasi nerimo, panikos atakų reguliacijos srityse. Taip pat yra ir įvairių mobiliųjų programėlių savipagalbai. Ir labai svarbu nenuvertinti savo jausmų ir vidinių potyrių, nes tiek mūsų kūnas, tiek mūsų pojūčiai dažnai atspindi, kas vyksta mūsų mintyse: jeigu galvosime, kad kažko nesugebėsime, mums nepavyks, tai išties gali nusvirti rankos tiesiogine to žodžio prasme, gali apimti tuštumos jausmas ir bejėgystė, gali tarsi traukti prie žemės, prasidėti apsunkęs kvėpavimas. Taigi mūsų mintys kuria kūno pojūčius ir iš jų kyla jausmai.
Kalbant apie nuolatinį nerimą, kuris lydi daugelyje gyenimiškų siuacijų, pavyzdžiui, jeigu žmogus nuolat galvoja apie tokius dalykus, kaip reikės išeiti į gatvę, kaip išdrįsti palikti namus, važiuoti autobusu, kaip vairuoti, kaip sugebėti susitvarkyti reikalus, kaip reiks išbūti didelėje žmonių minioje, tai gali signalizuoti apie generalizuotą nerimą. Tas reikštų, jog reiktų kreiptis į psichiatrą, kuris atliktų tam tikrą psichologinį įvertinimą.
Savivertė
Savivertė dažniausiai susiformuoja vaikystėje ir paauglystėje. Šiuolaikinės psichoterapijos atžvilgiu traktuojama, kad savivertė gali būti suformuota, t. y. normali savivertė, arba nesuformuota, kitaip - žema savivertė. Tačiau reikėtų vengti tokių terminų kaip „aukšta“ ar „žema“ savivertė, nes ji turėtų būti vadinama kaip tiesiog normali, kadangi minėtieji apibūdinimai neturėtų apibrėžti mūsų kaip kažkuo geresnių ar blogesnių.
Pirmiausia kviesčiau atkreipti dėmesį į save, paklausti savęs, ko aš noriu, kas man kaip žmogui yra svarbu. Dažnai nesuformuota savivertė yra nulemta to, kad žmogui nebuvo leista rinktis, jis neišmoko pastovėti tam tikrose situacijose už save arba jam nebuvo leista to daryti. Dėl to yra prasminga tyrinėti save per tam tikras veiklas, kuriose būtų jaučiamasi maloniai ir kurios teiktų prasmę. Taip pat svarbu būti tarp palaikančių ir priimančių, o ne kritikuojančių, menkinančių ir nevertinančių žmonių. Ir labai svarbu būti geranorišku sau pačiam, mokytis sakyti sau malonius dalykus, priimti komplimentus. Svarbu šypsotis sau ir ieškoti savybių, kurios mumyse patinka, į kurias galima atsiremti.
Kaip neparsinešti darbo į namus
Jeigu klaustumėte, kaip neparsinešti darbo į namus, tai paprasta: uždarau universiteto ar darbo kabineto duris ir nuo tos akimirkos aš tai palieku, nustoju apie tai galvoti, grįžtu namo ir persijungiu į poilsio režimą, užsiimu savo kasdiene veikla. Bet jausmų atžvilgiu yra kitaip. Natūralu, kad žmogus po darbo turi įvairių sukilusių emocijų - nuo pykčio, nusivylimo ir nepasitenkinimo iki visiškos bejėgystės. Tokiu atveju galima sau duoti laiko ir erdvės: po studijų ar po darbo pusvalandžiui išeiti pasivaikščioti, pabūti gryname ore, nueiti pasportuoti ar užsiimti mėgiamu hobiu. Aktyvi veikla padės išleisti tą susikaupusią energiją arba kaip tik leis pabūti su savimi, su savo mintimis, jas „suvirškinti“, apgalvoti, kas tądien vyko, kas sukėlė tokius jausmus. Taip pat naudingas būdas užsiimti menine veikla, kaip kad nueiti į improvizaciją, kuri visiškai nukreiptų dėmesį nuo susikaupusių dienos rūpesčių į visai kitą veiklą, kuri pagelbėtų susitelkti mintims kitur ir pajausti malonumą. Labai svarbu palaikyti save, pasakyti sau ką nors gražaus. Jeigu neturime galimybės išjausti visko iki grįžimo namo, tai grįžę turėtume tiksliai įvardinti, jog jaučiamės prastai ar mums buvo sudėtinga diena. Galbūt norime būti apkabinti - turėtume to paprašyti. O galbūt priešingai - jaučiame, kad norime pabūti vieni. Tuomet irgi galima tai komunikuoti: „Žinai, man dabar sudėtinga, noriu skirti truputį laiko sau, pagalvoti, kas įvyko, duok man 20 minučių ir tada mes galėsime pasikalbėti ar užsiimti įprasta veikla“.