Psichologija, kaip atskira mokslo šaka, turi turtingą ir sudėtingą istoriją, kuri prasideda nuo filosofinių apmąstymų apie žmogaus sielą ir protą. Šiandien psichologija yra plati ir įvairi sritis, apimanti daugybę šakų ir metodų, naudojamų žmogaus elgesiui ir psichikai tirti. Šio straipsnio tikslas - panagrinėti psichologijos mokslo raidą, pradedant nuo pirmosios psichologijos laboratorijos įkūrimo ir baigiant šiuolaikinėmis psichologijos kryptimis.
Psichologijos gimimas: Wilhelmas Wundtas ir Leipcigo laboratorija
Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju laikomas Wilhelmas Wundtas (1832-1920), kuris 1879 m. Leipcige, Vokietijoje, įkūrė pirmąją pasaulyje eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Ši data laikoma psichologijos, kaip atskiros disciplinos, atsiradimo data. 1889 m. buvo pradėtas leisti pirmasis psichologijos žurnalas „Filosofinės studijos“.
Wundto laboratorija tapo centru, kuriame mokslininkai galėjo sistemingai ir eksperimentiškai tirti psichikos procesus. Wundtas psichologijos objektu paskelbė sąmonę ir teigė, kad geriausias būdas jai tirti yra savistaba.
Savistaba: sąmonės tyrinėjimo metodas
Savistaba - tai savo minčių ir jausmų stebėjimas. Wundtas tikėjo, kad sėkmingai užsiimti savistaba gali tik kvalifikuotas psichologas, nes reikia visiškai atsiriboti nuo ankstesnių žinių apie stebimą objektą. Pavyzdžiui, jei norima ištirti, kaip žmogus žiūrėdamas į obuolį supranta, kad tai obuolys, stebint reikia atsiriboti nuo bet kokių žinių apie obuolį.
Wundto uždaviniai psichologijai
Wundtas psichologijai iškėlė tris pagrindinius uždavinius:
Taip pat skaitykite: Psichologinių žinių sistemos raida
- Rasti sąmonės elementus.
- Nustatyti dėsnius, kaip tie elementai jungiasi į sudėtingesnius darinius.
- Nustatyti ryšius tarp psichikos elementų ir fiziologinių procesų.
Wundto mokinys Edwardas Bradfordas Titcheneris (1867-1927) išskyrė psichikos elementų tipus, teigdamas, kad psichiką sudaro jutimai, vaizdiniai ir jausmai. Dėl siekimo skaidyti sąmonę į atskirus elementus, ši psichologijos mokykla vadinama struktūralizmu.
Struktūralizmas ir funkcionalizmas: du pirmieji psichologijos keliai
Struktūralizmas buvo viena pirmųjų psichologijos mokyklų, kurios tikslas buvo suprasti sąmonės struktūrą, skaidant ją į pagrindinius elementus. Tačiau netrukus atsirado ir priešingas požiūris - funkcionalizmas.
Funkcionalizmas domėjosi psichikos ir sąmonės funkcijomis, kaip organizmas panaudoja psichiką geresniam prisitaikymui prie aplinkos. Pagrindiniu funkcionalizmo lyderiu laikomas Williamas Jamesas, kuris kritikavo struktūralizmą, kad jo tyrimai yra nutolę nuo praktikos.
Funkcionalizmo įtaka psichologijos raidai
Funkcionalizmas padarė didelę įtaką tolesnei psichologijos raidai:
- Evoliucijos teorija neatskiria kokybine siena žmogaus nuo kitų gyvūnų, tai davė postūmį vystytis zoopsichologijai, nes gyvūnai turi daug bendro su žmonėmis.
- Viena iš svarbiausių evoliucijos teorijos koncepcijų - yra adaptyvumas, arba sugebėjimas prisitaikyti, todėl funkcionalistai teigia, psichologijos tikslas nagrinėti, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti aplinkoje. Tai davė impulsą psichologijai vystytis kaip taikomajam mokslui.
- Evoliucijos teorija teigia, kad net tos pačios rūšies viduje yra dideli individualūs skirtumai tarp atskirų individų. Tai davė postūmį vystytis diferencinei psichologijai, kuri šiuos skirtumus nagrinėja.
Psichoanalizė: pasąmonės atradimas
Beveik tuo pat metu Europoje pradėjo vystytis nauja psichologijos kryptis - psichoanalizė. Jos įkūrėjas Sigmundas Freudas (1856-1939) buvo gydytojas ir psichologinę teoriją kūrė pirmiausia remdamasis darbu su psichiniais ligoniais. Todėl pagrindinis psichoanalizės tikslas buvo psichikos ir elgesio sutrikimų paaiškinimas ir koregavimas. Tai pirmoji psichoterapinė mokykla psichologijoje, būtent nuo psichoanalizės prasideda vadinamasis „gydymas pokalbiu“.
Taip pat skaitykite: Gyvybių gelbėjimas: tavo vaidmuo
Psichoanalizės metodai ir sąvokos
Duomenis savo teorijai Freudas rinko analizuodamas atskirus pacientus - tai vadinamasis atvejo analizės metodas. Psichoanalizė į psichologiją įvedė naują ir be galo svarbią sąvoką - pasąmonę. Freudas tikėjo, kad pasąmonė ir socialiai nepriimtini potraukiai, kurie prieštarauja socialiniams standartams ir moralinėms normoms, kurios lemia mūsų viešą elgesį, yra mūsų elgesio motyvacinis variklis.
Asmenybės modelis pagal Freudą
Freudas pirmasis pasiūlė asmenybės modelį, kurį sudarė trys komponentai:
- Id: atsakingas už potraukių ir fiziologinių poreikių patenkinimą.
- Superego: apima visuomenės, kurioje žmogus gyvena, moralines ir socialines normas.
- Ego: tarpininkauja tarp Id ir Superego ir siekia, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti, tačiau socialiai priimtinu būdu.
Individo pasąmonės turinys buvo tiriamas naudojant tokias metodikas kaip laisvos asociacijos, hipnozė, sapnų analizė, kalbos ir rašybos klaidų analizė. Psichoanalizė daug davė psichinių ligų supratimui ir psichoterapiniam gydymui. Freudas turėjau daug mokinių, kurių daugelis vėliau sukūrė savo teorijas ir psichoterapines mokyklas. Didžiulį postūmį psichoanalizė padarė raidos psichologijai. Freudas įrodė, kad žmogaus asmenybė vystosi, o ne yra nulemta gimimo metu, ir šiam vystymuisi svarbūs santykiai su kitais žmonėmis, ypač su tėvais. Freudas pirmasis pastebėjo, kad žmogaus raida turi tam tikrus etapus, ir kiekviename etape sprendžiami tam tikri uždaviniai. Psichoanalizė pirmoji pradėjo nagrinėti visuomenės, kultūros, religijos reikšmę žmogaus vystymuisi ir asmenybei.
Biheviorizmas: elgesio mokslas
Pačioje šio amžiaus pradžioje Amerikoje pradėjo vystytis dar viena psichologijos kryptis - biheviorizmas. Ši mokykla atsirado kaip prieštara psichologijos subjektyvumui. Biheviorizmo pradininkas Johnas B. Watsonas skatino psichologus atsisakyti tokių sąvokų kaip jausmai, paskatos ar sąmonė, nes jų neįmanoma realiai stebėti. Tai, ką galime stebėti realiai, yra elgesys, todėl psichologija biheviorizmo požiūriu yra mokslas apie žmogaus elgesį.
Biheviorizmo principai
Didelės įtakos biheviorizmo atsiradimui turėjo Pavlovo darbai ir sąlyginių refleksų teorija. Pavlovas manė, kad išmokimą galima paaiškinti sąlygojimu, t. y. elgesyje pasireiškia tos reakcijos, kurios buvo pastiprintos (stimulas - reakcija). Watsonas tikėjo, kad tokio dalyko, kaip asmenybė, nėra, žmogus - tik gausybės gyvenimo eigoje surinktų pastiprinimų ir nuobaudų rezultatas.
Taip pat skaitykite: Pirmosios psichologinės teorijos ir jų įtaka
Operantinis sąlygojimas
Kitas svarbus biheviorizmo autorius, Skinneris, biheviorizmą papildė operantinio arba instrumentinio sąlygojimo schema. Jeigu paprasto klasikinio sąlygojimo metu išmokimas įvyksta, kai du stimulai sutampa laike, o individas yra visiškai pasyvus, tai operantinio sąlygojimo metu individas yra aktyvus.
Sąlyginė reakcija susiformuoja tuomet, kai individo elgesys suformuoja vienokius ar kitokius pokyčius aplinkoje. Šie pokyčiai, priklausomai nuo jų poveikio (skatinančio ar slopinančio), vadinami teigiamu ar neigiamu paskatinimu. Pavyzdžiui, studentas vaikščiodamas po miestą atranda, kad netoli universiteto yra parduotuvėlė, kur parduoda pigias ir skanias bandeles. Tai teigiamai paskatina elgesį ir studentas ima užsukti į šią parduotuvėlę kasdien per pietų pertrauką. Tačiau jei vieną kartą studentas bandelėmis apsinuodys, tai neigiamai pastiprins elgesį ir jis į tą parduotuvę daugiau neis.
Biheviorizmo įtaka
Biheviorizmas padarė didelę įtaką mokymosi ir išmokimo tyrimams. Biheviorizmo idėjos plačiai naudojamos pedagoginėje psichologijoje, organizacinėje psichologijoje. Taip pat buvo išvystyti ir specifiniai terapiniai metodai, ypač efektyviai veikiantys įvairių fobinių sutrikimų bei priklausomybių gydymui. Ši psichologijos kryptis ypač populiari JAV.
Geštaltpsichologija: visumos suvokimas
Geštalt (visumos) psichologija atsirado Vokietijoje kaip opozicija struktūralizmui ir biheviorizmui. Jos atstovai Maxas Wertheimeris (1880-1943), Kurtas Koffka (1886-1941), Wolfgangas Kohleris (1886-1941) nesutiko, kad objektų suvokimas yra tik kažkoks jutiminių elementų sumavimas, ir teigė, kad susijungdami jutiminiai elementai sukuria kokybiškai naują konfigūraciją, kad visuma yra daugiau nei dalių suma. Pavyzdžiui, melodija yra daugiau nei atskirų natų suma.
Geštaltpsichologijos dėsniai
Geštaltinės psichologijos atstovai nustatė dėsnius, pagal kuriuos jutimus paverčiame prasmingais suvokiniais (pvz., artumo, tęstinumo, panašumo, uždarumo, paprastumo). Geštaltistai teigė, kad žmogaus išmokimas įvyksta staiga, kai žmogus perstruktūruoja informaciją (vadinamoji aha-reakcija). Geštalt psichologija, pabrėždama įprasmintos informacijos svarbą, didele dalimi paskatino kitų psichologijos krypčių, tokių kaip humanistinė ir kognityvinė psichologija, vystymąsi.
Humanistinė ir egzistencinė psichologija: žmogaus unikalumas
Po karo atsirado dar 4 psichologijos kryptys, tarp jų - fenomenologinis požiūris, pabrėžiantis, kad psichologą pirmiausia turėtų dominti subjektyvi ir sąmoninga žmogaus būtis. Psichologijai neturėtų rūpėti prognozuoti ir kontroliuoti žmogaus gyvenimo, bet svarbu jį suprasti. Akcentuojamas žmogaus visybiškumas, unikalumas ir individualumas. Pabrėžiama laisva žmogaus valia ir atsakomybė. Ši kryptis prieštarauja deterministiniam požiūriui į žmogų, pagal kurį jis tik stimulų ir reakcijų mašina arba pasąmonės impulsų vergas.
Humanistinės psichologijos principai
Humanistinės psichologijos atstovai Carlas Rogersas (1902-1987) ir Abrahamas Maslow (1908-1970) tiki, kad žmogaus prigimtis yra gera ir žmogus savyje turi poreikį būti kūrybišku ir siekti saviaktualizacijos. Rogersas sukūrė į klientą orientuotą psichoterapijos kryptį, kurios pagrindinis principas yra pasitikėjimas klientu. Rogersas tiki, kad kiekvienas klientas savyje jau turi sprendimus, pokyčio potencialą, ir tai atrasti jis gali pats, klausydamasis savo paties žodžių, o ne vedamas psichoterapeuto interpretacijų, kaip buvo priimta psichoanalizėje. Humanistinė psichologija ypač daug davė pedagoginei psichologijai, padėjo kitaip pažvelgti į patį ugdymo procesą.
Egzistencinės psichologijos sąvokos
Egzistencinė psichologija kilo iš europietiškos egzistencinės filosofijos. Jos vystymuisi didelės įtakos turėjo Heideggerio, Kierkegaardo, Camus ir kitų egzistencinių filosofų darbai. Viena iš pagrindinių egzistencinės psichologijos sąvokų yra dasein (čia-būtis, būtis pasaulyje), atėjusi iš Heideggerio filosofijos. Žmogus visuomet yra pasaulyje, jis save apibrėžia gyvenimo procese.
Egzistencialistai nekalba apie gerą ar blogą žmogaus prigimtį, nes žmogus yra pastoviai tampantis. Egzistenciniu požiūriu pažinti žmogų galima tik užsiimant visu jo gyvenimo kontekstu. Egzistencinei psichologijai svarbios tokios sąvokos kaip: būties jausmas, laisvė ir atsakomybė už ją, gyvenimo baigtinumo suvokimas ir egzistencinis nerimas, kaltė (nes žmogus kiekvieną akimirką renkasi ir rinkdamasis kažko atsisako), laiko išgyvenimas (kaip žmogus naudoja laiką, kuris jam duotas gyvenime), prasmė ir beprasmybė. Egzistencinė psichologija padarė didelę įtaką psichoterapijos vystymuisi, gražino į psichologijos akiratį daugelį filosofinių temų, kurios yra svarbios žmogaus gyvenimui.
Kognityvinė psichologija: informacijos apdorojimas
Kognityvinė psichologija - žymiausi atstovai George Miller (1920-), Ulric Neisser (1928-), Jean Piaget. Tai eklektinė mokykla, bandanti savyje apjungti biheviorizmo, struktūralizmo elementus. Kognityvistų nuomone, pažinimo procesai užima tarpinę padėtį tarp stimulo ir reakcijos. Mūsų reakcija į stimulą yra sąlygojama pažintinių procesų veiklos. Pažintiniai procesai, tai tokie procesai, kurie jutiminę medžiagą transformuoja, analizuoja, saugo, atgamina ir panaudoja. Taigi, kognityvinės psichologijos objektas - jutimas, suvokimas, atmintis, vaizduotė, mąstymas ir kiti psichiniai reiškiniai.
Kognityvinės psichologijos požiūris į žmogų
Žmogus siekia informacijos ir aktyviai ją apdoroja. J. Piaget darbai buvo labai svarbūs atskleidžiant vaiko kognityvinių procesų raidos stadijas. Kognityvinė psichologija padeda suprasti kai kurių psichinių sutrikimų vystymąsi, jų sąsajas būtent su pažintiniais procesais (pvz., depresija yra susijusi su tam tikromis negatyvaus mąstymo schemomis), jos dėka buvo sukurtos efektyvios psichoterapinės metodikos. Kognityvinė psichologija pripažįsta, kad žmogus gali valdyti ir sąmoningai keisti elgesį, geriau suprasdamas elgesio priežastis.
Biologinis ir sociokultūrinis požiūriai: smegenys ir visuomenė
Biologinis požiūris psichologijoje teigia, kad atsakymai į psichologijos klausimus glūdi nervų sistemoje, t. y. kad kiekvienas veiksmas, jausmas, mintis yra sukelti fizinio proceso smegenyse ar kitoje nervų sistemos dalyje. Tyrimo tikslas yra atskleisti, kaip įvairios smegenų dalys ir biocheminiai procesai siejasi su psichologiniais procesais. Šiuo metu biologine kryptimi yra ypač domimasi, šioje srityje daroma daug mokslinių tyrimų.
Sociokultūrinis požiūris teigia, kad šalia jausmų, minčių ir elgesio analizės, būtina atlikti socialinio konteksto - tarpasmeninių ir tarpgrupinių santykių, socialinės organizacijos ir struktūros analizę. Žmogus tiesiogiai negali pažinti realybės, ji sukuriama simbolinėje sąveikoje - kalboje. Tyrimo objektas čia yra žmogus socialinėje situacijoje. Tyrimo metodas kokybinis - pokalbis, teksto analizė. Tyrimo tikslas, tyrėjui įsitraukiant į socialinę situaciją, suprasti žmogų joje, atskleisti prasmę, kuri yra suteikiama šiai situacijai. Tai psichologijos kryptis labai artima sociologijai.
Šiuolaikinė psichologija: kryptys ir šakos
Šiandien psichologija yra plati ir įvairi sritis, apimanti daugybę šakų ir krypčių. Psichologijos šakų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Pagrindinės psichologijos šakos
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Taikomosios psichologijos šakos
20 a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos.
tags: #pirmaja #psichologijos #laboratorija #1879 #metais #ikure