Šiame straipsnyje nagrinėsime nesupratimo jausmo ir nerimo priežastis, ypač atsižvelgiant į psichosomatinius aspektus ir krizines situacijas, tokias kaip kūdikio netektis ar pogimdyvinė depresija. Aptarsime, kaip emocijos ir psichologinės traumos gali paveikti fizinę sveikatą ir kaip galima ieškoti pagalbos bei įveikti šias problemas.
Odos ligų psichosomatinis ryšys
Odos ligas verta gydyti atsižvelgiant į psichosomatiką, nes odos ir nervų sistemos ląstelės embrioninėje stadijoje vystosi iš to paties ektodermos sluoksnio. Tai rodo, kad nervų sistema ir oda yra glaudžiai susijusios, tarsi atspindžiai. Disreguliuota nervų sistema, psichoemocinė įtampa, gyvenimiškos traumos ir emocinės žaizdos gali atsispindėti odoje.
Kaip oda "gelbsti" nuo streso
Oda, gelbėdama nuo streso, dažnai "pasiima" jį sau. Tai dažniausiai nutinka vaikystėje, kai patiriama "padėtis be išeities", kurios metu visa organizmo nervų sistema įjungia nesaugumo aliarmus. Vaikas negali apdoroti, įvertinti, atlaikyti, suvokti ir tinkamai reaguoti į situaciją. Siekiant išvengti psichoemocinės perkrovos, smegenys pasirenka ligą ar simptomą kaip vienintelį būdą atgauti saugumą.
Dauguma žmonių negali patys atkurti šių momentų ir objektyviai įvertinti situacijos, kad rastų naują, sveiką išeitį. Specialistai gali padėti iškoduoti kūniškas, pasąmonines žinutes ir senas situacijas bei palaikyti sveikimo kelyje.
Emocijų įtaka kūnui
Emocijos formuoja kūną, o vėliau kūno forma įtakoja emocijas, būsenas ir savijautą. Emocija yra nervų sistemos neuro-humoralinis atsakas. Tam tikra emocija sukelia tam tikrą ląstelių išsidėstymą, struktūrą, aktyvumą, formą, dydį ir pralaidumą. Todėl būtina eiti į pokytį somatiškai, stiprinti emocinį intelektą ir susikurti vidinį emocinį savęs palaikymą. Svarbu suvokti, koks įvykis ir kokios emocijos suformavo kūną, odą ir ligą. Būtina tiksliai įvardinti probleminės odos susikūrimo priežastį ir nutraukti emocines sąsajas, kad atsipalaiduotų psichika ir atlaisvėtų kūnas bei oda.
Taip pat skaitykite: Santykiai ir nesupratimo jausmas
Perfekcionizmas ir odos problemos
Perfekcionizmas yra atidėliojimo sinonimas, kurstomas pykčiu ant savęs. Perfekcionizmas leidžia suktis aplink vieną tašką iki užsiknisimo, persidirbti ir išsekti. Jis taip pat leidžia niekada nepradėti, nes niekada nebus taip tobulai, kaip norisi. Po to seka kaltė, savigrauža, savikritiškumas ir nusivylimas. Slypi baimė suklysti ir gauti kritikos, nes kažkada išmokta ir įtikėta, kad klaida bei kritika = atstūmimas, nemeilė, nusivylimas, pabaiga, blogis, nuosprendis, nuvertinimas, nereikalingumas, silpnumas, kvailumas.
Perfekcionizmas kuria lūkesčius ir iliuzijas, kurių neišpildžius prasideda kaltinimai. Pyktis ant savęs, po kuriuo slypi kaltė, klaidų baimė bei savęs nuvertinimas, pradeda lįsti į odos paviršių simptomais. Probleminė oda rodo šešėlinę realybę apie kaltę, klaidas ir nevertumą, kol bandoma įrodyti savo tobulumą. Oda sveiksta tada, kai priimamas save klystantis ir sugebama pamilti save klystantį tiek pat, kiek mylėtumėte save "tobulą".
Spuogų spaudimas kaip savęs spaudimas
Spuogų spaudimas yra savęs spaudimo metafora. Spaudžiant save, siekiama jaustis ramiausiai, dirbti produktyviausiai, atrodyti gražiausiai, kalbėti aiškiausiai, klysti mažiausiai, pasiekti daugiausia ir veikti greičiausiai. Tačiau vis tiek išlieka vidinis nepasitenkinimo ir nepakankamumo jausmas. "Spuogų spaudinėtojų" asmenybėje vyrauja tobulumo siekimas - tai bandymas įrodyti savo vertę, už ko slepiasi priklausymo poreikis ir noras būti pamatytu.
Galimai susikūrė įsitikinimai: privalu įrodyti svarbumą darbais, vertė = pasiekimai, pradžioje darbai, o po to malonumai, kuo daugiau nuveiksiu, tuo labiau mylės, gerbs, pripažins, reikia nuolat kažką daryti, negalima sustoti, kažkur ten kažkada bus geriau, laukia geriau, todėl dabar reikia daug dirbti, kad ryt būtų geriau, pasimėgausiu po to, kai bus geriau nei dabar. Prie viso to prisideda svetimų atsakomybių gausa, kad savųjų išvengtum, nes savosios atrodo nereikšmingos, o gal per sunkios dabartiniame momente. Kyla noras visa tai išpildyti iš karto, vienu metu aprėpiant tiek daug, nors kūne ir psichikoje tam nėra resurso.
Ką daryti?
Pirmiausia, palikti save ramybėje. Stabtelėjus, įvertinti dabarties vertingumą. Prisiminti, kad esi pakankamas jau dabar ir gali pasirinkti būti laisvas nuo įrodinėjimo. Produktyvumas nieko nereiškia apie tave ir jis gali kisti.
Taip pat skaitykite: Kaip valdyti nerimą krūtinėje
Oda kaip saugumo barjeras
Oda, dengdama visą kūną, tampa pirmuoju apsauginiu sluoksniu, saugančiu tiek fiziškai, tiek psichoemociškai. Oda kuria barjerą tarp vidaus ir išorės - tarp savęs ir kito asmens. Barjeras pažeidžiamas, kuomet santykyje juntamas per didelis gąsdinantis artumas arba kai santykiai atrodo pavojingai. Nesaugumas - viena iš psichosomatinių priežasčių, aktyvuojančių odos ligas. Odos ligos taip pat gali formuotis dėl baimės atsiskirti nuo saugumą teikiančio objekto, pvz., partnerio, tėvų, namo, darbovietės, klientų, kolegų, draugų. Juntant stiprų nesaugumą, nuo kurio kūnas stingsta ir silpsta, kyla nerimas ir abejojimas kiekvienu žingsniu ar žmogumi, gali pasireikšti šie odos simptomai:
- Per didelis sebumo (riebalų) išskyrimas
- Šerpetojimas, pleiskanojimas
- Žvynelinė, egzema
- Tora, kieta, suragėjusi oda
- Sąaugos, bloginančios odos elastingumą
Jei susiduriama su kažkuriuo iš išvardytų simptomų, verta užduoti sau šiuos klausimus:
- Nuo ko saugausi?
- Kuri dalis junta pavojų?
- Ką savyje saugau?
- Kaip apginu save?
- Ko savyje negebu, bet norėčiau apginti?
Jei susiduriama su odos hiperjautrumu, hipojautrumu ar pojūčiais, kurių normoje neturėtų būti, verta užduoti sau šiuos klausimus:
- Ką DABAR AŠ jaučiu?
- Ko vengiu jausti?
- Kokie jausmai kyla šalia TO žmogaus?
- Kam, kiek ir kur leidžiu prisiliesti?
- Kokio kontakto trokštu ir kokio vengiu?
Oda išduoda, ką žmogus jaučia dabar. Psichosomatiškai odos (ne)jautrumas arba jautrumas prisilietimams kinta dėl išmoktų reakcijų į kontaktą su aplinkiniais.
Sprendimai
- Nenorimo kontakto atveju oda mokina sakyti „NE”, kad ir kiek nepatogumo tai sukeltų artimiesiems.
- Juntamo kontakto trūkumo atveju oda mokina įžodinti poreikius tiesmukai, o ne per aplinkui.
Rožinės, raudonio, alergijos šalčiui ir saulei priežastys
Odos termoreguliacinę funkciją galima sieti su emociniu termometru, svyruojančiu nuo gedulo iki aistros, nuo pavydo iki dėkingumo, nuo neapykantos iki meilės. Verta savęs klausti, ar leidžiama sau jausti bei išreikšti ugningą aistrą, pyktį, susierzinimą, džiaugsmą? Ar leidžiama sau atsivėsinti liūdesiu, nusivylimu, pasimetimu? Kaip sekasi rasti optimalią emocinę temperatūrą balansui grąžinti? Taip pat verta pagalvoti apie artumą, atvirumą, nuoširdumą, jaukumą santykiuose ir permąstyti, su kokiais žmonėmis užsipildoma šiltais jausmais, o kurie žmonės palieka „šaltą” pojūtį. Svarbu savęs klausti: kaip gaunama ir duodama šiluma/šaltis santykiuose? Nuo ko jaučiamasi nudegus? Gal yra asmuo, iš kurio labai norisi šilumos, bet to negaunama - tada oda kompensuoja, pvz., sukeldama kaistantį raudonį arba atšaldama, sukeldama saulės ar šalčio alergiją? Pastebėkite, kam norisi duoti šilumos, bet „juk negalima, nes…”, arba su kuo elgiamasi atšiauriai, nes žmogus sukelia nemalonių emocijų - o jų norisi vengti. Oda padarys viską, kad išvengtum buvimo vienoje erdvėje su tuo asmeniu (pvz., sukels veido rožinę arba dekolte srity pabers raudonų kaistančių plėmų, kad tik atbaidytų „priešą”).
Taip pat skaitykite: Kaltės apibrėžimas
Psoriazė
Psoriazė mokina dviejų dalykų:
- Pakeisti gyvenimą ir save iš esmės, lyg norėtųsi pakeisti odą, išsinerti ir tapti kitokiu žmogumi, atsisveikinti su sena savęs versija.
- Susitaikyti su savimi, priimti save pilną: su visomis silpnybėmis, ydomis, trūkumais.
Odos funkcijos ir jų psichosomatinės reikšmės
Riebi oda
Riebi oda slepia trūkumo temą, kai oda kompensuoja persistengdama - baisu pritrūkti ar neturėti ko? (priklausomai nuo kūno vietos, pvz., veido riebaluotumas - baimė netekti individualumo arba skalpas - minčių, idėjų, svajonių).
Klausimai savianalizei:
- Ką kaupiu ir kam man to reikia?
- Kokį emocinį pasitenkinimą man tai suteikia?
Atradus emocinį poreikį, galėsite jį patenkinti be ligos.
Lupimasis, pleiskanojimas
Lupimasis, pleiskanojimas fiziologiškai padeda odai atsinaujinti. Žmogui būdingas prieraišumas ir baimė išsiskirti su tėvais ar partneriais, būti paliktam, atstumtam. Psichosomatiškai - mokina paleisti, atsiskirti, atsitapatinti ir taip išeiti į naują etapą su "nauja oda" (psoriazės atvejis). Drąsiai ir su padėka atsiskirti, kad žengtumėte savu keliu.
Prakaitavimas, blogas kvapas
Prakaitavimas detoksikuoja, valo ir šalina tai, kas nereikalinga, dėl to sveikatinga yra bent kartą per dieną gerai paprakaituoti. Problema įtariama, kai žmogus prakaituoja poilsio būsenoje (psichika nepajėgia šalinti toksiškų minčių apie save, todėl apkrauna kūną), kai prakaitas turi šlykštų kvapą (norisi atbaidyti priešus) ar yra bekvapis (norisi tapti nepastebimu).
Klausimai savianalizei:
- Kas man šiuo metu nebereikalinga, kas jau savo atitarnavo ir turi išeiti?
- Ką toksiško mintiju apie save ir kitus?
- Kas mane gąsdina?
- Nuo kokių jausmų slepiuosi?
- Kokiais būdais išsilaisvinu nuo nereikalingo?
- Ką stengiuosi sulaikyti nuo baigties ar išėjimo, nors tam jau laikas?
Odos sekrecinė funkcija mokina jausmų ir patirčių (per)davimo; ką ir kam atiduodate iš savęs? Ypatingai ši tema tinkama turint pažeistą rankų odą.
Kvėpavimas ir mąstymas
Oda yra lyg išorėn išversti plaučiai, todėl kalbant apie odos funkciją kvėpuoti, netiesiogiai kalbėsime apie fiziologinį kvėpavimą.
Įkvėpimas siejamas su vidine motyvacija (kas įkvepia gyventi, sugeri patirtis, dalintis, jausti…) bei emocijų išjautimu. Žmogus gali būti itin jautrus, bet tai slopinti dėl pasąmoninės nuostatos „negaliu daug jausti, nes skaudės” - užsivėrus nuo nemalonių emocijų, lygiagrečiai užsiveriama nuo maloniųjų. Tada gyvenimas atrodo niūrus ir dingsta motyvacija veikti. Oda dūsta ir bando iš paskutiniųjų įsikvėpti per padidėjusias poras, kapiliarizaciją, per niežulį aktyvuotis veiksmui. Toks žmogus laukia įkvėpimo, paskatinimo, palaikymo iš aplinkos - iš tikrųjų nusiimama atsakomybė už savo gyvenimą, kuri dusina odą iš vidaus su celiulitu ar poodiniais dariniais (lipomos). Priešingu atveju bandoma įkvėpti kitus, prisiimant jų atsakomybę už ryžtą veikti, nes pasąmoningai norisi pasijausti naudingu, reikalingu, matomu, svarbiu. Norisi išvengti savo problemų sprendimo.
Iškvėpimas klausia: „ką išleidžiu į pasaulį?” ir atveda prie savirealizacijos temos. Iš to kyla mintis: „ką apie save rodau pasauliui?”. Kaip sutampa vidinė ir išorinė tiesos - kaip sutampa tai, kas rodoma, su tuo, kuo tikima? Vyrauja išskirtinumo ir autentiškumo temos, kurių neišpildžius odą puošia, pvz., baltmė ar perioralinis dermatitas. Už to pasąmoningai veikia noras įrodyti savo svarbą sumaišytas su baime būti iš esmės pamatytu (garsiai ir pilnai kvėpuoti), o tai skatina slėptis. Bet oda „serga už tiesą”, iškeldama į paviršių tai, ką pasąmoningai slopinama, vengiama, neigiama, ką bijoma pripažinti ir iškvėpti.
Ligų priežastys galvoje
"Ligos prasideda galvoje", nes:
- Smegenys fiksuoja viską ir dalina tai į sąmonę bei pasąmonę.
- Kūne CNS yra karalienė - labiausiai saugoma.
- Smegenyse yra visa ko valdymo centrai.
- Visa info per kūną keliauja neuronais (nervinėmis skaidulomis).
Smegenys yra tingus organas, orientuotas į energijos tausojimą, todėl jos mieliau renkasi pažįstamumą, nei pokytį, nors Siela užkoduota evoliucijai. Tausojant smegenis, atminties saugojimas dalinamas į KŪNO vietas, zonas, dalis, organus, audinius. Atmintimi dalinasi su absoliučiai KIEKVIENA kūno ląstele.
Galima kūną ir simptomą veikti maistu, miegu, judesiu, procedūromis ir kt., bet ligų šaknys slypi smegenyse, nes iš ten ateina valdymas, t.y., pagal PRAEITIES asociacijas ir patirtis priimami DABARTIES sprendimai.
Jei žmogui psichosomatika, o jis į save pumpuoja vaistus, tamposi operacinėse, maksimaliai kontroliuoja maistą ar priemones, nors ligos priežastis žymiai giliau - pasąmonėje, kūnas išsenka nuo išorinės stimuliacijos, prarandamas ryšys su kūno signalais, sistema stiprina simptomus, nes vis bandoma juos slopinti, ignoruoti, neigti.
Psichosomatika yra ne tik apie tai, ką prisigalvojama, įsikalbama ar dėl ko stresuojama. Tai apie neišspręstą vidinį konfliktą, apie iliuziją ir siaurą matymą, apie beviltiškumą ir savęs nuvertinimą, apie atidėliojimą, bijojimą jausti ir pripažinti dabartį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, apie melą sau ir įsiteikinėjimą kitiems. Psichosomatika aplanko tada, kai smegenys mato vienintelę išeitį iš padėties - tai tik susirgti.
Kaip mokytojas Olegas Lapinas sako: „Psichosomatika yra, kai sielos skausmas virsta kūno skausmu”. Tai įgalina tikėjimą - tavo siela jau dabar žino, kodėl jai skauda, beliko rasti įrankį tam žinojimui pasiekti.
Egzema ir dermatitas
Psichosomatiškai egzemai ir dermatitui bendra: pasišlykštėjimas, panašumo su tėvais ar kitais žmonėmis nepripažinimas bei noras atriboti save nuo jų.
Panikos priepuoliai ir nerimas
Kiekvieną dieną susiduriama su situacijomis, kurios sukelia fizinį diskomfortą: ima stipriau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, išmuša šaltis arba karštis, išpila prakaitas, parausta veidas ir pan. Šitaip organizmas pasiruošia gintis nuo pavojaus. Tokius pojūčius dažniausiai patiriame tada, kai susijaudiname. Dažniausiai į juos nekreipiame dėmesio, nes jie nėra labai stiprūs ir trunka neilgai. Tačiau kartais fiziologinės organizmo reakcijos mūsų dėmesį užvaldo. Tuomet patiriamos vadinamosios nerimo būsenos. Bene stipriausioji iš dažniau pasitaikančių nerimo būsenų - panika. Viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria panikos priepuolius patiriantys ar panikos sutrikimu sergantys žmonės - panikos priežasčių ir pačios panikos, kaip reiškinio, nesupratimas.
Panikos apibrėžimas ir simptomai
Žodis „panika“ kilęs iš senovės graikų kalbos, kurioje Panu reiškė piemenų ir pievų dievą. Graikai manė, kad Pano pykčio paveiktos gyvulių bandos pakvaišta ir staiga metasi į vandenį arba kalnų prarają. Paniką galima apibūdinti kaip labai emocionalų bei iracionalų vengimo elgesį, kuris pasireiškia tada, kai žmogui iškyla realus pavojus arba grėsmė. Panikai pasireikšti yra labai svarbus netikėtumas bei informacijos trūkumas. Ji dažniausiai kyla tada, kai žmonės susiduria su realiu arba numanomu pavojumi, kuriam nėra iš anksto pasiruošta, kai konkreti situacija yra neaiški ir neapibrėžta (tai trukdo priimti adekvačius sprendimus, suaktyvina žmonių vaizduotę - jie hiperbolizuoja pavojų ir t.t.).
Panikos priepuoliai užklumpa „iš anksto nepranešę“ ir gali ištikti bet kurioje situacijoje. Panikos priepuolio metu staiga apima sparčiai artėjančio didelio pavojaus nuojauta ir visi minėtieji, tik daug stipresni, fiziologiniai pojūčiai (be minėtųjų, dažnai jaučiamas oro trūkumas, netgi dusulio priepuoliai, galvos svaigimas, pykinimas, alpulys, drebulys, nerealumo jausmas, galūnių tirpimas ir dilgčiojimas). Drauge kyla mirties, išprotėjimo baimė. Visa laimė, kad tokia būsena dažniausiai tetrunka kelias minutes. Tarp panikos priepuolių žmogus nerimauja, tarsi laukia, kada priepuolis vėl prasidės.
Esminis panikos sutrikimo požymis - pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, nesusiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl neprognozuojami. Dažniausiai tai pasireiškia staigiu širdies plakimu, skausmu krūtinėje, smaugimo pojūčiu, svaigimu bei realybės pojūčio sutrikimais. Kartu beveik visada atsiranda antrinė mirties baimė, savitvardos praradimo ar išprotėjimo baimė. Paprastai priepuoliai trunka 10-15 minučių, kartais ilgiau. Priepuolių dažnis ir eiga gali būti labai įvairūs.
Žmogus panikos priepuolio metu paprastai patiria stiprų baimės ir vegetacinės nervų sistemos simptomų augimą, dėl to jis stengiasi pabėgti iš tos vietos, kurioje įvyko priepuolis. Jei tai atsitinka specifinėje situacijoje, pavyzdžiui, autobuse, minioje, žmogus ima vengti tokių situacijų. Po panikos priepuolio dažnai išlieka baimė, kad ištiks kitas priepuolis, žmogus bijo būti vienas ar viešose vietose. Panikos atakos ne visada reiškia sutrikimą - per metus apie 10% sveikų žmonių pajunta paniką. Be to, panikos atakos gali pasirodyti esant socialinei fobijai, generalizuoto nerimo sutrikimui, didžiajam depresijos epizodui. Panikos sutrikimas diagnozuojamas, kai žmogus patiria bent du netikėtus priepuolius ir susirūpina dėl jų pasikartojimo. Panikos sutrikimas dvigubai dažniau pasitaiko moterims nei vyrams. Dažniausiai prasideda vėlyvoje paauglystėje, gali prasidėti ir brandžiame amžiuje. Jaunystės nerimo sindromas - atsiskyrimo nerimo sutrikimas. Jauname amžiuje prasidėjęs panikos sutrikimas byloja apie didesnę riziką, kad jis taps tęstinis, chroniškas. Todėl labai svarbu yra savalaikis gydymas.
Priežastys ir faktoriai
Panika paprastai pasireiškia kaip uždelstas atsakas į tai, kaip mes gyvenome keletą pastarųjų mėnesių ar metų, kaip mes reaguodavome į kasdieninius stresorius, kaip prisitaikydavome prie reikšmingų pasikeitimų ir kaip susitvarkydavome su emocinėmis problemomis. Ši reakcija gali pasireikšti ir paties streso metu, tačiau dažniausiai panika atsiranda praėjus tam tikram laiko tarpui, kai galvojama, kad viskas jau praeityje. Tai gali sukelti labai didelį nerimą, kadangi nėra jokio akivaizdaus ryšio su tuo, kas vyksta esamuoju laiku ar buvo netolimoje praeityje ir pačia reakcija.
Tai, kaip mes išgyvename gyvenimo iššūkius ir kivirčus, stipriai įtakoja jausmus susijusius su gyvenimu, su kitais asmenimis ir su pačiu savimi. Esminiai gyvenimo būdo pasikeitimai reikalauja prisitaikymo prie naujų situacijų. Tarp dažnesnių pasikeitimų įeina persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, finansinis spaudimas, rimta liga ar operacija, nesėkmės ar pasikeitimai darbe, santykių pradžia ar pabaiga, santykių problemos, netektis, nelaimingas atsitikimas ir t.t. Tokiems pasikeitimams reikalingas psichikos ir elgsenos lankstumas, o ne konservatyvumas, kurio tikslas išlaikyti esamą padėtį. Toks lankstumas yra įprastas reiškinys vaikų ir paauglių tarpe, tačiau žmonėms senstant, lankstumas dažnai išnyksta. Trūkstant lankstumo, pasikeitimai gali būti nepaprastai įtempti - net jei simptomai pasireiškia ir ne iš karto.
Kadangi visas emocinis stresas yra generuojamas iš vidaus, tai savo ruožtu yra nuoroda į stresą, kuris kyla iš sugebėjimo ar nesugebėjimo susitvarkyti su mūsų pačių mintimis ir jausmais. Pagrindinės panikos sutrikimo priežastys ar faktoriai, kurie prisideda prie panikos sutrikimo: besitęsiantis nerimas, vidinis konfliktas, savikritika ir neapykantos jausmas sau, pyktis, pasipiktinimas, kaltė, emocinis blokavimas, perdėtas rimtumas (savo paties ar kitų atžvilgiu), mėginimai būti „galiūnu“ ir padėti visiems nepatenkinant savo poreikių ir t.t.
Paniką gali sukelti fiziologinės, psichologinės ir socialinės-psichologinės priežastys. Fiziologinės panikos priežastys - tai pervargimas ir fizinė depresija, badas, apsvaigimas nuo alkoholio, ilgalaikė nemiga. Psichologinės priežastys: nepaprastas nustebimas (apstulbimas), visiškas nepasitikėjimas savo jėgomis, netikėtas išgąstis, ilgesnė izoliacija. Socialinės psichologinės priežastys - tai grupinio solidarumo trūkumas, nepasitikėjimas vadovavimu, informacijos deficitas arba nepasitikėjimas ja.
Panikos sutrikimas dažnai prasideda dėl netikėto ir akivaizdžiai nepaaiškinamo adrenalino antplūdžio - nerimo antplūdžio. Dėl nesupratimo, kas vyksta bei kodėl tai vyksta, supanikuojama. Prarandamas pasitikėjimo savimi ir situacijos valdymo jausmas. Tai savo ruožtu sukelia dar didesnio adrenalino kiekio išsiliejimą, o šis - dar didesnę baimę. Po pirmosios panikos paprastai sužinoma šiek tiek daugiau apie organizmo pojūčius ir reakcijas bei tuo pačiu dėl jų susirūpinama, o atsakas į tai būna labai atidus atsiribojimas nuo bet kokio susijaudinimo jausmo. Šio padidėjusio dėmesio padarinys yra baimė, baimė, kad kada nors tai vėl pasikartos. Taigi kitos panikos baimė palaiko šio užburto rato sukimąsi.
Labiausiai paplitęs aiškinimas, kad neigiamų emocijų šaltinis yra ne patys įvykiai, o žmonių lūkesčiai ir tų įvykių interpretacijos. Žmogus suvokia ir aiškinasi įvykius remdamasis prielaidomis ir taisyklėmis, kurių išmoko ankstyvoje vaikystėje. Tam tikras specifinis dabarties įvykis tarsi sužadina ankstyvąją patirtį. Pavyzdžiui, taisyklė, kuria sava vertė matuojama aplinkinių pritarimu: „Jeigu manęs niekas nemyli, tai aš esu bevertis“. Ši taisyklė verčia žmogų manyti, kad pokalbio metu atsirandančios tylos pauzės reiškia, jog jis pašnekovui yra nuobodus, todėl jį pradeda imti nerimas. Kraštutinio nerimo atveju tokia interpretacija skatina suvokti fizinį ar psichologinį pavojų, o panikos priepuolio atveju žmogus yra linkęs savo kūno pojūčius interpretuoti tiesiog kaip „katastrofą“. Kasdienybėje dažnai pasitaiko situacijų, kurios yra objektyviai pavojingos, bet nerimo būsenų kamuojami žmonės yra linkę tą pavojų pervertinti. Toks pervertinimas gali „paleisti“ visą nerimo mechanizmą. Žmogus patiria visuotinį nerimą, nes dauguma situacijų jam atrodo grėsmingos.
Organizmo nerimo reakcijos kadaise turėjo svarbią išlikimo funkciją - įspėdavo pirmykštį žmogų apie gresiantį pavojų ir būtinybę gintis. Ši nerimo paskirtis naudinga ir šių dienų pasaulyje, bet kai pavojus kyla iš neteisingo suvokimo, pats nerimas tampa pavojaus šaltiniu. Panikos priepuoliai ištinka, kai niekuo neypatingi fiziologiniai pojūčiai suprantami kaip pavojingi ir net „katastrofiški“, ima atrodyti, jog tuoj atsitiks kažkas baisaus. Pvz., sunkumo kvėpuojant pojūtis suvokiamas kaip uždusimo ir mirties grėsmė. Žmonės, kuriuos ištinka panikos priepuoliai, nuolat tikrina savo kūno pojūčius. Jie labai dėmesingi, todėl pastebi tokius pojūčius, į kuriuos daugelis žmonių tiesiog neatkreiptų dėmesio. Taigi vėl užburtas ratas: smarkiau suplakus širdžiai, išsigąstama mirties, kuri stovi su dalgiu už durų, išgąstis skatina dar labiau daužytis širdį, todėl imama manyti, kad mirtis jau čia pat.
Asmenybės bruožai
Tam tikri asmeniniai bruožai gali sukelti arba padidinti tam tikras baimes. Žmonės, turintys problemų susijusių su nerimu, pasižymi panašiais bruožais. Žmogaus sergančio panikos sutrikimu asmenybė yra didesnio nervingumo. Žemiau išvardinti bruožai yra būtent tai, nuo ko priklauso padidinto nerimo asmenybės susiformavimas. Jie būna labai kūrybingi ta prasme, kad sugeba labai aiškiai matyti vaizduotės vaisius. Žmogus, kurio nerimas yra didelis, yra linkęs galvoti apie gąsdinančius dalykus, kurie galėtų atsitikti tam tikroje situacijoje. Tendencija visą gyvenimą matyti kaip dviejų galimų alternatyvų seriją. Tai dažnai yra nuoroda į žemą asmens savigarbą ar žemą pritarimo sau lygį. Žmogus savęs vertinimo klausimu yra tiesiog priklausomas nuo kitų. Tendencija galvoti “viskas arba nieko” būdu, kalbant apie kieno nors veiksmų įvertinimą bei tendencija susikoncentruoti į mažus trūkumus ir klaidas, o ne į progresą ar bendrus pasiekimus. Žmogus labai daug reikšmės suteikia tam, kad jis būtų ramus ir kontroliuojamas. Netikėti pasikeitimai prieš tai numatytame plane gali sukelti dideles kančias todėl, kad labai sunku save kontroliuoti, jei nesi visiškai tikras, kas bus toliau. Žmogus, kuriam reikalingas aukštas kontrolės lygis, gali patirti labai didelio nerimo simptomus, tačiau stebėtojui iš pašalės jis/ji gali atrodyti visai normalus. Šis bruožas dažnai atsispindi tokiu požiūriu, kad kūnas yra nesvarbus.
tags: #nesupratimo #jausmas #nerimas