Įvadas
Psichologinės būklės įvertinimas yra esminis žingsnis diagnozuojant ir gydant psichikos sveikatos sutrikimus. Tai sudėtingas procesas, apimantis įvairių metodų ir priemonių naudojimą siekiant suprasti paciento mąstymą, emocijas, elgesį ir asmenybės ypatumus. Šiame straipsnyje išsamiai aptariami pagrindiniai psichologinės būklės įvertinimo metodai, jų taikymas ir svarba klinikinėje praktikoje. Tikslus ir savalaikis psichologinės būklės įvertinimas leidžia specialistams nustatyti tinkamą diagnozę, sudaryti individualizuotą gydymo planą ir veiksmingai teikti pagalbą pacientams, patiriantiems psichologinių sunkumų.
Klinikinis Tyrimas: Anamnezės ir Psichikos Būsenos Modelis
Pagrindiniai psichikos ligonio tyrimo metodai yra pokalbis ir stebėjimas. Pirmiausia surenkama informacija apie paciento dabartinę būseną, visą jo gyvenimą. Pacientas taip pat apžiūrimas, stebima jo veido išraiška, judesiai, kas suteikia papildomos informacijos apie paciento savijautą. Surinkus anamnezę, pacientą reikia ištirti neurologiškai bei somatiškai.
Anamnezė: Subjektyvi ir Objektyvi Informacija
Anamnezė - tai paciento ligos istorija, kurią sudaro subjektyvi ir objektyvi informacija. Subjektyvi anamnezė apima paciento nusiskundimus, šeimos anamnezę ir gyvenimo anamnezę. Objektyvi anamnezė gaunama iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, paciento artimųjų, medicininių dokumentų ir kitų specialistų.
Subjektyvi Anamnezė
- Nusiskundimai: Jų pobūdis, intensyvumas ir kitos charakteristikos.
- Šeimos Anamnezė: Informacija apie psichikos ligas šeimoje.
- Gyvenimo Anamnezė:
- Paciento gimimo ypatumai.
- Simptomai vaikystėje.
- Ikimokyklinis amžius: ligos, traumos, žaidimų ypatumai, charakterio ypatumai.
- Mokyklinis amžius: adaptacija, gabumai, atsilikimai, pomėgiai, santykiai su bendraamžiais bei mokytojais.
- Karinė tarnyba (jei taikoma).
- Lytinio gyvenimo ypatumai.
- Vedybinis gyvenimas: duomenys apie sutuoktinį, santykiai su juo, nėštumai, vaikai, santykiai su vaikais.
- Žalingi įpročiai.
- Kitos ligos (ne psichikos).
- Ligos (Paūmėjimo) Anamnezė:
- Pradžia.
- Veiksniai, galėję sukelti paūmėjimą.
- Darbas, savijauta, elgesys.
- Somatinės sveikatos, kūno masės pokyčiai.
- Nuotaikos, interesų ir atminties pokyčiai.
- Elgesio pokyčiai, iš kurių galima spręsti apie produktyvią psichopatologiją.
- Savižudiškos ir žudikiškos tendencijos.
- Informacijos Šaltiniai: Iš ko surinkta anamnezė, kada, gydytojo nuomonė apie informatoriaus asmenybę, jo santykį su pacientu, suinteresuotumas.
- Asmenybė Iki Susergant:
- Santykiai su draugais ir pažįstamais, bendravimo ypatumai.
- Elgesys kolektyve.
- Ekstraversinės, intraversinės tendencijos.
- Požiūris į darbą ir bendradarbius, padėtis tarp jų, ambicijos.
- Intelekto aktyvumas, interesai.
- Nuotaikos.
- Charakteris.
- Pažiūros.
- Požiūris į save.
- Fantazijos.
Psichikos Būsenos Įvertinimas
Paciento psichikos būsenos įvertinimas yra svarbiausia klinikiniame ištyrime. Diagnozė nustatoma remiantis psichikos būsenos aprašymu, anamneze ir paraklinikiniais tyrimais. Aprašant psichikos būseną svarbu iš pradžių nusakyti, kaip pasireiškia tam tikras požymis, o tik tada užrašyti jo psichiatrinį pavadinimą, kad sumažėtų aprašymo subjektyvumas.
- Išvaizda: Ar atitinka metus, soc. statusą.
- Laikysena ir Judesiai: Stebimi judesių ypatumai, laikysena.
- Bendravimas ir Elgesys: Ar bendrauja noriai ar formaliai, mandagus ar familiarus, taip pat požiūris į gydytoją.
- Sąmonė: Vertinamas sąmoningumo lygis.
- Suvokimas: Ar adekvačiai suvokia aplinką.
- Mąstymas: Vertinamas mąstymo turinys, forma ir eiga.
- Kliedesiai: Ar yra kliedesinių įsitikinimų.
- Atmintis: Įvertinami atminties sutrikimai.
- Emocijos ir Nuotaika: Sprendžiama iš paciento veido išraiškos, liūdnas ar linksmas, veidas išraiškingas ar nejudrus (hipomimija, amimija). Nuotaika prislėgta ar pakili, baimė, nerimas, disforija. Santykiai su artimaisiais.
- Valia: Ar yra valios sutrikimų.
- Dėmesys: Pasyvus/aktyvus, sutelktas/išblaškytas, paslankus/inertiškas (iš 100 atimti 7, išvardinti mėn.).
- Potraukiai: Ar yra patologinių potraukių.
- Intelektas: Įvertinamas intelektinis lygis.
- Kritiškumas: Ar pacientas kritiškai vertina savo būklę.
Čia vartojami psichiatrijos terminai. Svarbu diferencijuoti psichikos sutrikimą su galima somatine liga. Diagnozei patikslinti dažnai reikia ilgesnio stebėjimo laiko, papildomų klinikinių bei psichologinių tyrimų. Tuomet rašoma preliminarinė diagnozė, atspindinti gydytojo nuomonę.
Taip pat skaitykite: Žinių kursai pedagogams ir psichologams
Psichikos Sutrikimų Klasifikacija: TLK-10 ir DSM
Psichikos sutrikimų klasifikacija - tai specifinių psichikos sutrikimų diagnozių sąrašas, sudarytas pagal tam tikrus diagnostikos kriterijus. Dvi pagrindinės klasifikacijos sistemos yra Tarptautinė ligų klasifikacija (TLK) ir Diagnostikos ir statistikos vadovas (DSM).
DSM (Diagnostikos ir Statistikos Vadovas)
1980 m. išleista DSM-III paplito visame pasaulyje. DSM-III buvo paremta Feighnerio diagnostikos kriterijais ir „Moksliniais diagnostikos kriterijais“. Esminiai šios diagnostikos sistemos bruožai yra šie: ateorinis, aprašomasis principas, diagnostikos kriterijai ir daugiaašė ligonio būklės įvertinimo sistema. Ateorinis principas reiškia tai, kad ši klasifikacija, diagnostika ir gydymas nėra siejami su kokia nors viena teorine psichikos sutrikimų koncepcija. Aprašomasis principas atspindi tai, kad šiuo metu nėra objektyvių tyrimų psichikos ligų diagnostikai. Kita DSM savybė - griežti specifiniai kiekvieno sutrikimo diagnostiniai kriterijai, leidžiantys skirtingiems gydytojams vienodai vertinti ligonio psichikos būklę. Trečias DSM bruožas - daugiaašis ligonio psichinės būklės įvertinimas. V ašis - bendro adaptacijos lygio įvertis. DSM klasifikacija yra gana lanksti ir greitai kintanti požiūrio į psichikos sutrikimus sistema, atspindinti šiuolaikinius mokslo laimėjimus.
TLK (Tarptautinė Ligų Klasifikacija)
Pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija yra siejama su Farro ir d‘Esipine projektu, kurio tikslas buvo sukurti vientisą mirties priežasčių nomenklatūrą, tinkamą visoms šalims. Šiuo projektu buvo padėtas pagrindas TLK. 1948 m. buvo įkurta PSO ir ji perėmė šį darbą, tuomet buvo išleista TLK-6. Ji buvo pirmoji tarptautinė ligų klasifikacija, kurioje buvo ir psichikos ligų skyrius. Svarbiausias TLK tikslas - užtikrinti sėkmingą sergamumo ir mirtingumo duomenų registravimą, aiškinimą ir lyginimą neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje, vietoje ir kada tai daroma. TLK-10 pasirodė 1992 m. TLK -10 apima visą grupę klasifikacijų, sudarydama taip vadinamą TLK šeimą. Svarbiausia joje - ligų klasifikacija, t.y. pagal tam tikrus principus sugrupuotas patologinių būklių sąrašas. Jo pagrindas triženklis kodas, TLK-10 įvestas raidinis- skaitmeninis kodavimas. TLK-10 yra išsamus psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius V(F). Jis išleistas keliais variantais: statistinis, skirtas kancelairiniam darbui; „TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika“, jis skirtas psichiatrams ir kitiems psichikos sveikatos priežiūros specialistams, gali būti naudojamas kaip mokymo priemonė; moksliniams tyrimams skirtas variantas turi griežtesnius diagnostikos kriterijus; vėliausiai pasirodė supaprastintas variantas, skirtas pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams.
TLK-10 psichikos sutrikimai nustatomi remiantis tam tikrų simptomų buvimu arba nebuvimu ir jų trukme. Daugelis psichikos sutrikimų aprašymų nėra teoriškai pagrįsti ir atspindi PSO specialistų susitarimą, kaip apibrėžti diagnostikos kriterijus remiantis klinika.
Psichikos ir elgesio sutrikimų skyrius koduojamas F raide. Antrasis kodo ženklas nurodo F skyriaus poskyrį:
Taip pat skaitykite: Žinios psichologijoje
- F0 - organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai.
- F1 - psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas.
- F2 - šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai.
- F3 - nuotaikos sutrikimai.
- F4 - neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai.
- F5 - elgesio sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir somatiniais veiksniais.
- F6 - suaugusių asmenybės ir elgesio sutrikimai.
- F7 - protinis atsilikimas.
- F8 - psichologinės raidos sutrikimas.
- F9 - elgesio ir emocijų sutrikimai prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje.
Trečiasis poskyrio skirsnį, t.y. sutrikimą ar sutrikimų grupę; ketvirtasis, atskirtas tašku, nurodo sutrikimų ypatumus, ketvirtuoju ženklu .8 koduojami kiti, skirsnyje neįvardinti sutrikimai, o .9 - nepatikslinti sutrikimai; penktas ženklas vartojamas sutrikimo savitumams arba eigai nurodyti.
Struktūruoti Diagnostikos Interviu
Siekiant kiek įmanoma suvienodinti psichikos sutrikimų diagnozavimą buvo sukurti struktūruoti diagnostikos interviu, pvz., SCID (DSM struktūruotas klinikinis interviu) arba MINI - tarptautinė neuropsichiatrinė apklausa. Šie instrumentai leidžia unifikuoti psichikos sutrikimų diagnozavimo procedūrą, t.y. kokybinį psichikos sutrikimų vertinimą.
Psichodiagnostiniai Metodai
Klinikiniam psichikos sutrikimų sunkumui nustatyti t.y. žmogaus psichika, elgesys, asmenybės organizacija ir funkcionavimas, taip pat bendravimas su kitais tiriami psichodiagnostiniais metodais. Tyrimo metodų esama įvairių: pokalbis, stebėjimas, testai, dokumentų studijavimas etc. Psichodiagnostika dažniausiai grindžiama įvairiais testais. Jie sukurti remiantis projekcijos principu - manoma, kad kiekviena žmogaus veikla yra nelyginant jo asmenybės projekcija. Kuo neaiškesni ir netikslesni tikslai, tuo geriau atsiskleidžia žmogaus asmenybė ir individualybė. Svarbu, kad tiriamajam galutiniai tikslai išliktų neaiškūs - taip apeinami gynybos mechanizmai.
Projekciniai Testai
Praeito šimtmečio pradžioje jį sukūrė psichiatras Rorschachas. Tiriamojo atsakymai apie dėmes - tai jo asmenybės, būsenos, fantazijų, jausmų projekcijos. Tiriamajam viena po kitos rodomos dėmės, klausima „Kas tai? Ką jums primena šios dėmes?“ Atsakymai analizuojami atsižvelgiant į lokalizaciją, determinantes ir turinį. Pagal lokalizaciją - dėmės vietą, kurią apibūdino pacientas, galima spręsti apie jo intelekto veiklos ypatumus - mąstymo abstraktumą, konkretumą, praktiškumą, kūrybingumą etc. Pagal determinantes - veiksnius, lemiančius atsakymo turinį - dėmės formą, įžvelgtą judesį, spalvas etc - galima spręsti apie paciento gebėjimą sutelkti dėmesį, emocinį brandumą, ekstraversiją, intraversiją, impulsyvumą, dirglumą, nerimą etc. Atsakymų turinys skirstomas į įv. kategorijas: gyvūnai, žmonės, augalai, architektūra etc.
Labiausiai paplitę yra „namas, medis, žmogus“, „nupiešk žmogų“. Jie atspindi žmogaus asmenybę, taip pat intelektą. Vertinama: detalės, proporcijos, perspektyva, piešinio dydis, linijos, šešėliai, keistenybės, taip pat pats piešimo procesas. Vertinant svarbu nustatyti, ar piešiniai skiriasi nuo vidutinio normalaus individo piešinių, jei skiriasi, tai kokiai nozologinei grupei galima juos priskirti. Vaikų piešiniai skiriasi nuo suaugusių, taip pat skiriasi skirtingų vaikų amžiaus grupių piešiniai. Būtina analizuoti piešinio visumą, o ne atskiras detales, kaip kokio nors požymio įrodymą. Patikimiau yra vertinti apibendrintas asmenybės savybes - prisitaikymą/neprisitaikymą, depresiškumą, neurotiškumą, organinių CNS sutrikimų buvimą, soc. kontaktų ypatumus etc.
Taip pat skaitykite: Žinių suvokimas ir jo svarba
Objektyvūs Testai
Jų pagrindas yra užduotys, į kurių atsakymai iš anksto yra žinomi. Rezultatai gali būti paskaičiuoti ir palyginti su statistiškai vidutiniškos asmenybės rezultatais.
MMPI (Minesotos Daugiapakopis Asmenybės Inventorius)
Vienas populiariausių. Tyrimas ir rezultatų įvertinimas gali būti atliekami kompiuteriu. LT naudojamas variantas, turintis 14 skalių: 3 patikimumo, 9 klinikinės, socialinės intraversijos ir nerimo. Pagal psichopatiškumo skalę vertinama, kiek tiriamojo elgesys dera su soc. Socialinės intraversijos skalė rodo, ar tiriamas uždaras, drovus, vengia soc. Aukštas įvertis pagal MMPI nebūtinai rodo sutrikimą, tai gali būti vidinio diskomforto, vidinių konfliktų, emocinės krizės ar t.t.
Ketelio Testas
Šiuo metodu vertinamos asmenybės savybės buvo išskirtos remiantis veiksnių analize. Autoriaus nuomone charakteris bręsta paauglystėje, tuomet jis ryškiausiai atsiskleidžia, tuomet yra ryškiausi ir topologiniai normos variantai - charakterio akcentuacija. Nuo to priklauso elgesys, afektinės reakcijos, neurozių formavimasis, tai palankus fonas psichikos sutrikimui atsirasti. Taigi charakterio akcentuacijos nustatymas turi prognostinę reikšmę.
Intelekto Testai
LT dažniausiai naudojami Wechslerio intelekto testas suaugusiems ir vaikams, Raveno metodas, taip pat projekciniai piešiniai. Intelekto koeficientas tai santykis tarp žmogaus proto amžiaus ir chronologinio amžiaus. Wechslerio suaugusiųjų intelekto testas tai bendrųjų gabumų ir intelekto tyrimo metodas, priskirtas prie objektyvių tyr. metodų. Jį sudaro 11 subtestų. Tai yra progresinio sunkumo testas. Skirtas mąstymo logiškumui tirti.
Dėmesio ir Atminties Testai
Dažniausiai naudojami Kraepelino ir Schultės lentelės. Šiems tyrimams svarbu atlikimo greitis ir tikslumas. Trumpalaikė atmintis tiriama atliekant skaičiavimo užduotį: skaičių eilutes reikia pakartoti tiesiogine ir atbuline tvarka. Dešimties žodžių įsiminimas, kartojama, kol įsimins visus žodžius, po pusvalandžio patikrinama - šiuo tyrimu įvertinama atminties apimtis, dėmesio koncentracija ir perskirstymas, įsiminimo produktyvumas ir greitis, ilgalaikė atmintis.
Mąstymo Testai
Naudojamos 2jop tipo užduotys - gebėjimas apibendrinti ir asociacijoms tirti. Apibendrinimo gebėjimams tirti naudojami objektų klasifikavimo, objektų ir sąvokų panašumo nustatymo metodai. Įvertinama, kokiais apibendrinimo būdais naudojosi tiriamasis, kiek jo mąstymas konkretus ar abstraktus. Šiais metodais tiriama organinė smegenų disfunkcija.
Neuropsichologiniai Testai
Įvertinami pagrindiniai motoriniai įgūdžiai, taktiliniai ir kinstetiniai įgūdžiai, verbaliniai įgūdžiai, kalbos suvokimas ir kalbos išgavimas, rašymas, aritmetiniai gebėjimai, atminties ir intelektiniai procesai.
Laboratoriniai ir Instrumentiniai Tyrimai
Šiuo metu nėra specifinių laboratorinių tyrimų psichikos ligoms nustatyti. Laboratoriniai tyrimai naudojami tuo metu, kai reikia nustatyti galimai esančią somatinę ligą, tačiau kai kurie yra vertingi diferencijuojant psichikos sutrikimą nuo somatinės ligos. Kai kurie tyrimai įeina į somatinių tyrimų kompleksą, nes juos atlikus galima nustatyti esančią somatinę patologiją ir pagal tai koreguoti vaistų dozes, o taip pat ir dėl to, nes kartais tai yra vienintelis būdas nustatyti ligą, kadangi psichiniai pacientai gali ir nesiskųsti. Nors specifinių tyrimų ir nėra, kai kurie gali būti vertingi, pvz., aminorūgščių apykaitos pokyčių tyrimas esant protiniam atsilikimui, sergant sifiliu, ŽIV, cukriniu diabetu, esant skydliaukės veiklos sutrikimams, inkstų funkcijos sutrikimams.
Elektroencefalografija (EEG)
Skaitmeninė EEG. Kiekybinė EEG. Tai matematinis skaitmeniniu būdu registruotos EEG informacijos apdorojimas siekiant išryškinti bangų komponentus, transformuoti EEG taip, kad galima būtų kiekybiškai įvertinti skirtingus bioelektrinio aktyvumo parametrus ir palyginti skirtingas EEG.
Kompiuterinė Tomografija (KT)
Tai metodas pagrįstas rentgeno spinduliu, persmelkiančiu skirtingo tankio audinius, sugerties rodiklių matavimu. Informacija apdorojama kompiuteriu. KT padeda patikslinti atrofinius smegenų procesus, pvz., Alzheimerio ligą, kitas demencijas, galvos smegenų navikus. Manoma, kad lateralinių galvos smegenų skilvelių padidėjimas nustatomas ir sergant šizofrenija. KT plačiai taikoma psichiatrijoje tais atvejais, kai reikia atskirti procesinius ir organinės kilmės psichikos sutrikimus.
Branduolinis Magnetinis Rezonansas (BMR)
Šiuo metodu galima ištirti ne tik anatominę, bet ir biocheminę galvos smegenų struktūrą, biocheminių reakcijų dinamiką. Tai padeda nustatyti navikų histologinę struktūrą, demielinizuojančias ligas.
Pozitronų Emisijos Tomografija (PET)
Pagrindinis šio metodo tikslas - ne atvaizdų gavimas, o fiziologinių ir biocheminių procesų matavimas. PET tyrimo metodai skirstomi į keletą rūšių. Energetinio metabolizmo matavimo metodas, paremtas radioizotopu pažymėtos medžiagos, dalyvaujančios cheminėje reakcijoje, kaupimosi greičio matavimu, leidžia matuoti radioizotorų koncentraciją įvairiose galvos smegenų srityse ir spręsti apie medžiagų apykaitos sritinį aktyvumą. Dažniausiai naudojami du būdai. Pirmas - radioaktyviosios dezoksiribogliukozės kaupimosi greičio matavimas, leidžiantis apskaičiuoti gliukozės suvartojimo greitį. Baltymų sintezės greičio matavimas. Jo metu vartojamas karboksilu žymėtas l- leucinas. Manoma, kad ateityje šiuo metodu galima būtų tirti audinių augimą, regeneraciją, atsaką į vaistus ir hormonus. Neuroreceptorių tyrimas. Šis metodas leidžia patikimai nustatyti radioizotopais žymėtų neurotransmiterių arba vaistų susijungimo vietų skaičių galvos smegenyse.
Emocinės Būklės Įvertinimas
Emocinės būklės ištyrimas - suaugusiesiems skirtas profesionalus psichologinis tyrimas, padedantis išsamiai įvertinti asmens jausmus, nuotaiką ir emocinių reakcijų pobūdį. Emocinės būklės ištyrimo metu siekiama ne tik nustatyti esamą emocinę savijautą, bet ir įžvelgti galimus streso, nerimo, depresijos ar kitų emocinių sutrikimų požymius.
Emocinės būklės įvertinimas rekomenduojamas, jei žmogus išgyvena nepaliaujamą įtampą, nerimą ar jaučia, kad emocijos tampa sunkiai suvaldomos. Šį testą taip pat pravartu atlikti, jei nuotaika ilgą laiką išlieka prasta, atsiranda motyvacijos stygius, padidėjęs jautrumas, dirglumas ar miego sutrikimai. Dažnai ištyrimas atliekamas ir tuomet, kai jaučiama, kad emocinės reakcijos nebėra tokios, kokios buvo anksčiau - kyla sunkumų susidoroti su kasdieniais iššūkiais, atsiranda noras atsiriboti, sumažėja gebėjimas džiaugtis veiklomis.
Kaip Atliekamas Emocinės Būklės Ištyrimas?
Vertinimo procesas susideda iš kelių etapų: individualaus pokalbio, klausimynų pildymo, prireikus, atliekami papildomi testai, padedantys identifikuoti streso, nerimo, depresijos ar kitų emocinių sutrikimų požymius. Individualus pokalbis leidžia specialistui suprasti asmens kasdienę emocinę patirtį, gyvenimo aplinkybes ir jaučiamus sunkumus. Standartizuoti klausimynai suteikia objektyvių duomenų apie galimus emocinius simptomus, jų intensyvumą ir trukmę. Papildomai atliekami diagnostiniai testai padeda išsamiau įvertinti emocijų reguliavimą, streso toleranciją bei psichologinės savijautos ypatumus.
Emocinės būklės ištyrimas padeda aiškiau suprasti savo emocijas, atpažinti jų kilmę ir poveikį gyvenimo kokybei. Gauti rezultatai leidžia tiksliai nustatyti, ar asmeniui pasireiškia nerimo, depresijos arba kitų emocinių sutrikimų požymiai. Nustačius šiuos požymius, specialistas gali sudaryti individualų pagalbos planą. Tai gali būti terapija, psichologinės konsultacijos, streso valdymo rekomendacijos ar kitos emocinę sveikatą gerinančios priemonės.
Medicinos Psichologo Vaidmuo
Medicinos psichologas yra svarbus psichikos sveikatos priežiūros komandos narys. Psichikos sveikatos centre jis dirba kartu su psichiatrais, socialiniais darbuotojais ir slaugytojais. Psichikos sunkumai dažnai paliečia įvairias žmogaus gyvenimo sritis - nuo santykių su artimaisiais iki gebėjimo pasirūpinti savimi. Psichologinė pagalba ypač svarbi, kai žmogus išgyvena nerimą, depresiją, emocinį išsekimą ar patiria gyvenimo krizes.
Vienas iš pagrindinių medicinos psichologo vaidmenų yra pagalba pacientui geriau suprasti savo emocinę būseną ir išmokti su ja tvarkytis. Psichologas padeda atpažinti emocijas, įveikti nerimą ar liūdesį, stiprina motyvaciją gydytis ir bendradarbiauti su specialistais. Kitas svarbus medicinos psichologo vaidmens aspektas yra paciento psichologinės būklės įvertinimas. Naudodamas psichologinio vertinimo metodus, jis padeda nustatyti emocinius, pažintinius ir elgesio sunkumus bei prisideda prie diferencinės diagnostikos.
Apibendrinant galima teigti, kad medicinos psichologo vaidmuo gydymo procese yra daugialypis, nuo psichologinės diagnostikos ir emocinio palaikymo iki aktyvaus dalyvavimo komandinėje veikloje.
tags: #neteisetu #ziniu #apie #psichologine #bukle #rinkimas