Palangos Birutės kalnas - tai ne tik gamtos paminklas, bet ir svarbi Lietuvos istorijos bei mitologijos dalis. Kalnas apipintas legendomis apie vaidilutę Birutę, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmoną, ir mena senovės baltų tikėjimus. Šiandien tai populiarus turistinis objektas, traukiantis lankytojus savo gamtos grožiu ir istorine aura.
Pavasarinis gamtos atbudimas Palangoje
Pats gražiausias metų laikas Palangoje - pavasaris, kai Šv. Jurgis paima raktus, atrakina žemę ir išleidžia žalumą. Nuo seniausių laikų palangiškiai ant Birutės kalno - paleoastronominės stebyklos vietoje, rinkosi pažymėti kalendorines šventes. Viena iš svarbiausių buvo Pergubris - Jorė - Jurginės. Čia sugužėdavo žmonės ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos bei Kuršo. Tradiciją atgaivino folkloro ansamblis „Mėguva” prieš 30 metų.
Birutės kalno istorija ir archeologiniai tyrinėjimai
Birutės kalnas - tai 21 m virš jūros lygio pakilusi kalva, stūksanti apie 150 m į rytus nuo jūros. Tai reliktinė litorininės terasos smėlio kopa (senkopė), sudėtinė Palangos piliakalnio su gyvenviete komplekso dalis.
Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad jau pirmaisiais mūsų eros amžiais čia buvo 16 x 17 m dydžio aikštelė, kurią iš rytų juosė 6 m pločio, 1,5-2 m aukščio pasagos formos smėlio pylimas. Įtvirtinimai ant Birutės kalno ir jo papėdėje iškilo apie X-XII a., tuo metu gyvenvietės augo ir klestėjo ir kitose senosios Palangos vietose. Archeologiniai tyrimai rodo, kad senovės gyvenvietės apie Birutės kalną būta net 7 ha plote. Maždaug XIII a. viduryje gynybiniai įtvirtinimai sudegė, gyvenimas šioje vietoje apmirė.
XIV a., kovų su Vokiečių ordinu įkarštyje, gynybinės medžio ir molio konstrukcijos ant Birutės kalno buvo atstatytos, bet netrukus vėl sudegė. XIV a. pabaigoje ar XV a. smėlio pylimas buvo išplatintas ir paaukštintas, o buvusių statinių vietą užėmė mediniai stulpai, įkasti į minėto pylimo vidinę pusę.
Taip pat skaitykite: Legendos ir papročiai apie Birutės kalną
Koplyčia ant Birutės kalno
Praėjus daugiau kaip 100 metų ant Birutės kalno buvo pastatyta medinė koplyčia. Manoma, kad ji iškilo tuo pačiu metu, kai buvo statoma ir 1540 m. funduota pirmoji Palangos bažnyčia, o atslūgus reformacijai, apie 1590 m., dar kartą galėjo būti atnaujinta. Archeologinių tyrimų duomenimis, XVII a. antroje pusėje-XVIII a. Birutės kalno aikštelėje, prie Šv. Jurgio koplyčios, kartkartėmis laidojama. Surasti iš viso keturi kapai, trys iš jų - mediniuose karstuose.
Vincentas Juzumas 1899 m. rašė, kad Motiejus Vaina Palangoje pastatė naują bažnyčią ant vadinamojo Birutės kalno, kur kadaise būta pagonių šventyklos. Šią antrąją bažnytėlę ant vadinamojo Birutės kalno pastatė dėl to, kad dar pagonybės laikais žmonės buvo įpratę gausiai rinktis į tą vietą prie šventyklos, kur visą laiką dieną ir naktį degė ugnis jų dievukų garbei, ir dosniai aukoti. Nors įvedus krikščionybę ir pripažinus tikrąjį Dievą, ugnis čia daugiau nedegė, nepaisant griežto dvasininkų draudimo, žmonės nenustojo čia gausiai rinktis, aukoti, deginti žvakeles ir prietaringais būdais garbinti tikrąjį Dievą, Dievo gerbimą painiodami su stabmeldiškumu, o ypač su sudievintos savo kunigaikštienės Birutės, pagonybės laikais Žemaitijoje mirusios, gerbimu. Todėl čia buvo pastatyta bažnyčia, kad kaip ir anksčiau gausiai rinkdamiesi žmonės klausytų pamaldžių pamokslų ir krikščioniškų pamokymų ir taip labiau šviestųsi, labiau pažintų tikrąjį Dievą ir tikrąjį šv. tikėjimą, išmoktų garbinti ir šlovinti savo Kūrėją ir Atpirkėją bei, supratę veidmainystę, gėdytųsi senųjų dievukų ir jų pagoniško garbinimo.
Birutės kalnas istoriko V. Vaitkevičiaus darbuose
V. Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ apibendrino archeologinius tyrinėjimus ir akcentavo, kad archeologai nustatė, jog senovėje yra nuslinkęs pietvakarinis Birutės kalno kraštas, kad čia rasta I tūkstantmečio keramikos. Tuo metu kalnas buvo sutvirtintas smėlio pylimais, medinėmis užtvaromis. Jau minėtame XII-XIII a. kalno papėdėje buvusiame kaimelyje stovėjo apie 12-15 pastatų. XIV a. pab.-XV a. pr. čia jau buvo gynybinė siena. Vėliau supilti iki 2,5 m aukščio pylimai, jų vidiniu pakraščiu įkasti 16-18 cm skersmens 8 stulpai. Pylimą tarp stulpų dengė ryškus juodas sluoksnis - periodiškai degintų laužų pėdsakai. Tai XV a. šventvietė su keturkampiu šventyklos pastatu.
Daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma, kad pirmoji katalikų koplyčia ant Birutės kalno buvo pastatyta 1506, o ne apie 1540 m., kai buvo funduota pirmoji Palangos katalikų bažnyčia.
Birutės kalno kraštovaizdžio formavimas
Aikštelė kalvos viršuje naujai suformuota 1869 m. statant mūrinę koplyčią ir vėliau tvarkant aplinką. Iki to laiko šiaurinėje pusėje buvo kalno šlaitu užsibaigianti nedidelė terasa. Statant koplyčią norėta, kad ji būtų kiek iškelta į viršų, tad pylimus šiek tiek nukasė ir šiaurinėje pusėje suformavo aikštelės tęsinį.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
1898 m. grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės iniciatyva Prancūzijos Lurdo pavyzdžiu kalvos šiauriniame šlaite įrengta Lurdo grota. Šiaurinė kalvos dalis dabar kiek žemesnė, šiaurės vakarinė suformuota dirbtinai, čia įrenginėjant laiptus. Sovietmečiu kalvos viršuje esanti aikštelė buvo išlyginta, suformuoti takai, padaryti nauji laiptai.
Legendos ir padavimai apie Birutę
Kultūros vertybių registre nurodoma, kad šios kalvos reikšmingumą lemia jos archeologinės, istorinės, mitologinės vertybės, kad ji saugoma ir kaip svarbus kraštovaizdžio objektas. Registre minimas teiginys, kad 1161 m. ant šios kalvos (piliakalnio) stovėjusią pilį puolė ir ją birželio 15 d. užėmė danai, o 1253 m. rašytiniuose šaltiniuose Palanga yra minima kaip kuršių pilis.
Pagal istorinę tradiciją teigiama, jog apie XIV a. vidurį kunigaikštis Kęstutis Palangoje sutikęs Birutę ir, nepaisant jos prieštaravimų, išsivežęs ją į Trakus ir ten ją vedė. Šiandien įprasta sakyti, kad Birutė buvo Palangos apylinkėse gyvenusio bajoro Vidimanto žmona. Ji gimusi 1317 m., apie 1348-1349 m. ištekėjusi už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio (1297-1382), tapdama jo antrąja žmona. Gyvendami santuokoje Kęstutis ir Birutė susilaukė 6 vaikų: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, Žygimanto, Tautvilo, Miklausės Marijos, Onos Danutės ir Rimgailės Elzbietos.
XVI a. Bychovo kronikoje pasakojama, kad Kęstutis, viešpataudamas Trakuose ir Žemaitijoje, išgirdo apie Palangos mergelę Birutę, kuri pagonių papročiu buvo davusi pažadą išlaikyti skaistybę ir kuri pati žmonių buvo garbinama kaip deivė. Ir nuvyko ten pats Kęstutis, ir patiko didžiajam kunigaikščiui mergelė, nes ji buvo labai graži ir išmintinga, ir jis prašė ją būti jo žmona, bet ji nenorėjo sutikti ir atsakė „Aš esu pasižadėjusi savo dievams išlaikyti skaistybę iki mirties“.
Birutės likimas istorikų interpretacijose
Prof. Bronius Dundulis rašo, kad Birutė buvusi prisiekusi skaistybę ne deivei Praurimei, o dievui Perkūnui, kad šventoji ugnis buvusi kurstoma ąžuolinėmis malkomis. Rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, kad 1378 m. liepos 16 d. karaliaus Jogailos įsakymu Birutė buvusi paskandinta.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Motiejus Valančius rašo: „Rodos, Biruta, netekusi savo vyro Kęstučio, paskutinius savo gyvenimo metus čia praleido. Birutės kalną, net Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei, vis dar lankydavo maldininkai, prašydavo Birutės įvairiausių malonių, čia atlikdavo net pagoniškas apeigas. Katalikų kunigai tada neapsikentę nutarę ant kalno, toje vietoje, kur palaidota Birutė, pastatyti katalikišką Šv. Jurgio koplyčią, kad joje žmonės krikščioniškai melstųsi. Tai buvę padaryta jau minėtais 1506 metais.“
Birutės kalnas Tiškevičių laikais
1899-1901 m. grafas Feliksas, paskatintas žmonos, pagal Prancūzijos Lurdo grotos pavyzdį įrengė Birutės parko Lurdą. Projekto autoriumi tapo prancūzų meistras Bonhomme‘o, o Lurdo statybai naudoti tik natūralūs akmenys, atvežti iš aplinkinių kaimų ar net iš tuometinio Palangos senojo tilto. Virš Lurdo esančiame kalne 1869 m. pagal latvių architekto H. Meyerio projektą pastatyta aštuoniakampė neogotikinių formų koplyčia.
Birutės kalnas šiandien
2008-aisiais metais išleistame albume „Palanga. Kultūros paveldas“ Birutės kalnui skirtame skyriuje pristatoma ir Birutės kalno legenda, ir ant jo pastatytoji koplyčia, ir alkvietė, ir Lurdas.
Nevienodais tarpais sukasti stulpai sudarė sudėtingą įrenginį dangaus šviesuliams stebėti. Birutės kalno žynių nustatomos datos buvo susijusios su atitinkamomis šventėmis, per kurias būdavo garbinami tam tikri dievai ir dievybės. Pagrindinės Palangos šventyklos šventės buvo balandžio 23 d. - Jorės ir rugpjūčio 22 d.
Kritika Birutės parko tvarkymui
Anoniminis autorius išreiškė susirūpinimą dėl Birutės parko tvarkymo po 2012 m. renovacijos. Pasak jo, buvo padaryta klaidų, pavyzdžiui, išgenėti krūmai palei S. Dariaus ir S. Girėno gatvę, sunaikintos kamerinės erdvės, suformuotas neestetiškas kalnas pietrytinėje parko dalyje, įrengti nekokybiški šviestuvai, įkurtas mažasis parteris ir pastatyti vartai, kurie neatlieka jokios funkcijos. Didžiausia gėda, autoriaus nuomone, yra nesutvarkyta senojo tvenkinio krantinė. Taip pat kritikuojamas senų medžių pjovimas.