Mokslinis vadovas: prof. habil. dr.Mokslinis konsultantas: prof. dr.
Įvadas
Karjeros sąvoka nuolat kinta, atspindėdama besikeičiančią darbo rinką ir visuomenės vertybes. Šiandienos kontekste, kai profesinis stabilumas nebėra savaime suprantamas dalykas, o individai patys aktyviai kuria savo karjeros trajektorijas, tampa itin svarbu suprasti, kaip formuojasi karjeros samprata. Šis straipsnis, remdamasis socialinio konstrukcionizmo teorija, analizuoja karjeros sampratos formavimosi procesą Lietuvoje, atskleidžiant, kaip akademiniai diskursai, viešoji politika ir praktinė patirtis veikia individų supratimą apie karjerą.
Karjeros Sąvokos Raida ir Socialinio Konstrukcionizmo Taikymas
Karjeros terminas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio "carraria" ir reiškia kelią, kryptį ar veiksmo eigą (Greenhaus, Callanan, 2006). Iki industrinės revoliucijos individualus profesinis sprendimų priėmimas ir profesinis mobilumas beveik neegzistavo, tad siekti karjeros tapo aktualu tik poindustrinėje visuomenėje. Tiktai XIX a. pradžioje karjeros sąvoka buvo apibrėžta kaip progresyvus profesinės veiklos kelias.
Kintant karjeros darymo aplinkai, kito ir karjeros samprata. XX a. pirmojoje pusėje industrializuotose Vakars visuomenėse įsivyravo profesinio orientavimo samprata, kurios pagrindinė idėja buvo suorientuoti žmogų tinkamiausiai profesijai ar darbo vietai. Vėliau skleidėsi idėjos, kad karjera nėra vienkartinis mokymo programos, profesijos ir/ar darbo vietos pasirinkimas, o visą gyvenimą trunkantis procesas. Profesinį orientavimą keitė karjeros orientavimas, įsivyravo organizacinės karjeros samprata, kuriai būdingas darbo vietos ilgalaikiškumas ir saugumas, profesinis stabilumas, linijinis kilimas aukštyn profesinės pozicijos hierarchijoje, lojalumas vienai organizacijai, įvairūs atpildo mechanizmai, užimtumas pagal įgytą specialybę ir pan. Vėliau sąlygojo individualios karjeros sampratos atsiradimą. Su šia karjeros sampratos raida susijęs diskusijų atsiradimas mokslinėje literatūroje yra pagrįstas dichotomijomis tarp senosios organizacinės ir naujosios individualios karjeros sampratos - individas ar organizacija, karjera kaip subjektyvi ar objektyvi patirtis, sena ar nauja (Cohen & Mallon, 1999). Šios karjeros formos (Arthur, Rousseau, 1996; Arnold, Jackson, 1997; Peiperl, Baruch, 1997; Arthur, Claman, DeFillippi, 1995; Hall, 1976). Kai kurie autoriai (pavyzdžiui, Collin, Young, 2000; Cohen, Duberley, Mallon, 2004 ir kt.) mano, kad toks tradicinis pozityvistinis požiūris karjeros teorijoje vyrauja dar ir šiandien. Tai turėjo įtakos minėtos dichotomijos išlikimui ir plėtojimui.
Šiandien peržengti iki šiol karjeros teorijoje dominavusias dichotomijas tarp to, kas suprantama kaip senoji, tradicinė, biurokratinė arba organizacinė karjera, ir naujosios, individualios arba asmeninės karjeros, kurios būdingesnės pozityvistinei tyrimų perspektyvai. Šis teorinis požiūris leidžia į karjeros sampratos konstravimo instrumentų analizę įtraukti ne tik mokslinį žinojimą, t. y. nagrinėti ne tik akademinę karjeros sampratą, bet ir viešosios politikos atstovų, praktikų ir tyrėjų formuojamą karjeros sampratą. Disertacijoje tęsiamas socialinio konstrukcionizmo tradicijos taikymas karjeros tyrimuose (Savickas, 2002, 2005; Collin, Young, 2000; Young, Collin, 2004 ir kt.), pasitelkiant P. L. Bergerio (Berger) ir T. Lukmano (Luckmann) socialinio konstrukcionizmo teoriją. Šalia kitos teorinės-metodologinės perspektyvos. Socialinis konstrukcionizmas ragina abejoti tradiciniu supratimu ir analizuoti procesus, kuriuos pasitelkus vienoks ar kitoks supratimas virsta natūraliu arba tikru.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Socialinio Konstrukcionizmo Esminiai Teiginiai
Socialinis konstrukcionizmas (angl. social constructionism) teigia, kad tam tikros srities žinios yra mūsų socialinės praktikos ir institucijų arba sąveikos ir sąlygų aptarimo tarp atitinkamų socialinių grupių produktas (Gasper, 1999, p. 855). Kitaip tariant, socialinis konstrukcionizmas teigia, kad žinios yra kuriamos, performuojamos ir palaikomos socialiniais procesais ir kad žinojimas bei socialinis veiksmas sąlygoja vienas kitą. Šiais žinių konstravimais. Konstruktyvizmas (angl. constructivism) teigia, kad kiekvienas individas mintyse konstruoja patirties pasaulį per kognityvinius procesus. Konstruktyvistai domisi, kaip mes sužinome ir kaip mes plėtojame prasmes. Eksternalizavimas (angl. Objektyvacija (angl. objectivation) - tai vienas iš trijų socialinės tikrovės konstravimo proceso etapų, susijęs su subjektyvių prasmių, procesų, veiksmų, nuostatų ir t. t. Internalizacija (angl. internalization) - tai vienas iš trijų socialinės tikrovės konstravimo proceso etapų, susijęs su karjeros socializacija, kurios metu internalizuojami - suvokiami ir interpretuojami - objektyvūs procesai. Dėl to pasaulis individui tampa subjektyviai realus ir prasmingas.
Tyrimo Tikslas ir Naujumas
Darbo tikslas - pasitelkus socialinio konstrukcionizmo teoriją išanalizuoti karjeros sampratos formavimąsi Lietuvoje. Darbe pateikta šiandienos Lietuvoje naudojamos karjeros sampratos analizė yra pirmasis bandymas susisteminti karjeros sampratas akademiniame ir viešosios politikos diskursuose. Disertacijoje atliktas karjeros sampratos konstravimo Lietuvoje tyrimas papildo negausius karjeros sampratos tyrimus Lietuvoje ir tęsia užsienio autoris tradiciją karjeros tyrimuose taikyti socialinio konstrukcionizmo požiūrį. Disertacijoje pateikiama medžiaga gali būti naudinga Lietuvoje kuriamos nacionalinės vieningos karjeros paslaugų sistemos plėtotei, numatant praktinius karjeros sampratos suvokimo sunkumus.
Daugiadiscipliniškumas Karjeros Tyrimuose
Karjera, kaip tyrimo objektas, yra itin daugiadalykinis. Daugiausia darbų šia tema publikuoja psichologijos, sociologijos ir kitų socialinių mokslų atstovai, dėmesį telkdami į skirtingus karjeros aspektus: psichologai - į savęs pažinimą, psichologinių savybių diagnostiką, karjeros konsultavimą ir pan.; edukologai - į ugdymo karjerai poreikius, jo problematiką ir pan.; vadybininkai - į žmogiškųjų išteklių valdymą organizacijose; sociologai karjerą tyrinėja kaip socialiai sąlygotą, pabrėžia socialinės stratifikacijos, šeimos, rasės, etninės grupės, lyties, socializacijos, socialinių institutų aspektus ir pan. H. Guncas ir M. Peiperlis (Gunz, Peiperl, 2007) pripažįsta, kad identifikuoti, kiek darbų karjeros tema parašyta pasaulyje, yra labai sunku dėl geografinės apimties ir temos gausos. Tarp naujosios individualios karjeros šalininkų pažymėtini kaip labiausiai cituojami D. T. Holas (Hall, 1976, 1986, 2002 ir kt.), M. B. Arturas (Arthur) ir jo kolegos (DeFillippi, Arthur, 1996; Arthur, Rousseau, 1996; Arthur, Inkson, Pringle, 1999; ir kt.), J. Arnoldas (Arnold) ir C. Džeksonas (Jackson, 1997) bei kt. Šios darbo sutarties nauda tiek individams, tiek darbdaviams (Kidd, 2008); dinamiškas darbo rinkos pobūdis (Baruch, 2006) ir t.
Socialinio Konstrukcionizmo Taikymas Karjeros Tyrimuose
Taikant socialinio konstrukcionizmo teorinę perspektyvą karjeros tyrimuose turimas nemažas įdirbis. Atliktus tyrimus galima suskirstyti į tuos, kurių tyrimo objektas yra jau sukonstruoti dariniai, ir tuos, kurie domisi, kaip yra konstruojamos vienos ar kitos prasmės ir socialinės tikrovės aspektai. Šiuo atveju karjeros sampratos konstravimo tyrimų nedaug. Taikant socialinio konstrukcionizmo teoriją karjeros tyrimuose labiausiai pasižymėjo M. L. Savickas (Savickas, 2002; 2005), A. Kolinas ir R. Lietuvos akademinėje bendruomenėje vis dar stokojama tyrimų karjeros tematika. Ji pradėjo daugėti tik nuo 2000 metų. Šiuo atveju, o nuo 2004 metų reguliariai kasmet apsiginama nors viena disertacija kajeros tematika. Lietuvoje šioje srityje produktyviausi: K. Pukelis, D. Garnienė, A. Pundzienė, L. Navicienė, T. Jovaiašas ir kt. Pažymėtinos ir parengtos disertacijos atskirais karjeros klausimais (daugiausia iš edukologijos srityje): B. Jatautaitė (1991a), V. Staniauskienė (1991), R. Petrauskaitė (1995), E. ąius (2004), A. Urbonienė (2005), D. Garnienė (2006), R. Orenienė (2006), R. ųiutienė (2006), A. Augustinienė (2007), N. ųikštė (2007a), A. Valackienė (2001). Lietuvoje karjeros tema išleista tik viena mokslinė monografija - R. Lietuvoje beveik nėra tyrinėjama egzistuojanti karjeros samprata, jos transformacijas lemiantis kontekstas, karjeros paslaugų sistemos kūrimo šaltiniai ir t. t. Karjeros sampratos analizę fragmentiškai atliko V. Staniauskienė ir N. ąkienė (1999), T. Lileikienė ir R. ąikštė (2003), A. Valackienė (2000), A. ąius (2004), A. Palujanskienė ir A. ąius (2004).
Tyrimo Metodologija
Mokslinės literatūros analizė taikoma siekiant suformuoti teorinį-metodologinį disertacinio darbo tyrimo instrumentą; išnagrinėti karjeros sampratos kaitą, atskleidžiant karjeros sampratos kilmę bei raidą industrializuotose Vakars visuomenėse ir Lietuvoje; taip pat atliekant Lietuvos mokslininkų karjeros sampratos analizę. P. L. Bergerio ir T. Lukmano (Berger, Luckmann, 1999) socialinės tikrovės konstravimo proceso etapai (internalizacija, objektyvacija ir eksternalizacija), atspindintys visuomenę kaip objektyvią ir subjektyvią tikrovę, yra naudojami kaip teorinis-metodologinis instrumentas, skirtas karjeros sampratos konstravimo Lietuvoje analizei. Pirminiai ir antriniai duomenų analizė pasitelkiama siekiant ištirti šiandienos Lietuvos karjeros paslaugų sistemą. Darbe pristatoma penkis sociologinis tyrims duomenų analizė. Disertacijos struktūrą sudaro įvadas, keturios pagrindinės dalys, darbo išvados, literatūros sąrašas. Pirmojoje darbo dalyje yra pristatomos disertacijos teorinės-metodologinės prielaidos: daugiadalykinis požiūris į karjerą, socialinio konstrukcionizmo ir konstruktyvizmo teorijos indėlis į karjeros tyrimus, P. L. Bergerio ir T. Šioji darbo dalis skirta šiandienos Lietuvos karjeros sampratos konstravimo proceso objektyvacijos, eksternalizacijos ir internalizacijos etapų analizei.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Karjeros Sampratos Analizė Lietuvoje
Siekiant išanalizuoti Lietuvoje konstruojamą karjeros sampratą, pirmojoje darbo dalyje pristatomas disertacijos teorinis-metodologinis pagrindas. Čia aptariamos tiek pagrindinės klasikinės karjeros teorijos, tiek alternatyvus (socialinio konstrukcionizmo ir konstruktyvizmo) požiūris į karjerą, taip pat argumentuojamas socialinio konstrukcionizmo tradicijos, kaip teorinio-metodologinio disertacijos tyrimo pagrindo, pasirinkimas, atskleidžiamas šios teorijos argumentacinis turinys ir galiausiai pristatomos karjeros sampratos konstravimo disertacinio tyrimo metodologinės gairės.
Pastaruoju metu vis dažniau atliekami daugiadalykiniai karjeros tyrimai. Daugiausia darbų šia tema mokslinėje literatūroje randama iš psichologijos ir sociologijos, taip pat ir vadybos, ekonomikos, edukologijos bei kitų socialinių mokslų. Skirtingų mokslų atstovai dėmesį telkia į skirtingus karjeros aspektus. Daugialypis skirtingų mokslininkų požiūris į karjerą leidžia formuoti platų ir integralų požiūrį į šį tyrimo objektą. Šiuo atveju mokslus - psichologiją ir sociologiją. Psichologijos mokslo atstovai, lyginant su kitų socialinių disciplinų mokslininkais, yra bene aktyviausi kuriant ir plėtojant karjeros teorijas. Psichologinėje karjeros teorijoje dėmesys telkiamas ties individualis asmenybės skirtums nulemtu karjeros siekimo procesu. Šios pagrindinės - klasikinės psichologijos teorijos, pasirodžiusios 1950-1960 metais: E. Ginzbergo (Ginzberg, 1951) profesijos rinkimosi teorija (angl. theory of occupational choice), D. E. Superio (Super, 1953, 1957) profesinės raidos teorija (angl. vocational development theory), A. Rou (Roe, 1956, 1957) asmenybės vystymosi ir profesijos pasirinkimo teorija (angl. personality development and occupational choice), J. L. Holando (Holland, 1959) profesinis asmenybės tips teorija (angl. theory of vocational personalities) ir kt. Priešingai nei kitose karjeros teorijose, D. E. Superio ir E. Ginzbergo teorijose į karjerą žiūrima ne kaip į vienkartinį profesijos pasirinkimą, bet kaip į procesą, susidedantį iš tam tikrų pakopų. E. šis rinktis asmens tyrimus, patvirtino hipotezę, kad profesijos pasirinkimas yra procesas, dažniausiai prasidedantis 11-aisiais gyvenimo metais ir besitęsiantis 6-10 metų. Šis tyrims rezultats pagrindu buvo suformuluoti trys profesijos rinkimosi proceso etapai: fantazijs, ieškojims/bandomasis ir realistinis. Fantazijs periodą geriausiai apibūdina vaiko žaidimai, kada vaikai įsivaizduoja esantys tam tikrs profesijs atstovais ir bando dirbti js darbą. Žaisdami mažieji tampa įžymiais sportininkais, astronautais, gydytojais, kino žvaigždėmis ir t. t. Taip iš šios veiklos jie gauna malonumą, nekreipiant dėmesio į realius js gebėjimus ir galimybes. Ieškojims, arba bandomasis, periodas yra padalytas į 4 stadijas - susidomėjimo, gebėjimų, vertybių ir pereinamojo laikotarpio. Susidomėjimo stadija prasideda tada, kai vaikas ima domėtis ir suprasti, ką jis mėgsta ar nemėgsta. Gebėjimų stadijoje vaikas suvokia, kad kai kuriuos dalykus gali atlikti geriau nei kiti. Vertybių stadija prasideda nuo supratimo, kad kai kurie dalykai jam yra svarbesni už kitus. Pereinamojo laikotarpio stadija pasižymi pasitikėjimu savimi ir profesijs supratimu bei perkelia asmenį į realistinį etapą. Realistinis periodas prasideda nuo tyrinėjims stadijos, kada asmuo mokosi profesijos arba pradeda dirbti. Tolesnė stadija - kristalizacija, kada susidaromas konkretus karjeros modelis ir žmogus pasirenka, kokį darbą norėts dirbti. Paskutinė specializacijos stadija yra pasiekiama, kai asmuo baigia studijas ir įgyja pasirinktą profesiją arba pasirenka konkrets, specifin darbą. E. ąiantis karjeros tiksls ir darbo pasaulio atitikimas yra nuolat revizuojamas. E. Ginzbergo teorija yra kritikuojama. Šiais vidurinėje mokykloje). Antra, dėl jos nepakankamo lankstumo, turint galvoje prielaidas nukrypimui nuo daugeliui būdingos tam tikra… Dabartinių socialinių teorijų pagrindas sudėtinis. (siekiančio suprasti prasmę ir aukštesnius moralinius tikslus) pažinimų. teorinius modelius, tiek empirinius „faktus“. klausimai, kurių neįmanoma patikrinti empiriškai. erdvė - „naratyvas yra pagrindinis žmonių pažinimo šaltinis“ (B. pažinimo koncepcijas. mokslo pagrindą. Tai iš esmės universalių kategorijų nustatymo procesas. kad tiesos faktai yra savaime pateisinami dalykai. platesniu socialiniu pagrindu, tad negali būti objektyvių tiesų sankaupa. kurie veiksniai nulemia žmonių įsitikinimus. socialiniai veiksniai nulemia pažinimą. save, todėl pažinimą pateisina galios aspektų vyravimas kiekvienoje grupėje. ir prievartos aspektų kritiškas vertinimas leidžia išsipainioti iš socialinių suvaržymų. santykyje su konkrečiu socialiniu-istoriniu kontekstu. sluoksnių, sociologijos analizė įgauna reflektyvumo bruožų. analizės objektą įsipainiojimo į kontekstą atžvilgiu. Todėl S. J. pačios vaizdiniu, šerdyje. estetiškumo. atradimas. Šiandien estetinis žavesys yra visur. scenarijaus suvokimas (šeštojo pojūčio atmaina) perlaikytos realybės modelio šviesoje. Nubrėžiamas neapibrėžtumo "ruožas" tarp kodo ir tikrovės. standartizuojantį reikšmes. prasmių erdvę be jokio aiškaus santykio su realiu objektų ar reiškinių pasauliu. ginčytina ir pagrindinė dabartinės sociologijos "reprezentacija" - socialumo sąvoka. Anot J. pateisinimas. simuliacija ir iliuzija. Tam nuolat reikia vystyti lingvistines ir teorines nuorodas. idėjų nustatymo laisvę. postpozityvizmas) padarė stiprų poveikį sociologijai. socialinę konstrukciją. empirinius faktus ir siekia nustatyti determinuotas reikšmes ir teksto kilmės aplinkybes. prigimčiai“ (Schneider). ir retorines formas ar idealius tipus. kontekstuose gali turėti skirtingą reikšmę, todėl žmonių veiksmus reikia nuolat reprezentuoti. E. turi būti tiriamas pats, su niekuo nesusietas, jaučiant tai, kas jame specifiška“. A. Comte ir H. Spenceris nagrinėjo sąvokas, o ne daiktus. pagal tai, kad negali būti pakeisti paprastu valiso aktu". lėtai, todėl taip atsitinka ir su ją atspindinčia konceptų struktūra". lobynas, kurio ji pati nėra sukaupusi, ir t.t. lengviau pavaizduojami, kuo labiau atsiejami nuo individualių faktų, kurie juos išreiškia. socialinės struktūros - ir tėra labiau pagrindas tai struktūrai. socialine aplinka. vertybės, simboliai ir lūkesčiai. todėl gali būti tiriami kaip išoriniai individų atžvilgiu "socialiniai faktai". nepriklausomai nuo jų). visuomeninėmis taisyklėmis, esančiomis individuose, o ne "už jų". sudaro prielaidą T. Parsonsob2) socialinei sistemai. vystė empiriškai orientuotą reprezentacijos modelį remdamasis M. o vėliau kūrė abstraktų teorinš reprezentacijos modelį, grįždamas prie pagrindinių E. kritikuoja "pozityvistinę", plačiau apibūdinamą utilitarinės tradicijos požiūriu. nusakomas kaip intelektinis sąjūdis, besiremiantis veiksmo racionalumo samprata. tikslų tarpusavio sąveikų. Todėl neatsižvelgiama į socialinės tvarkos buvimą. veikėjai varžosi dėl galios šaltinių. tvarkos lygmenų, mormatyvinio veiksnio ir sąlygų veiksnio. tikslus, renkasi uždavinius, išreiškiančius jo valią. prieinami veiksmai, kuriuos renkasi, siekdamas įveikti "įtampą"). normatyvinį pradą derėtų vadinti interpretaciniu pradu. žmonėms orientuotis, aiškinti ir vertinti tikrovę. interpretacines žmonių pastangas. naudos ir pan.) negali būti laikomi normatyvinėmis nuostatomis. Būtent todėl "stringa" utilitarizmas. susijusią su Durkheimo kolektyvinės reprezentacijos samprata. naudoja tokia tvarka. veiksniai, socialinių lūkesčių, vaidmenų, atlygio ir sankcijų sąvokos. iškeldamos socialinių veikėjų prisitaikymą prie situacijos. visiškai atskiria tikslus ir veiksmo sąlygas - tikslai yra tarsi išorinės duotybės. veiksmą nulemia: tikslas, normatyvinė orientacija ir situacija. nepaisant situacijos suvaržymų. elementų, įvardijančių kompleksinį santykį su situacijomis, integruota struktūra. aplinkai. Ypatumas tame, kad veiksmas "normatyviškai orientuotas". kontroliuojama normų ir vertybių. Jis tai vadina institucionalizacijos terminu. sistemoje, o vaidmuo įvardija tai, ką veikėjas daro, užimdamas tą padėtį. prisitaikyti prie išorinio pasaulio ir jį pertvarkyti. siekimo funkciją apibrėžiant sistemos uždavinius, tikslus ir mobilizuojant išteklius. sistema nusako integracijos funkciją kontroliuodama sudedamąsias jos dalis. vertybėmis, suteikiančiomis veiksmo motyvaciją. and outputs). Į tokius keturis imperatyvus gali būti padalintas bet kuris socialinis institutas. t,y. tampa veikėjų "sąžinės" dalyku. sistemai, kaip visumai. patvariomis. Tos prielaidos leido Parsonsui tyrinėti hipotetiškai tvarkingos visuomenės struktūrą. nusakančius tam tikrą hierarchinę sandarą, įtakojančią socialinių veikėjų pasirinkimams. pačių socialinių struktūrų sisteminius poreikius. esmės skiriasi. atkuriant socialinius institutus. į sociologiją sugražinti "didžiuosius klausimus". empiriniais tyrimais. pasitikėjimo klausimus atsiveriant daugeriopiams pasirinkimams. simbolinio interakcionizmo, E. sociologinių "daiktų" reprezentacijas: "Socialinis pasaulis nėra toks kaip gamtos pasaulis. aktyviomis jos narių pastangomis". tiesiogiai siejami su filosofinėmis šiuos mokslus praktikuojančių žmonių problemomis. pasaulyje. niekada nebūna įgyvendinama automatiškai. visada turi būti budrus, kad sugebėtų "tęsti" socialinį gyvenimą. reflektyviai kontroliuoja kaip mūsų gyvenimo "vyksmo" aspektą. laikotarpiu labai išplėtotam instituciniam reflektyvumui. t.y. elgtis sąveikaujant su kitais. (veikiančiajam įsisąmoninant veiklos sąlygas) ir nesąmoningumo sferos. A. pažindami individai atkuria socialinę sistemą. naudoja individai. struktūros savybes, kai taisyklės ir ištekliai kartu yra ir sistemos atkūrimo priemonės. Socialinės struktūros dvilypumas keičia ir "išorinio pasaulio" apibrėžimą. nėra "išoriška" individams: "Vitgenšteinas nebuvo reliatyvistas. veikėjai organizuoja savo elgesį, komponentai. susidūrimų su ta tikrove. tikrovės sferų rizikingumui, paūmėja anksčiau nežinomi rizikos veiksniai. ankstesnėms socialinės praktikos formoms. tiesiogiai įsipina ir į individo gyvenimą bei savimonės identitetą. intencionalumo 'polių'": tarp globalinių įtakų ir asmeninių polinkių. įsipainiojimo ir "ontologinio saugumo" veiksnius. savimonės (self) santykis. reiškinys. nukreipti asmeninius ir socialinius įvykius. Institucinis reflektyvumas nusako esminį struktūrinį moderniosios visuomenės požymį. institucijų orientaciją, susijusią su "ateities kolonizavimu". palengvinančius komunikaciją. išsipainiojimo veiksniai, nes atitolina, t.y. gyvenimo į abstrakčius kontekstus: "Ekspertinės sistemos nėra vien techninių žinių sritis. Jos aprėpia tiek socialinius santykius, tiek intyminius asmeninio gyvenimo dalykus. socialiniuose saituose. bet ir naratyvą, siejamą su rutinos išlaikymu, "gebėjimu tęsti" aktyvaus konstravimo (aktyvaus pasitikėjimo) sąvoka. nesutarimų". pažiniams veikėjams, žinančiais, ką ir kodėl daro. Anot Giddenso, socialiniai mokslai buvo padalinti tarp dviejų tradicijų. ką galėjo pasakyti apie žmogaus veiksmą. jo valią, tačiau mažai kalba apie suvaržymus, struktūrą, konfliktą, galios veiksnius. teigimu reikia apimti abi šias tradicijas. gyvenimo tęstinės tėkmės pobūdį. nebegali būti laikoma veiksmo priežastimi. buvo daromi mūsų šeimoje, mieste ar šalyje. Daugelis jų - globalaus pobūdžio. gyventi. sąvokas. pakeisdamos pačią visuomenės prigimtį. E. Durkheim. E. Durkheim. Elementarios religinio gyvenimo formos. A. Giddens. A. Giddens. T. Parsonsas. 1) A. terminas susijęs su erdvės ir laiko aspektų pertvarkymo poreikiu. E. mechaninio į organišką visuomenės tipą naudojo diferenciacijos sąvoką. A. 2) S. perdėtų pagyrų dvasia. Mašina mala toliau. skatina tikėti jo "realumu". reklaminės kultūros aspektu, o ne potencialiu jos priešnuodžiu" (A. 4) E. žmonių patyrimo atžvilgiu. savarankiška "socialine aplinka". kolektyviniai vaizdiniai: tikėjimai, idėjos, vertybės, simboliai ir lūkesčiai. sociologas ir antropologas, vienas iš sociologijos ir socialinės antropologijos pradininkų. populiarių sąvokų, tokių kaip „kolektyvinė sąmonė“ ir kt. teorinės sociologijos kūrėjų. hermeneutinės-idealistinės. E. Diurkheimo ir V. įvertino remdamasis valiuntaristinio veiksmo paradigma. Daug prisidėjo prie M. politologas ir fotografas, pasižymėjęs postmodernizmo ir poststruktūralizmo tendencijomis. socialinę istoriją, AIDS, klonavimą, Persijos įlankos karą, rugsėjo 11 d. „Matricoje“ (1999) Neo iš knygos „Simukliarai ir simuliacija“ (1981) išima CD diską. paaiškinti, kur „tikrovė“, o kur simukliarai ir simuliacija. profesorius. Jis parašė 6 knygas, per 100 straipsnių, redagavo keliolika esė rinkinių. postmodernizmas, naratyvų teorija ir romano istorija. literatūros istorijos naratyvai, estetinės vertybės, feministinė analizė, šiuolaikinių kūrinių poetika… b5) Styvas Seidmanas (Steven Seidman, g. sociologas, Niujorko un-to Albanyje profesorius. sociologijos, demokratijos, nacionalizmo ir globalizacijos teorijų srityse. Išleidęs nemaža knygų, pvz., „J. Ankstyvieji L. K. Kibernetikos istorijos etiudai, V. O. Weininger. F. J. K. Kur studijuoti? kurie nori pradėti karjerą šioje srityje. 1. mokslo universitetinės studijos. bakalauro laipsnis. pagrindai. istoriją. susijusias sritis. Studijų trukmė: 4 metai, 240 kreditų. Kaina: 5065€ per metus. 2. srityje su mažiausiomis laiko sąnaudomis. praktines ir teorines žinias interjero dizaino srityje. Kaina: tai pats ekonomiškiausias pasirinkimas. išsamumo ir gilumo kaip universitetinės studijos. žinias ir pradėti karjerą šioje srityje. kurie jau turi universitetinį išsilavinimą kitoje srityje. Studijų trukmė: 3 mėnesiai. 3. apimantį tiek teorines, tiek praktines žinias. bendra 180 ECTS kreditų suma. ekologiją, interjero projektavimą ir kt. gyvenamųjų patalpų interjero dizaino sprendimus. specializaciją. laipsnis - menų profesinis bakalauras. praktinio darbo patirtį tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. projektų kūrimo veiklose. projektavimo metodų. bakalauro laipsnį dizaino srityje. (sesijine) studijų forma. aspektus dizaino srityje. universitetinės studijos. 4. kurie nori užsiimti interjero dizainu. funkcionalumo aspektų. Technologijos Universitete ir Vilniaus Dailės Akademijoje. 5.
Karjeros Galimybės ir Studijos
#
Taip pat skaitykite: Suvokimo reikšmė