Vaikų elgesys - tai tema, kuriai visuomenėje skiriamas didelis dėmesys. Mokslinėje literatūroje jau ne vieną dešimtmetį analizuojami įvairaus amžiaus vaikų elgesio pakitimai, tokie kaip opozicinis neklusnumas, agresyvumas, emocijų ir savireguliacijos sutrikimai. Straipsnyje aptariama, kas yra opozicinis vaiko elgesys, kokios priežastys lemia jo atsiradimą ir kokios pagalbos priemonės gali būti taikomos.
Kas Yra Opozicinis Elgesys?
Opozicinis elgesys - tai nuolatinis prieštaravimas, nepaklusnumas ir priešiškumas, pasireiškiantis vaikams ir paaugliams. Tai nėra tiesiog užsispyrimas ar maištavimas, būdingas tam tikriems raidos etapams, bet nuolatinis elgesio modelis, trikdantis vaiko kasdienį funkcionavimą. Kaip dažnai tėvai skundžiasi, jog, kad ir ką sakytų savo mažyliui, girdi iš jo tik „ne“: nenoriu, nedarysiu, nevalgysiu, nemiegosiu ir t. t. Užsispyrėlis veda tėvus iš proto, bet taip nenutinka be priežasties. Vaikas auga, mokosi, patiria raidos krizių ir tai visiškai normalu. Tačiau neretai pasitaiko, kai vaiko užsispyrimą lemia kiti dalykai, kai viskas perauga į vadinamąjį opozicinį elgesį, kai, kad ir kokio amžiaus būtų, nuolat prieštarauja.
Opozicinio Elgesio Simptomai Ir Požymiai
Svarbu atskirti normalų vaiko elgesį nuo opozicinio elgesio, kuris reikalauja intervencijos. Opozicinis elgesys pasireiškia įvairiais simptomais, apimančiais:
Elgesio Ir Emociniai Simptomai
Dažni pykčio priepuoliai, nuolatinis nepaklusnumas, atsisakymas laikytis taisyklių, sąmoningas kitų erzinimas, kaltinimas kitų dėl savo klaidų, lengvas sudirginimas, piktas ir kerštingas elgesys bei svyruojanti nuotaika. Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimui būdingiausi yra elgesio ir emociniai simptomai. Šie simptomai paprastai pasireiškia dažnais pykčio priepuoliais, nuolatiniu nepaklusnumu ir atsisakymu laikytis taisyklių ar nurodymų. Vaikai dažnai sąmoningai erzina kitus, kaltina kitus dėl savo klaidų ir patys lengvai sudirgsta. Jiems taip pat gali būti būdingas piktas ir kerštingas elgesys bei svyruojanti nuotaika.
Socialiniai Simptomai
Agresyvus elgesys, polinkis kaltinti kitus, sunkumai išlaikant draugystę, dažni ginčai su suaugusiaisiais, atsisakymas paklusti taisyklėms mokykloje ir kitose socialinėse aplinkose, nemalonus ar piktas elgesys bendraujant su kitais. Dėl agresyvaus elgesio ir polinkio kaltinti kitus, šiems vaikams dažnai sunku išlaikyti draugystę. Jie gali dažnai ginčytis su suaugusiaisiais ir atsisakyti paklusti taisyklėms, dėl to kyla problemų mokykloje ir kitose socialinėse aplinkose. Be to, bendraudami su kitais jie gali atrodyti nemalonūs ar pikti, o tai dar labiau izoliuoja juos nuo bendraamžių.
Taip pat skaitykite: Pagalba vaikui su opoziciniu elgesiu
Fiziniai Simptomai
Miego sutrikimai (nemiga, košmarai), nuovargis, irzlumas, psichosomatiniai simptomai (galvos ar skrandžio skausmai). Nors prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas pirmiausia pasireiškia elgesio ir emociniais simptomais, kartu su šiais požymiais gali pasireikšti ir kai kurie fiziniai simptomai. Gali būti stebimi miego sutrikimai, pavyzdžiui, nemiga ar košmarai, dėl kurių vaikai gali jausti nuovargį ar irzlumą. Be to, kai kuriems vaikams gali pasireikšti psichosomatiniai simptomai, pavyzdžiui, galvos ar skrandžio skausmai, dažnai susiję su stresu ar nerimu.
Opozicinio Elgesio Priežastys
Opozicinis elgesys nėra vienos priežasties sukeltas reiškinys.
Šeimos Veiksniai
Šeimos dinamika ir aplinka turi didelį poveikį vaiko elgesiui. Nenuoseklus, šiurkštus ar aplaidus auklėjimas, nuolatiniai nesutarimai šeimoje, tėvų psichikos sveikatos sutrikimai (elgesio sutrikimai, ADHD, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimai) didina riziką vaikui išsiugdyti opozicinį elgesį. Vaikams, augantiems šeimose, kuriose taikomi nenuoseklūs, šiurkštūs ar aplaidūs auklėjimo metodai, kyla didesnė sutrikimo išsivystymo rizika. Taip pat didesnė rizika susirgti yra vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose nuolat kyla nesutarimų arba kurių tėvai turi psichikos sveikatos sutrikimų, ypač elgesio sutrikimų, ADHD ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų.
Mokymosi Aplinkos Veiksniai
Mokyklose, kuriose trūksta struktūros, paramos mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, arba neveiksmingai suvaldomas trikdantis elgesys, gali paaštrėti opozicinio elgesio simptomai. Klasės, kuriose neskatinama teigiama socialinė sąveika, taip pat gali prisidėti prie simptomų išsivystymo ir palaikymo. Mokymosi aplinka taip pat gali turėti įtakos prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Mokyklose, kuriose trūksta struktūros arba kuriose mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, neteikiama tinkama parama, gali paaštrėti su prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu susijusios elgesio problemos. Prie simptomų išsivystymo ir palaikymo gali prisidėti klasės, kuriose veiksmingai nesuvaldomas trikdantis elgesys arba neskatinama teigiama socialinė sąveika.
Biologiniai Veiksniai
Neurologiniai sutrikimai, smegenų traumos, genetiniai veiksniai (paveldimas polinkis į opozicinį elgesį ar kitus psichikos sveikatos sutrikimus) gali padidinti vaiko polinkį patirti opozicinio elgesio simptomus. Vaikai, turintys tam tikrų neurologinių sutrikimų arba patyrę smegenų traumą, gali būti labiau linkę patirti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Tam tikri genetiniai veiksniai taip pat gali būti svarbūs, nes vaikai, kurių tėvai yra sirgę prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu ar kitais psichikos sveikatos sutrikimais, dažniau patys suserga prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Valdymo Strategijos
Efektyvus opozicinio elgesio valdymas reikalauja nuoseklaus ir daugiakrypčio požiūrio, apimančio:
Elgesio Terapija
Kognityvinė-elgesio terapija (KET) padeda ugdyti problemų sprendimo strategijas, impulsų kontrolę ir sveikesnius tarpasmeninius santykius. Elgesio terapija yra vienas veiksmingiausių prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo gydymo būdų. Šios rūšies terapija siekiama nustatyti ir pakeisti elgesio modelius, dėl kurių vaikas patiria sunkumus. Dažnai taikoma kognityvinė-elgesio terapija (KET), kurios metu daugiausia dėmesio skiriama veiksmingų problemų sprendimo strategijų ugdymui, impulsų kontrolės gerinimui ir sveikesnių tarpasmeninių santykių įgūdžių ugdymui. Be to, tokiomis intervencijomis, kaip tėvų valdymo mokymas (PMT), siekiama suteikti tėvams įgūdžių ir strategijų, kurios galėtų teigiamai paveikti vaiko elgesį.
Šeimos Terapija
Šeimos terapija taip pat yra neatsiejama vaikų gydymo plano dalis. Šis metodas apima visą šeimą ir padeda gerinti bendravimą ir santykius šeimoje. Šeimos terapija gali padėti spręsti platesnės šeimos dinamikos, kuri prisideda prie trikdančio elgesio, problemas, padėti tėvams taikyti nuoseklias ir veiksmingas drausminimo strategijas ir sukurti labiau struktūruotą ir palankią namų aplinką.
Bendravimo Su Vaiku Strategijos
Efektyvus bendravimas su vaiku, kuriam diagnozuotas prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas, yra labai svarbus vaiko vystymuisi ir šio sutrikimo simptomų valdymui. Tėvai ir pedagogai, bendraudami su vaikais gali susidurti su tam tikrais sunkumais susijusiais su nepaklusnumu ar prieštaravimu. Svarbu prisiminti, kad empatiškos, kantrios ir supratingos pozicijos išlaikymas gali būti labai veiksmingas. Parodydami, kad suprantame vaiko jausmus ir požiūrį, validuojame vaiko jausmus, o tai gali sumažinti dalį pasipriešinimo. Skatinkite atvirą ir nuoširdų dialogą ir stenkitės suprasti esmines problemas, kurios gali lemti vaikų priešišką elgesį. Be to, teigiamo pastiprinimo strategijų taikymas gali teigiamai paveikti vaiko elgesį. Pavyzdžiui, teigiamo elgesio, tokio kaip prašymų laikymosi ar kantrybės demonstravimo, pripažinimas ir apdovanojimas, gali motyvuoti vaiką dažniau kartoti tokį elgesį. Ši strategija gali palaipsniui nukreipti dėmesį nuo neigiamo elgesio ir padėti skatinti pozityvesnius elgesio modelius.
Aplinkos Organizavimas
Vaiką supanti aplinka turi didelę įtaką prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomų valdymui ir progresavimui. Chaotiška ar nenuspėjama aplinka gali sustiprinti sutrikimo simptomus, todėl dažniau pasireiškia nepaklusnumo ar priešiškumo epizodai. Tėvai ir pedagogai turėtų stengtis sukurti nuspėjamą, ramią ir struktūruotą aplinką. Nuosekli rutina ir tvarkaraščiai bei aiškios taisyklės gali suteikti vaikui stabilumo ir nuspėjamumo jausmą. Žinojimas, ko tikėtis, gali sumažinti nesaugumo ar sumaišties jausmą, kuris gali paskatinti prieštaraujantį elgesį. Be to, prie struktūruotos aplinkos kūrimo gali prisidėti ir aiškiai apibrėžtų pasekmių už taisyklių pažeidimą taikymas. Užtikrinimas, kad šios pasekmės būtų teisingos ir nuoseklios, padeda vaikui suvokti veiksmų ir pasekmių ryšį, skatina atsakomybę.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Aiškūs Lūkesčiai Vaikui
Tėvai ir pedagogai turėtų bendradarbiauti siekdami nustatyti aiškius ir realius vaiko elgesio lūkesčius. Tai galima daryti įtraukiant vaiką į diskusiją, kad jis jaustų atsakomybę ir įsipareigojimą dėl šių lūkesčių. Taip pat svarbu nustatyti nuoseklias ir teisingas pasekmes už taisyklių pažeidimus. Pasekmės turėtų būti proporcingos elgesiui ir visada nuosekliai vykdomos, kad būtų išvengta painiavos ar manipuliacijų. Teigiamo elgesio pastiprinimas pagyrimais, apdovanojimais ar privilegijomis gali motyvuoti vaiką laikytis taisyklių ir dažniau rodyti teigiamą elgesį. Labai svarbu pažymėti, kad strategijos turėtų būti nuoseklios įvairiose aplinkose. Tai apima namus, mokyklą ir bet kokią kitą aplinką, kurioje vaikas dažnai bendrauja. Vienodas požiūris į sutrikimo valdymą gali sustiprinti nustatytas taisykles ir lūkesčius, padėti vaikui saugiai jaustis ir taip prisidėti prie jo pažangos.
Paramos Ir Pagalbos Svarba
Darbas su psichologu yra vienas iš svarbiausių komponentų, padedančių įveikti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą. Psichologas, turintis specialų darbo su elgesio ir emocijų sutrikimais parengimą, gali pasiūlyti veiksmingus gydymo metodus, pritaikytus unikaliems vaiko poreikiams. Tai gali būti individuali terapija, kurios metu siekiama padėti vaikui išmokti naujų įgūdžių, pavyzdžiui, kaip veiksmingiau valdyti savo emocijas ir elgesį. Vaikas mokosi, kaip susidoroti su frustracija, tinkamiau reikšti savo jausmus ir įsitraukti į bendradarbiavimu pagrįstą elgesį. Be to, psichologai gali suteikti tėvams ir pedagogams įgūdžių ir strategijų, paaiškinančių kaip elgtis situacijose, kurios iššaukia vaiko prieštaraujantį elgesį, ir nurodyti, kaip skatinti ir stiprinti teigiamą elgesį. Šios rekomendacijos gali padėti suaugusiesiems sukurti vaiko emociniam augimui ir raidai palankią aplinką.
Šeimos parama atlieka esminį vaidmenį valdant prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Tėvų, kaip pagrindinių globėjų, reakcijos ir atsakas į vaiko elgesį gali turėti didelę įtaką sutrikimo eigai. Pavyzdžiui, išlaikant ramų ir empatišką elgesį, reaguojant į vaiko nepaklusnumą, galima deeskaluoti galimus konfliktus ir sukurti palankesnę atmosferą. Be to, šeimos narių dalyvavimas terapijos sesijose gali būti naudingas. Taip jie gali sužinoti apie sutrikimą, jo pasekmes ir veiksmingas valdymo strategijas. Supratus sutrikimo prigimtį, gali sumažėti kaltės ir nusivylimo jausmai. Tai padeda kurti labiau palaikančią ir kantresnę šeimos aplinką.
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas yra dar vienas labai svarbus aspektas valdant prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Kadangi vaikai daug laiko praleidžia mokykloje, mokytojai dažnai būna įvairių sutrikimo apraiškų liudininkai. Palaikant atvirą bendravimą apie vaiko elgesį, pažangą ir iššūkius galima užtikrinti nuoseklias elgesio valdymo strategijas įvairiose aplinkose. Be to, mokytojai gali padėti vaikui pritaikydami tam tikras klasės strategijas.
Amžiaus Tarpsnių Krizės
Auginti vaiką - tai kelionė, kupina džiaugsmo, atradimų ir… krizių. Krizės - neišvengiama augimo dalis. Nuo garsiojo dvejų metų „ne!“ iki tyliai ištarto „nenoriu eiti į kiemą“ aštuonerių - kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų iššūkių. Svarbiausia - suprasti, kad šie elgesio pokyčiai nėra blogas auklėjimas ar vaiko „užsispyrimas“, o natūralūs raidos etapai.
- 2 metų krizė: garsusis „NE!“ Tai pirmasis vaiko „aš“ pareiškimas. Vaikas atranda savo valią ir nori ją išbandyti - viskam sako „ne“, net jei prieš minutę pats to norėjo. Priešgyniavimas, pykčio priepuoliai, verksmas viešose vietose - visa tai dažni šio amžiaus palydovai. Dvejų metų vaikas ima suvokti save kaip atskirą asmenybę, tačiau dar neturi pakankamai žodžių, kad išreikštų, ką jaučia. Štai kodėl emocijos dažnai „sprogsta“ verksmu ar riksmais.
- Kaip padėti? Išlaikykite ramybę - jūsų emocinė būsena perduodama vaikui. Siūlykite pasirinkimus: „Nori vilkėti mėlyną ar raudoną megztinį?“ Venkite ilgų paaiškinimų - trumpas ir aiškus žodis veikia geriau.
- 3-4 metų krizė: mažasis maištautojas. Vaikas vis labiau išbando ribas, kyla daugiau konfliktų, dažnas žodis - „aš pats!“. Šiame amžiuje vaikas siekia kontrolės, bando suvokti, kiek gali paveikti aplinką ir žmones aplink save. Jo socialiniai įgūdžiai dar tik formuojasi, todėl konfliktai - normalu.
- Kaip padėti? Nustatykite aiškias ribas ir jų laikykitės. Skatinkite savarankiškumą, bet padėkite, kai reikia. Pagirkite pastangas, ne tik rezultatą - „Smagu, kad bandei pats apsiauti!“
- 5-6 metų krizė: mažasis filosofas. Vaikas pradeda daug klausinėti („kodėl dangus mėlynas?“, „kas yra mirtis?“), tampa jautresnis kritikoms, ieško taisyklių ir teisingumo. Gali pasireikšti didesnis nerimas, noras būti pirmu ar geriausiu. Smegenų vystymasis leidžia vaikui suprasti sudėtingesnius dalykus, bet emocinė brandą dar atsilieka.
- Kaip padėti? Atsakykite į klausimus rimtai, net jei jie atrodo juokingi. Skatinkite empatiją - kalbėkite apie jausmus, ką jaučia kiti. Leiskite jam „būti geru“ savo tempu - neverskite lenktyniauti.
- 7-8 metų krizė: mažasis intravertas. Vaikas gali tapti tylesnis, labiau susimąstęs. Atsiranda nenoras bendrauti su draugais, nusivylimas savimi, kartais net sakoma: „Nenoriu į mokyklą“, „Man nesiseka“. Tai gali būti laikinas užsisklendimas, atsirandantis dėl vidinio augimo. 7-8 metų vaikas pereina į naują mąstymo lygį - pradeda analizuoti, lyginti save su kitais, suprasti atsakomybę. Tai kelia stresą ir gali sumažinti pasitikėjimą savimi.
- Kaip padėti? Skirkite kokybiško laiko be spaudimo - tiesiog būkite šalia. Kalbėkitės ne tik apie mokyklą, bet ir apie jausmus. Leiskite ilsėtis - šiuo laikotarpiu vaikui svarbus ne tik mokymasis, bet ir saugi emocinė erdvė.
Krizės Šeimoje
Šeima išgyvena krizinę situaciją, kai nebeveikia įprasti šeimos narių streso ar problemų sprendimo būdai. Kilus sunkumams šeimoje ar keičiantis šeimos narių poreikiams yra ypač svarbus šeimos narių susitelkimas, gebėjimas keistis ir prisitaikyti (dar vadinamas lankstumu). Lanksčios šeimos užuot laikantis įtvirtintų taisyklių ar vaidmenų geba keistis atsiradus pokyčiams šeimoje dėl krizės ar kitų sunkumų. Tarkim, jei vienas iš tėvų dėl sveikatos problemų negali rūpintis vaikais kaip anksčiau, tuomet šeimoje yra perskirstomos užduotys: pavyzdžiui, kitas iš tėvų prisiima daugiau pareigų rūpinantis vaikais ir namų ūkio darbais, o jei reikia, pasitelkia į pagalbą senelius, kitus giminaičius, aukles. Esant šeimoje vyresnių vaikų, jie taip pat skatinami imtis daugiau pareigų, pvz., vyresnis brolis gali padėti paruošti pamokas jaunesniems broliams ar seserims. Tokiu būdu, keičiantis vaidmenims ir taisyklėms šeimoje, jos esminiai poreikiai nenukenčia. O susitelkę šeimos nariai įgyja daugiau galimybių atsiskleisti ir tapti savarankiškesni. Stipriausi ir pajėgiausi šeimos nariai (dažniausiai suaugusieji) turi rūpintis, kad šeimos narių rutina (pvz., mityba, poilsio režimas, mokyklos lankymas) išliktų kuo stabilesnė, o pažeidžiami nariai (ypač vaikai) gautų reikiamą paramą. Yra svarbu, kad pasibaigus įtemptai situacijai, vaidmenys būtų atstatomi. Grįžtant prie pavyzdyje pateiktos situacijos - vienam iš tėvų pasveikus, abu tėvai vėl turi dalintis atsakomybėmis, kad vaikai būtų atlaisvinti nuo suaugusiųjų pareigų. Žinoma, vaikai gali ir privalo turėti pareigų namuose, tačiau jos neturi viršyti vaikų pajėgumo ir netrukdyti jiems įgyvendinti savo poreikių, pavyzdžiui, turėti laisvo laiko leisti su draugais, lankyti būrelius ar užsiimti kita sau malonia veikla, o ypač netrukdyti mokytis. Vaikai negali atlikti suaugusiųjų vaidmenų, pavyzdžiui, vyresni vaikai negali bausti savo brolių ar seserų ar būti atsakingi už jų mokymąsi ar pan. Tačiau kartais net atspariausi tėvai susiklosčiusius sudėtingoms aplinkybėms gali jaustis taip, lyg būtų praradę pusiausvyrą. Jei jaučiatės pavargę ar nerimastingi, nežinote, kaip spręsti situaciją, nebijokite kreiptis pagalbos.
Užsispyrimas Ir Opozicinis Elgesys
Užsispyrimas - ne tokia jau bloga būdo savybė, galima būti ir pozityviai užsispyrusiam. Tarkime, mažylis siekia gero tikslo, yra atkaklus ir daro, kol padaro. Vaikai tokie ir būna: jeigu atkaklūs, tai tokie bus ir gerąja, ir blogąja prasme. Mažylis negali būti imlus tik geriems dalykams, jeigu jis imlus, tai toks bus viskam. Tik augdamas jis mokosi ir išmoksta (arba ne) atsirinkti. Visai mažučiam vaikui tiesiog kyla impulsai, jis dar nemoka susivaldyti.
„Man, Mano, Neduosiu!“
Nereikia pamiršti, kad kiekvienas iš mūsų siekiame naudos, tokia jau žmogaus prigimtis. Kuo mes labiau augame ir bręstame, tuo ir naudos supratimas darosi brandesnis. Suaugę mes norime dirbti patinkamą darbą, bendrauti su mielais žmonėmis, gyventi gražiuose ir patogiuose namuose. Mažas vaikas naudą supranta paprastai: „Man, mano, niekam neduosiu, nesidalysiu.“ Toks noras yra natūralus, tačiau tam ir esame, mes, suaugusieji, kad išmokytume elgtis kitaip. Vaikas galvoja paprastai: „O kas dabar nutiks, jeigu aš pavaikysiu savo tėvus kartodamas „ne“, „noriu - nenoriu“? Toks savitas savo galių išbandymas, kiek tėvai leisis, kad juos vaikas kontroliuotų. Mažylis pasąmoningai jaučia: „Noriu parodyti savo galią, nemoku to daryti pozityviai, pabandysiu taip, kaip moku.“ Žiūrėk, ir pavyksta: visi šokinėja aplinkui - ir dar labai jaudinasi, kas čia man darosi. Štai koks aš galingas! O kas gi bus, jei pasakysiu, kad nenoriu rengtis, gal man dar kokį saldainį pasiūlys, kad tik padaryčiau, kaip jie nori, gal išgirsiu daug meilių žodelių ir galų gale tėvai mane patys aprengs. „Jėga“, gerai, ir tai veikia!
Toks paprastas pavyzdys: jeigu aš, brandi moteris, ryte atsikėlusi pradėčiau rėkti; „Nenoriu į darbą, neisiu!“, o man vyras meiliai kalbindamas atneštų pusryčius į lovą ir dar pažadėtų kokį tūkstantį eurų drabužiams, žinokite, kitą dieną aš ir vėl rėkčiau, reikalaudama to paties. Matyt, rėkčiau ir toliau, jeigu taip gaučiau sau naudingų ir malonių dalykų, nes smegenys taip pripranta. Kai gauname, ko norime, mūsų smegenys išskiria hormonų, kurie atsakingi už malonumą. Tai savita priklausomybė, kuri formuoja tokį elgesio modelį.
Emocijų Svarba
Dar viena priežastis, kodėl vaikai daug prieštarauja tėvams, - patys iš jų girdi labai daug „ne“. Jeigu tėvai kreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jį reikia drausminti, ir tai daro tik griežtai sakydami „ne“. Mes dar esame pratę, jeigu vaikas elgiasi gerai, tai tarsi savaime suprantama ir į tai nekreipiame jokio dėmesio, šykštime pagyrų, o pabrėžiame tik netinkamą elgesį, tuomet mažylis tik ir girdi: „Negalima. Kiek kartų tau sakiau: neimk, nelipk, neišsitepk?!!“ Vaikas perima tėvų bendravimo modelį ir iš karto sako „ne“, gimdytojams dar net nespėjus prasižioti. Visada tėvams sakau, kad labai svarbus laisvės ir ribų santykis. Toks pats paprasčiausias pavyzdys: vaikas prašo sulčių, mes tyliai paduodame, ir tiek. O jeigu paduodami stiklinę pasakytume: „Štai, kaip smagu, kad tu geri sultis.“ Labai svarbu, kaip įgarsiname savo žodžius, kokios emocijos juos lydi. Net ir „ne“ galime pasakyti kitaip, nei mes paprastai pratę. Tarkime, vaikas sako: „Mama, noriu į lauką“, o tam visiškai netinkamas laikas, jūs paprastai, be pykčio, tačiau tvirtai turėtumėte pasakyti: „Ne, mažuti, tu gi pats supranti, kad dabar negalima.“ Emocija, ypač ikimokyklinukams, labai svarbi.
Dažnai tėvai sako, kad praleidžia daug laiko su savo mažyliu, be to, dar jį kokybiškai ugdo - vadinasi, mes vaiką tempiame į savo, suaugusiųjų, pasaulį ir mokome, kaip ten elgtis. To reikia, be jokios abejonės, bet reikia nepamiršti ir vaiko pasaulio. Ar mes pažaidžiame drauge, ar padūkstame, pasivoliojome, ar pasisvaidome sniegu, statome smėlio pilis? Jeigu vaikas jaučia, kad mes tik norime tempti į savo pasaulį, bet neateiname pas jį, tuomet natūraliai ima priešintis. Kai vaikas pamatys, kad tėvai turi noro pažaisti ir pabūti pagal jo taisykles - palaipioti, pasikarstyti, paropoti, jis kitaip priims ir tėvų pasaulio taisykles, kai gal nelabai įdomu, bet reikia. Trimečiui jau galima pasakyti: „Žiūrėk, aš dėl tavęs pasistengiau, dabar norėčiau to paties iš tavęs.“ Taip mes vaiką mokome bendradarbiauti, o šis įgūdis gyvenime labai svarbus.
Vidinio Vaiko Svarba
Neretai būna, kad susikauna ne 30-metis tėtis ir trimetis sūnus, o to trisdešimtmečio viduje tūnantis užsilikęs tas pats trimetis. Vidinis tėvo ar mamos vaikas stoja į kovą su savo vaiku. Taip nutinka, jei tėvai patys yra patyrę vaikystės traumų ar toksiškų santykių su savo tėvais, tuomet ir „išlenda“ tas vidinis nuskriaustas vaikas. Jeigu taip nutinka, priminkite sau, kiek jums metų ir kiek metų jūsų vaikui. Griežtumas neturi asocijuotis su pykčiu, negalima pykti ant vaiko už jo pyktį, tai normalus jausmas, jį būtina išjausti tinkamai. Priimkite pyktį, pasakykite, kad viską suprantate, tačiau tai niekaip nekeičia tos ribos, kurią norime užbrėžti, vaikas turi pajausti pasekmes, pavyzdžiui, užsispiria, kad nori į lauką, bet jūs taip nesitarėte. Pasakote paprastai ir griežtu, bet ramiu tonu: „Mes esame susitarę, kad eisime į lauką tada, kai pavalgysime, tau rinktis, jeigu tu tai padarysi, ir aš elgsiuosi taip, kaip mes susitarėme. Jeigu tau nepavyks ramiai palaukti, tu spygausi, mes į lauką greičiausiai iš viso neisime. Tai priklauso tik nuo tavęs.“ Taip mes suteikiame vaikui laisvę pačiam pasirinkti pagal tai, kaip jis elgiasi.
Santykių Krizės
Santykiai - tai nuolatinis darbas, reikalaujantis pastangų, supratimo ir tarpusavio pagarbos evoliucionuojant santykiams nuo begalinės meilės iki skyrybų. Nors kiekviena pora patiria iššūkių, svarbu atpažinti pirmuosius santykių krizės ženklus, kad būtų galima laiku imtis veiksmų ir išvengti gilėjančių problemų ir skyrybų. Vienas pirmųjų santykių krizės ženklų - bendravimo sutrikimai. Jei partneriai vis rečiau dalijasi savo mintimis, jausmais ar patirtimis, tai gali reikšti augantį emocinį atotrūkį. Nors nesutarimai santykiuose yra normalūs, jei jie tampa pernelyg dažni ar intensyvūs, tai gali reikšti gilesnes problemas. Kai santykiuose mažėja emocinis artumas, partneriai gali jaustis vieniši net būdami kartu. Fizinio artumo sumažėjimas - jei bučiniai, prisilietimai ir intymumas tampa reti ar nebeatrodo svarbūs. Santykių krizė dažnai pasireiškia augančiu nusivylimu, liūdesiu ar net pykčiu. Pagarba ir pasitikėjimas - tai stiprių santykių pamatas. Jei pastebite pirmuosius krizės ženklus, svarbu nelaukti, kol problemos taps nevaldoma našta. Atsiprašykite. Santykiai - tai nuolatinis darbas, kuriame svarbu laiku pastebėti pirmuosius krizės ženklus. Kuo anksčiau atpažinsite problemas ir imsitės veiksmų, tuo didesnė tikimybė išsaugoti tvirtus ir harmoningus santykius.
tags: #opoziciskas #vaiko #elgesys