Paauglystė - sudėtingas ir audringas laikotarpis, kupinas fizinių, psichologinių ir socialinių pokyčių. Šiame straipsnyje gilinamasi į paauglystės emocijų audrų priežastis, iššūkius, su kuriais susiduria paaugliai ir jų tėvai, bei pateikiami praktiniai patarimai, kaip sėkmingai įveikti šį sudėtingą etapą.
Emocinių reakcijų kraštutinumai paauglystėje
Emocinių reakcijų kraštutinumai yra būdingi vaikams augant, ypač iki penkerių metų ir paauglystėje. Nemažai tėvų guodžiasi, kad vieną rytą jų mandagus, laimingas vaikas virto paniurusiu, maištingu paaugliu. Dauguma paauglių šį sudėtingą laikotarpį įveikia be didesnių sunkumų, tačiau kitiems greiti fiziniai ir psichologiniai pokyčiai kelia stiprią sumaištį, kurią paaugliai neretai mėgina įveikti rizikingais būdais, pavyzdžiui, vartodami alkoholį ar narkotikus.
Kada reikėtų sunerimti?
Kiekvienas vaikas, kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus, kartais patiria emocinių sunkumų. Kai kurie iš jų praeina savaime, o kai kuriuos iš jų padeda įveikti šeimos nariai. Kartais prireikia trumpalaikės specialisto, dažniausiai psichologo, pagalbos. Konsultacijų, paskaitų metu tėvai dažnai klausia, kaip atpažinti, kada vaiko elgesys peržengia įprastas vaiko ar paauglio raidai elgesio ar emocinių reakcijų ribas? Ar vaiko ar paauglio elgesys jau yra toks, kad reikia sunerimti ir atvykti konsultacijai kartu su juo? Sunku būtų labai tiksliai apibrėžti akimirką, kai reikia kreiptis pagalbos.
Vaiko psichikos sveikata
Vaiko psichikos sveikata yra svarbiausias vaiko socialinės ir pažintinės raidos aspektas ir suprantama kaip:
- Vaiko tapatybės jausmo ir savivertės pajautimas.
- Gebėjimas bendrauti tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais būdais, atitinkančiais vaiko amžiaus tarpsnį ir raidos etapą.
- Gebėjimas mokytis ir pasiekti rezultatų, kurie atitinka vaiko brandą.
- Gebėjimas įveikti raidos etapui būdingus uždavinius.
Vaikai gimsta skirtingo temperamento, charakterio ir aktyvumo, jie skirtingai reiškia emocijas ir nevienodai gali sukaupti dėmesį, turi savitų raidos ypatumų. Neretai vaikų ar paauglių elgesio reakcijos yra būdingos tam tikram amžiaus ir raidos tarpsniui. Kiekvienas vaikas augdamas išgyvena atskirai raidos stadijai būdingą natūralų konfliktą arba krizę (pvz., trejų metų, paauglystės krizės), kuri turi būti įveikta. Kitos krizės vaikystėje ar paauglystėje gali būti individualios ir susijusios su aplinkos stresais (pvz., patyčios mokykloje, sunki tėvų liga). Daugumą šių krizinių situacijų vaikai, tėvų padedami, sėkmingai įveikia. Kiekvienam vaikui būna dienų, kai jis jaučiasi gerai, bet pasitaiko ir sudėtingų laikotarpių. Kai kurias sudėtingas situacijas tėvai ir vaikas ar paauglys gali patys įveikti ar pasitarę su specialistais.
Taip pat skaitykite: Apžvalga apie paauglystės psichologiją
Paauglystės ypatumai ir iššūkiai
Paauglystė yra greitų ir didelių pokyčių metas, kai vyksta ir asmenybės raidos kismas. Anot prof. R. Barkauskienės, dažniausiai asmenybė suprantama kaip pageidaujamų ar netinkamų bruožų, tokių kaip geranoriškumas, sutariamumas, impulsyvumas, priešiškumas, užsisklendimas ir t. t., rinkinys. Jie būdingi tiek paaugliams, tiek suaugusiems ir atsiskleidžia reaguojant į aplinką ir bendraujant su kitais.
Kognityvinio neuromokslo profesorė ir paauglių neuroraidos ekspertė iš Kembridžo universiteto (JK) Sarah-Jayne Blakemore unikalų paauglystės iššūkį apibūdina kaip „tobulą audrą“, nes vienu metu ir staiga vyksta „hormoniniai pokyčiai, smegenų pokyčiai, socialiniai pokyčiai ir sustiprėja gyvenimo iššūkiai“.
Paauglystė yra ypatingas laikotarpis asmenybės funkcijų raidai, nes tapatumo paieškos ir integracija yra ir svarbiausia paauglystės užduotis. Paauglystėje asmenybės funkcijos stiprėja, bet normali raida apima ir problemas: patiriama tapatumo sumaištis, intensyvios emocijos ir sunkumai jas reguliuoti, abejonės dėl savivertės, kyla nesklandumų santykiuose su tėvais, krizių santykiuose su draugais.
„Tai normalaus, nors suaugusiems ir keliančio iššūkius, asmenybės funkcionavimo išraiška, apimanti praeinančias krizes“, - sako prof. R. Barkauskienė. Vertėtų sunerimti, jei paauglys deda pernelyg daug pastangų prisitaikyti. Tai neretai palydima „kaukės dėvėjimo“, kai savęs suvokimas paremiamas tik kitų nuomone, o ne savo autentiška patirtimi.
Paauglių elgesys ir tėvų reakcija
Viena mama pasidalijo savo patirtimi: „Turiu paauglį 14 metų, pastaruoju metu sunkiai su juo susikalbu ir susitariu. Jis nenori nei kalbėtis, nei klausyti, nei vykdyti net menkiausių paliepimų, darbų. Pastoviai atsikalbinėja, kelia balsą, keikiasi ir kalba su manim ir tėčiu labai nepagarbiai. Esu jau daug ką išbandžiusi, įvairias taktikas, įvairias bausmes, ir bloguoju ir gražiuoju, bet atrodo nieks neveiksminga.“
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Psichologai teigia, kad tai, ką rašėte apie savo sūnų, yra labai tipiškas paauglio elgesys. Paaugliams būdinga neklausyti, negerbti tėvų, atsikalbinėti, būti įžūliems, nedaryti to, kas jiems liepiama. Visa tai kyla iš paauglystės laikotarpio ypatumų, kurie yra visiškai normalūs ir būdingi būtent šiam amžiui. Visų pirma paauglystėje nuvertinami tėvai, jų nuomonė tampa nesvarbi, kur kas reikšmingesni - bendraamžiai. Paauglys mokosi bendrauti su savo amžiaus atstovais, atsiranda ir priešingos lyties trauka, darosi svarbu gerai atrodyti, patikti kitiems, būti vertinamiems dėl savo išvaizdos ir vidinių savybių. Su tuo dažnai susijęs nepasitikėjimas savimi, baimė būti atstumtam. Kartais ši baimė - reali, tada paauglys dar labiau išgyvena. Antra - vėlgi paauglystei būdinga, kad reikia viską atrasti pačiam. Todėl tėvų "iš geros širdies" dalijami patarimai iškart atmetami kaip nepadedantys, o bandoma viską išbandyti savo kailiu.
Kaip padėti paaugliui?
Svarbiausi dalykai, kuriuos gali padaryti tėvai, kad padėtų paaugliui, - tai stengtis suprasti jį. Pavyzdžiui, tai, kad atsikalbinėjimas ar nemalonus elgesys gali nebūti tiesioginis parodymas tėvams, kad jie kažką daro ne taip, bet daugiau susijęs su paauglio vidine būsena, su trapia jo saviverte ir nuotaikų kaita (paaugliams labai būdinga, kad nuotaikos greitai keičiasi, dažnai jiems patiems nesuprantant priežasčių).
Kitas būdas susikalbėti su paaugliu - tai bandyti surasti ryšį su juo. Stenkitės atrasti galimybių pabūti su juo tik dviese, tai yra, tėtis ir paauglys arba mama ir paauglys, tuo metu netrukdant kitiems. Tai gali būti susiję su kokia nors veikla, pavyzdžiui, kartu grįžti iš būrelio ir užeiti į kavinę arba nueiti į kiną, paprašyti pagalbos sode ar nueiti į parduotuvę apsipirkti. Galima suplanuoti vakarą, kai jūs dviese žiūrite filmą, kuris paaugliui įdomus. Arba netgi nuvažiuojate dviese į kaimą ar prie jūros, pavyzdžiui, savaitgaliui. Svarbu, kad toks laikas būtų planuojamas reguliariai, kiekvieną savaitę, ir kad būtų galimybių jums pasikalbėti. Nebūtinai paauglys iškart apsidžiaugs tokiomis "valandėlėmis", nebūtinai jis tuo metu nebus dygus, kaip dažniausiai būna, tačiau, suteikdami galimybę jam pabūti akis į akį su jumis, jūs suteiksite galimybę pasikalbėti, kai jis tam pribręs. Nors, kaip minėjau, paaugliams būdinga tėvų nuomonę nuvertinti, vis dėlto jie dažnai turi daugybę klausimų, į kuriuos nežino atsakymų, ypač jei jaučiasi atstumti bendraamžių, patiria patyčias ar yra sunerimę dėl savo sveikatos (ypatingai jei tai susiję su lytiniu brendimu, pavyzdžiui, per anksti ar per lėtai bręsta). Toks individualiai skiriamas dėmesys, galima sakyti, yra universalus "vaistas" nuo nesusikalbėjimo.
Kompiuteris ir priklausomybė
Kompiuteris - viena iš dažniausių problemų, kuriomis skundžiasi paauglių tėvai. Tokioje situacijoje, kaip jūs aprašėte, jūs ir sūnus esate susikeitę vaidmenimis: jūs jo prašote, kad jis pasitvarkytų, nusipraustų, atnešate jam valgyti, o jis atmeta jūsų prašymus ir toliau sėdi prie kompiuterio.
Pabandykite riboti kompiuterio naudojimą (suprantu, kad tai nėra paprasta, tačiau jei tarimaisi ir kalbėjimaisi neduoda jokio efekto, iš esmės nieko kito nelieka). Pavyzdžiui, paimkite kokį nors kompiuterio laidą ar detalę, be kurios kompiuteris neveiktų, ir prijunkite tik tuo metu, kai esate namuose, kad galėtumėte sekti, kiek laiko sūnus sėdi prie kompiuterio. Galbūt susitarus su kompiuteristais galima įdiegti kokią nors programėlę, kuri leistų naudotis kompiuteriu tik tam tikrą laiką. Arba įdiekite slaptažodį, kurį žinotumėte tik jūs. Antras žingsnis - apibrėžkite, ko iš sūnaus norite/tikitės, kad jis padarytų. Pavyzdžiui, nusipraustų, kažką apsitvarkytų, paruoštų namų darbus. Galite netgi sudaryti lentelę ir pakabinti ant šaldytuvo ar ant sienos, kur žymėtumėte, kokius darbus jis turi daryti ir ką jau padarė. Aptarkite, kad kompiuteriu naudotis galės tik tada, kai padarys, kas sutarta. Ir, žinoma, ribotą laiką, sakykim, 2 ar 3 valandas (laiką turėtumėte apibrėžti jūs, tėvai, atsižvelgdami į tai, kiek laiko sūnus prie kompiuterio sėdi dabar ir kiek laiko jam lieka nuo kitos veiklos). Beje, kartais vaikai, kuriems neleidžiama naudotis kompiuteriu, persėda prie televizoriaus. Iš tikrųjų tai sunkus darbas, ir, žinoma, teks atlaikyti paauglio pyktį, nepasitenkinimą, galbūt grasinimus ar kitokias manipuliacijas. Tačiau šis būdas yra vienintelis, leidžiantis keisti elgesį, kito nėra.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Jūsų atveju gali būti kalbama jau apie priklausomybę nuo kompiuterio, o jeigu pasigilintumėte, kaip dirbama su priklausomais žmonėmis, tai vyksta labai panašiai, kaip jums siūlau: aiški dienos struktūra, aiškiai apibrėžta, kokius darbus reikės padaryti ir kokios pasekmės lauks, jei padarys ar nepadarys. Tiesa, kalbant apie kitas priklausomybes, priklausomas žmogus visiškai nuo jų atribojamas (pvz., nuo alkoholio ar nuo heroino). Čia šiek tiek sudėtingiau, nes reikia išmokti gyventi su ta pačia veikla, nuo kurios yra priklausomybė, tačiau išmokti ja naudotis saikingai.
Paauglystė ir karantinas
„Paauglystė - tarpinis laikotarpis, kada iš vaikystės žengiama į suaugystę. Šiam laikotarpiui būdingas intensyvus fizinis bei lytinis brendimas ir dideli nervų sistemos pokyčiai, tad paaugliui ir aplink jį esantiems šis periodas nėra lengvas“, - sako D. Švedavičienė. Normalu, kad karantino metu privalomai nuolat būnant su kitais šeimos nariais konfliktų gali kilti ir tarp geriausiai sutariančių žmonių. O kai namuose yra žmogus, išgyvenantis didelius brandos pokyčius, situacija gali komplikuotis. Paaugliui labai svarbus savo erdvės, nuomonės, požiūrio turėjimas, o dėl vykstančių fiziologinių pokyčių jam būdingos dažnos nuotaikų kaitos, pasimetimas, kas gali sukelti papildomos įtampos šeimoje.
„Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė pastebi, kad karantino metu daugiausia sunkumų kyla tose šeimose, kuriose iki tol trūko rutinos, bendrų aiškiai aptartų susitarimų, nes juos naujai įvesti karantino laikotarpiu yra labai sunku. Sunkumų patiria ir tos šeimos, kuriose taisyklių per daug, tad paauglys ima maištauti. Be to, jei tėvai būna vertinantys ir kritiški, jiems netinka niekas, ką daro paauglys, tai sukelia papildomos įtampos. Paaugliams, kaip ir bet kuriems iš mūsų, svarbu būti įtrauktiems į sprendimų priėmimą, jausti, kad jų nuomonės ir požiūrio paisoma.
Universalūs paauglystės klausimai
D. Švedavičienė teigia, kad tiek karantino metu, tiek gyvenant įprastai paaugliai sprendžia tuos pačius sudėtingus uždavinius. Vienas svarbiausių - savęs kaip asmens ieškojimas ir atradimas. Šiuo laikotarpiu paaugliai atranda, kad jie yra atskiri nuo tėvų, užduoda sau klausimus: kas aš esu? Koks aš esu? Ką noriu ir mėgstu veikti? Ką apie mane galvoja kiti? Kaip jie mane mato? Koks mano stilius? ir pan. Šiuo laikotarpiu labai svarbus tampa savo vertės klausimas. Paaugliai jaudinasi dėl savo išvaizdos, gebėjimų, nuolat lygina save su kitais, nori jaustis daug galintys. Komplikuoti tampa santykiai su tėvais. Paaugliai jaudinasi dėl kylančių konfliktų, ginčų, netinkamo tėvų ar savo elgesio. Kartu vis svarbesni tampa santykiai su bendraamžiais, priklausymas jų grupei. Vyrauja draugystės, santykių kūrimo tiek su ta pačia, tiek su priešinga lytimi temos. Be to, paaugliai dažnai kalba ir apie emocinius sunkumus: pažemintas emocijas, emocijų svyravimus, apatiškumą, jėgų ir energijos stogą, neadaptyvius sunkumų įveikos būdus (savižala, žalingas vartojimas ir kt.).
Ateities klausimai ir karantino įtaka
D. Švedavičienė atkreipia dėmesį, kad kiekvienam paaugliui labai svarbus ir ateities klausimas. Jie, kaip ir mes visi, patiria didelį spaudimą būti produktyviems, veikliems, darbingiems, madingiems. Aplinkiniai dažnai kelia jiems aukštus lūkesčius, tikisi, kad jie įstos į gerą universitetą, gaus gerą išsilavinimą. Šių lūkesčių neatitinkant lengva pasijusti „netikusiu“,„nevykėliu“,„tinginiu“. Be to, ne visiems lengva išsirinkti norimą profesiją. Vieni turi daug pomėgių ir jiems sunku išsirinkti vieną sritį, kiti tiesiog jaučiasi pasimetę ir nežinantys, kuo norės būti. Dėl to sunkumų kyla jau renkantis mokomuosius dalykus, sprendžiant dėl to, kokių egzaminų reikės, jau nekalbant ir apie pačią egzaminų baimę.
„Asmens sveikatos klinikos“ psichologės teigimu, karantinas paaugliams sukėlė daug papildomos įtampos. „Keitėsi įprastas ugdymo procesas, o informacija apie egzaminų laikymo tvarką pateikiama palaipsniui, lieka daug nežinomybės: kaip atrodys egzaminai, kokiu formatu jie vyks. Kyla daug nerimo dėl stojimo į aukštąsias ugdymo įstaigas ir svarbiausių terminų. Be to, paaugliai kelia klausimus ir apie savo šeimos finansines išgales paremti juos mokantis aukštojo mokslo įstaigoje“, - sako D. Švedavičienė.
Kaip užtikrinti sveiką paauglio raidą?
„Paauglystės metu žmogus išgyvena labai daug pokyčių, kurie dažnai vyksta netolygiai. Sparčiai keičiasi fiziologija, pamažu formuojasi psichologinė ir socialinė branda. Dėl visų šių pokyčių paaugliai tampa mažiau atsparūs aplinkos stresorių poveikiui, greičiau trinka jų psichosocialinė adaptacija“, - sako D. Švedavičienė.
Paaugliui keliami lūkesčiai padeda formuoti suaugusiojo elgesį, tačiau visada reikia atsiminti, kad jie turi būti adekvatūs. Paauglys turi turėti su kuo pasikalbėti, jaustis išklausytas, girdimas, turėti galimybę pats priimti sprendimus ir atsakyti už šių sprendimų pasekmes. Tapdami savarankiškesni paaugliai pradeda kitaip bendrauti, dažniau prieštarauja artimiesiems, tad tėvams sunku neįsivelti į konfliktus su jais. Psichologė pataria tėvams bendraujant su paaugliu suteikti daugiau laisvės, leisti daryti pasirinkimus, eksperimentuoti, bet nepamiršti iš anksto aptarti leistinas elgesio ribas ir pasekmes už šių ribų nesilaikymą. Didesnė laisvė paaugliui kelia ir pavojų, jis dar ne visuomet geba pamatuoti savo elgesio rizikos ir tai kartais gali turėti liūdnų pasekmių. D. Švedavičienė sako, kad normalu, kad šias leistino elgesio ribas paaugliai gali siekti išbandyti, nesilaikyti duoto žodžio. Tokios situacijos - galimybė atrasti, ko galima pasimokyti iš tokio elgesio nesmerkiant ir nekritikuojant. Paauglį įtraukus į susitarimų priėmimą yra skatinamas bendradarbiavimas, ugdomas atsakomybės jausmas, kyla mažiau pykčio.
„Tėvai su paaugliu santykį turi megzti nuolat: stengtis jį išklausyti, suprasti jo požiūrį, kylančius jausmus, neskubėti patarti ar moralizuotis. Be to, reikia atminti, kad labai svarbu, kokį pavyzdį rodo tėvai: kaip jie elgiasi, reiškia emocijas, bendrauja su aplinkiniais. Matydami, kaip tėvai tvarkosi su kylančiais sunkumais, paaugliai tai galės pritaikyti ir savo gyvenime“, - sako D. Švedavičienė.
Psichologų pagalba paaugliams
Karantino metu tam tikri paauglystės sunkumai gali sustiprėti, tad tėvams matant, jog vien artimųjų pagalbos gali nepakakti, rekomenduojama su paaugliu pasikalbėti ir pakviesti kreiptis į psichologą. Kalbantis svarbu nuoširdžiai išsakyti kylantį nerimą, įvardinti priežastis dėl ko manote, jog pokalbis su psichologu jūsų vaikui gali būti naudingas. Svarbiausias dalykas kalbantis su paaugliu - sakyti tiesą. Pasak D. Švedavičienės, paaugliai daug žino apie juos supantį pasaulį ir paprastai jau būna susidarę savo nuomonę apie psichologus. Džiuginanti tendencija yra ta, kad kreipimąsi į psichologą vis dažniau inicijuoja patys paaugliai.
Lytiškumas ir paauglystė
Būnant paaugle sunku prisipažinti tėvams, jog jau užaugai ir nesi jų mažoji mergaitė, kad turi partnerį ir gyveni lytinį gyvenimą. Gydytoja akušerė ginekologė Birutė Maciulevičienė teigia, jog pradedant lytinį gyvenimą labai svarbu psichologinė būsena. Žmogus nėra tik kūnas, tenkinantis fiziologinius poreikius, yra emocijos, psichika, sąmonė. Dvasiniai poreikiai nei kiek ne mažiau svarbūs, o neretai ir svarbesni už fizinius.
Psichologė Jūratė Marcinkevičienė teigia, kad tėvams ši žinia gali būti labai netikėta arba, atvirkščiai, labai suprantama. Greičiausiai pirminė tėvų reakcija priklausys nuo to, kokio amžiaus yra jų vaikas. Kai tėvai sužino, kad vaikas turi lytinius santykius, svarbu suprasti, jau tai jau yra faktas.
Vietoj to, tėvams būtų naudingiau pasikalbėti su vaiku apie tai, ką jam reiškia lytiniai santykiai, taip pat naudinga aptarti apsisaugojimo priemonių naudojimą bei pasikalbėti apie galimą nėštumą, lytiškai plintančias ligas, situacijas su kuriomis susiduriama gyvenant lytinį gyvenimą. Lytiškumo tema su vaikais reikėtų pradėti kalbėti pakankamai anksti ir palengva. Pati pradžia galėtų būti apie 5-uosius vaiko gyvenimo metus.
Paauglių emocijų audros: supratimas, pasitikėjimas ir atsakomybė
Paauglystės laikotarpiu svarbu suprasti, ką vaikas galvoja ir jaučia. Tačiau dažnai tikrosios emocijos būna užslėptos, todėl sunku tinkamai suprasti situaciją. Tokiais atvejais reikėtų bent jau parodyti vaikui dėmesį ir pasikalbėti apie tai, kas jį neramina.
Vaikui, kaip ir bet kuriam žmogui, itin svarbus pasitikėjimas. Todėl stenkitės ir kurkite draugišką aplinką be jokių „etikečių“ bei stereotipų. Jeigu vaikas Jumis pasitikės, galės atsiskleisti, o tada Jums bus lengviau su juo susitarti ir užmegzti artimesnį ryšį.
Suaugęs negali vaiko priversti/išmokyti elgtis taip, kaip pats nesielgia. Jei norite, kad vaikas rimtai žiūrėtų į Jūsų siūlomas „žaidimo“ taisykles, žaiskite teisingai: laikykitės duotų pažadų, lankykitės globos namuose sutartu laiku, o jei negalite atvykti, apie tai informuokite vaikus ir auklėtojas, paaiškinkite neatvykimo priežastį.
Tikslų siekimas ir skatinimas
Susitikimo pradžioje drauge su mokiniu išsikelkite realius, t. y. įgyvendinamus, tikslus. Pasidomėkite, ko jis tikisi iš Jūsų ir papasakokite jam apie savo lūkesčius. Stenkitės siekti tikslo, kas kartą vis apie jį užsiminti. Turėtumėte kuo dažniau sakyti įvertinimus apie vaiko darbus. Taip vaikas galės susikurti realų vaizdą apie savo sugebėjimus ir pažangą.
Klaidos ir kontaktai
Geriau mokyti vieno dalyko detaliau ir ilgiau nei daug ir trumpai. Todėl, kad sunku išugdyti naujus įpročius ir užtvirtinti naujas žinias. Verčiau kruopščiai mokytis vieno dalyko ir jį išmokti, nei daug ir po truputį, visko neįsisavinant. Pastebėję dažnas mokinio klaidas, galėsite suprasti jų esmę ir kūrybiškai spręsti vaiko mokymosi problemas.
Geriau neduokite vaikui savo asmeninių kontaktų: telefono numerio, el. arba bent jau įsitikinkite, kad vaikas Jums rašys tik mokslo tikslais.
Ribos ir emocijų valdymas
Natūralu, jog bendraudami su mokiniu geriau vienas kitą pažinsite ir susidraugausite. Tačiau turite nepamiršti, kad esate savanoris, kuris savanoriška veikla neužsiims amžinai ir pagalvoti apie pasekmes. Vaikui bus skaudu, kai Jūs nutarsite palikti projektą. Todėl vaikui akcentuokite, jog mokysite jį tik tam tikrą laiką, o tada žiūrėsite, tęsite veiklą ar pasitrauksite.
Vaikai kaip ir suaugę patiria emocijų audras. Visų pirma esant tokiai situacijai svarbu išlaikyti ramų balso toną, kuo ramiau kalbėsite, tuo konstruktyviau pavyks bendrauti. Svarbu įvardyti vaikui iškylančias emocijas bei išsiaiškinti iš kur tiksliai jos atsiranda. Reikia leisti vaikui išsipasakoti ir išsikalbėti, parodykite, jog Jums nuoširdžiai rūpi tai ką sako vaikas.
Manipuliacijos ir patyčios
Reikėtų nepamiršti, jog korepetitoriai yra tie žmonės, kurie vaikams padeda ruošti namų darbus, tačiau ne atlieka namų darbus už vaiką. Per šią prizmę vaikai gali manipuliuoti korepetitoriais.
Vaikai mokykloje ar artimoje aplinkoje gali patirti patyčias. Svarbiausia yra pabrėžti, jog niekas neturi teisės tyčiotis iš vaiko, nesvarbu kaip jis atrodo ar koks yra. Reikia parodyti, jog vaikas Jums yra svarbus ir, kad jis nėra vienas šioje situacijoje.
Hiperaktyvumas ir išsiskyrimas
Gali būti sudėtinga patraukti hiperaktyvaus vaiko dėmesį. Svarbu kartu su vaiku pasikalbėti kaip jis įsivaizduoja užsiėmimus su Jumis bei kokie mokymo metodai jam patiktų. Taip pat nebijokite eksperimentuoti ir ieškoti naujų mokymo būdų.
Ateis laikas, kai nuspręsite nutraukti savanorišką veiklą NIBD, ir tai visiškai normalu. Tačiau pagrindinė Jūsų pareiga išeinant - tinkamai atsisveikinti. Vaikams sunku išgyventi išsiskyrimą, tačiau jei paaiškinsite tikrąsias priežastis ir nuoširdžiai su vaiku pasikalbėsite - jam bus daug lengviau.
Bendraamžių įtaka ir socialinė atskirtis
Įrodymų apie paauglių jautrumą bendraamžių spaudimui (ypač jei siekiama, kad tie bendraažmiai juos primtų į savo ratą) yra daug. Paauglių socialinės struktūros taip pat labiau grįstos įtaka kitiems ir atsaku į emocinius signalus.
Chaotiškas paauglių siekis įsitvirtinti grupėje gražiai atsiskleidžia socialinės atskirties neurobiologiniuose tyrimuose.
Moralinis kompasas ir atjauta
Nors paauglių moralinis kompasas darosi vis įmantresnis, nuo suaugusiųjų jis vis dar atsilieka. Paaugliai nebesivadovauja vaikiškais egalitarizmo (lygybės) principais, nebebando išteklių paskirstyti visiems po lygiai. Paauglių sprendimai daugiausia grįsti meritokratija (kartais įmaišant utilitarizmo ir libertarizmo); meritokratinis mąstymas pranašesnis už paremta lygybę, nes atsižvelgia ne tik į veiksmų rezultatus, bet ir į jų priežastis.
Paauglystėje būname labiausiai linkę smurtauti, nesvarbu, ar tai būna iš anksto apgalvotas ir impulsyvus veiksmas, leidžiamės į karalienės Viktorijos laikų muštynes ar griebiamės ginklo, veikiame vieni, o gal pasikviečiame draugų (uniformuotų, o gal ir ne), smurtaujame prieš nepažįstamąjį, o gal antrąją pusę. Ir praėjus tam laikotarpiui agresijos apraiškų staiga smarkiai sumažėja.
Pavėluota kaktinės žievės branda
Pagrindinė šio skyriaus tezė ta, kad galvos smegenų pusrutulių kaktinės skilties žievė subręsta vėliau nei likusios smegenys. Manau, ši smegenų žievės dalis bręsta lėčiau todėl, kad jai formuojantis liktų kuo mažiau klaidų. Kadangi galvos smegenų pusrutulių kaktinės skilties žievė subręsta vėliausiai, savaime suprantama, būtent šią smegenų dalį genai veikia mažiausiai, o patirtys šiuo atveju lemia daugiausia.
tags: #paauglystes #emocijos #audros