Įvadas
Šis straipsnis skirtas asmenybės tobulinimo klausimams krikščionišku požiūriu nagrinėti. Straipsnyje remiamasi Soren Kierkegaard filosofija, kuri pabrėžia individualios egzistencijos svarbą ir būtinybę nuolat tobulėti.
Egzistencinis Soren Kierkegaard'o mąstymas
Sorenas Kierkegaard'as buvo vienas pirmųjų mąstytojų, sukėlusių maištą prieš sisteminį mąstymą. Savo kūriniuose jis siekė įveikti klasikinę racionalistinę filosofijos tradiciją, paremtą proto autoritetu. Klasikinė racionalistinė filosofija buvo orientuota į visuotinai reikšmingą ir moksliškai pagrįstą pasaulio pažinimą protu. Kierkegaard'as teigė, kad filosofinio mąstymo prielaidos neturi turėti nieko bendro su mokslinėmis prielaidomis. Jeigu mokslininko pozicija visuomet yra objektyvi, tai filosofo pozicija turi būti apibrėžiama jo asmeniškumo, ji iš principo negali būti objektyvi. Tikroji tiesa jam gali būti tik subjektyvi. Kierkegaard'as savo pamatinę filosofijos sąvoką - egzistenciją - priešpriešino nutolusiam nuo realios žmogaus būties problemų sprendimo moksliniam spekuliatyviam mąstymui. Žmogus pirmiausia turi egzistuoti tam, kad galėtų mąstyti.
Asmenybė, pasak Kierkegaard'o, - tai galimybės ir būtinybės vienovė. Todėl, norint tapti visaverte asmenybe, būtina atlikti didžiulį darbą, reikalaujantį ypatingo nusiteikimo ir vidinių jėgų, nueiti sudėtingą dvasinio tobulėjimo kelią nuo nesąmoningos būties į sąmoningą. Kierkegaard'o mąstymas, nukreiptas į individo introspekciją, reikalauja individo nuolatinio tobulėjimo, sugebėjimo rinktis gyvenimo nuostatas, plėtoti savo galimybes, kurios paprastai atsiskleidžia ribinėmis aplinkybėmis. Anot Kierkegaard'o, Hegelio filosofija dehumanizuoja gyvenimą, paneigdama laisvę ir pasirinkimą. Individualios žmogaus egzistencijos atramos taškas - tai kritinė savirefleksija: gebėjimas pasirinkti ir asmeninė atsakomybė už visus atliktus veiksmus. Atsigręždamas į individualią žmogaus egzistenciją, Kierkegaard'as mėgina išspręsti labai sudėtingą užduotį: kaip neprarasti savo savasties anoniminėje minioje.
Subjektyvumas anapus etikos
Tyrimo objektas yra individo, atsidūrusio anapus etikos, galimybės fenomenas Kierkegaard'o filosofijoje. Darbo tikslas - atskleisti ir aprašyti šį fenomeną.
Problemos ištirtumas Lietuvoje
Pristatydamas danų mąstytoją S. Kierkegaard'ą, A. Andrijauskas daug dėmesio skiria jo bandymui pertvarkyti pamatinius Vakarų klasikinės filosofijos principus. Savita Vakarų klasikinės filosofijos kritika S. Kierkegaard'ą išskiria kaip originalų mąstytoją, kuris pasuko filosofinės problematikos ontologizavimo ir estetinimo keliu. Religiniai S. Kierkegaard'o filosofijos aspektai, anot A. Andrijausko, nėra tokie reikšmingi, kaip egzistencinės problemos. T. Sodeika, analizuodamas S. Kierkegaard'o kūrybinį palikimą, rekomenduoja nepalikti nuošalyje jo biografijos aspektų, kadangi S. Kierkegaard'o filosofija yra neatsiejama nuo jo paties gyvenimo. Pasak T. Sodeikos, egzistencija yra tai, kas bendra visiems žmonėms, tai pats kiekvieno buvimas, kurio neįmanoma nusakyti nei sąvoka, nei vaizdiniu.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Panašiai kaip ir T. Sodeika, S. Kierkegaard'o filosofinę poziciją įvardija J. Baranova. Filosofei jis taip pat yra reikšmingas kaip egzistencinės filosofijos pradininkas, tai yra tokios filosofijos, kuri apžvelgia egzistencijos pirmumą esmės atžvilgiu. Cituodama J. P. Sartre'ą, J. Baranova pabrėžia, kad egzistencija pirmiau už esmę. Anot J. Baranovos, tokios mąstymo tradicijos, kuri pabrėžia individo buvimo pasaulyje unikalumą, apologetu buvo S. Kierkegaard'as. A. Sverdiolui S. Kierkegaard'as yra reikšmingas ne tik kaip egzistencinės filosofijos pradininkas, bet ir kaip viena iš kertinių figūrų hermeneutikos istorijoje. Pasak A. Sverdiolo, Kierkegaard'as smulkiai nagrinėja Biblijos pasakojimą apie Abraomo auką, klausdamas, kaip mes galime suprasti šį pasakojimą ir ar apskritai galime jį suprasti, tai yra pritaikyti sau.
Siekis naujai permąstyti Vakarų mąstymo tradiciją yra pastebimas daugelyje R. Šerpytytės studijų. Jos išeities taškas - nihilizmas. Analizuodama S. Kierkegaard'o tekstus, R. Šerpytytė atkreipia dėmesį į tai, jog danų mąstytojas atlieka mąstymo radikalizavimo judesį, tai yra, atskleidžia mąstymą kaip tą, kuris, mąstydamas Dievą, pats aptinka savo ribas. Anot A. Šliogerio, S. Kierkegaard'as yra mąstytojas, kuris atveria vartus į savitą Vakarų filosofijos epochą, kurios skiriamąją ribą ženkina G. Hegelio panlogizmas. S. Kierkegaard'o mąstymas, pasak filosofo, - tai metafizinis maištas prieš racionalistinę filosofiją, tai yra, prieš racionaliai organizuotą ir moksliškai orientuotą mąstymą.
Individo kelias į tikėjimą
S. Kierkegaard'o kelias į būtį veda per tikėjimą. Tikėjimu Dievas (būtis) yra pasiekiamas kaip grynoji transcendencija. Tuo tarpu pas Kierkegaard'ą šis sąlytis su Dievu (būtimi) yra transcenduojantis-retranscenduojantis, kuomet atlikus begalybės judesį, kuris žmogų atplėšia nuo šio pasaulio jusliškosios konkretybės ir išmeta į grynąją visuotinybę, yra sugrįžtama į šį pasaulį per save. Todėl Dievas (būtis) Kierkegaard'ui nėra nei grynoji transcendencija, nei grynoji visuotinybė ir nesireiškia grynu pavidalu. Kaip konstatuoja A. Šliogeris, krikščionybėje, kur Dievas yra traktuojamas kaip grynasis transcendentas, Kierkegaard'ui Jis įsivietina empirinėje konkretybėje ir tampa egzistencija.
Krikščioniškas buvimas
Ką reiškia krikščioniškai būti? Tai reiškia vilkėti Kristumi. Apsivilkimas Kristumi yra ne tik dvasinis pergyvenimas, bet kartu ir pačios istorijos reikalavimas. Krikščionys jau žino, kaip atrodo žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą. Tai yra Jėzus Kristus - tikras žmogus. Kiekvienas žmogus yra Dievo paveikslas. Apsivilkti Kristumi reiškia prisiimti šią būseną. Kristus yra pats tobuliausias bei žmogiškiausias žmogus. Dievas dabar stovi mūsų akivaizdoje asmeniniu pavidalu.
Vaisiaus nešimas
Vaisiaus nešimas sudaro krikščioniškojo buvimo turinį. Krikščioniškasis buvimas pradeda vykdyti Bažnyčią atskiro asmens gyvenime. Krikščionis skleidžia savą vilkėjimą Kristumi į visas plotmes. Kristuje gyvena tiek visa Dievybė, tiek visa žmogybė. Juo vilkėti reiškia vilkėti šia pilnatve. Krikščioniui nėra jokios uždraustos srities. Viskas yra jūsų.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Pasaulis ir krikščionis
Pasaulis ir krikščionis yra apspręsti vienas kitam. Pasaulis be krikščionies yra gyvenimas prieš Kristų; tai nakties metas. Krikščionis siunčiamas į pasaulį, kad jį perkeistų. Krikščionis siunčiamas į pasaulį, kad jam perteiktų Kristaus būseną, kurią jis pats yra apsivilkęs. Pasaulis krikščioniškojoje sąmonėje nešioja gilios dialektikos žymę. Jis yra nepaprastos Dievo meilės objektas. Pasaulis yra ir Dievo teismo objektas. Pasaulis nepažino nei Kristaus, nei Tėvo. Jis nekentė ir nekenčia tiek paties Kristaus, tiek Jo ištikimųjų bei mokinių. Pasaulis yra antikristo veiklos erdvė.
Sekuliarizacija
Pasaulio sekuliarizacija yra pasaulio supasaulinimas. Sekuliarizacija yra pasaulio nudievinimas. Mes pasaulina Dievo meilės, ar Dievo teismo linkme. Reikia reikšti ir pasaulio išveržimą iš Kristaus kaip jo Savininko valdžios.
Stabmeldystė
Pirmiausia reikia vykdyti Dievo įsakymą: „Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną". Pirmoje eilėje čia eina gamtos padarai. Gamtai turi būti nuimta stabo kaukė. Ir kultūros srityje pilna netikrų dievų arba stabų. Dievam nuplėšti dievybės kaukę.
Kultūra ir vertybės
Kultūra, šalia prigimties ir religijos, yra vienas faktorių, kuris nulemia žmogaus gyvenimo kelią ir jo siekimus. Lietuviai tremtiniai yra išaugę toje kultūrinėje atmosferoje, kuri turi krikščioniškosios kultūros vardą. Ši kultūra yra dviejų ir pusės tūkstančio metų Europos pažangos sintezė. Jai pagrindus padėjo senovės graikai ir romėnai. Tačiau graikų ir romėnų antikinė kultūra pasiekė mus tik per krikščionybę. Atgyvenusi savo žydėjimo laikus, ji išsigimė ir buvo barbarų sunaikinta. Ji atgimė krikščionybėje, tapdama krikščioniška. Be krikščionybės taip pat nebūtų šių dienų Vakarų kultūros. Be krikščionybės, ji neturėtų visos eilės elementų ir turėtų būti visiškai kitokia.
Krikščionybė, skelbdama žmogaus dvasinį nemirtingumą ir iškeldama žmogaus tobulumo idealą, įprasmino ir iškėlė dvasines vertybes. Krikščionybė atnešė pagarbą žmogui su nemirtinga siela, atpirkta paties Išganytojo krauju, atpirkta iš meilės, pasigailėjimo ir pasiaukojimo. Kiekvienas žmogus tapo vertas meilės, nes jis yra kiekvienam artimas; jis tapo vertas simpatijos, užuojautos, pasigailėjimo ir pagalbos, kai jis yra nelaimingas; jis turėjo būti teisingai traktuojamas, nežiūrint, kurio luomo ir kurios tautos jis būtų; jis įgavo teisę gyventi, nežiūrint, ar jis būtų silpnas ar ligonis, reikalingas kam ar nereikalingas. Antikinėje kultūroje vyravusį džiaugsmo, asmeninio laimingumo ir juslinio pasitenkinimo idealą pakeitė savęs išsižadėjimo, gerų darbų ir tobulybės idealas. Šis krikščionybės įnašas ilgus šimtmečius formavo Europos dvasinę kryptį.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Teologinės dorybės
Pirmasis dieviškųjų dorybių uždavinys - parengti žmogų šventam pokalbiui su Dievu. Per tikėjimą, viltį ir meilę žmogus gali suprasti išganomąjį Dievo žodį, priimti jį į savo širdį ir atsakyti į jį. Dieviškosios dorybės yra žmogaus religinio gyvenimo ir gyvenimo su Dievo pagrindas. Jos įtraukia žmogų, jo visą veiklą, o kartu visą pasaulį į tarnavimą Dievui ir Kristaus karalystei. Atsižvelgdamas į šią grindžiamąją dieviškųjų dorybių svarbą, Šventasis Raštas ir Tradicija laiko jas būtina išganymo priemone. Šventasis Raštas moko, kad žmogus be tikėjimo, vilties ir meilės dorybių negali būti nuteisintas ir išgelbėtas.
tags: #asmenybes #tobulinimas #biblija