Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama pagal jovaišakryptingumas, sugebėjimai, temperamentas ir charakteris, siekiant išsiaiškinti jų apibrėžimus bei svarbą ugdymo procese. Mokytojo asmenybė, jo profesinės, psichologinės ir socialinės savybės yra esminiai veiksniai, lemiantys sėkmingą pedagoginę veiklą. Straipsnyje remiamasi įvairių autorių įžvalgomis, siekiant atskleisti mokytojo asmenybės vertingumą ir jo įtaką mokinių vystymuisi.
Mokytojo vaidmuo ir asmenybės svarba
Mokytojas - tai ne tik žinių perteikėjas, bet ir asmenybė, daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Mokytojo paskirtis - perteikti mokiniui mokslo pagrindus ir išmokyti juos praktiškai naudotis šiomis žiniomis, formuoti įgūdžius ir lavinti protinius gebėjimus. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą, bendrauja su jais, veda į gyvenimą ir visuomenę, socializuoja juos. Todėl mokytojas yra ne tik mokytojas, bet ir pedagogas, vedantis mokinius į gyvenimą.
Mokytojas vertinamas ne tik kaip specialistas, bet ir kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą, humanišką žmogų. Mokytojo rankose - jaunas žmogus, tautos, žmonijos ateitis. Nėra svarbesnės, atsakingesnės ir sunkesnės profesijos už mokytojo profesiją. Meilės ir pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius. Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje, namuose pokyčius.
Idealus mokytojo modelis ir vertinimo kriterijai
Idealaus mokytojo modelio nėra. Atskiri autoriai tuos pačius mokytojo elgesio ir asmens bruožus vertina nevienodai. Taip yra todėl, kad mokymas yra tokia vieninga savo specifika labai sudėtinga ir paslaptinga mokytojo asmenybės veikla, o naudojamos tyrimo priemonės yra nepakankamos nustatyti objektyvius mokytojo vertinimo kriterijus. Mokytojai dažniausiai vertinami pagal rangų skales - toks vertinimas turi trūkumų (aukštas, vidutiniškas, žemas) ir subjektyvumo, patartina geresnis vertinimas - stebėjimas. Mokytojo elgesio ir mokinių elgesio kodavimas.
Dabartinis specialistas turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis ir t.t. Šių savybių formavimas studentuose įmanomas tik tada, jeigu jomis pasižymės mokytojai ir dėstytojai.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Penkių Didžiųjų Dimensijų Modelį
Profesinio mokytojo veikla ir asmeninės vertybės
Labai sudėtinga, reikalaujanti profesinio meistriškumo, todėl neretai pasaulyje prilyginama gimnazijos mokytojo veiklai. Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne vien profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėti projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje.
Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija, ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai - gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla.
Valios svarba pedagogo darbe
Intelektiniai valios pagrindai - žinios. Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė. Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi.
Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis - griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems - priešingomis valios bei charakterio savybėmis - kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi. Geriau vykdomi tada, kai jie nuoseklūs, sudaro vientisą sistemą, o jeigu jie epizodiški, neišreikalaujami iki galo arba visai užmirštami, tada mokiniai juos laiko tik mokytojo užgaida ir nesistengia vykdyti.
Profesijos mokytojo asmenybė ir kvalifikacija
Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam .ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą - čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas.
Taip pat skaitykite: Raminamųjų vaistų stiprumas
Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs. Taigi, profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis - tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu. Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant.
Ekspresija arba jausmų išraiška - tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja. Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka - su egocentrizmu, susvetimėjimu. Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.
Tobulas ugdymas ir pedagogo asmenybės vertingumas
Tobulas ugdomasis profesinis kvalifikuotų darbininkų rengimas, pagrįstas profesine ir darbo pedagogika, darbo psichologija, pedagogine psichologija, technikos, mokslo, kultūros ir civilizacijos laimėjimais. Padarytą planą ir dėstomąją medžiagą rinkti ir grupuoti taip, kad atitiktų besivystančią mokinio prigimtį ir užpildytų mokyklai skirtos programos rėmus. Tačiau pedagogo asmenybės vertingumas ir patirtis savaime negali užtikrinti ugdymo sėkmės.
Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimams, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas, prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų, rodo pedagogo asmenybės vertingumą. Asmeninį pedagogo vertingumą išryškina jo orumo, savigarbos, savo vertės pajautimas, plačios pažiūros, erudicija, gyvenimo išmintis, tauri vidinė pozicija, savo paties bei aplinkos įvykių atžvilgiu. Profesinėje-darbinėje mokytojo veikloje asmeninis jo vertingumas žadina jo paties aktyvumą ir tampa prielaida padedančia ugdytiniui realizuoti savo prigimtines galias.
Asmenybės apibrėžimas ir struktūra
Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug įvairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką. Be to, determinuodami šią sąvoką susiduriame su labai susiraizgiusiomis žmogaus asmenybės, individo bei individualybės sąvokomis, nes jų ryšius tenka analizuoti įvairiais aspektais, priklausomai nuo to, kurie klausimai tyrimų procese mums rūpi. Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas - tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą. Apibrėžiant ne tik asmenybę, bet ir jos psichologiją, jos struktūrą vieningos nuomonės tarp mokslininkų nėra. Vieni teigia, kad iš viso neverta asmenybės psichologiją išskirti iš bendrosios psichologijos, kiti,- kad asmenybės psichologija turi tirti ne pačią asmenybę, o jos tipinius individualius, psichologinius komponentus: charakterį temperamentą, interesus ir t.t. ši įvairovė rodo, kad kol kas sunku nustatyti asmenybės struktūrą, nes jos apibrėžimui mokslas neturi aiškių kriterijų. Tačiau pedagogikai reikalinga nors ir tokia sąlyginė struktūra. Tačiau pedagogikai, ugdymo procesui mokymo ir auklėjimo tikslu svarbiausia nustatyti asmenybės struktūroje socialinius veiksnius ir pažvelgti kaip jie santykiauja su biologiniais.
Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi itin atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, į asmenybės santykį su veikla, į jos santykį su savo funkcijomis, į jos priklausomą nuo bendrojo vystymosi, į žmonių santykių psichologiją, į pažintinės veiklos funkcijas, į psichologinę asmenybės charakteristiką. Pedagogine prasme kalbant apie asmenybės struktūrą, pirmiausia reikia ne tik aptarti atskiras, nuo biologinių bei socialinių veiksnių priklausančias asmenybės savybes ir bruožus, jų ryšius, jų panašumą bei skirtumus, apskritai asmenybės santykius, jos poziciją, veiklos ir elgesio motyvus, prasmę ir reikšmę, nuostatas, interesus, kuriuos atskleidžia (deja nepakankamai) psichologiniai tyrimai. Tuo būdu bet kurios asmenybės, taip pat ir kūrybingo mokytojo bei būsimojo mokytojo studento asmenybės struktūrą galima būtų nagrinėti pagal pateikiamą tam tikrą principinę schemą, kuri, turi nomenklatūrinį pobūdį ir jokiu būdu negali atskleisti, vientisos ir visapusiškos asmenybės visų parametrų ir funkcijų.
Biosocialinė žmogaus prigimtis ir asmenybės esmė
Iš tikrųjų žmogus yra biosocialinė būtybė. Bet toks jo apibrėžimas dar neatskleidžia biologinio ir socialinio pradų santykio. Per daug reikšmės suteikus vienam kuriam pradui, žmogaus reikšmė aiškinama vienpusiškai. Socialinis žmogaus pradas negali egzistuoti be to, kas žmogui įgimta, - be biologinio prado. Biologinis pradas yra vienintelė sąlyga socialiniam asmenybės pradui formuotis. Vidinio turinio elementai. Visa tai ir sąlygoja santykius. Yra kelios dešimtys asmenybės esmės apibrėžimų. Vieni autoriai labiau akcentuoja išorines, kiti vidines asmenybės apraiškas. Tačiau svarbu ne tik asmenybės vidinės vertybės, bet ir tai, kaip jos realizuojamos visuomenės labui.
Asmenybės esmė objektyviai gali būti pažinta veikloje, kurioje ji atsiskleidžia. Veiklos tikslai, motyvai, priemonės, būdai rezultatai ir jų kokybė parodo, kas asmenybė yra, kokia ji yra, kaip atsiskleidžia konkretus jos asmeninio gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo turinys, jų sąveika. Asmenybę sudaro „motyvacinė sfera“, kurios pastovi motyvų hierarchija suformuoja asmenybės kryptingumą. Asmenybę ir reikia suprasti kaip veiklos, elgesio bei santykių su aplinka kryptingumą. Dar nepakankamai ryškiai atskleista asmenybės struktūra. Pirmiausiai čia trukdo skirtingi požiūriai į asmenybę, antra - reiškinio sudėtingumas. Paprastai asmenybės struktūros vienetu, elementu laikoma tipas, bruožas, savybė, reakcija. Vienas seniausių ir kartu vienas naujausių požiūrių į asmenybės struktūrą yra asmenybės tipų teorija, tačiau ši tipologija yra ribota, apibūdina tik dalį asmenybės, nes ši yra turtingesnė ir jos visumos negali atskleisti vienas kuris tipas. Charakterio arba temperamento savybėmis domisi ir vadinamosios bruožų bei faktorių teorijos kūrėjai. Bruožų teorijoje aiškinama, kad asmenybės struktūrą sudaro daugelis bruožų.
Pedagogika - žmogaus ugdymo mokslas
Pradedant pedagogikos studijas pirmiausia reikia suvokti sąvokas, objektą, ryšį su kitais mokslais.Pedagogikos terminas sudarytas iš dviejų senosios graikų kalbos žodžių: pais, paidos - vaikas ir aigen - vesti. Graikų kalboje paidagogike - ugdymo menas. Ugdymas pradėtas tyrinėti tik XVIII a.Pirmiausia pedagogika buvo vadinama mokslu apie ugdymą, vėliau imta vadinti - mokslu apie jaunosios kartos ugdymą. Klestint mokslui, pastebėta, kad žmogų reikia ugdyti visą gyvenimą, todėl pedagogiką imta vadinti mokslu apie žmogaus ugdymą. Šiandien labai paplitęs žmogaus ugdymo terminas- edukologija.Žodis edukologija sudarytas iš lotynų kalbos žodžio “educare” - išvesti į kitą vietą, aukštyn; “educatio” - auklėjimas, ugdymas ir graikų kalbos žodžio “logos” - mokslas, mintis, žodis.XX a. suaugusiųjų švietimas įgyja naują pobūdį. 1965m. liepos mėn. Vyriausioje UNESCO būstinėje susirinkę ekspertai priėjo išvadą, kad šiuolaikinė mokslo, technikos ir technologijos pažanga reikalauja tokio ugdymo, kuris tęstųsi visą darbingą gyvenimą ( pranc. - “permanent”; angl. - “lifelong education”). Taigi pedagogikos terminas tapo nebetinkamas permanentiniam žmogaus ugdymui vadinti. Permanentinis ugdymas tapo filosofinė kategorija, nusakanti būtinumą nepaliaujamai ugdyti žmogų per visą gyvenimą. Edukologijos objektu laikomas visų amžiaus tarpsnių žmogus. Edukologijos mokslo dalykas - ugdymas. Taigi edukologija yra žmogaus ugdymo mokslas. Pedagogija - ugdymo praktika. T.y. pats ugdomasis darbas, kuriuo naujosios kartos yra ruošiamos gyvenimo reikalams. Gali būti gerų mokytojų ir neturinčių teorinio išsilavinimo pedagogikos srityje, kai tuo pačiu laiku moksliškai pasiruošę pedagogai praktikoje pasirodo kartais menkais mokytojais.
Ugdymas kaip sąveika ir bendravimas
Žmogus per visą savo gyvenimą keičiasi: auga, bręsta, sensta - kinta jo fizinė sandara, psichika - požiūris į pasaulį, savęs suvokimas, socialinis - visuomeniškas. Taigi kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai, vykstantys žmoguje vadiname vystymusi. Žmogaus vystymasis prasideda gemalinėje ląstelėje, o gimus tęsiasi visą gyvenimą. Vystymasis yra dėsningas, negrįžtamas ir kryptingas kitimo procesasKas yra ugdymas? Kokia jo esmė?Vieni autoriai teigia, kad ugdymas yra “įtakos į žmogų procesas”, ” vyresniosios kartos veikimas į augančiąją”. “Vienų žmonių į kitus veikimą, pasireiškiantį jų bendradarbiavimą” (A.Gučas) ir kt.Ugdymas - atsižvelgiant į žodžio reikšmę, turėtų būti suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas - trunkantis visą žmogaus gyvenimą, procesas.Ugdymas kaip sąveikaRyškiai matyti J.Vabalo- Gudaičio pedagoginiuose darbuose. Jis akcentuoja, kad “pedagogika yra mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką”. Sąveiką jis laiko visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, principu - turinčiu tikslą. Gamtoje viskas sąveikauja. Sąveikos problemos plačiai nagrinėjamos pedagogų darbuose, ji laikoma svarbiu pedagoginio proceso efektyvinimo veiksniu.Sąveikos dėka ugdytiniai išmoksta:• orientuotis pasaulyje;• bendrauti;• dirbti. Ugdymas kaip bendravimasŽmogaus socialinė būtis pasireiškia veikla (pažintine, praktine) ir bendravimu. Žodinis ir nežodinis bendravimas (žmonių komunikacija) vyksta keičiantis informacija, patirtimi. Bendravimas neįmanomas be psichologinės sąveikos, nes vadovaujantis pedagogo vaidmuo dažnai reikalauja vienkrypčio veikimo. Tiesioginis bendravimas prasideda kontakto ir santykių užmezgimu, susitikus ugdymo dalyviams.Ugdymas kaip veiklaNuo seno ugdymas suprantamas kaip konkretus visų ugdytojų (tėvų , mokytojų ,auklėtojų) darbas, turintis tiklsą, atitinkamas priemones ir jų taikymo būdus. Šiuo metu daugelis autorius pabrėžia, kad ugdymas - bendra mokytojų ir mokinių veikla. Taigi ugdymas - dvipusis procesas: ugdytojų ir ugdytinių lygiagretė, nors ir skirtinga, veikla. Ugdymas kaip valdymas Šiuolaikinių pedagogų akys vis labiau krypsta į kibernetiką - įvairių sistemų valdymo procesų mokslą, į jos pritaikymą ugdymo praktikai, programuotam ir kompiuteriniam mokymui. Ugdytojo ir ugdytinio bendravimas suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur ugdytojas - valdančioji, ugdytinis - valdomoji sistema. Ugdytojas ir ugdytinis perima vienas kito veiklos signalus ir juos įvertina ar koreguoja.Valdymas - pedagoginio vadovavimo šerdis. Vadovavimui reikia turinio - vertybinio signalo, siunčiančio į valdomąją sistemą.
Ugdymo turinys ir funkcijos
Visuomenei ir asmeniui prasmingas toks ugdymo turinys, kuris atitinka visuomenės ir asmens poreikius, interesus ,idealus. Todėl ugdymo turinį sudaro geriausia, pažangiausia žmonijos patirtis - kultūros vertybės. Vadovavimas žmonijos patirties įsisavinimui yra pagrindinė ugdymo funkcija. Pereinant prie kitų sąvokų aiškinimo reikėtų jas suskirstyti į dvi grupes; sąvokos, kurios būdingos ugdytinio veikloje - saviugda, savišvieta ir saviaukla, o ugdytojo veikloje - auginimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, formavimas. Šios visos sąvokos yra vadinamos - ugdymo funkcijomis.SAVIUGDA - aprėpia dvi - savišvietos ir saviauklos sąvokas.SAVIŠVIETA -savarankiška kiekvieno asmens veikla, siekiant žinių mokėjimų ir įgūdžių. Šiabdien, gyvenant sparčiai besivystančiame ir nuolat kintančiame informacijos laikotarpyje, savišvietos vaidmuo studijuojančio ir suaugusio žmogaus gyvenime yra labai didelis.SAVIAUKLA - tai sąmoningas žmogaus poveikis sau, siekiant atsikratyti neigiamų savybių ir susiformuoti geresnes.
Ugdymo sąvokos ir funkcijos
Ugdymo sąvokos ugdytojo veikloje:AUGINIMAS- šeimos, vaikų darželio, mokyklos veikla, sudaranti materialines ir dvasines sąlygas žmogui bręsti. Auginimo funkcijos: slauga, maitinimas, priežiūra, aprūpinimas, pamokymai. Auginimas nenutrūksta žmogui subrendus.ŠVIETIMAS - (bendras, profesinis, religinis,kultūrinis, politinis, ekologinis ir kt.)žmogaus socialinės patirties gausinimas, skatinimas vertinti ir suprasti pasaulio reiškinius ir elgtis taip, kaip siūlo švietėjai. Istoriškai susiklostė dvi švietimo formos: mokyklinis ir visuomeninis.Mokyklinis - mokymo ir auklėjimo įstaigų sistemos veikla, teikianti augančiai kartai išsimokslinimą ir išsilavinimą. Visuomeninį švietimą plėtoja ir vykdo kultūros įstaigos, masinės komunikacijos priemonės(radijas, televizija, spauda, internetas), bažnyčia, menas. Visuomenė šviečiama įvairiais būdais- per pamokas, užklasinę veiklą, paskaitas, renginius, parodas, pamokslus. Bet efektyviausias būdas - mokymas.MOKYMAS- sisteminga, organizuota, planinga ir kryptinga ugdytojo ir ugdytinių veikla, sąveika.Organizuotumu, kryptingumu, planingumu bei sistemingumu mokymas ir skiriasi nuo įvairių kitų švietimo formų.MOKSLINIMAS - švietimo mokymo tikslas, o jo rezultatas - išmokslinimas: žinojimas, mokėjimas, įgudimas.LAVINIMAS -žmogaus fizinės, psichinės plėtros skatinimas. Fiziškai lavindami, siekiame, kad žmogus išaugtų sveikas, tvirtas, gražus. Skatindami žmogaus psichinį vystymąsi laviname jo protą, gebėjimus, jausmus, valią, charakterį.AUKLĖJIMAS - skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Auklėdami laviname protą, jausmus, valią, charakterį. Auklėjimą papildo saviaukla.FORMAVIMAS - ugdymo siekis suteikti asmenybės savybėms bei psichiniams procesams atitinkamą kokybę.
Pedagogikos mokslo šakos ir ryšys su kitais mokslais
Teorinė pedagogika - nagrinėja ugdymo dėsningumus, sprendžia pedagogikos metodologijos problemas(didaktika, hodegetika);• Šeimos pedagogika - tirianti ugdymą šeimoje;• Ikimokyklinė - tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą;• Mokyklinė - sprendžia mokyklinio ugdymo problemas (dvi kryptys: bendrojo ir profesinio lavinimo pedagogikos);• Istorinė - pedagoginių idėjų ir ugdymo praktikos istorinę raidą;• Lyginamoji - lygindama tiria įvairių šalių ugdymo teoriją ir praktiką;• Ugdymo technologijos - tyrinėja specifines mokymo dalykų metodikų problemas;• Specialiosios pedagogikos - tai kurčiųjų(surdopedagogika), aklųjų(tiflopedagogika), protiškai atsilikusiųjų(oligofrenopedagogika), kalbos sutrikimų(logopedija). Rengia specialias programas.Kitos edukologijos mokslo šakos ir jų atšakos tebesiformuoja; Lietuvoje jau yra padėti socialinės ir kultūros edukologijos pagrindai.RYŠYS SU KITAIS MOKSLAISEdukologija - žmogaus ugdymo mokslas. Todėl žmogų tyrinėja įvairūs mokslai. Kokie gi mokslai artimiausi?Glaudūs ryšiai sieja su filosofija( gr. phileo- myliu ir sophia - išmintis) iš kurio ji ir kilusi. Vienoks ar kitoks filosofinis mokymas savaip nusako žmogaus gyvenimo tikslą. Skirtingos pedagogikos kryptys (humanistinė, pragmatinė, neotomistinė, egzistencialistinė) pagrįstos skirtingomis filosofijomis. Tai atitinkamos pedagogikos krypties metodologiniu pagrindu.Edukologija susijusi su politika. Kiekvienos visuomenės vadovaujančios jėgos - valdžia remiasi viena ar kita filosofine pasaulio samprata, kurią įprasmina savo praktinėje veikloje - politikoje( gr. politike - valstybės valdymo menas). Valdžios palaikoma ugdymo kryptis vadovaujasi tos valdžios politinėmis nuostatomis (konstitucija, švietimo koncepcija).Norint ugdyti būtina pažinti žmogaus anatomiją ir fiziologiją.Glaudžiai susijusi su psichologija (gr. psyche -siela, logos -mokslas)- mokymo apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.Svarbus edukologijos ryšys su logika (mokslu apie taisyklingą žmogaus mąstymą): siekdami lavinti žmogaus protą, turime suprasti mąstymo dėsningumus.Edukologija naudojasi sociologijos( mokslas apie visuomeninių sistemų vystymosi ir funkcionavimo dėsningumus) ir socalinės psichologijos (mokslas apie žmonių grupių ir individų elgsenos grupėse faktus bei dėsnius) duomenimis, kurie padeda pažinti ugdomą žmogų kaip visuomenės narį.Bandoma naudotis kibernetika (gr. kybernetike -valdymo menas, techniniai pasiekimai).Atsiranda pedagogikos ryšiai su antropologija.
tags: #pagal #jovaisakryptingumas #sugebejimas #temperamentas #bei #charakteris