Pagarba - tai vertybė, kuri turėtų būti ugdoma nuo pat mažens. Tai ne tik gražus ir malonus elgesys, bet ir bendravimo kultūra, kuri padeda vaikams susiorientuoti pasaulyje, apsaugo nuo pavojų ir nemalonių situacijų. Pagarba yra svarbi ne tik santykiuose su suaugusiaisiais, bet ir su bendraamžiais, nes ji padeda vaikams suprasti kitų jausmus, prisitaikyti ir tinkamai elgtis viešoje vietoje, būti pagarbiais partneriais ir išlaikyti ilgalaikius santykius.
Pagarba kaip gražus ir malonus elgesys
Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė teigia, kad pagarba pirmiausia siejasi su gražiu ir maloniu elgesiu ir bendravimo kultūra. Konsultuodama poras, ji visada aiškinasi, kaip jie kreipiasi vienas į kitą, kokiais žodžiais vadina švelnumo ir pykčio akimirkose. Jei vyrauja gražūs malonybiniai žodžiai ar tiesiog vardai, tai yra gerai. Tačiau sunerimti reiktų, jei vyras visas moteris vadina zitomis ar daliomis ir t.t. O jau labai labai sunerimti, jei pykčio metu pora išsiuntinėja į visas puses ir dar išsivadina baisiausiais žodžiais. Geriausiai abiems mokytis poroje mokytis kalbėti pagarbiai. Jei yra pagarbi kalba vienas kitam, tikėtina, bus ir pagarbus elgesys.
Kartais moterys guodžiasi: ,,na buvo išgėręs, nesusitvardė ir išvadino visaip. Jis taip negalvoja….“ O ar dėl to mažiau skauda širdį, kad išvadino visaip būdamas išgėręs? Reiktų pagalvoti, ar pagarbus elgesys yra visada, ar nėra parodomojo elgesio prie kitų žmonių. Ar nesinori kartais dažniau eiti su draugų kompanija, nes tada antra pusė yra malonesnė jums? O gal atvirkščiai?
Kaip atpažinti nepagarbų elgesį?
Vitalija Mikutaitienė pataria stebėti ir klausti vyro, norint išsiaiškinti, ar jis bus pagarbus santykiuose su jumis. Štai keletas klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti TAIP:
- Ar kalbėdamas su Jumis keikiasi?
- Ar kalbėdamas su kitais prie jūsų keikiasi?
- Ar supykęs/apsvaigęs/eilinio ginčo metu Jus pavadina negražiai, o po to gailisi?
- Ar supykęs/apsvaigęs/eilinio ginčo metu su kitais linkęs į kraštutinumus - koliojasi, keikiasi ir t.t.?
- Ar bendraudamas su Jumis laido nepagarbius, žeminančius juokelius apie kitų žmonių išvaizdą/įpročius?
- Daug kalba apie save. Aš…./ Aš tą… /Aš žinau… /Aš moku.. ?
- Neigiamai ir be pagarbos kalba apie savo mamą.
- Neigiamai atsiliepia apie savo buvusias drauges.
- Kritikuoja jūsų išvaizdą, aprangą.
- Nekenčia jūsų mamos.
- Kritikuoja jūsų veiklą/pomėgius/darbą.
- Dažnai nesiklauso, kai ką nors pasakojate arba pertraukinėja jus kalbančią.
- Prie draugų nekreipia į Jus dėmesio arba liepia patylėti.
- Apie jūsų drauges atsiliepia neigiamai. Kritikuoja išvaizdą, būdą be pagrindo.
- Pamiršta Jums svarbias datas.
- Laisvalaikį planuojasi neatsiklausdamas jūsų nuomonės.
- Dažnai sužinote apie jūsų antrosios pusės gyvenimą iš kitų žmonių.
- Jūsų nuomonės nevertina spręsdamas svarbius gyenimo klausimus.
- Jūsų atliekami darbai namuose kaip savaime suprantamas dalykas.
- Nepripažįsta jokių autoritetų.
Skaičiuojant rezultatus, 0 -2 reiškia, kad radote žmogų, kuris gerbia ne tik jus, bet ir aplinkinius, laikykite ir nepaleiskite. 3-5 - mokytinas, jei tik pasiduos pokyčiams. Įvertinkite, ar jums brangus žmogus išklauso Jūsų sakomas pastabas, kas jums nepatinka. 6 ir 9 - ar tik nesusitikinėjate su žmogumi, kuris myli tik save ir Jums esate tik paslaugi tarnaitė, kuriai net dėkoti nereikia. Pagalvokite, ar tokio norite gyvenimo. Daugiau nei 10 - bėkite kiek kojos neša, nuo tokio žmogaus. Fizinė agresija greitai gali pereiti į žodinę agresiją.
Taip pat skaitykite: Etiketas Viešumoje: Kodėl Tai Svarbu
Ribų nustatymas ir pagarba vaiko kūrybiškumui
Individualiosios psichologijos konsultantė Nerilė Norkūnė teigia, kad elgesio ribos parodo vaikui, koks elgesys yra priimtinas. Jos padeda jam susiorientuoti jį supančiame pasaulyje, apsaugo nuo pavojų ir nemalonių situacijų už šeimos ribų, platesnėje visuomenėje. Ribų nežinantiems vaikams gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais, suprasti kitų žmonių jausmus, prisitaikyti ir tinkamai elgtis viešoje vietoje, būti pagarbiais partneriais ir išlaikyti ilgalaikius santykius.
Ribas nustato tėvai, nes juk jie išmano daug geriau, kas tinka ir kas netinka bendraujant su žmonėmis, ką reiškia gerbti kitą žmogų, jo nuomonę, pasirinkimus ir nuosavybę. Svarbu, kad tėvai suprastų, jog vaikai neturi būti visuomet paklusnūs ir kaskart elgtis taip, kaip jiems liepiama. Vaikai visuomet išbando nustatytą ribą ir tai yra visiškai normalu. Bandydamas tėvų nustatytas ribas, vaikas mokosi suprasti, kaip pasaulyje veikia ribos ir taisyklės.
Kuomet kalbame apie ribas, iš esmės kalbame apie vaiko elgesį. Jei iškyla klausimas, kaip žinoti, kada ta riba, galima užduoti sau klausimą: „Jei mano vaikas taip elgsis ir ne namuose, ar man toks elgesys tiks? O gal vaikas susidurs su problemomis? Riba - kuomet mokome gerbti kitą žmogų, kito žmogaus nuosavybę, jausmus ir poreikius. Tačiau tai nėra mokymas pataikauti. Savo elgesiu vaikai dažnai siekia, kad kiti tenkintų jų norus.
Vaiko kūrybiškumas reiškiasi gana plačiai: per svajones, žaidimą, kūrybinę veiklą. Žaidimas vaikui yra jo darbas.
Kuomet nustatome vaikui ribą, reikėtų atkreipti dėmesį, kad ji būtų reali, tikroviška. Neturime būti per daug griežti, kad vaikas vis dar turėtų galimybę ir pakankamai erdvės žaisti, eksperimentuoti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Jei jis nuolat girdės: „Neimk“, „Neliesk, čia brolio“, „Nedaryk taip“, „Neik ten“, „Negalima sausainio, pirmiausiai - sriuba“, „Tu dar per mažas“, - jam gali atsirasti jausmas, kad jis yra nevykėlis ir nieko savarankiškai negali padaryti. Taip vaikui gali atsirasti nesėkmės baimė, kuri gali išlikti ir vėliau, jau vaikui suaugus. O tai nemenkas trukdis, siekiant išmokti naujų dalykų, tobulėti.
Taip pat skaitykite: Kas yra geštaltinis elgesys?
Galima tiesiog pasakyti, pvz.: „Jau turime eiti, dviratuku galėsi pasivažinėti, kai grįšime“, „Viryklė karšta, gali nudegti rankytę“ (tai galima pasakyti paimant vaiką ir nukreipiant jį kitai veiklai), „Matau, kad tau labai patinka brolio žaislas, visgi tai jo žaislas, eime paieškosime tau kito, su kuriuo galėtum pažaisti“. Be abejo, vaikas ne visuomet bus patenkintas ir tą nepasitenkinimą jis gali parodyti, tačiau girdėdamas draugišką mamos kalbėjimą, jis bus daug labiau linkęs bendradarbiauti, nei išgirdęs gąsdinantį „ne“. Svarbiausia suprasti, kad ir ribos, ir kūrybinė saviraiška yra vaiko vystymosi poreikiai.
Balso pakėlimas ir fizinė jėga - netinkami metodai
Nerilė Norkūnė mano, kad visi sutinkame ir žinome, kad balso pakėlimas nėra tinkamas būdas drausminti vaikus. Labai dažnai tėvai nesusilaiko, apšaukia vaiką, o vėliau išgyvena sąžinės graužatį ir kaltės jausmus. Vaikas, baudžiamas už netinkamą elgesį, gali ant tėvų supykti ar jų bijoti. Kuomet vaikas pyksta ar bijo suaugusiojo, labai maža tikimybė, kad jis svarstys, kaip jam išmokti elgtis geriau. Mažai tikėtina ir tai, kad galvos, kaip padėti tėvams atlikti, ko jie prašo.
Suvokimą apie ribas atsinešame iš savo vaikystės. Paprastai tai susiję su tuo, kaip patys tėvai buvo auklėjami. Jei tėvams sunku nustatyti ribas savo vaikams, greičiausiai jie patys buvo auklėjami labai griežtai ir patyrė didelę kontrolę iš savo tėvų. Tuomet jiems norisi suteikti kuo daugiau laisvės savo vaikams. Čia slypi pavojus nepersistengti ir nepalikti vaikų visai be nustatytų ribų.
Leisti vaikui rinktis ir tvirtai laikytis nustatytos ribos
Vienas iš būdų - leisti vaikui rinktis. Kai kurie tėvai mano, kad jie turi visiškai kontroliuoti vaikus. Jie bijo, kad jei patys to nedarys, vaikai gali pradėti kontroliuoti juos. Tačiau vaikai taip pat nori turėti šiek tiek kontrolės. Truputis pozityvios kontrolės jiems leidžia išmokti būti atsakingais. To galima pasiekti ne įsakinėjant, o leidžiant vaikams rinktis nustatytose ribose.
Svarbus dalykas yra tas, kad nustatę ribą vaikui, turime patys tvirtai jos laikytis. Tėvų tvirtumas rodo pagarbą tiek jiems patiems, tiek vaikui. Jei vieną dieną tą patį veiksmą vaikui leisime, nes esame puikios nuotaikos, o kitą dieną - drausime, nes esame pavargę ir susierzinę, vaikas nesupras, kur yra riba. Kita būtina sąlyga, nustatant ribas - draugiškas tonas. Tėvų draugiškas tonas taip pat rodo pagarbą vaikui. Jei būsime pikti ir susierzinę, greičiausiai tokią emociją ir perduosime vaikui. Tuomet mūsų brėžiama riba gali pavirsti bausme ar grasinimu. Tačiau tai nėra draugiškas, o greičiau nuolaidžiaujantis ar kontroliuojantis elgesys. Draugiškas ir pagarbus elgesys su vaiku išreiškia pasitikėjimą vaiko sugebėjimu pačiam įveikti sunkumus ir padrąsina elgtis savarankiškai.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Elgesio taisyklės turi būti aiškios, vaikui suprantamos ir žinomos. Vaikas turi žinoti, kodėl jis negali daryti vieno ar kito dalyko. Jei mes uždrausime vaikui tam tikrą veiklą ir negalėsime jam paaiškinti, kodėl, vaikui tokia riba nebus aiški ir, tikėtina, jis nebus linkęs jos laikytis. Auginant šiek tiek vyresnius vaikus, nustatant ribas ar taisykles namuose, naudinga būtų įtraukti ir juos. Paprastai vaikai labiau linkę paisyti taisyklių, kurias kuriant dalyvavo ir jie patys. Mokyklinukas jau gali prisiimti atsakomybę ir pasekmes už savo elgesį.
Iš anksto turėtume aptarti su vaiku, kas nutiks, jei nesilaikys aptartos ribos. Vaikas turi žinoti, kokios bus pasekmės. Jeigu trimetis naktį pabudęs vis dar kviečia jus ateiti į jo kambarį, galima jam pasakyti: „Naktį mama su tėčiu miega. Jei tu mus kviesi, mes neateisime“. Tikėtina, kad vaikas būtinai išbandys, ar mama laikysis to, ką ji pasakė. Tad tėvai turi išlikti tvirti dėl savo sprendimo. Kalbant apie jaunesnio amžiaus vaikus, svarbu sukurti jiems tinkamą aplinką. Reikėtų pašalinti iš pasiekiamos erdvės visus daiktus, kurie gali išprovokuoti konfliktą su mažyliu. Juk žinome, kad dvimetis norės užsiropšti ant stalo, tad nedėkime ant jo šventinių dekoracijų.
Kaip susikalbėti su vaiku?
Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma.
Pokalbis - tai raktas į vaiko pažinimą, ugdymą ir augimą. Mažas vaikas ugdosi ir mokosi kiekvienoje situacijoje, tačiau dažnai tiksliai išsakyti tai, ką išgyvena ir jaučia, būna sudėtingiau dėl riboto žodyno. Todėl reikia laiko ir tėvų supratimo, kad skirtas dėmesys ir geranoriškas pokalbis su mažyliu sudarytų sąlygas pajusti, ką išgyvena vaikas, ir padėti išreikšti savo patirtį bei emocijas žodžiais - būtent bendraudami galime sukurti teigiamą santykį su vaiku. Be to, kai klausysitės vaiko, jis pamatys ir supras, kad jums rūpi ir yra svarbus. Bendravimas padeda stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir suaugusiaisiais, mažylį supančiais aplinkiniais žmonėmis.
Per dieną vaikas patiria įvairių įvykių, išgyvena visą spektrą emocijų. Kadangi jis ne visada žino, kaip tai, kas patirta išreikšti, jam reikia tėvų ir aplinkinių pagalbos. Kai klausomės mažylio ir sakome žodžius, apibūdiname, kaip jis jaučiasi, padedame pasijusti geriau. Tokiu būdu ugdomas saugumo jausmas. Jis jaučia, kad tai, ką jis patiria, yra normalu, ir palaipsniui mokosi geriau valdyti savo emocijas, elgesį, vienaip ar kitaip elgtis skirtingose situacijose, pažinti aplinką. Atviras ir sąžiningas bendravimas su vaiku gali turėti ilgalaikės naudos, nes vaikas įpranta pasakoti ką išgyvena, kaip jaučiasi. Tokie artimi santykiai sudaro prielaidas ateityje pasikalbėti apie svarbius dalykus, vykstančius vaiko gyvenime, taip pat aptarti rūpimus klausimus bet kuriomis rūpimomis temomis.
Kaip kalbėtis su skirtingo amžiaus vaikais?
Pradėkime nuo to, kad maždaug iki 3 metų amžiaus, vaikai labai daug dėmesio skiria savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja, nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir vaikas bus linkęs elgtis agresyviai. Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti. Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį.
Vis dėlto, ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Minėtina, kad šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kuriuo vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs. Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl siekiant padėti vaikui suprasti, ar siekiant pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis, vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumai. Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu.
7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius.
Kaip kurti gerą santykį su vaiku?
Šeimoje vaikas mokosi bendrauti, sužino pagrindines socialines taisykles. Namų aplinkoje formuojasi jo jausmų, emocijų pasaulis, nuostatos ir santykis su aplinka. Remiantis prevencijos teorijomis, pagrindinė sąlyga siekiant užkirsti kelią įvairioms problemoms ir negandoms, yra tėvų meilė ir ryšys su vaiku. Šiuo atveju reikia akcentuoti ne kiekybę, o kokybę: jei tėvai skiria valandą vaikui, tačiau visą laiką rėkia, verčia ruošti namų darbus, kritikuoja, tvarko kambarį - to negalima pavadinti bendravimu. Kokybiškas laiko leidimas - tai domėjimasis. Kai kalbamės su vaiku, norime sužinoti, ką jis galvoja, jaučia, apie ką fantazuoja, kokių rūpesčių turi. Tačiau dažnai pokalbiai su atžala virsta kvota. Jis turėtų būti bendras: kažką papasakoja tėvai, kažką -vaikai. Kalbantis nereikia ieškoti būdų, kaip pataisyti vaiko mąstymą ar elgesį. Šis procesas iš tiesų vyksta natūraliai: stebimas tėvų elgesio, mąstysenos pavyzdys.
Tėvai turėtų užsiimti veikla, kuri yra tinkama ir įdomi atitinkamo amžiaus vaikui. Jie turėtų žaisti su vaiku ir tas procesas turtų būti kokybiškas. Jam turi būti įdomu, linksma. Reikia įsijungti į žaidimą, tačiau vengti vadovauti, kritikuoti. Tai tėvai turi sekti paskui vaiką, būti su juo, domėtis jo veikla. Jei jam patinka ką nors konstruoti iš kaladėlių, nereikėtų versti piešti, tik todėl, kad tėvams atrodo, jog taip geriau lavinama ranka. O jei labiau patinka piešti - negrūsti jam kaladėlių, tik todėl, kad bendradarbių ir kaimynų vaikai jomis žaidžia.
Požymių, kad vaiku stinga bendravimo yra be galo daug. Vienas akivaizdžiausių - pasikeitęs elgesys. Vaikas gali pasidaryti nerimastingas, irzlus, atsiranda įvairių sveikatos sutrikimų. Vyresni vaikai atsiskiria. Daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Tokiu atveju, kai tėvai netikėtai atranda laiko, vaikas nenori jo leisti kartu. Jis paneigia ir atsisako to, ko jam reikia. Vaikams nuo daugelio psichologinių sunkumų geriausias vaistas - bendravimas su tėvais. Neabejoju, kad dauguma tėvų, nepaisant ypač didelio jų užimtumo, tai stengiasi daryti. Tačiau yra ir tokių situacijų, kur reikalinga specialistų pagalba tiek vaikams, tiek jų tėvams. Jei kyla sunkumų sprendžiant psichologines ar bendravimo problemas, svarbu neužsisklęsti ir ieškoti pagalbos.
Kasdieniai patarimai, padedantys vaikams atsiverti
Skirkite laiko ir sukurkite pokalbiui palankią aplinką. Pasirinkite laiką, kai esate laisvas, ir vietą, kur galėsite netrukdomi kalbėtis. Bendravimas su vaiku bus lengvesnis, jei jis pajus, kad jūs skiriate vaikui visą savo dėmesį. Taigi atsisakykite dvigubų užduočių, pavyzdžiui, neskaitykite elektroninių laiškų ar nedarykite kito pašalinio darbo, kol vaikas su jumis kalba. Jis turėtų jausti, kad skiriate visą dėmesį tik jam ir jo situacijai aptarti. Pasirinkite laiką, kai jūsų vaikas galės ir norės kalbėtis. Jūsų mažylis gali nenorėti kalbėtis, jei yra susikoncentravęs į žaidimą ar kitą dominančią veiklą. Po vakarienės ar grįžus iš ugdymo įstaigos dažnai yra tinkamas laikas skirti dėmesio ir pasikalbėti. Svarbu, kad vaikas matytų kalbančiojo akis, žvilgsnį, malonų nusiteikimą, geranorišką šypseną, todėl stenkitės būti jo akių lygyje. Padarykite vaikui ką nors malonaus, kas sukurtų jaukią atmosferą, atpalaiduotų ir paskatintų diskusijas. Kai vaikas kalba, išklausykite jį iki pabaigos. Skirkite visą dėmesį, kad suprastumėte, ką jums sako. Taip pat leiskite įgyvendinti savo idėją, net jei nesutinkate su tuo, ką jis sako. Vėliau galite paaiškinti savo požiūrį. Įsitikinkite, kad suprantate, ką vaikas bando jums pasakyti. Pavyzdžiui, galite performuluoti tai, ką jis sako, savo žodžiais arba užduoti jam klausimų. Jei vaikas išgyvena liūdesį ar nusivylimą, parodykite jam, kad klausotės, žodžiais išreikšdami jo jausmus. Pabandykite apibūdinti tai, ką jis matė: „Sesė paėmė tavo žaislą. Matau, kad tave tai nuliūdino.“ „Ar tu liūdi dėl to, kad mes nėjome į parką dėl lietaus?“ Kai įvardijate jų emocijas, jūsų vaikas jaučiasi paguostas. Jis taip pat palaipsniui mokosi suprasti, ką jaučia. Atkreipkite dėmesį į neverbalinį vaiko elgesį. Savo požiūriu ir veiksmais vaikas siunčia žinutes, kurios gali padėti geriau jį suprasti. Taigi, jei mažylis yra irzlesnis nei įprastai, tai gali būti ženklas, kad kažkas jį jaudina. Jei atrodytų, kad vaikui pokalbis nepatinka, galite pamėginti kalbėtis kartu žaisdami mažylį dominantį žaidimą ar drauge pasivaikščiodami. Venkite kalbėti su vaiku peikdami jį ar apibendrindami situacijas tokiais žodžiais kaip „visada“ arba „niekada“. Atlikite ruošos šeimoje veiklą kartu su vaiku, kalbėkite apie tai, ką darote. Tokios veiklos metu vaikas jausis esąs svarbus asmuo šeimoje. Tuomet jis norės daugiau kalbėtis su jumis.
Tad nepamirškime, kad kalbėjimas padeda vaikui išreikšti susikaupusias emocijas, patirtus dienos įvykius, o nuolatinis bendravimas ugdo įprotį būti atviru kalbant su tėvais bet kuriomis temomis. Toks vaiko atvirumas jūsų atžvilgiu palengvins tiek kasdienybėje, tiek sprendžiant sudėtingesnes situacijas ateityje.
Kaip teisingai drausminti vaiką?
Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai - tai žodžiai „ne” ir „negalima”. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam “negalima” skirti tris „galima”. Pavyzdžiui.: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego, ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus”. Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą. Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas. Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!”. Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima)”.
Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja.
Štai keletas patarimų, kaip geriau komunikuoti drausminant: Jei nuolat vaikui kartosite „ne“, jis tiesiog išjungs savo ausis, Jūsų žodžiams. Todėl labai svarbu yra turėti realistinius reikalavimus ir draudimus vaikui. Daug aiškiau tėvams tampa, kai jie susidėlioja sau trijų lygių ribas vaikui: pirmas lygis yra, ko niekada neleisite savo vaikui ir visada reaguosite griežtai ir aiškiai sakydami „NE“; antras lygis yra tai, dėl ko su vaiku derėsitės ir kartais jam nusileisite; trečias lygis - tai, kas Jums nėra svarbu ir Jūs leidžiate spręsti vaikui. Užmegzkite akių kontaktą. Tam gali prireikti atsitūpti ar atsisėsti. Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Paprasto prašymo nepaverskite penkių minučių paskaita ar moralu, pavyzdžiui, sakykite „Padėk puoduką į kriauklę“, o ne „Kiek galima tau kartoti ir kartoti, kad kai pavalgai indus reikia sudėti į kriauklę. Visai negerbi mano darbo…“. Įsitikinkite, kad vaikas Jus suprato. Labai dažnai vaikai tiesiog pamiršta paliepimus ir pamokymus arba ne iki galo būna įsiklausę ir supratę, todėl vertinga yra paprašyti, kad vaikas pakartotų, ką jis turi padaryti. Suteikti galimybę rinktis, pvz.: „ar eisi valytis dantis dabar ar už vienos minutės“. Taip vaikas jausis labiau motyvuotas ir galintis kontroliuoti savo gyvenimą. Prieš pradėdami kritikuoti ar drausminti iš pradžių tiesiog pasakykite kokia yra situacija, pvz.: „Tavo žaislai mėtosi ant grindų“; „Man atrodo atėjo laikas daryti namų darbus“. Vietoje neiginio naudokite teiginį, t. y. vietoj to ko nedaryti, sakykite ką vaikas turėtų daryti. Vietoj to, kad „nebėk“, sakykite „stok“; vietoj “nešiukšlink kambaryje”, sakykite “šiukšle mesk į šiukšlių dėžę. Pasitelkite „Aš kalbą“, t.y. sakinius pradėkite nuo pokalbio apie save, o ne vaiko kaltinimo. Tarkim vietoje “Tu visada išmėtai savo daiktus”, sakykite “Man nepatinka, kai daiktai visur mėtosi”.