Apsidairykite aplinkui. Kokios spalvos šiandien dangus? Kokių spalvų yra jūsų drabužiai, kuriuos vilkite? Kokios spalvos jūsų akys? Automobilis? Pietūs lėkštėje? Kiekvieną akimirką esame apsupti gausybės spalvų ir atspalvių. Objektai, kuriuos matome perteikia kokią nors spalvą. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip spalvos yra susijusios su pagrindinėmis emocijomis, remiantis moksliniais tyrimais ir kultūriniais aspektais.
Spalvų suvokimo įvairovė
„Žmonės labai įvairiai skirsto spalvas. Anglų kalba turi vienuolika žodžių, kurie nusako pagrindines spalvas: juoda, balta, raudona, geltona, žalia, mėlyna, purpurinė, ruda, pilka, oranžinė ir rožinė. Tačiau kitose kalbose viskas kitaip. Rusai turi du žodžius mėlynai spalvai pavadinti: goluboi - šviesiai mėlyna, ir sinyj - tamsiai mėlyna, ir laiko jas visiškai skirtingomis spalvomis. Vakarų Afrikos tivų tauta turi tik tris pagrindinius spalvų terminus: juodą, baltą, raudoną, ir yra kelios bendruomenės, kurios visiškai neturi chromatinių terminų, kaip šiaurės Australijoje gyvenanti burara gentis, kuri dalija spalvinę gamą į gungaltja (šviesu arba ryšku) ir gundja (tamsu arba blanku). Spalvų žodynas, kaip ir spalvų reikšmė, yra kultūros reiškinys - tai lemia kontekstas. Visuomenės paprastai įvardija tik tas spalvas, kurios joms atrodo svarbios. Actekai buvo garsūs žemdirbiai, tad turėjo daugiau nei tuziną žodžių žaliai spalvai apibūdinti. Etiopijoje gyvenantys mursių piemenys turi vienuolika žodžių, kaip apibūdinti karves, ir tai vienintelis jų spalvinis terminas.
Aišku viena: spalva ne tik paviršiaus dekoras. Ji giliai įsilieja į mūsų gyvenimą, pripildo mūsų žodžius, mintis ir jausmus, priklauso plačiam mūsų rūšies kuriamam reikšmių tinklui. Tūkstantmečius spalvą naudojome kaip universalią kalbą perduoti pačioms svarbiausioms idėjoms: kaip gyventi ir mylėti, ką garbinti, o ko bijoti, kas esame ir kam priklausome. Galbūt spalva netgi svarbiausia prasmės nešėja, nes kalba mums taip tiesiai ir gyvu balsu. Tačiau spalva ne tik perduoda reikšmę, ji kuria patį kontekstą, kuriame egzistuoja tos reikšmės. Svyruodama tarp gamtos ir kultūros, patyrimo ir supratimo, ji yra mūsų ryšio su pasauliu mediatorius. Spalva yra amžinoji prizmė, pro kurią matome žmones, vietos objektus, taip pat suvokiame, ką apie juos galvojame ir ką jiems jaučiame.
Spalvų reikšmės knygoje „Pasaulis pagal spalvą“
Knygoje „Pasaulis pagal spalvą“ James Fox gvildena daugeliui negirdėtas, tačiau nepaprastai svarbias ir stulbinančias įdomybes apie mūsų ryšį su spalvomis. Autorius analizuoja, kaip ir kodėl įvairūs istoriniai įvykiai darė įtaką spalvų interpretavimo kismui, ką jos atskleidė apie spalvų kūrėjus. Ši knyga parašyta laikantis Aristotelio pirminių spalvų sekos: juoda, raudona, geltona, mėlyna, balta, purpurinė ir žalia.
Purpurinė spalva: istorija ir reikšmės
Purpuras yra spalvos chameleonas. Raudonos ir mėlynos mišinys, jis susiformuoja, kai sueina du spektro kraštutinumai. Todėl tai universaliausia paletės spalva: ji gali pereiti nuo įvairių raudonumo iki visų mėlynų atspalvių, bet visuomet išliks purpuras. Ji gali būti šviesi ir tamsi, karšta ir šalta, kovinga ir rami, - o kartais visa ši įvairovė vienu metu. Bet nors atspalvių įvairovė ir gausi, purpuras retai matomas gamtoje. Tik keli organiniai elementai gali sėkmingai išlaikyti tą trapų balansą: atspindėdami trumpąsias ir ilgąsias ultravioletines šviesos bangas absorbuoti nedidelį jų diapazoną. Ši spalva labiausiai siejama su mūsų pastangomis ją išgauti.
Taip pat skaitykite: Svarbiausios psichologijos sąvokos
Ypač reta natūrali purpuro spalva vertė žmones ieškoti gamybos metodų ir juos vystyti, o išgautus dažiklius pridengti paslapties ir prabangos aura. Per visą žmonijos istoriją labiausiai vertinama purpurinė spalva buvo tokia nuostabi, kad aplink ją buvo kuriamos civilizacijos. Tyro (dabartinis Suras Libane) purpuras pradėtas gaminti Sirijos Finikijos pakrantėse jau nuo XV a. pr. Kr. Jis buvo taip tapatinamas su vieta, kad gali būti, jog regionų pavadinimai - Kanaanas ir Finikija - senąja Mesopotamijos kalba galėjo reikšti „purpuro šalis“. Dažai buvo gaminami iš kiaukutinių gyvių grupės, pirmiausia iš Hexaplex trunculus ir Bolinas brandaris. Moliuskų kiautai būdavo sutrinami, o žiauninė liauka, išskirianti nedidelį kiekį toksiškų gleivių, ištraukiama. Pasak visų pasakojimų, proceso metu sklisdavo nepakenčiama smarvė - supuvusios mėsos ir į česnako panašaus dvoko mišinys, - bet taip būdavo sukuriamas nuostabių spalvų spektras, pradedant dangaus mėlynumo ir baigiant ryškiai raudona. Tačiau visų trokštamiausia buvo ryški purpurinė, kurią Plinijus lygino su „tamsia rože“, „sukrešėjusiu krauju“ ir „tamsos spalva“. Purpuro gamyba buvo sunki ir intensyvi: vienam dažų gramui reikėjo 9-10 tūkstančių moliuskų. Tad produktas buvo neįtikėtinai brangus.
Romos imperatoriaus Diokleciano 301 m. Vienintelis sąraše, prilygęs tokiai astronominei sumai, buvo „pirmos klasės“ liūtas patinas. Pažvelkime į šiuos stulbinamus skaičius iš kitos perspektyvos: tipinis IV a. Artimuosiuose Rytuose turtingieji ir galingieji vilkėjo Tyro purpurą jau nuo XIV a. pr. Kr., vėliau jis paplito Persijoje ir Graikijoje. Statuso manijos apsėstiems romėnams tai buvo aukščiausios mados viršūnė, nes spalvos kiekis ir kokybė nurodydavo asmens rangą. Paprasti miestiečiai turėdavo pasitenkinti šviesiai balta toga pura, magistratai ir aukštieji kunigai vilkėjo purpuru apkraštuotomis toga praetexta, raitelių rūbai buvo puošiami siaura purpuro juostele (angustus clavus), senatoriams buvo leidžiama vilkėti plačias purpuro juostas (latus clavus), o garsiems generolams ir imperatoriams buvo suteikiama purpurinė toga picta. Romėnus užvaldęs purpuro pomėgis buvo toks didelis - Plinijus vadino tai beprotiška aistra, - kad valdžia buvo priversta imtis reguliavimo. Rytinėje imperijos dalyje, žinomoje kaip Bizantija, spalva buvo pervadinta į imperinę, arba karališkąjį purpurą, ir tapo išskirtine imperatoriaus spalva. Teodosijaus II valdymo metais (408-450) bet kas, gaminantis, perkantis, vilkintis ar net turintis purpuro gaminius, galėjo būti apkaltintas išdavyste - nusikaltimu, už kurį galima sulaukti mirties bausmės. Tačiau imperinės purpuro konotacijos neapsiribojo vien tik šilku. Bizantijos valdovai taip pat pavydžiai savinosi purpurinį marmurą: jų vaikai gimdavo Konstantinopolio imperatoriaus Didžiųjų Rūmų tam skirtame kambaryje, kuris visas buvo dekoruotas porfyru (gr. porphyra - „purpuras“). Nuo X a.
Plačiai naudojamo Tyro purpuro gamyba baigėsi žlugus Konstantinopoliui, 1453 m., netrukus prapuolė ir receptas. Tačiau asociacijos su spalva liko. Vėlesniais amžiais gaminys įgijo kone legendinį statusą, o sukurtas ryšys su prabanga gyvas ir šiandien. Kalbant apie rašytojo „rožinę prozą“ (purple prose) ar sportininko „purpuro poziciją“ (purple patch) nurodoma - nors ir nesąmoningai - į prabangius dažus, kurie nebegaminami jau daugiau nei šešis šimtus metų. Tačiau XIX a.
Vaizdo elementai, emocijos ir suvokimas
Yra daug rekomendacijų, kokias spalvas reikia naudoti, bet užmirštama, kad būtina atsižvelgti į kitus vaizdo elementus, sako psichologijos mokslų daktaras Arvydas Kuzinas. „Atrodo, mėlyna spalva turėtų atpalaiduoti, bet svarbu, kokioje geometrinėje formoje ji pateikta. Pavyzdžiui, turime apvalų stalą: apvali forma sukelia malonesnes emocijas, tokiu atveju mėlyna spalva, tikėtina, sukels malonias emocijas. Mykolo Romerio dėstytojo teigimu, skirtingos spalvos pakeičia ir tai, kaip mes vertiname vaizdą. Kai sužvarbęs žmogus buvo rodomas mėlyno atspalvio nuotraukoje, studentams vaizdas asocijavosi su šalčiu ir ledu.
Tyrimai apie vaizdo elementų ir emocijų ryšį
Svarbu tai, kad mus supančius vaizdus sudaro spalvos, forma, turinys. Taip pat vaizdą gali sudaryti ir daugybė kitų elementų, tarkim, kažkoks pasisukimas, pakreipimas, blizgesys, tekstūra ir pan. Bet būtent spalvos, turinio ir formos ypatumas tas, kad jie pastebimi nepriklausomai nuo to, ar tai statiškas vaizdas (pvz., nuotrauka), ar judantis (pvz., filmas). Pagrindinis pasirinkimo kriterijus ir buvo tas, kad jie pastebimi didžiausioje vaizdų įvairovėje. Emocijos žmonių elgesiui daro labai didelę įtaką. Turint omenyje, kad žmogus paprastai būna įvairioje aplinkoje, labai svarbu, kaip ta aplinka mus paveiks.
Taip pat skaitykite: Emocijų valdymas
Atsakymų, kaip skiriasi pavienių elementų ir visumos suvokimas, vieni pirmųjų ieškojo geštaltinės psichologijos atstovai. Galbūt teko girdėti sąvoką, kad visuma yra daugiau negu atskirų elementų suma. Būtent tai yra geštaltinės psichologijos atstovų pagrindinis teiginys. Jie stengėsi suprasti, kodėl visuma skiriasi nuo tų elementų ir kas tą visumą sudaro. Žmogui labai sunku suvokti kažkokį atskirą elementą. Jis vis tiek automatiškai linkęs juos grupuoti į visumą. Tai ir buvo geštaltinės psichologijos pagrindas. Kadangi mano darbas susijęs su tais deriniais, jame irgi galima rasti geštaltinės psichologijos ryšių. Be to, netgi Aristotelio, Platono darbuose galima atrasti geštaltinės psichologijos užuomazgų.
Pagrindinis dalykas mano darbe tas, kad vaizdo sukeliamos emocijos priklauso nuo to, kaip tą vaizdą sudarantys elementai dera tarpusavyje. Jei mums atrodo, kad elementai tarpusavyje dera, tas vaizdas mums sukels malonesnes emocijas. Tai susiję su pagrindiniu geštaltistų nagrinėjimu, kas yra visuma, kaip elementai sudaro visumą. Tačiau darbe rėmiausi ne vien geštaltine psichologija. Didelį dėmesį skiriu būtent patirties vaidmeniui - aiškinimui, kodėl tie vaizdo elementai sukelia emocijas. Turbūt geriausias pastebėjimas - juoda spalva. Įvairūs tyrimai rodo, kad juoda spalva sukelia neigiamas emocijas, o vienas iš aiškinimų galėtų būti tas, kad juoda spalva tikrai susijusi su daug negerų dalykų, tarkim, anglimi, gedulu.
Tyrimų metodologija ir rezultatai
Darbą sudarė keli tyrimai. Pirmo tyrimo pagrindinis tikslas - palyginti, ar skiriasi emocijos, kurias subjektyviai nurodo pats tiriamasis, nuo tų, kokias rodo jo organizmas. Pavyzdžiui, tiriamiesiems buvo rodomi įvairūs vaizdai. Tada surinkti duomenys, kaip jiems subjektyviai atrodė, kokios emocijos kyla, ir atsakymai palyginti su fiziologinėmis reakcijomis. Įdomu, kad buvo nustatyta tam tikrų skirtumų. Nors kai kuriais atvejais subjektyvios ir fiziologinės reakcijos sutapo, buvo ir nesutapimų. Parodžius nuotrauką, aparatūra buvo fiksuojama, kaip keičiasi vyzdžio dydis, nes tai susiję su sužadinimo aspektu (kiek stiprios kyla emocijos). Jei vyzdys padidėja, galima daryti išvadą, kad žmogui kyla stiprios emocijos - organizmas yra sužadintas, dėl to vaizdas jam daro didesnę įtaką negu tada, kai vyzdys yra mažas. Tik problema buvo ta, kad kai kuriais atvejais iškildavo nesutapimų, pvz., kalbant apie pilką spalvą. Kitaip tariant - nuotraukos turinio manipuliacija. Pvz., buvo lyginama nespalvota ir spalvota (tarkim, raudono atspalvio) nuotrauka. Vyzdys rodė, kad stebėdamas nespalvotą nuotrauką žmogus susižadina stipriau, negu stebėdamas raudono atspalvio nuotrauką.
Antru tyrimu siekta patikrinti, ar tinkamai parinkti dirgikliai, nes jei buvo parenkami remiantis labai populiaria vaizdų sistema, sudaryta JAV. Todėl reikėjo patikrinti, ar ją galima pritaikyti lietuviams. Rezultatai parodė, kad atitikimas yra: jei amerikiečiai kažkokį vaizdą vertina kaip teigiamą, ir lietuviai linkę vertinti taip pat. Ir atvirkščiai. Tik labai įdomus pastebėjimas -amerikiečiams tie vaizdai sukeldavo labai malonias arba labai nemalonias emocijas, o lietuviai būdavo nuosaikesni. Jų atsakymai daugiausia svyruodavo apie vidurkį: šiek tiek malonesnes, šiek tiek nemalonesnes.
Trečio tyrimo reikėjo norint surinkti duomenis apie vaizdų sukeliamas asociacijas. Buvo mėginama palyginti, kokias asociacijas sukelia, pvz., raudona spalva. Taip surinkti duomenys ir apie paprastas spalvas, ir apie nuotraukas. Nuotraukos buvo kelių atspalvių, pvz., nespalvotos, raudono atspalvio ir mėlyno atspalvio, o jų turinys vienodas. Buvo labai įdomu, kad, kai rodomas nuo šalčio sužvarbęs žmogus, nes ten sninga, o nuotrauka yra mėlyno atspalvio, kyla daug daugiau asociacijų apie šaltį, ledą ir pan. Tačiau, rodant tą žmogų raudono atspalvio nuotraukoje, tiriamieji buvo linkę minėti tokius dalykus, kaip šiluma, ir mažiau kalbėjo apie šaltį.
Taip pat skaitykite: Psichoterapijos apžvalga
Per pirmą etapą buvo įvertintos įvairių nuotraukų sukeliamos emocijos. Buvo 16 skirtingų turinių. Pvz., vienoje nuotraukoje pavaizduotas miškas, kitoje - miestas. Labai svarbus aspektas, kad tos nuotraukos buvo konvertuotos į tris versijas: raudoną, žalią ir nespalvotą. Tada buvo įvertinta, kokias emocijas sukelia tų visų manipuliacijų dirgikliai. Dar vienu tyrimu, kurį galima pavadinti didžiausiu, buvo siekiama išsiaiškinti kelis pagrindinius mechanizmus, kodėl tie vaizdo elementai daro įtaką toms emocijoms. Viena vertus, tai buvo anksčiau minėto tyrimo tęsinys - ryšys tarp derėjimo ir malonumo buvo patvirtintas. Kitas dalykas - buvo siekiama patikrinti patirties įtaką vaizdo elementų sukeliamoms emocijoms. Pvz., surenkami duomenys, kokias emocijas sukelia žalia spalva. Antras žingsnis - prieš tą žalią spalvą pateikiama neigiamo turinio nuotrauka. Trečias žingsnis - dar kartą pažiūrima, kokias emocijas sukelia žalia spalva, ir tikrinama, ar antrame žingsnyje buvęs neigiamos nuotraukos rodymas pakeitė žalios spalvos vertinimą. Paaiškėjo, kad taip.
Visų pirma pavieniai elementai daro įtaką, pvz., žalia spalva sukelia malonesnes emocines reakcijas negu raudona, apskritimas - malonesnes nei trikampis. Taigi skirtingas turinys sukelia skirtingas emocines reakcijas. Dar labai svarbu, kad pavienių elementų sąveika daro įtaką emocinėms reakcijoms. Atrodo, mėlyna spalva turėtų atpalaiduoti, nes ji labai rami ir graži, bet iškart kyla klausimas, kokioje geometrinėje formoje ji pateikta. Pavyzdžiui, turime apvalų stalą: apvali forma sukelia malonesnes emocijas, tokiu atveju mėlyna spalva, tikėtina, sukels malonias emocijas. Čia kyla problema - yra daug įvairių rekomendacijų, kokias spalvas reikia naudoti („naudokite mėlyną spalvą, jei norite atsipalaiduoti“), bet užmirštama, kad labai svarbu atsižvelgti į kitus vaizdo elementus.
Emocijos, vaikai ir tėvai
Per karantiną, kai internetu vedžiau emocijų dirbtuves vaikams su įvairiomis bibliotekomis, viena biblioteka subūrė užsiėmimui keturias ketvirtokų klases. Kiekvienai pasiūliau pasirinkti po vieną emociją ir surašyti, ką jie daro, kai ją jaučia. Paskui kartu galvojome, ką galėtume daryti kitaip: ką daryti, kai pyksti ir spjaudaisi arba kai džiaugiesi ir lakstai po namus. Tai buvo smagus valandą trukęs užsiėmimas. Taip, mūsų elgesys patiriant stiprias emocijas dažnai būna neapgalvotas - ne visada priimtinas, per greitai išreiškiamas. Mat emocija suteikia daug energijos, priklausomai nuo jos intensyvumo. Todėl ir nusprendžiau tai paaiškinti vaikams - 6-11 metų amžiaus, kurie jau moka skaityti, bet kuriems vis dar labai svarbus vaizdas. Svarbu, kad vaikai pradėtų suprasti: emocija turi paskirtį, intensyvumą ir energiją. Ta energija verčia ją išreikšti. Tik klausimas - kaip? Dažnai susiduriu su suaugusiaisiais - tėvais ar mokytojais, kurie ir patys iki šiol nežino šių dalykų. Jie vis dar dalija emocijas į geras ir blogas, mano, kad ne visas reikia jausti ar reikšti. Tačiau esmė - ne pačios emocijos, o tai, kaip mes su jomis elgiamės.
Vaikai labai jautriai skenuoja suaugusiųjų emocijas. Esu pati sau išsiaiškinusi vieną svarbų dalyką: vaikai iki pilnametystės iš esmės gyvena tėvų gyvenimą. Jie sugeria tėvų emocijas, perima jas, o tada - išreiškia. Vaikai labai dažnai atveda savo tėvus pas mane. Tėvai už tai turėtų dėkoti. Vaikai tampa veidrodžiu, parodančiu, ką suaugusieji patys slopina. Tėvai emocijas dažnai slepia, o vaikai jas išreiškia.
Manau, kad visiems. Pirmiausia - vaikams, nes mano tikslas buvo, kad apie emocijas jie sužinotų dar būdami mažesni ir kad vėliau viskas būtų paprasčiau.
Knygos vaikams apie emocijas
Šios mažos knygelės yra po 28-30 puslapių, sukurtos kaip komiksai. Fėja buvo dvylikos metų, kai apie jas pradėjau galvoti. Tuo metu ji labai domėjosi japoniškomis mangomis - komiksais, kurie dažnai būna išversti ir skaitomi iš kitos pusės. Kalbėjausi su ja, kaip ir su kitais vaikais, apie emocijas, apie tai, ką vėliau perkėliau į knygeles. Ji man sakė: „Mama, padaryk taip, kad būtų nupiešta. Prancūzijoje, kur gyvenu, komiksų - Bande Dessinée - kultūra labai stipri. Čia net Prancūzijos istorija išleista kaip storas komiksas. Knygeles iliustravo dailininkas Vaidas Šukys. Jis puikiai suprato mano idėją, o man tai buvo labai svarbu, nes jis pats išmano psichoterapiją.
Emocijų universalumas ir kultūriniai skirtumai
Lietuvoje dažnai sakome, kad esame kitokie nei kiti pasaulio piliečiai. Ne, tikrai negalioja. Kurį laiką dirbau Šveicarijoje, psichiatrijos ligoninės jaunimo skyriuje. Ten - labai tarptautinė aplinka, įvairių tautybių žmonės. Visų emocijos - tokios pačios. Skiriasi kalba, kultūra, galbūt emocijų raiška, bet esmė - universali.
Mums vaikystėje niekas neleisdavo rodyti liūdesio, stipresnių emocijų. Tarsi jų parodyti būtų negalima. Panašiai - sistemos visur gana panašios, per daug struktūruotos. Tačiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur dabar gyvenu, viskas labiau orientuota į tai, kaip jautiesi. Žmonės nuolat klausia: „Kaip sekasi?“. Kai atvykome, viena mano dukra, turinti autizmo spektro bruožų, nelabai rodė emocijas veidu. Buvo uždara, rami. Jai tai buvo sunku, nes visi vis klausinėjo: „Ar tau viskas gerai?“. Ji man sakydavo: „Mama, kodėl jie prie manęs lenda? Man viskas gerai.“ Sakiau: „Tai pasakyk jiems.“ Tačiau jie vis tiek klausdavo. Jai buvo keista - tarsi turėtum parodyti kaip nors išoriškai, jog įtikintum, kad viskas gerai.
Kaip priimti stiprias vaiko emocijas
Kaip tėvams priimti vaiką, kuris grįžęs namo sprogsta nuo labai stiprių emocijų? Taip, ir tai labai svarbu. Ši tema - labai gili. Iš savo darbo su šeimomis patirties žinau, kad kartais šeimos tampa hipersocialios. Todėl, mano manymu, būtina turėti bent šiek tiek skirtingas taisykles namuose ir visuomenėje. Jei namuose galioja tie patys reikalavimai kaip mokykloje - vaikui per sunku. Septyniolika metų dirbau vaikų ligoninėje ir mačiau, kad vaikai į jas patenka ne tik dėl medicininių priežasčių, bet ir tiesiog… pailsėti. Juk ir mokykloje, ir namuose iš jų reikalaujama to paties - būti tvarkingiems, susitvardžiusiems, nuolat kažką atitikti. O juk namai turi būti vieta, kur gali atsipalaiduoti.
Taip. Šeimos taisykles. Pavyzdžiui, kad namuose galima būti liūdnam. Galima verkti. Galima pykti. Mes turime tokią taisyklę: „Galima dalytis viskuo, išskyrus blogas idėjas.“ Galima sugalvoti savų, galima pasidairyti internete, - svarbu, kad jos tiktų būtent jūsų šeimai. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti visų ribų ar moralės normų. Tačiau labai svarbu leisti emocijai būti. Juk emocijos turi energiją, kurią galima nukreipti į gerus dalykus: sportą, kūrybą, net paprasčiausią tvarkymąsi.
Kaip tėvams suprasti, koks jų vaikas būna kitur? Kartais juk atrodo - viskas gerai: grįžta iš mokyklos linksmas, pažymiai geri, elgesys geras. Tačiau ar tikrai tai reiškia, kad jam gerai? Taip, pažymiai dažnai tampa standartiniu gerovės įrodymu. Tačiau dažniausiai vaikai mokykloje stengiasi atitikti reikalavimus - būti geri, prisitaikę. Didžioji dauguma vaikų mokykloje geri, o namuose parodo šešėlinę pusę. Yra labai klasikinis pavyzdys iš ikimokyklinio amžiaus: vaikas visą dieną ramiai būna darželyje, o vos tik pamato atėjusį tėvą ar mamą - pradeda verkti, krinta ant žemės, prasideda isterija. Nes namai - saugi vieta.
Pirmiausia - pasirūpinti savimi. Tėvystė ir motinystė - beprotiškai sunkus darbas. Kad galėtum atlaikyti vaiko emocijas, pats turi būti bent šiek tiek ramus. Gamta išmintinga - ji pradžioje duoda mums mažus vaikus su mažesnėmis emocijomis. Tai treniruotė. Jei to laikotarpio nepereini kartu, netreniruoji savęs, tai paauglystėje, kai emocijų tankas jau važiuoja visu greičiu, tave tiesiog parbloškia. Todėl labai svarbu būti su vaiku nuo pat pradžių, išmokti išbūti šalia emocijų.
Pagrindinės emocijos ir jų paskirtis
Kaip tos keturios emocijos: baimė, pyktis, liūdesys ir džiaugsmas - turėtų veikti? Tai pagrindinės emocijos - kaip pagrindinės spalvos. Tik spalvos turi atspalvių, o emocijos - intensyvumą. Tačiau daug emocijų tą paskirtį praranda. Kartais jos būna per silpnos, kad suveiktų, kartais - per stiprios, kad padėtų. Tada jos ima trukdyti ir mes jas imame vadinti blogomis ar neigiamomis. Pavyzdžiui, jei jaučiu pyktį, kurio paskirtis - apsaugoti, bet pykstu labai smarkiai ar esu vos susierzinusi ir tai trukdo man ar kitiems, vadinasi, emocijos intensyvumas netinkamas. Tada svarbu paklausti savęs: „Ar man tikrai gresia pavojus?“. Jei ne, reikia intensyvumą mažinti - panaudoti energiją sąmoningai.
Emocionalesni, atviresni, nuoširdesni. Labiau gebantys išreikšti tai, ką jaučiame. Kai vedu seminarus - tiek gyvai, tiek nuotoliu, visada dalijuosi ne patarimais, o idėjomis. Viena jų: mokykitės reikšti emocijas taip, kad patiktumėte sau. Būtent tam ir skirti šie „Elgesio vadovai“ - kad žmogus turėtų pasirinkimą. Jei elgiuosi taip, kad nepatinku nei sau, nei artimiesiems, vadinasi, yra ir kitų būdų. Per 33 metus su vaikais išmokau labai paprastą dalyką: jei sakai vaikui „nedaryk“, visada turi pasakyti ir ką daryti vietoj to.
Emocijos karo kontekste
Karas Ukrainoje yra itin aktuali tema Lietuvoje, kur didelė visuomenės dalis aktyviai įsitraukusi į šią krizę. Toks glaudus ryšys stebint karo įvykius skatina intensyvesnes emocijas, kurios paveikia kiekvieno kasdienį gyvenimą ir tarpusavio santykius. Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai, pasitelkdami lingvistinius ir žvilgsnio sekimo tyrimų metodus, vykdo projektą, skirtą analizuoti, kaip žmonės emociškai reaguoja į medijų turinį apie karo įvykius. R. Pastaruoju metu itin didelis dėmesys skiriamas emocinei karo konfliktų dimensijai. Ji pasakoja, kad tyrimą motyvavo tai, jog emocijos yra esminė žmogaus egzistencijos dalis, o jų ypač gausu kariniuose veiksmuose. O multimodalinės emocijų atpažinimo prieigos taikymas, t. y. „Internete anonimiškai pasisakantys asmenys gali sau leisti didesnę saviraiškos laisvę ir atviresnį emocijų atskleidimo lygį. Dėl to emocijas tampa lengviau tyrinėti komentaruose ir pasisakymuose socialinėse medijose“, - pastebi R. Žvilgsnio sekimo duomenys, pavyzdžiui, vyzdžio išsiplėtimas, fiksacijos trukmė, sakados (t. y. staigūs, didelės amplitudės akių šuoliai, skirti perkelti žvilgsnį nuo vieno dominančio objekto prie kito, informacijos tuo metu beveik neapdorojant), naudojami emocinių reakcijų tyrimuose. R. Kasperė teigia, kad tyrimo metu analizuojamos įvairios su karo tematika susijusios antraštės ir komentarai iš naujienų portalų ir socialinių medijų.
Tyrimai apie emocijas karo kontekste
Ji aiškina, kad žvilgsnio sekimo eksperimentams naudojami tekstiniai ir lingvistiniai duomenys, apimantys įrašus iš socialinių medijų bei antraštes iš tradicinės žiniasklaidos, susijusias su karu Ukrainoje: „Labai tikėtina, kad tiriamieji gali jautriai reaguoti į eksperimentui naudojamus tekstus, todėl būtina kruopščiai atrinkti medžiagą, vengiant aprašymų apie sužalojimus, patirtus dėl karo veiksmų. Šiuo metu rengiamasi eksperimento testavimui ir pilotavimui“, - dalijasi R. Tyrimą atliekanti KTU mokslininkė stažuotoja dr. Neigiamos emocijos, tokios kaip neapykanta, pasišlykštėjimas ir pyktis, pasižymi ypač intensyvia raiška. Gausu pavyzdžių, kai interneto vartotojai išreiškia norą atsikratyti ar net fiziškai susidoroti su neigiamų emocijų objektu. Pasak J. Kirejevos, multimodalinių duomenų analizė atskleidžia, kad emocijų „neapčiuopiamumas“ ir jų sudėtingumas reikalauja itin kruopštaus analizės instrumentų pasirinkimo. Vienas svarbiausių tolimesnių projekto etapų - žvilgsnio sekimo eksperimento, skirto emocijų atpažinimui, planavimas, kūrimas, vykdymas ir rezultatų analizė. KTU mokslininkų projektą „Emocinio atsako į medijų turinį apie karo įvykius analizė: lingvistinis ir žvilgsnio sekimo duomenų tyrimas“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba.
tags: #pagrindines #emocijos #splavom