Šiandien tėvai susiduria su įvairiais iššūkiais, vienas iš jų - tinkamai parengti vaikus suaugusiųjų amžiui, ypač perteikti tikrąją lytiškumo reikšmę. Ši problema nėra nauja, tačiau jos priežastys yra įvairios. Anksčiau šeimoje nebuvo aiškiai išreikšto lytinio auklėjimo, tačiau bendroji kultūra, persisunkusi pagarba vertybėms, padėjo apsaugoti ir išlaikyti pamatines vertybes.
Lytiškumo ugdymo iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje
Tradicinių modelių poveikiui sumenkus, vaikai neteko nedviprasmiškų ir teigiamų orientyrų, o tėvai nėra pasirengę tinkamiems atsakymams. Padėtį sunkina tiesos apie žmogų suvokimo sunkumas ir polinkis lytiškumą subanalinti. Visuomenė ir žiniasklaida per dažnai pateikia nuasmenintą, pramoginę ir pesimistinę informaciją, neatsižvelgdamos į vaikų bei jaunuolių brendimo ir ugdymo etapus, daro tai laisvės iškreiptos individualistinės sampratos poveikio sąlygomis bei aplinkoje be pamatinių gyvybės, žmogiškosios meilės ir šeimos vertybių.
Mokykla, plėtodama lytinio švietimo programas, dažnai pakeičia šeimą ir siekia tik informuoti, o kartais tai baigiasi sąžinės deformavimu. Patys tėvai dėl užduoties sunkumo ir pasirengimo stygiaus dažnai atsisako vykdyti savo pareigą šioje srityje arba perleidžia ją kitiems. Daug tėvų katalikų kreipiasi į Bažnyčią, prašydami gairių dėl vaikų auklėjimo, ypač vaikystės bei paauglystės laikotarpiais.
Bažnyčios atsakas į lytiškumo ugdymo iššūkius
Popiežiškoji šeimos taryba ne kartą buvo prašyta pateikti tėvams gaires šioje auklėjimo srityje. Bažnyčia, įsisąmoninusi tikinčiųjų bendruomenės „žmogiškumo patirtį“, siūlo pastoracinio pobūdžio gaires, pagrįstas išmintimi, sklindančia iš Viešpaties žodžio, ir vertybėmis, kuriomis švyti Bažnyčios mokymas. Ši pagalba susieta su esminėmis ištarmėmis dėl lytiškumo tiesos bei reikšmės ir perkelta į autentiškos bei turtingos antropologijos aplinką.
Bažnyčia remiasi tam tikromis neabejotinomis tiesomis: meilė, kurią maitina bei išreiškia vyro ir moters susitikimas, yra Dievo dovana; žmogus pašauktas meilei kaip įsikūnijusi dvasia, tai yra kaip siela ir kūnas, sudarantys vieningą asmenį; lytiškumas nėra vien biologiškas, bet susijęs su vidujiškiausiu asmens branduoliu; lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas ir pasiekia savo prasmės pilnatvę tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ir visuomenė: psichologo analizė
Atpirkimo požiūriu skaistumo dorybė skleidžiasi susivaldymo erdvėje ir turėtų būti suvokiama ne kaip suvaržymas, bet kaip gautos brangios bei dosnios dovanos, būtent meilės, skaidri išraiška ir sykiu atsidavimo, įgyvendinamo per kiekvieno ypatingą pašaukimą, apsauga. Skaistumas yra „dvasinė galia, gebanti ginti meilę nuo savanaudiškumo bei agresyvumo pavojų ir išskleisti ją iki galo“.
Skaistumo dorybės ugdymas suponuoja tėvų bendradarbiavimą, kaip ir susivaldymo, tvirtumo ir išmintingumo dorybių ugdymo atveju. Tėvai bendradarbiauja su Dievo kuriamąja galia ir gauna naujos atsakomybės dovaną - perteikti vaikams gyvą tikėjimo tiesą bei auklėti juos skiepijant Dievo ir artimo meilę. Tėvai turi teisę ir pareigą būti savo vaikų pirmutiniais ir pagrindiniais auklėtojais, tinkamai ir laiku supažindinti juos su santuokinės meilės kilnumu, uždaviniais ir įgyvendinimu.
Tėvų auklėjamasis darbas yra būtinas, nes dovanodami gyvybę tėvai dalyvauja kuriamojoje Dievo veikloje, o auklėdami jie yra jo pedagogikos dalininkai. Tėvai turėtų pasitikėti Dievo Kūrėjo ir Kristaus Atpirkėjo pagalba, prisimindami, kad Bažnyčia meldžiasi už juos. Kita vertus, tėvai, dovanoję ir svetingai sutikę gyvybę meilės aplinkoje, turi tokių auklėjimo galimybių, kokių neturi niekas kitas: jie neprilygstamai pažįsta savo vaikų nepakartojamą tapatybę ir iš patirties išmano tikrosios meilės paslaptis bei žino jos galimybes.
Žmogus, kaip Dievo paveikslas, yra sukurtas mylėti, o meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Asmeninei laisvei ir iš jos išplaukiančiam susivaldymui visą prasmę teikia atsidavimas bendraujant ir draugaujant su Dievu ir kitais. Žmogus pajėgus aukštesnei meilei, ne vien geidulingajai, draugystei ir aukojimuisi, pajėgus pripažinti bei mylėti asmenis dėl jų pačių. Tai meilė, galinti būti dosni; gėrio kitam asmeniui trokštama todėl, kad suvokiama, jog jis vertas mylėti. Tai meilė, gimdanti asmenų bendrystę, nes kiekvienas laiko kito gerovę savo gerove.
Žmogus pašauktas mylėti ir dovanoti save kūnu ir dvasia. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Dėl to žmogaus lytiškumas yra konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. Lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš jos būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų.
Taip pat skaitykite: Tyrimas apie rezidentų šeimų perdegimą
Žmogaus lytiškumas yra gėris, dalis sukurtosios dovanos, kurią Dievas matė esant „labai gerą“, kai sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą ir „kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“. Santykis tarp vyro ir moters yra iš pagrindų meilės santykis. Lytiškumas, nukreiptas, pakylėtas ir užbaigtas meilės, tampa tikrai žmogiškas. Tokiai meilei virtus tikrove santuokoje, atsidavimu per kūną išreiškiamas dovanos papildomumas bei visetas.
Dievo dovana turėtų būti tėvų ir vaikų krikščioniškosios sąžinės centre. Žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dar kartą dovanota. Santuokinė meilė kaip tobula dovana, būdinga šiai gyvenimo būklei, tampa tikrove tiktai atsiveriant ir dovanojant save kitam asmeniui. Dovanojimasis įprasmina ir pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą, prakilnų būdą atsiduoti vienam Dievui nepadalyta širdimi siekiant geriau tarnauti Bažnyčiai.
Pačią lytiškumo kaip tarpasmeninio santykio reikšmę reikia suvokti krikščioniškojo Apreiškimo šviesoje. Santuokoje įgyvendinama meilė apima ir sykiu pranoksta draugystę. Meilė tarp vyro ir moters tampa tikrove tada, kai jie kiekvienas pagal savo vyriškumą ir moteriškumą atsiduoda vienas kitam kaip visuma ir santuokine sandora įsteigia Dievo norėtąją asmenų bendruomenę vaikams pradėti, gimti ir augti. Šiai santuokinei meilei ir tiktai jai skirtas lytinis atsidavimas.
Priklausomybė nuo lošimų: psichologo įžvalgos
Psichologas Olegas Mackevičius atkreipia dėmesį į priklausomybės nuo lošimų problemą, kuri, anot jo, prasideda nuo smalsumo. Iš pradžių žmogus nori tik išbandyti pramogą, bet pamatęs, kad jam sekasi, ima tikėti, kad iš lošimo gali užsidirbti pinigų. Apetitas kyla bevalgant, todėl statymas po statymo ir žmogus tampa priklausomas. Didžiausios bėdos prasideda tada, kai fortūna nusisuka.
Nuolatinis lošimas vis tiek priveda prie palaimėjimų. Atsiranda daug išgąsčio, bandymas atstatyti tas praloštas sumas - atsilošti. Realybėje keičiasi mūsų smegenų darbas, susirado neuroninės jungtys su dopamino receptoriais, todėl tuo metu, kai žmogus lošia, jis pasitenkina. Vis dėlto pagrindinis lošimo tikslas nėra pinigai. Dažniausiai tai būdas pabėgti nuo kitų problemų, nes lošiant patiriamas malonumas laikinai užgniaužia vidinius sunkumus.
Taip pat skaitykite: Psichologo patarimai šeimai
Priklausomybė nesirenka žmogaus pagal jo amžių, išsilavinimą ar turtinę padėtį. Kai pralošiamos vis didesnės sumos pinigų, lošėjai ima ieškoti, iš kur jų gauti naujiems statymams, kad galėtų susigrąžinti prarastą sumą. Dėl to dažnai tokie asmenys yra linkę į ekonominius nusikaltimus, tokius kaip sukčiavimas, nelegalus daiktų pardavinėjimas, vagystės ir artimos aplinkos.
Būtinybė patenkinti savo poreikius taip aptemdo smegenis, kad lošiantysis nebesupranta, jog vagia. Reto lošiančiojo tikslas yra tikslingai apvogti savo artimąjį, jį nuskriausti. Jie dažniausiai tą slepia po žodžiu „paimti“ arba „pasiskolinti“, turėdami stiprų tikėjimą pinigus grąžinti. Kai asmuo tampa priklausomas, jo patirti laimėjimai yra tarsi švyturys, teigiantis, kad jis gali laimėti. Žmogus tiek tuo įtiki, kad racionaliai neįvertina savo galimybių. Tuomet kinta moralinės vertybės.
Neatsiejama lošėjo gyvenimo dalimi tampa melas. Žmogus meluoja draugams, kolegoms, artimiesiems, dažniausiai pateikdamas skirtingas versijas. Vis dėlto ir šiuo atveju melas nėra įrankis įskaudinti kitus - tai savotiška apsaugos forma, kad sužinoję tiesą aplinkiniai žmogaus neatstumtų. Lošiantieji, kaip ir dauguma kitų asmenų, bijo būti atstumti, todėl pradeda slėpti, meluoti. Melas yra amoralu, bet tai gynybos mechanizmas, kad žmogus nepatirtų pasekmių - kad jo nenuvertintų, neišstumtų ir sociumo, o ne tam, kad išnaudotų ir apgautų savo artimąjį.
Nuo lošimų priklausomas žmogus apgaudinėja kitus, nes bijo, kad sužinoję tiesą aplinkiniai jį vadins kvailiu, pradės moralizuoti. Mat dažniausiai artimieji kelia ultimatumus neįsigilindami, dėl kokių priežasčių žmogus pradėjo lošti. Vienas iš pagrindinių klaidų, kurias daro artimieji, - bandymas išspręsti lošiančiojo finansines problemas, pamirštant apie jo vidinę būseną.
Nelošimas nereiškia, kad problema išspręsta - liga niekur nedingo, ji tik laukia, kol sumažės vidinės įtampos ir bus padengtos skolos. Tuomet, tikėtina, žmogus atkris. Dėl to būtina konsultuotis su specialistais ir motyvuoti lošėją pačiam kreiptis pagalbos. Lošime kritinio mąstymo nebelieka, vyksta tik poreikių tenkinimas - tenkiname savo psichiką nesuprasdami, kodėl ir ką darome. Dėl nuolatinės įtampos lošėjams būdingi psichosomatiniai sutrikimai: skaudanti galva, pakilęs kraujospūdis, pykinimas, sutrikęs miegas. Tie, kurių priklausomybė yra pažengusi, kenčia nuo nerimo sutrikimų, depresijos. Probleminiai lošėjai taip pat turi didesnį polinkį į savižudybes.
Lošimų reklama gali neigiamai paveikti rizikos grupes, ypač nepilnamečius ir asmenis, kurie turi/turėjo šią problemą, o dabar yra sveikimo kelyje. Verslas turėtų dėti daugiau pastangų būti atsakingu ir įsitraukti į prevenciją. Lošimų priežiūros tarnyba ir Specialiųjų tyrimų tarnyba yra siūliusios Lošimų įstatymo pakeitimus, kurie draustų azartinių lošimų reklamą.
Roberto istorija: nuo mokyklos suolo iki šimtatūkstantinių skolų
Robertas pasakoja, kad jo potraukis lošimams prasidėjo dar sovietmečiu, kai būdamas moksleiviu lankėsi demokratinėje Vokietijoje ir parsivežė sau dovanų ruletę. Studijų metais su bendrakursiais žaisdavo kortomis, bet lošdavo jau iš kažko, ne šiaip pramogai. Kai Lietuvoje atsidarė kazino, jis jau žinojo, kaip reikia lošti, buvo susikūręs iliuzijas, kaip laimėsiu.
Pirmasis Roberto lošimas buvo labai sėkmingas, jis įsivaizdavo, kad buvo gerai pasiruošęs. Išlošė kelis tūkstančius rublių. Antrojo lošimo metu jis pralošė didžiąją dalį to, ką buvo išlošęs pirmą kartą. Nesėkmė nesustabdė, Robertas lošė 3 ar 4 mėnesius, kol dar surasdavo iš ko pasiskolinti pinigų. Gana greitai pasiekė dugną, nes tuo metu mažai kas turėjo pinigų, nebuvo iš ko pasiskolinti.
Motina pastebėjo, kai iš namų išėjo auksas. Kai artimieji sužinojo, kad lošia, iš Kauno sugrąžino į Vilnių. Pasikeitė gyvenimo aplinka, padėjo ir tai, kad labai greitai lošimai buvo uždrausti. Robertas neieškojo nelegalių lošimo namų, nelošdavau kortomis, tai gyvenimas gana greitai grįžo į įprastas vėžes, nes dar nebuvo spėjęs labai stipriai prasilošti.
Po 10 metų ramaus gyvenimo, kai Lietuvoje buvo legalizuoti kazino, Robertui vėl užsidegė lemputės. Jis tikėjosi, kad po 15 metų gal viskas vyks kitaip, visgi jau sukaupta gyvenimiška patirtis, gerai besiklostanti karjera, namuose laukianti šeima. Deja, scenarijus buvo identiškas tam prieš 15 metų.
Po 3 mėnesių jis pasakė žmonai, kad yra nemokus ir negali sumokėti bankui įmokos už būsto paskolą, visos santaupos ir turimi pinigai jau buvo išgaravę. Pasikeitė tik viena aplinkybė, Robertas per 15 metų buvo pelnęs patikimo banko kliento statusą, tad jam nebuvo jokių problemų pasiskolinti ir nemažą pinigų sumą. Drąsiai skolino ir draugai, bei kolegos, pasitikėdami ir neimdami netgi jokių skolos raštelių, nes niekas ir neįtarė, kokiam tikslui tie pinigai bus panaudoti. Tai leido pratęsti intensyvų lošimą dar visus metus.
Šeima bandė kontroliuoti, stabdyti, nes visi palaipsniui grimzdo vis į prastesnę finansinę situaciją. Žmona pagrasino skyrybomis, turto perėmimu, bet tai Roberto irgi nesustabdė. Po skyrybų teisme jis tiesiai nukeliavo į lošimų namus jausdamasis negi laimingas, kad niekas daugiau jam nebetrukdys. Šeima, draugai rankų taip lengvai nenuleido, sekdavo, bandydavo sustabdyti, motina sužinodavo, kur jis lošia, ateidavo ir išsivesdavo į savo namus. Po skyrybų visas turtas liko šeimai, kad jo neprarastų per skolas, kurios augo nesuvaldomai.
Paskutinius lošimo mėnesius Robertas prisimena kaip juodžiausią laiką savo gyvenime: „Laisvu kritimu čiuožiau į dugną. Pats sau buvau panašus į „zombį“. Vyras paromis sėdėdavo kazino, tik dieną dar nueidavo į darbą, nes lošimui reikėjo pajamų. Antrasis lošimo periodas užtruko 1,5 metų. Atsisėdus lošti išnykdavo visos pašalinės mintys, nelikdavo problemų, kaltės jausmo, visas pasaulis nustodavo egzistavęs - likdavo tik lošimas ir jo teikiamas malonumas.
Po paskutinio 3 paras trukusio lošimo išėjęs iš kazino jis sėdo į automobilį ir paskambino žmonai, nors kartu jau ir nebegyveno, jos paprašė pagalbos. Artimieji nepaliko jo bėdoje, vieni per kitus surado galimybę jam patekti į Minesotos programą. Darbe jo viršininkas, jau, matyt, žinodamas ar nujausdamas apie jo bėdą, davė atostogų, kad Robertas galėtų gydytis.
Robertas pasakoja, kad žmona jam ir surado anoniminių lošėjų bendruomenę. Ji pati pradėjo vaikščioti pas specialistus, kurie dirba su priklausomybe sergančių lošėjų artimaisiais. Robertas žengė pirmą žingsnį pats, paprašė pagalbos ir buvo pasirengęs priimti visas sąlygas. Kai pateko į Minesotos programą, vyras sužinojo, kad lošėjų joje nebūna itin daug. Tuo metu jo gydymas specialistams irgi buvo iššūkis, reikėjo pasidomėti specifika.
Jis pasinėrė į lošėjų bendruomenės veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, aktyviai dalyvaudamas forumuose internete. Visą laisvą laiką skirdavo bendruomenei. Kitas svarbus aspektas - perdavė savo finansų valdymą. Du metus neturėjo savos banko kortelės. Tai labai svarbu sveikstant, nes kol nėra pinigų labai nesunku nelošti, bet kai tik jie įkrenta į kišenę - pagunda tampa itin didelė.
Jau 13 metų Robertas nelošia. Susigrąžino šeimą, kuriai yra dėkingas už kantrybę ir pagalbą. Jis nuolat eina į bendruomenę, bendrauja su kitais, naujais atėjusiais, mes vadovaujamės principu: sustabdyk lošimą ir padėk kitam padaryti tą patį. Pats sustabdžiau ir dabar, padėdamas kitiems, aš padedu ir pats sau. Bendraudamas su bendruomenės nariais aš žinau, kad niekada neliksiu vienišas.
Robertas pataria apsilankyti anoniminių lošėjų susirinkime, susisiekti su artimiesiems skirtomis paramos grupėmis, perduoti savo finansų valdymą patikimam žmogui ir kovoti už kiekvieną dieną, išgyventą be lošimo.
Bažnyčios atsakas į seksualinį išnaudojimą
Kunigas Arūnas Peškaitis OFM atkreipia dėmesį į nepilnamečių seksualinio išnaudojimo problemą ir pabrėžia, kad išdavystės ir veidmainystės niekšybė paneigia viską, ko moko tie, kurie turėjo laiminti, globoti, saugoti ir palydėti kelyje į tapimą brandžiu žmogumi ir džiugiu, savo talentus išskleidžiančiu ir dovanojančiu krikščionimi.
Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis laiškas motu proprio forma Vos estis lux mundi („Jūs esate pasaulio šviesa“) siekia užkirsti kelią nusikaltimams, kuriais išduodamas tikinčiųjų pasitikėjimas, ir kovoti su jais. Kertinis šio dokumento punktas yra tas, kad dvasininkas arba pašvęstojo gyvenimo instituto (vienuolijos) ar apaštališkojo gyvenimo draugijos narys, sužinojęs ar turėdamas pagrįstų priežasčių manyti, kad kitas dvasininkas, vienuolis, katalikiškos pasauliečių asociacijos arba organizacijos vadovas, piktnaudžiaudamas valdžia, manipuliuodamas, grasindamas, ką nors privertė atlikti lytinius veiksmus, seksualiai išnaudojo nepilnametį, pažeidžiamą arba nevisavertiškai gebantį vadovautis protu asmenį, privalo nedelsdamas apie tai pranešti vietos, kurioje galimai buvo įvykdyta veika, ordinarui. Tas pats galioja nepilnamečio arba asmens, kuris nuolat nevisavertiškai sugeba vadovautis protu, arba pažeidžiamo suaugusiojo verbavimo, pornografinių atvaizdų kūrimo, įsigijimo, laikymo, demonstravimo, platinimo, bet kokiu būdu ir bet kokiomis priemonėmis, kaip ir įtraukimo į pornografinius pasirodymus, atvejais.
Būtina pranešti ne vien tada, kai žinoma ar pagrįstai įtariama, jog vienas iš vyskupijos, vienuolijos ar pasauliečių draugijos atsakingųjų pirmuoju asmeniu daro seksualinio išnaudojimo nusikaltimą, bet ir tada, kai jo elgesyje pastebimi „veiksmai ar neveikimas, siekiant daryti poveikį arba išvengti civilinių arba kanoninių, administracinių ar baudžiamųjų tyrimų“.
Tuo pat metu Bažnyčios vadovybė garantuoja, kad su asmenimis, teigiančiais, jog patyrė žalą, ir jų šeimomis būtų elgiamasi oriai bei pagarbiai, ir jiems siūlo priėmimą, išklausymą ir palydėjimą, dvasinę pagalbą, medicininę, terapinę ir psichologinę ir kitą pagalbą.
Kunigas Arūnas Peškaitis OFM pabrėžia psichologijos svarbą šiuolaikinio žmogaus sąmonei ir teigia, kad psichologija, psichoterapija ir psichiatrija yra skirtingi dalykai. Jis pats yra ir kunigas, ir psichologas, ir teigia, kad šios sritys jo gyvenime susitiko organiškai, kryptingai, o psichologo profesija praturtina kunigystę.
Jis teigia, kad iš tiesų atsitiktinumų gyvenime yra mažiau, negu mes įsivaizduojame, arba jų visai nėra. Kai jis stojęs į Vilniaus universitetą, į psichologijos specialybę, jo mintyse nebuvo jokios kunigystės. Studijuodamas seminarijoje, įstojo į Pranciškonų ordiną. Įgijo religijos mokslų magistro laipsnį. Tada, kai tapo kunigu, psichologo kvalifikacija niekur nedingo. Nes iš tikro jis visą laiką tuo šiek tiek užsiėmė. Niekada nemečiau psichologo profesijos. Išskirtinis dalykas yra tas, kad buvau vienintelis, kuris tuo pačiu metu mokėsi ir dėstė psichologiją seminarijoje.
Kunigas Arūnas Peškaitis OFM pataria atsirinkti keturias knygas, kuriose gerai suderinti teologiniai, sielovados ir psichologiniai dalykai: Johno ir Pole Sandfordų „Krikščioniškos šeimos atstatymas“, kunigo Antano Paškaus „Kunigo meilė“, psichiatro Geraldo May’aus „Priklausomybė ir malonė“, kunigo iš Prancūzijos Pascalio Ide’o knyga „Perdegimo sindromas. Gebėjimo duoti liga“.
tags: #pagunda #seimos #psichologo #ispazintis