Tikriausiai daugeliui net minimaliai besidominčių psichologija žmonių į galvą pirmiausiai ateina Zigmundo Froido pavardė, kai paminimas žodis pasąmonė. Iš tiesų, Froidas buvo tas žmogus, kuris neįtikėtinai daug vietos savo teorijoje skyrė neįsisąmonintiems reiškiniams ir juos išpopuliarino. Visgi psichoanalizės tėvas nebuvo pirmasis iškėlęs neįsisąmonintų reiškinių idėją. Taigi, kokia pasąmonės istorija iš tikrųjų? Šiame straipsnyje panagrinėsime pasąmonės sampratą, jos raidą ir Froido indėlį į šios srities supratimą.
Pasąmonės idėjos ištakos
Pirmą kartą idėja apie neįsisąmonintus psichinius reiškinius buvo išsakyta dar 1000-300 m. pr. m. e. rašytose indų upanišadose (paskutinėje indų vedų dalyje). Upanišadose buvo nagrinėjami tokie klausimai kaip „kas yra tiesa?“, „ar galima įvertinti juslinį pasaulį?“, todėl jose buvo aptikta nemažai psichologijos žinių, nagrinėti psichofiziologijos, savistabos, pažinimo klausimai.
Pasąmonė arabų psichologijoje
Apie neįsisąmonintus reiškinius nedaug, tačiau užsimenama arabų psichologijoje. X ir XI amžių sandūroje gyvenęs arabų mokslininkas Alhazenas (965-1039 m.) ypatingą dėmesį skyrė regimajam juslių suvokimui. Jis rašė, jog „regėjimo akte“ atsiskleidžia betarpiškas išorinio objekto poveikio rezultatas, ir proto darbas, dėl kurio galima spręsti apie objektų skirtingumą ir panašumą.
Leibnicas ir "mažieji suvokimai"
Į „trasą“ neįsisąmonintų psichinių reiškinių idėjas sugrąžino vokiečių filosofas ir matematikas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (1646-1716 m.). Jis išplėtojo monadologiją - teoriją apie realybės elementus, kuriuos vadino monadomis. Monadas galima būtų prilyginti suvokimui. Leibnicas manė, kad psichiniai procesai susideda iš monadų aktyvumo ir turi skirtingus sąmoningumo laipsnius: nuo visiškai neįsisąmoninamų iki visiškai įsisąmoninamų. Mažesnį sąmoningumo laipsnį jis vadino „mažaisiais suvokimais“ (petites perceptions). Pavyzdžiui, dūžtančių bangų garsas susideda iš atskirai krentančių vandens lašelių (mažųjų suvokimų), kurių mes atskirai nesuvokiame, mes suvokiame juos visus kartu, t.y.
Herbartas ir sąmonės slenkstis
Dar po 100 metų, J. F. Herbartas (1776-1841 m.) patobulino Leibnico įžvalgas ir išreiškė sąmonės slenksčio idėją. Jis teigė, kad mintys iki tam tikro nustatyto slenksčio nepasiekia sąmonės.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės valdymo technikos
Fechneris ir proto kaip ledkalnio analogija
Gustavas Fechneris (1801-1887 m.) pasiūlė proto kaip ledkalnio analogiją, kuri padarė didelę įtaką Froidui. Apskritai, nesąmoningi suvokimai XIX a. buvo plačiai nagrinėjami.
Froidas ir psichoanalizė
Austrų psichologas, psichiatras ir psichoanalitikas S. Freudas neįsisąmonintų veiksmų prigimtį aiškino psichoanalizės požiūriu. Jis teigė, kad pasąmonei būdingas dinamiškas išstūmimas. S. Freudo nuomone, pasąmonėje pirmiausia yra nerealizuoti potraukiai. Juos įsisąmoninti trukdo socialinės normos, todėl nerealizuoti potraukiai reiškiasi tik užuominomis, apsirikimais, sapnais ir kita. Kai žmogus net ir suvokia, kad nerealizuoti potraukiai yra susiję su psichiką traumuojančiais įvykiais, tų potraukių sukelti išgyvenimai neišnyksta, nes suvoktieji dalykai atrodo svetimi, su juo nesusiję. Pasąmonė nustoja reikštis veiksmu tada, kai jos veikimą sukėlusius įvykius žmogus suvokia kartu su kitu žmogumi (grupinė terapija).
Pasąmonės raiškos būdai
Pasąmonei priklauso reiškiniai, kurie buvo išgyventi anksčiau, ir pamiršti dalykai (ankstyvoje kūdikystėje ir vaikystėje patirtos nuoskaudos, matyti vaizdai ir kita), automatinio veikimo reguliavimas (vaikščiojimo, mąstymo, kalbėjimo ir kiti įgūdžiai, organizuoto darbo įpročiai ir kita), hipnozėje įteigtų veiksmų vykdymas. Pasąmonės turinys atsiskleidžia intuicijoje, afektuose, panikoje, sapnuose, ikislenkstiniame suvokime (subsensorinis suvokimas), nevalingame įsiminime, be to, reiškiasi tokiais siekiais, jausmais ir poelgiais, kurių priežasties žmogus nesuvokia. Skiriamos 4 raiškos būdų grupės: ikisąmoniniai reiškiniai, neįsisąmoninti veiklos stimulai (neįsisąmoninti motyvai ir prasminės nuostatos), kuriuos lemia norimoji ateitis, turinti asmenybinę prasmę, neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai (veiklos nuostatos, automatinio elgesio stereotipai), lemiantys veiklos kryptingumą ir nuoseklumą, subsensorinio suvokimo apraiškos.
Pasąmonės reikšmė
Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių pasąmonės mechanizmų ir funkcijų samprata padeda sukurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą. Psichoanalizės šalininkai pasąmonę laiko neurozės ir kitų psichikos sutrikimų šaltiniu. Norint juos įveikti reikia padėti ligoniui įsisąmoninti pasąmonėje slypinčius išstumtus, užslopintus nepatenkintus poreikius.
Pasąmonės sąvokos raida
Pasąmonės procesų gyvavimo idėją iškėlė Platonas. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas pasąmonę laikė žemiausia dvasinės veiklos forma. Vėliau pasąmonės kategorija operavo filosofinės koncepcijos, sprendžiančios intuicijos, kūrybos problemas. Pasąmonės terminą 18 amžiaus pabaigoje pirmą kartą pavartojo vokiečių gydytojas ir filosofas E. Platneris (1774-1818), vėliau jį patikslino vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris. 19 amžiuje prasidėjo pasąmonės psichologiniai tyrimai (J. F. Herbartas, W. M. Wundtas ir kiti). Juos stabdė prancūzų matematiko R. Descartes’o iškelta sąmonės ir psichikos tapatumo idėja (už sąmonės egzistuoja tik fiziologinė smegenų veikla).
Taip pat skaitykite: Id, Ego ir Superego paaiškinimas
Froido sąmonės kategorijos
Naują susidomėjimą pasąmone sukėlė S. Freudo ir jo sekėjų darbai. S. Freudas išskyrė 3 sąmonės kategorijas - sąmonę (sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu), ikisąmonę (susideda iš patirties, kuri tam tikru metu nesuvokiama, bet lengvai grįžta į sąmonę spontaniškai arba valingai, pavyzdžiui, sutikto gatvėje pažįstamo vardas) ir pasąmonė (giliausias psichikos sluoksnis, kuriame glūdi primityvūs instinktai, emocijos, socialiai nepriimtinos idėjos, siekiai, trauminiai prisiminimai, patekę per sąmonę ir įsitvirtinę pasąmonėje). Vėliau S. Freudas šią teoriją pakeitė kita teorija apie id, ego ir superego. Čia pasąmonė atitinka id (nors kartais ego ir superego sritys gali būti nesąmoningos). Šveicarijos psichologas C. G. Jungas praplėtė S. Freudo psichoanalitinį požiūrį įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris pabrėžė žmogaus nedalomumą, teologinę ir socialinę orientaciją. Pasak jo, ankstyvosios vaikystės įvykiai nesąmoningai veikia suaugusio žmogaus gyvenimo stilių. Neuropsichologijos teigimu, sąmonė jungia daugelį ją sudarančių įgyto patyrimo sistemų - būdravimą, kūno reprezentavimą, erdvės ir laiko suvokimą, tikslingą subjekto ir objekto skyrimą, prisiminimus.
Pasąmonės vaidmuo kasdieniame gyvenime
Anot Froido ir kitų gelmių psichologijos atstovų, pasąmonė yra tokia galinga, kad galima teigti, jog ji - pagrindinis žmogaus elgesio šaltinis. Realybėje tokios atskirties nėra - sąmonės ir pasąmonės jungtis yra lanksti, pastoviai judanti ir kintanti. Taip pat pasąmonė „nemąsto“ taip, kaip mes įsivaizduojame „mąstymą“, - jeigu mes turime kažkokią viziją, kaip pasąmonė mąsto, tai tėra mūsų pačių mąstymo būdo perkėlimas ant pasąmonės koncepcijos. Tai neturi nieko bendro su pačia pasąmone - greičiau tai daugiau pasako apie mūsų ego. Kaip galbūt jau esame girdėję, pasąmonėje slypi visos nuslopintos, neretai - trauminės patirtys, mintys, visuomenėje nepriimtini troškimai. Svarbu suprasti, kad nors ir viskas, kas yra nuslopinta, - pasąmoninga, ne viskas, kas yra pasąmoninga, yra nuslopinta. Kitaip tariant, pasąmonė nesusidaro tik iš nuslopinto turinio - joje slepiasi visa psichinė medžiaga, kuri yra už sąmonės pasiekiamumo ribų, įskaitant ir tokius mechanizmus kaip pojūčių suvokimo mechanizmas.
Jungas pasąmonę apibūdina kaip mistinę, dinamišką, instinktyvią, kūrybišką, teleologinę ir pilną potencialo. Juk joje taip pat slepiasi visa ateities informacija - turinys, kuris dar nėra pasiekęs sąmonės. Pasąmonę galima matyti kaip begalinį kūrybinį potencialą. Pasąmonė turi ne vieną funkciją - ji mums „saugo“ informaciją, turi kūrybinę/gydančią funkciją. Taip pat ji nuolat siekia balanso mūsų psichikoje. Analitinėje psichologijoje pati svarbiausia ir pagrindinė pasąmonės funkcija yra prisidėti prie individuacijos proceso („natūralus psichinės raidos procesas“).
Pasąmonė ir atmintis
Pasąmonė informaciją laiko visiškai kitaip negu sąmonė - tai, ką žinome dabar (laikome savo sąmonėje), yra pranykstantis dalykas, ir mes to nežinosime amžinai. Tačiau pasąmonėje informacija išlieka. Pavyzdžiui, kai mes ką nors mokomės, siekiame paversti informaciją į pasąmoningą turinį, tam, kad bet kada mums tos informacijos prireikus, galėtume ja pasinaudoti. Tai reiškia, kad pasąmonėje laikoma informacija yra grindžiama tik asociacijomis (t. y., tampa visiškai automatiška). Tas pats galioja ir įgūdžių įvaldymui - mūsų ekspertiškumas tam tikroje veikloje yra labiau pasąmoningas, nei sąmoningas. Ekspertizė reiškia tų procesų automatizavimą, kurie anksčiau reikalavo sąmoningo dėmesio. Galima sakyti, kad kiekvienas įgūdis tampa tikru menu, kai jis būna vykdomas pasąmoningai.
Pasąmonės balansas
Mes galime klaidingai įsivaizduoti, kad sąmonė ir pasąmonė yra arba opoziciniame (prieštarauja viena kitai), arba paraleliame (atspindi viena kitą) santykyje. Tačiau nė vienas iš šių nėra tiesa - sąmonė ir pasąmonė yra kompensuojančiame santykyje. Tai reiškia, jog jos papildo viena kitą tam, kad susiformuotų viena visuma. Kadangi tikslas yra viena visuma, kuri turi būti palaikoma psichikos, tai turi labai svarbų savireguliacijos bruožą. Jokia psichinė vertė negali tiesiog dingti - ji visuomet pakeičiama kita, tokio paties intensyvumo verte. Bet koks žingsnis į priekį įmanomas tik esant priešingybių įtampai. Tad vienpusiai sąmonės veiksmai yra nuolat kompensuojami pasąmonėje. Viename iš savo veikalų Jungas aprašo klinikinį pavyzdį, kaip pasąmonė kompensuoja sąmonės vienpusiškumą. Vienas ganėtinai arogantiškas pacientas turėjo psichologinių sunkumų, o viena iš to priežasčių buvo įtampos pilnas santykis su broliu. Brolis jį dažnai erzindavo, nors pacientas tam konkrečios priežasties negalėjo įvardinti. Paciento sapnuose jo brolis dažnai pasirodydavo kaip Napoleonas, Julijus Cezaris ir panašios asmenybės. Paciento pasąmonė taip bandė kompensuoti jo nerealistišką savęs išaukštinimą ir brolio nužeminimą.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs pasąmonės metodai
Pasąmonės pažinimo nauda
Gelmių psichologijoje pasąmonės ženklai turi didelį svarumą, jie matomi kaip kelrodžiai ir vedliai. Pasąmonė gali veikti tarsi unikalus gidas, o joje, kaip jau ankščiau minėjome, galima rasti begalę galimybių, paslėptų nuo sąmonės. Individui pasąmonės ignoravimas gali baigtis įvairiais nevaldomais emociniais protrūkiais, psichologiniais sunkumais, sukelti fizinius simptomus ar netgi psichinius sutrikimus. Kadangi pasąmonė nėra statiška, ji ne tik visuomet aktyvi, bet ir, galima sakyti, - „užkrečiama“. Tai reiškia, kad visi vienu ar kitu būdu neša savo tėvų pasąmonę - tam tikrus automatizuotus įsitikinimus, kurie persikelia į veiksmus mums sąmoningai tame nedalyvaujant. Vaikas gali „užsikrėsti“ pasąmoningai nešama motinos kalte ar nerimu. Įvairios reakcijos, veiksmai ar prognozės - mūsų spėjimai apie ateitį - tampa automatizuoti netgi tuo atveju, jeigu jie neveikia ar yra neteisingi. Vaikystėje, neturėdami reikiamų galimybių ar tinkamų įgūdžių, susidūrę su tam tikromis situacijomis buvome priversti pasąmoningai rinktis tai, kas būtent tuomet mums padėtų išgyventi. Laikui bėgant, šiems mechanizmams tapus automatizuotais mes likusį gyvenimą liekame jų valdomi to sąmoningai net nesuprasdami. Praeities situacijos, iš kurių veiksmas automatizavosi, gali neturėti nieko bendro su dabarties realybe. Pavyzdžiui, vaikystės patirtys ir dabarties patirtys nebūtinai privalo būti tokios pačios, tačiau žmogus jas vis per naują perkuria dėl automatizavimo.
Pasąmonės pavojai
Pasąmonė taip pat gali būti pavojinga. Tačiau viskas nuolat remiasi į mūsų individualų požiūrį į pasąmone ir į tai, kaip mes bandome su ja užmegzti ryšį. Labai svarbu būti atsargiems ir pasistengti neturėti išankstinių nuostatų apie tai, kokia pasąmonė yra, ko ji iš mūsų nori, ar kodėl ji vienaip, ar kitaip mus priverčia elgtis. Taip pat svarbu turėti kantrybės ir supratingumo - galų gale, juk pasąmonė yra mūsų dalis, o su savimi konfliktuoti mes nenorime. Kolektyvinis pasąmonės ignoravimas kelia riziką žmonijos bendrystei ir kultūrai (puikus to pavyzdys - nacizmo judėjimas). Viena to priežasčių yra tai, kad stiprios jėgos, slypinčios pasąmonėje, ne visada sutinkamos žmonių asmeniniame gyvenime. Dažniau jos išlaisvinamos, kai žmonės susiburia į mases. Susibūrimuose (nebūtina susiburti fiziškai - kalbama apie psichinį ryšį, įvairias bendruomenes ir panašiai) sumažėja žmogaus sąmoningumas. Tuomet žmonės tampa pavaldūs pasąmonės jėgoms. Tokiais atvejais pasąmonę tikrai galima vadinti pavojinga, nes žmogus pasąmoningai nusileidžia į žemesnį moralinį bei intelektualinį lygį. To išvengti galima tik kiekvienam individualiai dirbant su savimi - niekas neužmegs ryšio su pasąmonę už mus.
Froido asmenybės teorija
Asmenybės teoriją Freudas pirmą kartą išdėstė septintajame “Sapnų aiškinimo” skyriuje, kuriame buvo pateiktas ir pirmasis topografinis psichikos modelis. Teorija, pasak kurios psichiką sudaro atskiros skirtingai veikiančios sistemos, vadinama topografine. Pirmajame topografiniame modelyje skiriamos trys sistemos: pasąmonė, priešsąmonė (ikisąmonė) ir sąmonė. Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis yra neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į paviršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Pasąmonė yra bendroji psichinio gyvenimo bazė, iš kurios išsirutuliojo kitos sistemos. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai - instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, kuris, pasiekęs tam tikrą intensyvumą, turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa. Kai ši energija gali išsilieti tiesiogiai ir netrukdoma, instinktyvusis poreikis patenkinamas iškart. Tai Freudas vadino pirminiu procesu. Freudo manymu, sąmonė yra viršutinė psichikos sritis ir tiesiogiai siejasi su aplinkoje vykstančių procesų suvokimu. Visų pirma ji susijusi su išorinio pasaulio vaizdu, kurį suvokiame jutimo organais. Tuo pačiu metu sąmonė gauna informaciją ir iš vidaus (pasitenkinimas ar nepasitenkinimas, atgiję prisiminimai). Kai kurios neįsisąmonintų minčių laikinai yra priešsąmonės (ikisąmonės) srityje, jas panorėję bet kada galime perkelti į sąmoningo žinojimo lygį. Priešsąmonės sistemą formuoja instinktų bei išorinės aplinkos dirgiklių tarpusavio sąveika psichikoje. Pasąmonėje kilę instinktai tikrinami priešsąmonėje, tik tuomet jie gali patekti į sąmonę. Freudą labiausiai domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, jog turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, Freudo įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu užslėptu pavidalu - mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus. Freudas manė, jog pasąmonę galima pajusti ne tik iš laisvųjų asociacijų, įsitikinimų, įpročių ir simptomų, bet taip pat iš žmonių sapnų, apsirikimų kalbant ir rašant.
Apsirikimai ir pasąmonė
Anot Freudo, apsirikimai skaitant, rašant ar kalbant, t. y. tai, ką sakome arba darome, gali atspindėti mūsų pasąmonės veiklą. Kalbant ar rašant dažnai apsirinkama todėl, kad nepavyko visiškai išstumti neįsisąmoninto noro ar minties. Paprastai pasakoma ar parašoma tai, ką nesąmoningai norėtųsi išreikšti, tačiau stengiamasi nuslėpti. Apsirikimo prasmė gali būti tiesioginė arba užšifruota. Iššifruoti padeda asociacijos. Pokštus, anekdotus Freudas taip pat laikė būdu išstumtiems seksualiniams bei agresyviems polinkiams išreikšti. Būdamas deterministas, jis niekad nieko nelaikė atsitiktinumu. Anot Freudo, asmenybė - žmogaus emocijos, siekiai ir mintys - kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Freudas aiškino, jog konfliktas apima tris sąveikaujančias sistemas: id, ego ir superego.
Id, Ego ir Superego
Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
- Id (tai). Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
- Ego (aš). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
- Superego (aukščiau nei aš). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.
Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Determinizmas ir psichinė energija
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.