Šiame straipsnyje nagrinėjama Vandos Juknaitės kūryba, ypač jos knyga „Tariamas iš tamsos“, siekiant atskleisti autorės pasaulio suvokimą ir filosofines idėjas, kurios persmelkia jos darbus.
Įvadas
Dokumentinė literatūra, įskaitant autobiografijas, interviu ir dienoraščius, tampa vis populiaresnė. Šio tipo knygos dažnai nagrinėja žmogaus tapsmo istoriją, kuri, įgavusi knyginę formą, atsiskiria nuo realaus gyvenimo ir pereina į fikcijos plotmę. Knygos, paremtos žmogaus gyvenimo faktais ir asmenine patirtimi, tampa atsvara silpstantiems žmonių santykiams.
„Tariamas iš tamsos“ - pokalbiai su vaikais
Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos“ žanriškai apibūdinama kaip pokalbiai su vaikais. Ši paantraštė nusako knygos pobūdį, tačiau gali ir klaidinti, nes skaitytojas gali neįžvelgti grožinės literatūros kūrinio bruožų. Knygos siužeto pagrindas - žmogaus ryšio su kitu žmogumi istorija, atskleidžianti ryšio trapumą ir svarbą.
Literatūros kritikas Droras Bursteinas teigia, kad knygoje yra dramatiškas dialogas, filosofija ir gyvenimiškos fabulos, būdingos reikšmingam romanui. Žmogiškosios patirties formos išsakomos per kalbą, verbalizuojant metafizinį asmenų bendravimo lygmenį. Užrašyti žodžiai atveria fiziškai išgyvenamą ryšio energiją, užgimusią dialogo metu.
Dialogo filosofija ir „tarp“ būtis
Knyga turi sąlyčio taškų su Martino Buberio dialogo filosofija, kurios atrama yra dialoginis Aš-Tu santykis. Mintautas Gutauskas teigia, kad šis santykis yra išgryninamas ir atrodo kaip retos žmogiškojo gyvenimo akimirkos. Aš-Tu santykis gali būti išskleistas į susitikimo įvykį, jo metu besisteigiančią būtį, kurią galima įvardyti prielinksniu „tarp“. Tomas Sodeika teigia, kad šis prielinksnis nulemia „tarpžmoniškumo“ sąvokos reikšmę. M. Buberis būtį suvokia tik kaip santykį - kaip patyrimą arba kaip susitikimą.
Taip pat skaitykite: Tylos ir žodžio dermė Juknaitės kūryboje
V. Juknaitės knygoje justi „tarp“ būties pirmumas susitinkančiųjų būties atžvilgiu - tai Aš-Tu susitikimo energija, apgaubianti skaitantįjį ir išvedanti jį į transcendencijos erdvę. M. Gutauskas teigia, kad ši erdvė neapibrėžta, todėl M. Buberis kaltinamas Tu mistifikavimu. V. Juknaitė interviu teigia, kad M. Buberio filosofiją teko patirti labai konkrečiai.
Pokalbiai su ypatingais vaikais
V. Juknaitė rinkosi pokalbius su ypatingais vaikais, tokiais kaip nematančiais, negirdinčiais, turinčiais psichinę negalią, tėvų paliktais, išgyvenusiais artimųjų netektis. Visi jie suvokia savo prarastis ir galimybes, yra paženklinti vidine klausa bei gebėjimu žodžiu įvardyti būties prasmę. Jų laikysena yra etiškai kraštutinė.
Vytautas Kavolis rašė, kad suparalyžiuotos sielos žmogui reikia iliuzijų, tačiau sąmoningumas yra specifikacija to, kas palieka. Knyga „Tariamas iš tamsos“ liudija ryšį tarp sąmoningumo ir laboratorinių eksperimentų. Ten, kur ima kaltis pirmieji sąmoningumo daigai, nyksta eksperimentai.
Kalbos kaita ir santykio prasmė
V. Juknaitė ryškina nuolatinę formos, raiškos ir kalbos kaitą. Atrodytų, kad autorei rūpimos prasmės veda ją link vis naujos raiškos ir semantikos, ji siekia to, kas žodžiu sunkiai išsakoma. Ji artėja prie santykio prasmės, kuri byloja tylėdama. Autorė natūraliai ateina prie dokumentikos, leisdama jai pačiai prabilti apie slapčiausius būties aspektus.
Wolfgangas Iseris teigia, kad atranka yra sufikcinimo veiksmas, atskleidžiantis teksto intencionalumą. Atranka susijusi su autoriaus vertybine nuostata, jos pagrindu atrinktieji tikrovės elementai sudėliojami į autorinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Literatūros tekstas gali įsirašyti į bendrą kultūrinį kontekstą arba formuoti jam atsvarą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės, formavusios pasaulį
V. Juknaitės kūryba yra pastanga formuoti alternatyvą destruktyviai visuomenei, kurioje sugriuvę gyvenimo pamatai ir suardyta bendruomenė. Autorė priartėja prie tų postmodernizmo autorių, kurie tebetvirtina, kad literatūra be vertybių pasaulio - ne literatūra.
Ryšio teigimas ir išsklidusi tapatybė
Knygos atsvara laboratoriniams eksperimentams atsiranda iš susitikimo su kitu, jo metu kalbai atsivėrusios buvimo pasaulyje prasmės. Dabarties sociokultūroje, kur asmeniniai ryšiai darosi vis fragmentiškesni, sąmoningas ryšio teigimas yra kaina, kurią privalu sumokėti už ryšio tikrumą.
Anthony Giddenso nuomone, brandžioje modernybėje išnyksta žmogus kaip subjektas. Suskilusi tapatybė yra gynybinė reakcija į nerimą. Dialogas įtraukia ir Emmanuelio Levino etinį santykį su kitu, arba santykį su veidu, nes veidas kreipiasi į mane ir sako: „Nežudyk!“
Veidas kaip pokalbio sąlyga
E. Levino filosofijoje veidas yra suvokiamas ne kaip kitas subjektas, o kaip pokalbio Tu, kuris yra be jokios kaimynystės ir pripildantis visą horizontą. Veidas ne žiūri, o kreipiasi, byloja, apreiškia, todėl santykis veidu į veidą yra pagrindinė dialogo sąlyga. Užklausdamas kitą, veidas kalba, todėl kalba yra teisingumas.
V. Juknaitės kūryboje galima išskirti filosofinį lygmenį, nes orų žmogaus buvimą apibrėžiančios sąvokos - ryšys, įsipareigojimas, atsakomybė, santykis - yra filosofinės kategorijos, kurias autorė bando įtvirtinti literatūroje. Esminis klausimas - kokia kalba galima papasakoti apie susitikimą su kitu, jo metu atsivėrusias prasmes? Kaip rasti kalbinę raišką kito veidui, begalybei, kurioje atsiveria Dievas?
Taip pat skaitykite: Suvokimas: kaip teisingai matyti pasaulį
Kalbos ir būties ryšys
Filosofai svarsto kalbos ir būties ryšio problemą. George'as Steineris teigia, kad joks žmonių diskursas negali galutinai įprasminti pačios prasmės. Tik muzika ir religinis jausmas gali išsakyti pirmapradį esamybiškumą.
Knygoje „Tariamas iš tamsos“ V. Juknaitė, kalbindama vaikus, bando rasti žodinę nuorodą energijos esaties. Reikėjo atsisakyti tradicinių literatūrinių konvencijų ir gręžtis į tikro žmogaus veidą ir jo ištartus žodžius. Šeštokas Liudas teigia, kad telefonas neatstoja bendravimo su tikru žmogumi.
Susitikimo įvykis kuria tikrovę, kurioje dingsta Kito savybės, kad išryškėtų tikroji Kito būties prasmė. Kitas užpildo horizontą ne savybių detalėmis, bet savo prasme, kuri yra vientisa ir nedaloma. Šios tikrovės refleksija išgyvenama jusliškai.
Žodžio dviplaniškumas ir sutaptis su esme
Knygoje nerefleksyvi tikrovė remiasi žodžio dviplaniškumu: formaliąja grafine puse ir giliąja, slėpininga jo struktūra. Ši energija randasi iš giliosios žmogaus ir jo tariamo žodžio sutapties. Žodžiai, sutapę su juos sakančiųjų esme, yra užrašyti, išlaikant sakymo sintaksę, dažnai gramatiniu požiūriu netaisyklingą.
V. Juknaitės knyga parodo, kad gramatika ir rašyba yra bejėgės prieš giliąją reikšmės patirtį. Jono žodžiai apie mažą vaikelį paliudija nuostaba grindžiamą santykį su sunkiai verbalizuojama erdve, kurioje reiškiasi gyvybės ir gyvenimo slėpinio stebuklas.
Loretos žodžiai rodo, kad trūksta žodžių jausmui išreikšti. Kalba yra tik priemonė, liudijanti dviejų žmonių susitikimo įvykį, jo metu įsisteigusią būtį, kurią galima vadinti prielinksniu „tarp“ ar abipusiškumu. Abipusiškumas yra ne tiek valios, kiek ištikties dalykas - abipusiškumas išsipildo kaip mano ir kito „sąjunga“.
Ištiktis santykiui ir būties erdvė
Kelią į Aš-Tu ištiktį atveria pokalbis su Roku, kuris serga autizmo forma. Tai santykio plotmė, iš esmės keičianti temą, skatinanti prabilti apie ryšio svarbą žmogaus gyvenime. Nors jam nusakyti Rokas desperatiškai ieško ir neranda žodinio atitikmens, tačiau susitikimo ištiktis jau palietė jį ir atvėrė jo būties erdvę.
Yra knygoje ir priešingų patirčių, kurios atveria tik tuštumą. Su ta vidine tuštuma vaikai sugyvena skirtingai. Kai kurie patys pasirinko globos namus ar kalėjimą.
Pirmųjų metų dinamizmas atkūrus Nepriklausomybę
Atkūrus Nepriklausomybę, lietuvių proza sparčiai keitėsi kiekybės, konceptualumo ir struktūros požiūriu. Prasidėjo pokyčiai, nulemti totalitarizmo žlugimo. Jokių privalomų ideologinių apnašų neturinčias naujoves literatūroje skelbė Ričardo Gavelio, Valdo Papievio ir Jurgio Kunčino kūriniai.
Pirmuosius metus galima apibūdinti kaip veržlų sprogimą. Šis kaitos metas vadinamas įvairiai: atgimimo literatūra, dešimtojo dešimtmečio literatūra, pocenzūrine laisve, tradicijos baigtimi, nauju literatūros ciklu, kanonų subyrėjimu ir pan. Literatūros žmonės buvo matomi viešumoje, formavo intelektinį ir kultūrinį atgimimo bagažą.
Vyko spartus uždrausto vaisiaus išslaptinimas, stengtasi likviduoti baltas dėmes, tekstai ištraukti iš archyvų, plūstelėjo dokumentinė proza. Didžiulio rezonanso sulaukė Dalios Grinkevičiūtės tremties prisiminimai. Buvo sumezgamos nutrauktos jungtys, skelbta, kad lietuvių literatūra yra viena ir vientisa - gausiai publikuota po 1944 m. emigravusių išeivių kūryba.
Panaikinus sovietinę cenzūrą, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išleistos Antano Vaičiulaičio, Mariaus Katiliškio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Antano Škėmos, Tomo Venclovos, kritikų Rimvydo Šilbajorio, Vytauto Kavolio knygos. Literatūra atgavo integralumą, jos reiškinių žemėlapis tikslintas ir tobulintas. Literatūra tebesijautė svarbia ir pastebima visuomenės gyvenimo konstanta.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Svarbiausias pasiekimas tas, kad literatūrinė bendruomenė ir atskiras kūrėjas sulaukė laiko, kai galima rašyti laisvai, kitaip, tuos rašymus taip pat laisvai interpretuoti.
Ankstyvaisiais metais būta gana daug idealizmo, manyta, kad literatūra ir kūrėjai, būdami laisvi, entuziastingai plėtos nacionalinę kultūrą. Vyko daug viešų svarstymų, kokia ateitis laukia lietuvių literatūros artimiausiame dešimtmetyje. 1990 m. konstatuojamos tokios literatūros būklės apraiškos: laisvės sindromas, krūva melagingos kūrybos, paveldo grįžimas, pervertinimų metas, mažai kūrinių „iš stalčiaus“, prasto lygio beletristikos srautas ir nemenka tuštuma, netgi pakrikimo ženklai.
Literatūra gyvens normaliai, be jokių privilegijų, o jai padės tik talentas ir kūrėjo asmenybė. Visus nustebino poeto ir dailininko Leonardo Gutausko romanas Vilko dantų karoliai, kuriame labai atvirai ir išradingai papasakota šeimos narių drama sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Kritikai sakė, kad sveika truputį pažongliruoti seksu, obsceniškumu, žargonizmais - sovietmečio tabu dabar pasitarnausią kaip antausis konservatyviam davatkiškumui. Šią programą vykdė Herkus Kunčius, Juozas Erlickas, Ramūnas Kasparavičius.
Literatūros krizė ir naujos tendencijos
Antrasis periodas pasižymi išcentrinėmis tendencijomis: literatūra diferencijuojasi, iš visuomenės avanscenos traukiasi į specialistų glėbį. Lietuvių rašytojai į naują politinę, socialinę, psichologinę ir estetinę lūžio situaciją reagavo nevienareikšmiškai.
Pakito visi žanrai ir jų hierarchija. Buvo teigiama, kad literatūra gyvens normaliai, be jokių privilegijų, o jai padės tik talentas ir kūrėjo asmenybė.
Nedaug kas įžvelgia kardinaliai pasikeisiančias leidybos sąlygas, mažai kas prognozuoja greitai prasidėsiantį lietuvių meninio žodžio žygį į rinką. Esant tokios destabilizuotos būsenos abejota, ar literatūra dar gūžiasi ir dvejoja, ar jau atsigauna ir stiepiasi, bet būta aistringo imperatyvo: „Tikėkimės ir pasižadėkime, kad visais atvejais - kas imtųsi plunksnos, ką berašytų, kokias temas iškeltų - kriterijus turi būti vienintelis - tiesa ir meniškumas“.
Maždaug iki 1994-ųjų kritikos akiratyje dar vyravo rimti kūriniai, bet rinka labai greitai perėmė iniciatyvą ir pradėjo diktuoti sąlygas. Prasidėjo populiariosios, pramoginės kultūros invazija, kai į tekstą nekritiškai įsileidžiama viskas. Rašytojai jautėsi vis labiau nureikšminti. Kritikų požiūriu, kaip tik tada prasidėjo savaimingas literatūros raidos tarpsnis.
Dėmesį nuo rašytojų „nutraukia“ atsivėrę kitos laisvo gyvenimo galimybės: gausėjanti periodika ir įdomių neliteratūrinių knygų leidyba, debatų įvairiais politiniais ir ekonominiais klausimais reikmė, išsiplėtęs medijų vaidmuo, interneto skverbtis, legalizuotos pramogos, kelionės ir t. t. Toks persigrupavimas daug kam buvo netikėtas ir dramatiškai išgyvenamas, todėl daug kalbėta apie literatūros krizę, fiksuotas kritinės būsenos paūmėjimas.