Patyčios - tai opi problema, kuri paliečia ne tik mokyklas, bet ir visą visuomenę. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, patyčios yra rimtas iššūkis, darantis neigiamą poveikį vaikų ir paauglių psichologinei gerovei. Šiame straipsnyje nagrinėjama patyčių skriaudėjo psichologija, priežastys, skatinančios tokį elgesį, ir galimi prevencijos būdai.
Patyčių Poveikis Vaikams ir Paaugliams
Patyčias patiriantys vaikai išgyvena nuolatinę įtampą, pažeminimą, stresą ir nerimą. Patyčios glaudžiai susijusios ir su depresija, menku savęs vertinimu ar net suicidinėmis mintimis. Iš bendraamžių ar vyresniųjų patiriamos patyčios yra viena iš priežasčių, pastūmėjančių paauglius net į savižudybę.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, patyčias elektroninėje erdvėje Lietuvoje patyrė 25 proc. berniukų ir 19 proc. mergaičių. Elektroninės patyčios - tai agresyvus ir tyčinis elgesys virtualioje erdvėje, kuriuo siekiama pažeminti, įskaudinti, išgąsdinti kitą.
Dažna elektroninių patyčių forma yra viešas įžeidinėjimas, pavyzdžiui, socialinio tinklo profilyje yra užrašomi įvairūs keiksmažodžiai, vaikas viešai pravardžiuojamas. Elektroninėje erdvėje taip pat pasitaiko apsimetimo kitu asmeniu atvejų ir kenkimo kito reputacijai. Taip pat pasitaiko, kai apgaulės būdu išgaunama asmeninė informacija ir paviešinama kitiems. Dar viena patyčių elektroninėje erdvėje forma - atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę forumuose, socialiniuose tinkluose ar pašalinimas iš jų.
Patyčių Skriaudėjo Psichologija
Norint veiksmingai kovoti su patyčiomis, būtina suprasti skriaudėjo psichologiją. Nubaudus besityčiojantį vaiką, jis nepradės su bendraamžiais bendrauti draugiškai. Patyčios yra sisteminis, kompleksinis reiškinys. Tiek vaikai, tiek suaugusieji dažnai jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti.
Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės
Už agresyvaus elgesio uždangos dažnai slepiasi maža savivertė, jausmų chaosas, nesaugumas, socialinių įgūdžių stoka, skaudžios gyvenimiškos patirtys. Neretai skriaudėjas yra išmokęs būtent taip gauti dėmesio, išmokęs elgesio būdų, kurie buvo skatinami aplinkoje. Netinkamos nuostatos į smurtą, susidariusi regimybė, kad psichologinis smurtas paplitęs, taikomas, toleruojamas taip pat gali skatinti agresyvaus elgesio apraiškas.
JAV psichiatras Džeimsas Giliganas, tyrinėjęs smurto fenomeną, teigė, kad kaliniai dažnai nurodydavo, jog smurtą naudojo, nes su jais buvo elgiamasi niekinamai. Pagarbos ir orumo poreikis yra labai svarbus, ypač tarp jaunų žmonių iš skurdžių šeimų, kurie yra pasirengę rizikuoti gyvybe, kad įgytų pagarbą.
Jungtinėje Karalystėje dirbanti teismo psichiatrė dr. Estela Veldon teigia, kad asocialus veiksmas yra nesąmoningas siekis atkreipti į save dėmesį ir pakeisti savo likimą. Prieš nusikaltimą visada būna situacija, kurią žmogus išgyvena kaip pažeminimą ir skausmą.
Elgesio Ribų Nustatymas ir Reagavimas į Netinkamą Elgesį
Nuo mažumės vaikui turėtų būti nubrėžtos aiškios tinkamo ir netinkamo elgesio ribos. Iš suaugusiųjų vaikas nuo mažumės turi išmokti priimtinų būdų gauti dėmesio, įvertinimo, pagarbos. Vaikas turi aiškiai išgirsti žinią, jog saviraiška skaudinant kitą yra nepriimtina.
Jei suaugęs žmogus pamato patyčias, iškart turi jas garsiai įvardyti ir sustabdyti. Į netinkamą elgesį pirmiausiai reikia sureaguoti, įvardinti jį kaip netinkamą, pavadinti tikru vardu.
Taip pat skaitykite: Patyčių pasekmės vaikams
Psichologė K. teigia: „Reikia suprasti, kad kai norima pajuokauti, linksma būna visiems. Tačiau jei vaikas patiria patyčias, jam linksma nebūna, būna skaudu ir liūdna.“ Neretai susiduriama, kad skriaudėjas bando savo elgesį pateisinti sakydamas, kad tai buvo tik juokai, nenorėjo įžeisti kito ir nemanė, kad tai žeidžia, kad tai buvo tik išreikšta nuomonė.
Patyčių Prevencija
Patyčių prevencija būtina jau ankstyvame amžiuje, nes būtent šiame raidos tarpsnyje mezgasi pirmieji ilgalaikiai santykiai, įsiliejama į kolektyvą, formuojasi socialiniai įgūdžiai, kurių pagrindu kuriami tarpusavio ryšiai ir vėlesniuose vaiko gyvenimo etapuose. 2-3 metų vaikai pradeda kartu žaisti, o nuo 3 metų aktyviau bendrauti ir „aiškintis santykius“ tarpusavyje, tad tokiame amžiuje jau galime aptikti ir pirmąsias patyčių užuomazgas. Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje.
Ankstyvajame amžiuje dažniausiai sutinkama patyčių forma yra atstūmimas. Atsiranda skirstymas į „draugus“ ir „nedraugus“ pagal lytį, amžių ir įvairiausius kitus, atstumtąjį skaudinančius, dalykus.
Maži vaikai yra labai egocentriški ir elgiasi vedini spontaniškojo „aš noriu“ principo. Ankstyvame amžiuje empatijos, t. y. gebėjimo įsijausti ir suprasti kito jausmus, kaip ir bendravimo įgūdžiai dar tik formuojasi, todėl tokio amžiaus vaikams būdinga įskaudinti kitus to dar nesuvokiant. Jie tyrinėja aplinką bandydami suvokti, kaip reikėtų elgtis, kad gautum tai, ko nori, ir iš aplinkos mokosi įvairių elgesio modelių. Dėl šios priežasties, jei įskaudinimui ar pasityčiojimui neužkertamas kelias, jį vaikas gali imti naudoti vis dažniau, nes supras tai kaip tinkamą elgesio normą.
Siekiant išmokyti vaikus žaisti draugiškai, reikia juos mokyti, nes paprasto „noriu žaisti“ gali ir neužtekti. Darželyje parodyti įvairių žaidimo strategijų turi pedagogas, o namie tą gali padaryti tėvai. Kitaip tariant, reikia parodyti, kokiu būdu žaidimas gali būti įdomus ir malonus visiems norintiems žaisti. Kai naujo žaidėjo vaidmeniu ar siužetu vaikus sudominame, jiems lengviau priimti vienam kitą. Taip pat svarbu, kad vaikas pats savęs nepastatytų į aukos poziciją, t. y. „niekas su manimi nenori žaisti, tai aš ir nežaisiu, būsiu vienas“.
Taip pat skaitykite: Apie patyčias
Kalbant apie patyčių prevenciją, jau ikimokykliniame amžiuje ji yra būtina, tačiau kalbėti apie patyčias svarbu vaikams suprantama kalba. Pastebėjus patyčias, svarbu daugiausia dėmesio skirti įskaudintam - aukai. Suprasti netinkamo elgesio modelius vaikams padeda ir aiškus ribų nustatymas. Mokome ir stebėtojus - jei kito elgesys nepriimtinas - iškart stabdyti rankos signalu ir sakyti „stop, man nemalonu!“. Vienas svarbiausių dalykų kovojant su patyčiomis yra visos bendruomenės nepakantumas tokiam elgesiui, todėl svarbu padėti vaikams įsisąmoninti, kad patyčios - ne tik aukos ir skriaudėjo reikalas, kad tie, kas tampa tokio elgesio liudininkais, gali padėti užkirsti tam kelią, pasakyti stop.
Vaikai labai sparčiai mokosi bendravimo modelių, o juos perima iš aplinkos, taigi ir iš suaugusių. Tai, kaip vaikas bendrauja, kokius žodžius ir taktikas renkasi, yra jo aplinkos atspindys, todėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kaip bendraujame su vaiku, bet ir kaip bendraujame jam girdint. Jei dažnai naudojame pašaipų toną, kalbame apie kitus jiems nesant šalia, t.y. apkalbinėjame, vaikas visa tai perima, nors mes tą darome ir be blogų ketinimų.
Labai dažnai patyčias galima pastebėti ir pačiuose vaikų žaidimuose. 4-5 amžiaus vaikai aktyviai mokosi bendravimo subtilybių ir žaidimuose parodo savo supratimą, tad numoti ranka į tai, kad, pavyzdžiui, žaidimo metu vienas su kitu kalba nepagarbiai, ir manyti, kad tai „tik žaidimas“, nebūtų teisinga.
Sprendžiant patyčių problemą svarbu suprasti abi puses ir neskirstyti vaikų pagal tai į gerus arba blogus. Jei vaikas iš kažko tyčiojasi, reikia ieškoti tokio elgesio priežasčių - gal šiuo metu šeimoje sunkus metas, tėvai skiriasi, tad vaikas jaučiasi pasimetęs ir stokoja dėmesio?
Kaip Elgtis Patyčių Atveju: Rekomendacijos Paaugliams, Mokytojams ir Tėvams
„Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė pateikia rekomendacijas, kaip elgtis paaugliams, mokytojams ir tėvams patyčių atveju:
Atpažinti patyčias. Patyčios yra sunkiai atpažįstamos, todėl būtina atpažinti ženklus ir reaguoti. Pasikeitusi paauglio emocinė būklė, kitokia elgsena, noras socialiai izoliuotis, uždarumas, staigūs nuotaikos svyravimai, nerimas, depresija ar slapukavimas gali rodyti, kad kažkas vyksta jo gyvenime. Todėl būtina reaguoti ir kviesti paauglį pokalbio.
Vaikas ar paauglys, susidūręs su patyčiomis, iškart po nutikimo gali bandyti situaciją suvaldyti pats. Tačiau, jei paauglys su patyčiomis susiduria ne pirmą kartą ir tampa sąmoningai išsirinktu skriaudėjo taikiniu, svarbu, kad jis visuomet žinotų, turintis teisę ieškoti žmogaus, su kuriuo galėtų drauge „žingsniuoti“ pagalbos procesu.
Kreiptis pagalbos į suaugusiuosius. Suaugusieji mokykloje ir namie vaidina labai didelį ir svarbų vaidmenį patyčių sustabdyme. Mokykloje pirmiausia mokytojams, o ir kitiems mokyklos darbuotojams tenka atsakomybė atpažinti ir reaguoti į patyčias, namuose tėvai turėtų atkreipti dėmesį į pakitusį vaiko elgesį ar emocinę būseną. Nors paaugliai dažniausiai nenori kreiptis į suaugusiuosius pagalbos ir bando situaciją suvaldyti patys, vis dėlto esant patyčioms paaugliai turėtų atrasti patikimą žmogų savo aplinkoje, su kuriuo galėtų pasitarti, kaip elgtis, arba tiesiog paprašyti pagalbos.
Kalbėtis su paaugliu. Jeigu tėvai įtaria galimas patyčias mokykloje, labai svarbu, kad jie pasikalbėtų su paaugliu, tačiau pokalbiui reikėtų pasiruošti. Pokalbio pradžioje yra labai svarbu aiškiai įvardinti, kodėl nusprendėte, jog yra kažkoks pokytis vaiko gyvenime ir jam yra kažkas negerai. Svarbu nusiteikti, kad paauglys gali nenorėti kalbėtis, nes jam per sunku, bijo išgąsdinti ar nuvilti tėvus.
Imtis tolimesnių veiksmų. Tėvams patariama susirinkti visus faktus apie tai, kas vyksta, ir kreiptis pagalbos į kitus suaugusiuosius mokykloje. Labai svarbu suderinti veiksmus su pačiu paaugliu ir atsižvelgti į jo norus. Tuomet jau elgtis pagal situaciją ir pagalvoti, kaip reikėtų elgtis, kokius kitus suaugusiuosius pasitelkti.
Nuolat edukuoti visą mokyklos bendruomenę. Labai svarbu mokyklai turėti tam tikrą viziją ir planą, kaip joje tvarkomasi su patyčių problema, kokie veiksmai įgyvendinami, kaip rūpinamasi kiekvieno mokyklos bendruomenės nario edukacija, kad visi žinotų, kaip elgtis patyčių atveju. Prevencinėje patyčių programoje turi dalyvauti visi mokyklos bendruomenės nariai: mokytojai, administracijos darbuotojai, ūkinės dalies darbuotojai, moksleiviai, tėvai.
Mokyklos Darbuotojų Veiksmai Pastebėjus Patyčias
Mokyklos darbuotojų veiksmai, kurių reikia imtis pastebėjus ar sužinojus apie elektronines patyčias, turėtų būti apibrėžti mokyklos smurto ir patyčių prevencijos ir intervencijos plane. Pirmiausia reikėtų surinkti informaciją apie įvykusias patyčias. Kas skriaudžia? Kokiu būdu? Kiek mokinių įsitraukę? Kiek laiko vyksta? Jeigu yra žinoma, kas skriaudžia, tuomet kokia yra nukentėjusio-skriaudėjo santykių istorija?
Mokyklos darbuotojai apie įvykį turėtų pranešti tėvams - tiek patyčias iniciavusio, tiek nukentėjusio vaiko. Mokyklos darbuotojai turėtų pasikalbėti su patyčias inicijavusiu vaiku. Svarbu įvardinti, koks elgesys buvo netinkamas ir kuo tas elgesys įskaudino kitą vaiką, o taip pat informuoti apie pasekmes už netinkamą elgesį.
Viešumas Kaip Priemonė Kovojant Su Patyčiomis
Viskas, kas tampa vieša, anot psichologės, tampa aišku ir matoma. Nusikaltimai vyksta naktį, nes tuomet mato mažiau akių. Patyčios vyksta drąsiai, kol nėra rizikos paviešinti ir apšviesti skriaudikų veidų. Bet jei apie patyčias visi ims kalbėti plačiai, užtikrintai dėstyti per klasės valandėles ir taip pat garantuotai, kaip matematikos formules, aiškinti, kas bus tiems, kurie tyčiosis, kur kreiptis, jei tyčiojasi, ką pasakyti besityčiojančiam - tai taps viešai netoleruotinu reiškiniu, ir baimės akinius užsidės tas, kas ką tik drąsiai spjovė mažesniam už kaklo.
Ugdykime vaikus nuo mažens. Niekas niekada ir niekaip negali su tavimi elgtis taip, kaip tau nepatinka. Ir jei tu stabdai, o tau sunku - turi sakyti tol, kol suaugusiems taps įkyru. Ir bus saugu.
tags: #patycios #skriaudejo #psichologija