Patyčios: Išmoktas Elgesys, Priežastys ir Prevencija

Patyčios yra opi visuomenės problema, ypač tarp vaikų ir paauglių. Tai išmoktas elgesys, kurį lemia įvairūs veiksniai, pradedant šeimos aplinka ir baigiant socialine bei kultūrine įtaka. Šiame straipsnyje aptariamos patyčių priežastys, pasekmės ir galimi prevencijos būdai.

Smurtinė Aplinka ir Patyčios

Tyrimai rodo, kad augimas smurtinėje aplinkoje, kurioje vaikas patiria smurtą arba tampa smurto liudininku, yra susijęs su smurto naudojimu ateityje. Dažnai žmonės, linkę naudoti smurtą patys, yra kilę iš šeimų, kuriose patyrė, stebėjo smurtą, ar net gynė auką nuo smurtautojo. Vaikus gali traumuoti ne tik tiesiogiai liudytas ar patirtas smurtas, įtaką daro ir išgirsti smurto aktai ar pamatytos smurto pasekmės aukai, sudaužyti ar sulaužyti daiktai, girdimi konfliktai.

Mokymosi Teorijos

Mokymosi teorijos nurodo, kad elgesys yra išmokstamas sąveikaujant su kitais. Tokios sąveikos metu žmonės mokosi, koks elgesys yra priimtinas ir koks ne bei kokios pasekmės galimos dėl pasirinkto elgesio. Aplinka, kurioje vaikas auga, yra pirmoji jį formuojanti terpė. Vaikystėje labai svarbu stabili ir saugi aplinka, kurioje vaikas gali pažinti savo emocijas, mokytis reagavimo būdų ir problemų sprendimų įgūdžių. Jei aplinkoje saugumo mažai ir vaikas mato ar pats patiria smurtą, jis išmoksta emocinių ir fizinių smurtavimo būdų. Vaikai savo aplinkoje mato, kad konfliktas gali būti sprendžiamas smurtu, o smurtas tampa priimtina priemone streso valdymui. Vaikas pasaulį pažįsta pirmiausia per savo artimųjų elgesį, todėl labai svarbu kokį pavyzdį jis mato, jei jis mato smurtą kaip galimą priemonę spręsti konfliktus, tikėtina, kad tokį elgesį jis gali modeliuoti ir pats.

Rizikos Faktoriai

Svarbu paminėti, kad smurtinio elgesio negalime paaiškinti vien tik vaikystės patirtimi. Smurto naudojimas yra daugialypis reiškinys, kurį gali lemti socialinės aplinkos ir biologinių faktorių sąveika, todėl sunku pasakyti kas kelia didžiausią riziką. Su agresyviu bei smurtiniu elgesiu yra siejami smurtiniai filmai, žaidimai bei žiniasklaida ir bendraamžių spaudimas. Būdami grupėje, vaikai yra labiau linkę elgtis agresyviai ar rizikingai, smurtas gali tapti priemone pritapti ar užsitikrinti savo vietą grupėje. Vaikų raidos tyrėjai nustatė, kad agresyviam elgesiui taip pat įtaką gali daryti įvairūs sutrikimai ar smegenų pažeidimai. Tačiau svarbu tai, kad palaikanti ir saugi aplinka daro didelę įtaką neutralizuojant smurtinį elgesį.

Mergaitės ir Smurtiniai Santykiai

Yra nustatyta, kad vaikystėje šeimoje patirtas smurtas yra vienas iš pagrindinių rizikos faktorių, kad mergaitė taps smurto auka ir suaugus. Augimas smurtinėje aplinkoje gali išmokyti toleruoti ir normalizuoti smurtą patiriamą iš savo mylimojo.

Taip pat skaitykite: Užkirsti kelią patyčioms

Psichologinės Pasekmės

Vaikai, patyrę smurtą ir tapę smurto liudininkais, patiria panašių psichologinių pasekmių. Smurtinėje aplinkoje augę vaikai dažnai yra nerimastingi, patiria depresijos simptomų, jaučia baimę, bejėgiškumą, turi suicidinių minčių ar ketinimų, gali išgyventi potrauminio streso sutrikimą, susidurti su valgymo sutrikimais, pasižymėti žemesne savigarba. Yra pastebima, kad vaikai, patyrę smurtą šeimoje, pasižymi elgesio problemomis tokiomis kaip - agresijos naudojimas mokykloje, gatvėje ar bendruomenėje, narkotikų ir alkoholio vartojimas. Jie gali patirti patyčias ar patys tapti patyčių organizatoriais bei susidurti su mokymosi sunkumais. Augimas smurtinėje aplinkoje taip pat daro įtaką santykiams su bendraamžiais, globėjais, romantiniais partneriais ir santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis.

Patyčias Patiriančio Vaikas Išgyvenimai

Patyčias patiriantis vaikas išgyvena daugybę sunkių jausmų - liūdesį, nerimą, baimę, bejėgiškumą. Kartais vaikai jaučia keršto, pykčio jausmus, kuria planus, kaip atkeršyti savo skriaudėjams. Šiuos jausmus gali pagilinti tai, kad iš artimųjų ar kitų aplinkinių vaikas nesulaukia palaikymo, užtarimo, yra paliekamas vienas. Ilgą laiką jaučiant nerimą, baimę gali išsivystyti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimai. Viena iš galimų pasekmių - tai įvairūs psichosomatiniai simptomai, kai be medicininių priežasčių vaikui pasireiškia galvos, pilvo skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai. Kartais vaikai, kurie susiduria su nuolatinėmis patyčiomis, save žaloja, jiems gali kilti minčių apie savižudybę. Taip pat vaikai gali jaustis kalti dėl vykstančių patyčių, jiems gali atrodyti, kad patys išprovokavo skriaudėjus ir kad yra verti tokio elgesio. Vaikai gali išgyventi ir gėdą, manydami, kad yra silpni, nepajėgūs apsiginti nuo skriaudėjų. Vienam apsiginti dažnai yra neįmanoma, nes skriaudėjui reikia auditorijos, kuri „teigiamai“ įvertintų jo elgesį, todėl paprastai skriaudėjas būna ne vienas, o apsuptas kitų vaikų. Ilgą laiką besitęsiančios intensyvios nemalonios emocijos, tokios, kaip nerimas, baimė, liūdesys ir kiti išgyvenimai gali padaryti neigiamų pasekmių vaiko kasdienybei, pavyzdžiui, suprastėję mokymosi rezultatai, dėmesio nekoncentravimas, mokyklos vengimas. Patyčių patyrimas menkina ir vaiko savigarbą - neįmanoma jaustis vertingam ir geram, kai esi emociškai ar fiziškai skriaudžiamas, todėl tai pasireiškia ir įvairiose gyvenimo srityse. Išmoktas bejėgiškumas - tai dar viena pasekmė, sukelta patyčių. Vaikas, kuris nuolat jas patiria ir negali sustabdyti, išmoksta būti bejėgis ir nuleidžia rankas keičiant esamą situaciją.

Prevencija ir Intervencija

Pirmiausia svarbu atpažinti signalus, įspėjančius apie tai, kad vaikas gali patirti smurtą. Tokie signalai kaip agresyvumas, patyčios, asocialus elgesys (pvz. vandalizmas), nerimas, vangumas, suicidinės mintys, šlapinimasis į lovą, nemiga, valgymo sutrikimai, alkoholio ar narkotikų vartojimas, pykčio priepuoliai, sunkumai susikaupiant, gali liudyti apie smurtinę patirtį. Jeigu tokie signalai yra pastebimi, reiktų atsargiai ir rūpestingai vaiko paklausti apie tai ką jis išgyvena. Jei vaikas pradeda pasakoti apie patiriamą smurtą, reikia leisti jam kalbėti ir palaikyti, kad jis elgiasi teisingai apie tai prabildamas jums. Jokiu būdu negalima vaiko kaltinti ar sumenkinti jo patirties. Svarbu užtikrinti vaiko tolimesnį saugumą ir informuoti atitinkamas institucijas. Taip pat reikalinga užtikrinti tolimesnę psichologinę pagalbą, kadangi specialistai vaikus gali supažindinti su sveikais būdais, kurie padėtų išgyventi sudėtingas emocijas ir skaudžių išgyvenimų prisiminimus.

Tėvų Vaidmuo

Apskritai, svarbu nuo pat mažens vaikus mokyti atpažinti emocijas, su jomis gyventi, bet jokiu būdu neslopinti ir nelaikyti savyje. Tokie pasakymai kaip - „berniukai neverkia“, „mergaitės nepyksta“ tarytum draudžia tam tikrus jausmus ir skatina vaikus savyje gniaužti nemalonius išgyvenimus. Agresyvus elgesys dažnai yra naudojamas kaip priemonė išreikšti gilesnius jausmus, tokius kaip skausmas, baimė, vienišumas, pyktis. Į tokį elgesį netinkamai sureagavus ar neįsigilinus, vaikas su patiriamais sunkumais paliekamas vienas. Jei vaikas yra paprasčiausiai baudžiamas, tai vaiką gali skatinti dar labiau užsisklęsti savyje. Sunerimus dėl elgesio rekomenduojama domėtis apie vaiko patiriamus išgyvenimus ar kreiptis į psichologą, kuris gali pakonsultuoti tėvus bei padėti vaikui suprasti jį užklupusius sunkumus. Svarbu paminėti, kad smurtas ne kuria, o griauna, todėl nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties, supratus, kad patiriate smurtą ar susiduriate su sunkumais, kontroliuojant savo elgesį, naudinga kreiptis į specialistus ir sustabdyti smurtą.

Vis rečiau tenka sutikti tėvus, manančius, kad patyčios turi ir teigiamą pusę - esą jos užgrūdina, padeda vaikams sutvirtėti, pasiruošti gyvenimui. Pasitaiko situacijų, kada vaikai vengia su suaugusiais kalbėti apie patiriamas patyčias, bijodami skriaudėjų keršto, jausdami gėdą, kad patys negali apsiginti, netikėdami, kad kas nors pasikeis arba bijodami tėvų reakcijos, pavyzdžiui, uždraudimo naudotis kompiuteriu dėl patiriamų elektroninių patyčių. Todėl prakalbinti patyčias patiriantį vaiką gali būti nelengva - gali prireikti daug pokalbių kitomis, mažiau skaudžiomis temomis, kad jis pats pasipasakotų apie patyčias. Pokalbiuose su vaiku labai svarbu būti supratingiems, nuoširdžiai domėtis, atidžiai klausytis, nepertraukinėti, nekritikuoti, o skatinti kalbėti, teirautis, ką jis pats mano apie savo situaciją, ką siūlytų daryti. Svarbu pasistengti priimti sprendimą kartu su vaiku, atsižvelgti į jo nuomonę. Jei patyčios yra susijusios su mokykla, kartais tėvams verta patiems apsilankyti mokykloje ir apie susiklosčiusią situaciją pasikalbėti su klasės auklėtoju, socialiniu pedagogu ar mokyklos psichologu, tačiau dėl tokio sprendimo reikėtų paklausti vaiko nuomonės, ar jis pritartų, kad mama/tėtis eitų į mokyklą apie tai kalbėti. Taip pat gali prireikti susitikti ir su skriaudėjų tėvais. Svarbu, kad vaikas nebūtų vienas, neužsidarytų savyje, o rastų patikimą suaugusįjį, kuriam galėtų pasipasakoti. Taip pat naudinga būtų jam kuo daugiau laiko leisti su draugiškai nusiteikusiais bendraamžiais, nes skriaudėjai dažniausiai patyčių taikiniu pasirenka vaikus, kurie yra vieni, drovūs, jautrūs, tylūs. Nors gali būti ir sunku, tačiau svarbu nekreipti dėmesio į priekabiautojus, stengiantis neparodyti, kad patyčios žeidžia, mat jiems malonu erzinti tą, kuris reaguoja - pyksta, širsta, verkia. Svarbiausia, kad vaikas žinotų, jog jis negali tylėti ir galvoti, kad nusipelnė tokio elgesio, nes niekas neturi teisės iš jo šaipytis ar kitaip žeminti. Taip pat susidūręs su patyčiomis, vaikas gali paskambinti nemokamais emocinės paramos telefonų numeriais, kuriais bus išklausytas ir jam bus suteiktas emocinis palaikymas.

Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės

Ugdymo Įstaigos Vaidmuo

Vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu, kiekviena mokykla turi būti pasiruošusi veikiančią reagavimo į smurtą ir patyčias mokykloje tvarką, kurioje būtų numatytas reagavimo planas, eiga, pasidalinta atsakomybėmis. Pirmiausia, bet kuris mokyklos bendruomenės narys turi sustabdyti patyčias ir informuoti patyčių prevenciją koordinuojantį darbuotoją, kuris į patyčių situaciją turi reaguoti kaip galima greičiau - organizuoti individualius pokalbius su skriaudėju, patyčias patyrusiu, jas stebėjusiais vaikais. Apie įvykius informuoti vaikų tėvus, juos įtraukti į patyčių situacijos sprendimą. Patyčioms nesiliaujant, tiek skriaudėjui, tiek patyčias patyrusiam vaikui rekomenduojama sudaryti patyčių sprendimo planą, kuriame būtų numatyti konkretūs sprendimai, įsipareigojimai ir numatytas laikotarpis įsipareigojimams įvykdyti. Reikia nuolat sekti ir stebėti situaciją, ar patyčios liovėsi, ar nėra reikalinga papildyti planą, nes numatytos priemonės - neveiksmingos. Siekiant išgyvendinti patyčias, svarbu įsisąmoninti, jog negali būti dvigubų standartų vaikams ir suaugusiems. Naivu tikėtis, kad vaikai nesityčios iš kitų, kai tėvai, mokytojai ar kiti suaugusieji taip elgiasi. Labai svarbu nuo pat mažumės kalbėtis su vaiku ir mokyti jį „nedaryti kitam to, kas pačiam nemalonu“.

Elektroninės Patyčios

Patyčios nutinka socialinių tinklų, žaidimų, susirašinėjimo platformose. Tyčiojamasi įvairiai - siunčiamos įžeidžiančios, šmeižiančios žinutės, žmogus išmetamas iš susirašinėjimo grupių, įsilaužiama į jo paskyrą ir apsimetant juo publikuojamos netinkamo turinio nuotraukos ar tekstai, vaikas gali būti nufilmuojamas ir vaizdas išplatinamas internete. Elektroninių patyčių auka išgyvena didelį stresą, kartais žinutės būna siunčiamos anonimiškai ir sudėtinga nustatyti skriaudėją. Be to, patyčios nepasibaigia net ir išėjus iš ten, kur yra skriaudėjas. Dažnai tėvai neįtaria, kokią gilią neviltį išgyvena vaikas ar jaunuolis, patiriantis patyčias. Patyčios žlugdo. Kai jos vyksta kieme, yra tikimybė, kad jas kažkas pamatys.

Svarbu žinoti apie rizikas ir jas valdyti (draugauti tik su patikimais žmonėmis, saugoti asmeninę informaciją, naudoti privatumo nustatymus); pasakyti patikimam suaugusiajam; palaikyti auką (pabūti drauge, pralinksminti, padėti pranešti apie tai, kas nutiko, duoti patarimų, pvz.: kaip naudotis privatumo nustatymus ar blokavimo galimybe). Visi šie išvardinti dalykai - pozityvaus požiūrio pavyzdys.

Patarimai Tėvams dėl Elektroninių Patyčių

• Pasikalbėkite apie elektronines patyčias su vaiku. Kaip jis supranta, kas tai yra? Kuo elektroninės patyčios skiriasi nuo fizinių patyčių akis į akį? Jauni žmonės gali neskirti pajuokavimo nuo patyčių ir nenori apie tai kalbėtis, kad nebūtų laikomi nesuprantančiais juokų. Paklauskite vaiko, kaip jis reaguotų, jeigu kažkas pasityčiotų iš jo arba iš jo draugo.
• Išsaugokite įrodymus. Padrąsinkite vaiką išsaugoti bet kokį patyčių įrodymą. Galima tiesiog nufotografuoti ekraną (screenshot) ar išsaugoti gaunamas žinutes.
• Neatsakinėkite. Daugeliu atvejų erzinantys ir pravardžiuojantys skriaudėjai nori sulaukti reakcijos. Pasakykite vaikui, kad neatsakytų, nes priešingu atveju suteiktų jiems ko jie nori. Vietoje to, apie tai, ką patyrė, vaikas turėtų pasakyti suaugusiajam, kuriuo pasitiki.
• Patikinkite vaiką, kad būtinai kreiptųsi į jus ar kitą patikimą suaugusįjį, net jeigu ir pats vaikas jaučiasi kaltas.
• Internete elkitės pagarbiai ir maloniai - taip, kaip elgtumėtės ir realiame gyvenime. Patyrinėkite kartu su vaiku jo mėgiamus žaidimus ir programėles ir suraskite mygtukus, skirtus pranešti apie netinkamą turinį.
• Neuždrauskite vaikui naudotis technologijomis. Tai gali paskatinti vaiką nesidalinti su jumis apie galimai patiriamas patyčias.
• Naudokite tėvų kontrolės funkciją įrenginiuose, kuriais naudojasi jūsų vaikas.
• Pasikalbėkite su vaiku apie tai, ką reiškia internete turėtų draugų ir sekėjų. Ar jie tikri draugai? Žinokite, kad vaikas gali imti puoselėti romantiškus santykius internete. Nedarykite skubotų išvadų.
• Žinokite, kad visos patyčių formos gali liūdinti, sukelti baimę ar vienišumo jausmą. Ieškokite pagalbos. Pasikalbėkite su vaiko mokykla, o jei jaučiate, kad vaikui grasinama - ir su policija.

Mobingas Darbe

Nors didelis dėmesys skiriamas patyčioms tarp vaikų, svarbu atkreipti dėmesį į mobingą, kuris pasireiškia darbo aplinkoje. Mobingas - tai psichologinis teroras, apimantis priešišką ir neetišką bendravimą, nukreiptą sistemingais metodais prieš vieną ar kelis individus. Tokie veiksmai kartojasi dažnai ir trunka ilgą laiką, dėl ko auka atsiduria beviltiškoje padėtyje.

Mobingo Formos ir Priežastys

Mobingas gali pasireikšti įvairiomis formomis:

Taip pat skaitykite: Patyčių pasekmės vaikams

• Vertikalus mobingas: vadovo spaudimas pavaldiniams arba pavaldinių spaudimas vadovui.
• Horizontalus mobingas: kolegų spaudimas vienas kitam.
• Sumuštinio principo mobingas: vidutinio rango vadovo persekiojimas iš viršaus ir apačios.

Priežastys, skatinančios mobingą, gali būti įvairios - nuo blogos darbinės atmosferos ir neaiškiai apibrėžtų pareigybių iki kultūrinių skirtumų globaliose organizacijose.

Organizacijos Etika ir Mobingas

Organizacijos etika ir vertybių vadyba yra svarbūs veiksniai, padedantys užkirsti kelią mobingui. Etikos infrastruktūra, apimanti etikos kodeksus, konsultantus, komitetus ir mokymo programas, sudaro sąlygas darbuotojams jaustis saugiai ir komfortiškai, didina jų savivertę ir pasitikėjimą.

Rekomendacijos Mobingo Prevencijai

Siekiant kontroliuoti mobingo atsiradimą, rekomenduojama:

• Įdiegti pagrindinę kontrolės infrastruktūrą.
• Ištirti mobingo pasikartojimą įvairiose organizacijos dalyse.
• Nustatyti incidentų sunkumą ir dažnumą.

Agresija

Agresija yra elgesys, skirtas padaryti žalą kitam asmeniui. Agresija gali būti fizinė arba žodinė, tiesioginė arba netiesioginė.

Agresyvumo Aiškinimo Teorijos

Yra įvairių teorijų, aiškinančių agresyvumą:

• Biologinės teorijos: teigia, kad agresija yra įgimta.
• Psichologinės teorijos: pabrėžia frustracijos, mokymosi ir socialinės įtakos vaidmenį.
• Socialinės teorijos: akcentuoja kultūros ir socialinių normų įtaką.

Agresyvumo Rūšys

Pagal agresijos objektą skiriamos šios agresijos rūšys:

• Pasyvi agresija: netiesioginis agresijos išreiškimas, pvz., užsispyrimas, ignoravimas.
• Agresyvus elgesys: tiesioginis agresijos išreiškimas, pvz., puolimas, įžeidinėjimas.

Agresiją Skatina

Agresiją gali skatinti įvairūs veiksniai:

• Frustracija
• Provokacija
• Alkoholio vartojimas
• Smurtinė žiniasklaida
• Socialinis mokymasis

Agresyvaus Elgesio Formavimą Lemianys Veiksniai

Agresyvaus elgesio formavimą lemia įvairūs veiksniai, įskaitant:

• Šeimos aplinką
• Bendraamžių įtaką
• Žiniasklaidos poveikį
• Socialines normas

Visuomenės Poveikis

Visuomenė daro didelę įtaką agresyviam elgesiui. Smurtinė žiniasklaida, socialinė nelygybė ir kultūrinės normos gali skatinti agresiją.

Patyčios: Agresijos Forma

Patyčios yra agresijos forma, kuri pasireiškia pasikartojančiu, sąmoningu siekiu įskaudinti kitą asmenį. Patyčios gali būti fizinės, žodinės, socialinės arba elektroninės.

Mitai ir Realybė apie Patyčias

Yra daug mitų apie patyčias, kurie trukdo veiksmingai kovoti su šia problema. Svarbu atskirti mitus nuo realybės:

• Mitas: Patyčios yra tiesiog "vaikų žaidimai".
• Realybė: Patyčios gali turėti rimtų pasekmių aukai ir skriaudėjui.
• Mitas: Patyčios sustiprina auką.
• Realybė: Patyčios žlugdo aukos savivertę ir psichologinę gerovę.
• Mitas: Jei auka tiesiog ignoruos patyčias, jos baigsis.
• Realybė: Patyčios dažnai tęsiasi ir netgi stiprėja, jei auka nesiima jokių veiksmų.

Kaip Elgiasi Agresyvūs Vaikai?

Agresyvūs vaikai dažnai:

• Mušasi ir stumdosi
• Įžeidinėja ir pravardžiuoja
• Grasina kitiems
• Gadina daiktus
• Nesilaiko taisyklių

tags: #patycios #ismokstamas #elgesys