Šis straipsnis skirtas apžvelgti įvairius kultūrinius renginius, iniciatyvas ir asmenybes, kurios praturtina Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Nuo unikalių fotografijos dirbtuvių iki įspūdingų muzikos festivalių, nuo talentingų muzikantų iki nuoširdžių renginių vedėjų - visa tai formuoja spalvingą ir gyvybingą Lietuvos kultūros panoramą.
Laiko Veidai Fotografijoje: Audroniaus Žemgulio Kūrybinės Dirbtuvės
Klaipėdoje, KKKC Meno kiemo dirbtuvėse, fotomenininkas Audronius Žemgulis vedė išskirtines kūrybines fotodirbtuves „Laiko veidai. Klaipėda 772“. Šių dirbtuvių dalyviai turėjo retą galimybę išbandyti vieną seniausių fotografijos technikų - šlapio kolodijaus procesą, kuris buvo sukurtas XIX amžiaus viduryje. Tai lėtas, kruopštus, rankų darbo procesas, kur kiekvienas portretas sukuriamas ant stiklo ar metalo plokštelės. Dalyviai, tiek klaipėdiečiai, tiek miesto svečiai, buvo kviečiami atvykti su šeimomis, pasipuošti miestietiškai, istoriškai arba tiesiog būti savimi, o visos reikalingos priemonės ir medžiagos buvo suteikiamos vietoje.
Renginių Vedėjas Linas Cinkutis: Aistra Scenai
Linas Cinkutis, renginių vedėjas, teigia, kad visada norėjo būti scenoje ir nežino, ar galėtų dirbti kitą darbą. Jo aistra scenai ir gebėjimas uždegti publiką daro jį nepakeičiamu įvairių renginių dalyviu.
Momentinio Fotoaparato Nuoma Jūsų Šventėms
Šventėms siūloma naujovė - momentinio fotoaparato nuoma. Tai puikus būdas įamžinti svarbiausias akimirkas ir iš karto turėti atspausdintas nuotraukas, kurios taps puikiu prisiminimu.
Pranas Tamošaitis: Muzikos Maestro
Šių metų lapkričio 5 d. sukako 85-eri metai nuo tos dienos, kai gimė tarptautinių konkursų laureatas, liaudies kamerinės muzikos ansamblio žanro kūrėjas, dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, nusipelnęs artistas, LMTA profesorius birbynininkas Pranas Tamošaitis (1931-2007). Šia proga siūloma ištrauka iš dar nepublikuotų docentės Reginos Tamošaitienės „Atsiminimų“ (2000-2009), kuriuose ji gyvai ir nuotaikingai aprašo į užmarštį nugrimzdusius bendro gyvenimo ir kūrybinės veiklos įvykius, grąžinančius į Lietuvai svarbų laikotarpį - tautinės akademinės muzikos kūrybą ir sklaidą pasaulyje antroje XX a. pusėje. Juose į žinomas muzikos pasaulio asmenybes, kolegas pažvelgta kitu kampu, kasdieniškai ir kartu šiltai, užfiksuoti vertingi istoriniai faktai ir detalės nupučia formalizmo dulkes ir įleidžia į muzikantų gyvenimo vidų.
Taip pat skaitykite: J. Lozovska ir jaunieji mokslininkai
Regina Tamošaitienė prisimena savo vaikystės svajonę tapti pianiste, kuri išsipildė lankant privačias pamokas pas Petrapilio konservatoriją baigusią Oną Petraškevičienę. Muzikos mokytoja buvo griežta, tačiau Regina atkakliai mokėsi groti ir vasarą. Vėliau, pradėjus lankyti muzikos mokyklą Panevėžyje, ji mokėsi pas įvairius pedagogus, dalyvavo koncertuose ir įgijo patirties simfoniniame orkestre.
1949 metais Regina baigė gimnaziją, o 1950 -aisiais - muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Stojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje (1949 m. Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos, todėl buvo didelis konkursas). Parengiau baigiamųjų egzaminų programą: F. Chopino etiudą cis-moll op. 10 Nr. 4, L. van Beethoveno koncertą c-moll Nr. 3, du A. Skriabino preliudus, keletą lietuviškų pjesių.
Regina prisimena, kaip dėl politinių priežasčių jai buvo uždrausta groti A. Skriabino kūrinius, tačiau ji nepasidavė ir tęsė studijas liaudies instrumentų katedroje, kur mokėsi groti kanklėmis. 1953 metais J. Švedas pakvietė į Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblio orkestrą. Gyventi reikėjo, nes stipendijos neužteko. Tėvai vargo namuose. Šiek tiek jiems padėjau dovanomis, o broliui, kuris mokėsi Kaune, siųsdavau po šimtą rublių. Pačiai daug kartų teko badauti. Taigi ansamblis buvo mano išganymas.
1954 metais ji sumainė žiedus su Pranu Tamošaičiu ir kartu gyveno bendrabutyje. 1954-ieji buvo laimingiausi metai.
1956 metais J. Švedo įkvėpti pradėjome ruoštis pasauliniam festivaliui-konkursui, kuris įvyko kitais metais Maskvoje.
Taip pat skaitykite: Streso poveikis Lietuvos darbuotojams
1957-tųjų vasara. Atvažiuojam į Maskvą su bronzos medaliais, įvertinti respublikos mastu. Įtampa, šurmulys. Iš viso pasaulio - devyniasdešimt įvairiausių liaudies instrumentų kolektyvų.
Po trečiojo turo mums įteikia du aukso medalius: solistui P. Tamošaičiui ir kameriniam ansambliui. V. Noreika solistų kategorijoje gauna trečiąjį. Grįžusius į Vilnių, mus perone sutinka valdžia, taip pat Leokadija Diržinskaitė. Vėliau turėjom priėmimą pas Antaną Sniečkų, kuris pasveikino mus ir paspaudė rankas.
Nuo to laiko be mūsų nepraeidavo joks vyriausybinis minėjimas, jokios užsienio kelionės. Taigi koncertinis gyvenimas pakeitė viską. Šeima, vaikai kartais mėnesiais nematydavo tėvų, o mes - jų. Dukros užaugo labai savarankiškos.
Įdomios visos koncertinės kelionės, tačiau kai kurios palieka neišdildomų prisiminimų. Iš tokių galima suminėti 1958 metų keliones į Lenkiją ir Belgiją, 1963 metais į Suomiją, 1968 metais į Kanadą ir Angliją (netiesiogiai, keliaujant laivu „Aleksandr Puškin“) bei Graikiją (plaukėme tarptautiniu laivu „Litva“), 1969 metais į Vokietiją, 1970 metais - Čekoslovakiją.
Šimtmečio Dainų Šventė „Kad Giria Žaliuotų“ Druskininkuose
Druskininkų krašto dainininkai, muzikantai ir šokėjai garbingai įsipynė į Šimtmečio Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ renginių vainiką. Šventės programose dalyvavo beveik pustrečio šimto kraštiečių, kurie parsivežė pačius gražiausius įspūdžius. Renginiai prasidėjo Folkloro diena, kurioje Druskininkų kolektyvai koncertavo atskirai ir Dainavos krašto ansamblių būryje. Šventės metu pristatė Druskininkų savivaldybės „relikviją“ - tautodailininkų sukurtą stilizuotą vandens gertuvę su mineraliniu vandeniu iš Druskininkų krašto gelmių.
Taip pat skaitykite: Bakalauro Darbo Struktūra Psichologijoje
M. K. Čiurlionio meno mokyklos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Andruškevičius dalyvauja Dainų šventėse nuo 1984 metų. Šiemet jis dalyvavo su choru „Druskininkai“, o Dainų dienoje dalyvavo ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos jaunių choras. Vaikai, kurie pirmą kartą dalyvavo, parsivežė neišdildomus įspūdžius. Šventėje dalyvavo ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos liaudies instrumentų orkestro kanklių ansamblis.
Žinoma krašto choreografė Asta Čmukienė sakė, jog šventėje dalyvavo nemažai krašto šokių kolektyvų, tarp jų ir jos vadovaujami Leipalingio laisvalaikio salės šokių kolektyvas „Leipūnas“ ir moterų šokių kolektyvas „Liepos“. Pasirengimas Šokių dienos koncertui buvo įtemptas, repeticijos vyko nuo ankstyvo ryto. A. Čmukienė jau 40 metų dirba choreografe ir yra dalyvavusi beveik visose Dainų šventėse. Ši šventė buvo ypatinga, gerai organizuota, su pakylėjimu, susiklausymu ir bendryste.
Simonas Kazakevičius, Druskininkų savivaldybės vicemeras, teigė, kad šventė „Kad giria žaliuotų“ buvo nuostabi, apėmė stiprus bendrystės jausmas, atsirado solidarumas ir pasididžiavimas Lietuva bei lietuviais.
Rolandas Dabrukas, JAV gyvenantis menininkas iš Druskininkų, teigė, kad šių metų renginys buvo išties išskirtinis, choreografija ir režisūra buvo fantastiška, kiekvienas judesys, kiekvienas pasirodymas buvo kruopščiai sustyguotas ir pripildytas gilios prasmės. Susitikimas su Druskininkų krašto šokėjais, Leipalingio „Leipūno“ kolektyvu, kuriame šoka daug jo giminaičių, buvo ypatingas.
Šventėje dalyvavo chorai: Mišrus choras „Druskininkai“, M.K. Instrumentiniai ansambliai: M.K.
Andrius Kulikauskas: Muzika, Šypsena ir Gyvenimo Netvarka
Šypsena - nuoširdi, akys - didelės ir geros. Dėl jų ir, žinoma, įvaizdžio dalimi tapusios pasipūtusios ševeliūros bičiuliai šį kompozitorių bei atlikėją pavadina Liūtu Bonifacijumi ar Katinu Leopoldu iš senų animacinių filmų. Sako, ne tik išvaizda, ir charakteris panašus į šių personažų - nepataisomų „geriečių".
Daugybės dainų, animacinių ir vaidybinių filmų, dideliems ir mažiems skirtų spektaklių muzikos autorius šiandien po kavines vaikšto retokai: užsiėmęs koncertais, o laisvesnę dieną negali atsiplėšti nuo kompiuterio - maniakiškai naršo internete po rusiškas svetaines, ieško žinių apie Lietuvos istoriją, Vilnių, ypač domisi Napoleono žygiais. Kartais skaitiniai taip įtraukia, kad niekas - šeima, laikas, darbai - nebeegzistuoja. Atsitokėjęs puola kurti. Tada natos, taktai, melodijos galvoje sukasi iki paryčių. Kitaip - „teisingai" - gyventi ir planuoti laiko jis nemokėtų ir, panašu, nelabai norėtų. Taip jau įpratęs: kai gali patingėti - tingi. Gal jei ne kūrybinė netvarka ir polėkis, jo Keistuolių teatro spektaklių muzika, dainos nebūtų tokios „kulikauskiškos" - išjaustos, skaidrios, kartais - iki graudulio jautrios ar ironiškos.
A. Kulikauskas prisimena „Dainos teatrą", kurio režisierius, dainininkas ir muzikantas buvo tas pats žmogus - Vytautas Kernagis. Jis turėjo patirties su visokiais ansambliais, žinojo, ką ir kaip rašyti. Krūvoje Marijus Šnaras, Kernagis ir jis buvo puikus tandemas. Dainoms rinkdavosi aktualius tekstus, nebuvo dabartinės abrakadabros. Tuomet ir išmoko pagarbos tekstui, juk su rašytiniu žodžiu muzikantai dažnai linkę elgtis bet kaip.
Muzikanto karjerą pradėjo Plungės šokiuose. Iš pradžių pūtė triūbą orkestre, paskui ėmėsi akordeono. Jį jau nuo šeštos klasės kviesdavo groti vestuvėse. Net buvau išmokęs grodamas pamiegoti. Galvą ant akordeono padedu, atseit įsijaučiu, taip nusnaudžiu pusvalanduką, kol kokia šeimininkė pajudina. Būdavo sunku - groti reikėjo „iš peties", nebuvo jokių elektronikų. Vestuvėse išmokau psichologijos: reikėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis, visuomet kas nors iš giminių būdavo durnesnis, prisigerdavo. Pavargęs po kelių valandų grojimo norėdavau išeiti atsikvėpti, o kuris nors būtinai sušukdavo: „Už ką pinigus mokam, grok!" Šeimininkėms rūpėdavo, kad tik nepavogtume degtinės - toks muzikantų įvaizdis…
A. Kulikauskas prisimena populiarumo laikus - Filharmonijos ansamblį „Vilniaus aidai", gastrolės, gerbėjos… Į „Vilniaus aidus" jį pakvietė apie 1973-iuosius, po poros metų tapo ansamblio vadovu. Visą tuometinę Sąjungą išmaišėme. Koncertuodavo nuo Kamčiatkos iki Kaukazo, užsukdavo į tokius karinius miestus, kurie net žemėlapiuose nepažymėti. Repertuaras - rusų kalba. Pamatė tada, kaip kas gyvena. Mus vadindavo užsieniečiais - vokiečiais ar jugoslavais. Skirdavosi nuo vietinių, tais laikais buvome visi su džinsais…
Gerbėjos buvo labai aktyvios. Būdavo, vyrai pagėrę: „Merginos, atvažiuokit!" O joms kas - ne viena iki Vilniaus ar Kauno atsibeldė. Paskui baisu, kad žmonos sužinos.
Kolektyvas subyrėjo Andropovo laikais, kai buvo naikinami vokaliniai instrumentiniai ansambliai. Ansamblio nebeliko, išvažiavo į Platelius - ten nuo devintos klasės kiekvienais metais atostogauju: žvejoju, ilsiuosi, repetuoju. Koordinates buvau palikęs Filharmonijoje. Sulaukiau Kernagio skambučio. Tada - „Dainos teatras".
Su žmona Irute susitiko, kai koncertavo su „Vilniaus aidais". Anksčiau nepasimatėme: kai grojau šokiuose, ji ten dar nevaikščiojo. Nebuvo viskas idealu, nervų nemažai vienas kitam pagadinome. Pavyzdžiui, važiuojam žiemą į koncertą, kur nors provincijoje sugenda senutėlis lazas, galiausiai atvykstame, o kolūkio salė - šaltutėlė…
A. Kulikauskas stengėsi vengti visokiausių istorijų, nebuvo tas bohemos atstovas, kuris ištisai eina per kavines. Jis - uždaro būdo, nebaliavodavau iki paryčių. Organizmas neleisdavo.
Sigitas Vaičiulionis: Muzikos Maestro ir Meilės Filosofas
Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas, ansamblio „Ars Vivo“ vadovas Sigitas Vaičiulionis šeštadienį „Saulės“ koncertų salėje įspūdingu koncertu šventė savo kūrybos 50-metį. Maestro Šiauliuose jau 45 metai - visiems gerai žinomas muzikos pedagogas, docentas ruošė muzikos mokytojus, dėstė choro dirigavimą ir solinį dainavimą, dirba koncertmeisteriu Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje.
S. Vaičiulionis teigia, kad muzika yra jausmų kalba, o kai skamba sieloj muzika, nesi vienišas. Jis džiaugiasi, kad tiek gerumo gauna iš žmonių, jaučia linkėjimus ir tų, kurie tyli salėje. Koncerte muzikos šedevrus drauge su maestro dovanojo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė profesorė Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Juozas Janužas (tenoras), Lietuvos nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė Liepa Jurgutavičiūtė (smuikas), Rimantas Vingras (fortepijonas, Anglija), Gediminas Brūzga (saksofonas), Kristina Valčiukienė (sopranas), Pijus Kondrotas (baritonas), Šiaulių pučiamųjų orkestras.
Asta Kriščiūnaitė S. Vaičiulionį pavadino savo mokytoju.
S. Vaičiulionis teigia, kad svarbiausia yra meilė, o laimingas esi, kai savo darbą dirbi su meile. Jam pasisekė, nes turi puikų instrumentą - orkestrą, puikius žmones, puikius muzikantus.
Paklaustas, ar kartais supyksta, maestro buvo atviras: „Visa, kas žmogiška, man nesvetima. Kartais pavydžiu, kartais supykstu. Vienpusės tiesos nebūna: apsvarstai, supranti. Jei gyvensime vakarykšte diena, šios dienos nepajusime. Neteko išeiti į sceną susiraukusiam. Čia kitas pasaulis. Kitaip scenoje bėga laikas."
Pasak S. Vaičiulionio, meilės užtaisą kiekvienas gauname šeimoje. Jis mokėsi choro dirigavimo M. K. Čiurlionio meno mokykloje, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje - lankiau solinio dainavimo klasę. Profesorių, dėstytojų asmenybės stiprų įspūdį padarė. Tokios kaip Saulius Sondeckis. Matyti žmogų ir gerbti kiekvieną. Be šito muzikos mokyti neįmanoma. Ir gyvenime tai be galo svarbu.
S. Vaičiulionis teigia, kad geriausia klausytojų dovana - aplodismentai ir buvimas šalia, o muzikantų dovanos, be abejo - koncertai. Todėl žada naujas programas: gruodžio 31-ąją kviečia į koncertą Ch. Frenkelio viloje, Sausio 13-ąją minės „Saulės“ koncertų salėje. Kitais metais numatoma drauge su ,,Polifonija“ švęsti choro 45-metį.
O Vygintas Ališauskas, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius, teigė, kad tiek Sigitas, tiek Danutė Vaičiulioniai - svarbūs bendruomenės žmonės. Maestro akompanuoja pūtikams, padeda jiems įveikti stresą koncertuose, tarptautiniuose konkursuose. Jis talentingiems vaikams sudaro sąlygas koncertuoti su profesionaliais kolektyvais. Jaunuolius ugdyti padeda pavyzdys: žavi jo inteligencija, artistiškumas.
S. Vaičiulionis yra prisipažinęs, kad jam artimas Šv. Kazimiero ordino veiklos principas - gyventi darant gera.
Nijolė Saimininkienė, choro vadovė, teigė, kad S. Vaičiulionio didžiulis turtas yra rankos, dirigento mostas. Jis be galo plastiškai judina rankas. S. Vaičiulionio nepriekaištingas muzikinis skonis. Jo nesugadina nei mados, nei laikmetis. O svarbiausia jo savybė - gebėjimas mylėti.
Muzika Kviečia Kiekvieną: Vaikų ir Jaunimo Festivalis Klaipėdoje
Kviečiama dalyvauti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos organizuojamoje vasaros kūrybinėje muzikinio ugdymo stovykloje, kuri vyks rugpjūčio 18 - 23 d.d. Joje gali dalyvauti vaikų ir jaunimo festivalio - konkurso „Muzika kviečia kiekvieną” dalyviai ir nedalyvavusieji konkurse.
2025 m. birželio 27 d. su Klaipėdos miesto savivaldybe dėl dalinio finansavimo pasirašyta sutartis VIII Vaikų ir jaunimo festivalio “Muzika kviečia kiekvieną” veikloms finansuoti. Šiais metais projektas teiktas Kultūros ir meno sričiai „Jūrinė kultūra“.
VIII tęstinis vaikų ir jaunimo festivalis „Muzika kviečia kiekvieną“ apjungs Vakarų regiono muzikos ir meno, bendrojo ugdymo mokyklų, neformalaus ugdymo įstaigų auklėtinius ir jūrinių organizacijų atstovus. Festivalio tikslas - stiprinti ir puoselėti Klaipėdos ir Lietuvos jūrinį identitetą, užtikrinti Klaipėdos, kaip jūrinės valstybės, simbolio statusą įtvirtinančių iniciatyvų nenutrūkstamą įgyvendinimą Klaipėdoje. Šio festivalio vizualuose numatyti simboliai, aktualizuojantys jūrinės kultūros tradicijas ir marinistinę tematiką. Jūra, uostas ir muzika!
Festivalyje bus bendradarbiaujama su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kuri pakvies į ekskursijas laivu po Klaipėdos uostą, ir Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestru - vyks susitikimai ir darbas su orkestro muzikantais.
2025-08-19 prasidėjo VIII tęstinis vaikų ir jaunimo festivalis „Muzika kviečia kiekvieną“, į kurį atvyko dalyviai iš Lietuvos muzikos ir meno, bendrojo ugdymo mokyklų, neformalaus ugdymo įstaigų. Šioje stovykloje dalyvauja Vakarų regiono ugdymo instititucijų auklėtiniai ir net18 mokinių iš Rokiškio R. Lymano muzikos mokyklos. Festivalį dalinai finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Jame organizuoti veiklas padeda 22 Konservatorijos savanoriai, kurie kupini idėjų ir noro veikti.
2025-08-20 Projekto VIII vaikų ir jaunimo festivalio „Muzika kviečia kiekvieną“ aprašyme, siekdami išlaikyti jaunuosius talentus Klaipėdoje, numatėme juos supažindinti su jūrine kultūra, jūrinėmis specialybėmis, miesto gražėjančia ūgtimi ir perspektyvomis. Į renginį pakvietėme Lietuvos jūrininkų sąjungos įmonės vadovą Aleksandrą Kaupą ir Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestro vadovą, Konservatorijos mokytoją Egidijų Miknių. Kartu pokalbyje dalyvavo paradinę Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestro uniformą dėvintis, renginio metu saksofonu grojantis, mūsų mokyklos mokytojas Laimonas Urbikas. Sužinojome daug įdomios informacijos, aptartos galimybės muzikuoti laivuose, aptarti dideli jūrininkų atlyginimai, romantika laivuose.
2025-08-21 Pirmasis stovyklos „Muzika kviečia kiekvieną“ koncertas Klaipėdos vienoje gražiausių erdvių PAJŪRIS, tapo tikra pasaka ne tik ausims, bet ir širdims. Scenoje skambėjo tiek visiems pažįstamų klasikos kompozitorių - W. A. Mozart, M. K. Čiurlionio, F. Liszt - kūriniai, tiek populiariosios muzikos atstovo A. Mamontovo daina „Kitoks pasaulis“ bei daugelis kitų. Publika išgirdo net 22 muzikinius pasirodymus, kuriuos atliko įvairaus amžiaus stovyklos dalyviai, kurie sužavėjo savo talentu ir atsidavimu.
2025-08-20 Dalyviai apsilankė Lietuvos jūreivystės akademijoje - Vilnius Tech, kur sužinojome naudingą informaciją - kaip signalizuoti apie pavojingą situaciją jūroje, išbandė laivo valdymo navigatorinį treniruolis, valdė povandeninį robotą. Ekskursijos metu Genutė Kalvaitienė, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros projektų vadovė, papasakojo apie darbus bei tikslus, kurių kasdien siekia uoste dirbantys klaipėdiečiai ir žmonės iš aplinkinių miestų, supažindino su uosto plėtros perspektyvomis.
Pirmą kartą dvi stovyklos susivienijo ir dovanojo nuostabų koncertą “Stovyklautojai- Stovyklautojams”. Koncertą atidarė Rokiškio Rudolfo Liemanno muzikos mokyklos simfoninis orkestras, dirigentas Justinas Mačys.
2025-08-25 Penktąją stovyklos dieną sulaukėme ypatingų svečių - garsiųjų brolių Sauliaus ir Donato Petreikių. Saulius pasidalijo svarbia patirtimi: „Groti reikia su saiku - nepersitempti, bet ir neleisti instrumentui dulkėti kampe“. Donatas papasakojo apie savo kūrybos ypatumus bei pasidalijo, kaip sukūrė bendrą stovyklos kūrinį - „Vienišo jūreivio daina“. Vakaro metu vyko bendra repeticija.
2025-08-26 Jūra, muzika ir jaunystė - Klaipėdoje įvyko VIII vaikų ir jaunimo muzikos festivalis-stovykla „Muzika kviečia kiekvieną“. Festivalį organizavo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija, o jį iš dalies finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė. Stovyklos idėja - per muziką ir pažinimą stiprinti jaunosios kartos kūrybiškumą bei puoselėti Klaipėdos, kaip jūrinės valstybės simbolio, identitetą.
Antrąją dieną dalyviai gilino žinias apie jūrines profesijas - susitiko su Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininku Aleksandru Kaupu, Karinių jūrų pajėgų orkestro vadovu Egidijumi Mikniumi ir mokytoju Laimonu Urbiku. Trečiąją dieną stovyklautojai lankėsi Lietuvos jūreivystės akademijoje (Vilnius Tech), kur išbandė laivo valdymo treniruoklius, mokėsi apie signalų sistemą bei valdė povandeninius robotus. Vakarop - įsimintinas koncertas prie jūros, kurio metu skambėjo W. A. Mozarto, M. K. Čiurlionio, F. Liszto, A. Mamontovo ir kitų kompozitorių kūriniai. Ketvirtąją dieną dalyvių laukė ekskursija laivu po Klaipėdos uostą, lydima įdomių faktų apie uosto plėtrą ir ateities planus. Antroje dienos pusėje vyko draugystės koncertas stovykloje „Pasaka“. Penktąją dieną vyko tradicinė ritmikos edukacija, kurią vedė mokytojas Večeslav Krasnopiorov. Vakarop stovyklą aplankė ypatingi svečiai - garsieji muzikantai broliai Saulius ir Donatas Petreikiai. Jie pasidalijo savo kūrybine patirtimi, surengė koncertą ir kartu su stovyklautojais repetavo specialiai šiai stovyklai sukurtą kūrinį „Vienišo jūreivio daina“. Šis kūrinys tapo baigiamojo, šeštosios dienos, koncerto akcentu, kuriame pasirodė stovyklos dalyviai.
tags: #photography #puikus #darbai #puiki #asmenybe #sypsena