Šiuolaikinė psichologija, atsiradusi daugiau nei prieš šimtą metų, nuolat plečia žmogaus prigimties pažinimo ribas. Nuo žmogaus, kaip gyvuliško organizmo su aukštesnėmis psichikos funkcijomis, suvokimo, mokslas žengė prie pasąmonės atradimo ir transpersonalinės psichologijos, tyrinėjančios sąmonės aukštumas. Šis lankstus požiūris į žmogaus sąrangą artėja prie daugiamatės sampratos, būdingos jogai - sąmonės disciplinai, transformuojančiai psichiką ir leidžiančiai pasiekti aukštesnį sąmonės būvį.
Integralinės jogos doktrina
Psichologijos mokslų daktaras A. S. Dalal, lyginamojoje studijoje „Psychology, Mental Health and Yoga“, siekia išryškinti jogos ir psichologijos panašumus bei skirtumus. Jis remiasi Sri Aurobindo ir Miros Alfassos (Motinos) darbais, tradiciškai vadinamais integralinės jogos doktrina. Sri Aurobindo, iškilus XX a. Indijos atgimimo veikėjas, mąstytojas ir vizionierius, kurio indėlis lyginamas su Darvino, Jungo ir kitų darbais, teigė, kad joga yra praktinė psichologija, o psichologija be jogos - negyvas dalykas.
Vakarų psichologijos raida
Vakarų psichologinė mintis, neatsiejama nuo filosofijos, išsiskyrė kaip savarankiškas mokslas 1879 m., kai Wilhelmas Wundtas įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Tuo metu psichologai tyrinėjo elgesio aspektus, tokius kaip reakcijos trukmė, dėmesys ir suvokimo funkcijos.
Freudo psichoanalizė ir jos kritika
Sigmundas Freudas įvedė pasąmonės sąvoką - sritį, kurioje kaupiasi instinktai, impulsai ir kitas psichinis turinys, neprieinamas protui. Jo psichoanalizė siekė iškelti nesąmoningą turinį į sąmonės šviesą, tačiau sulaukė kritikos dėl seksualinio motyvo akcentavimo. Alfredas Adleris valdymo poreikį laikė svarbiausiu motyvuojančiu veiksniu, o Carlas Gustavas Jungas su Freudu nesutiko dėl libido sampratos ir kolektyvinės pasąmonės egzistavimo. Jungo libido kaip visuotinės instinktų energijos samprata artima Sri Aurobindo apibrėžtai „gyvybei“ (vital), arba prāna - energijai, įkvepiančiai gyvastį.
Biheviorizmas ir humanistinė psichologija
Kaip reakcija į pasąmoninės motyvacijos akcentavimą, gimė biheviorizmas, teigęs, kad vienintelis tinkamas psichologijos tyrimų objektas yra elgesys, aiškinamas kaip atsakas į paskatas. Humanistinė psichologija, vadinama trečiąja jėga, pabrėžė vidinį individo poreikį tobulėti ir plėtoti savo potencialą. A. Maslow humanistinę psichologiją laikė pereinamąja pakopa į transpersonalinę psichologiją, besiorientuojančią į kosmosą ir žmogišką tapatybę pranokstančius dalykus.
Taip pat skaitykite: Depresija ir Bukas Protas: Iššūkiai
Transpersonalinė psichologija
1960-ųjų pabaigoje įkurta transpersonalinės psichologijos studijų asociacija pradėjo naują sąjūdį, vadinamą ketvirtąja jėga. Jos šalininkai teigia, kad psichologija yra sąmonės mokslas, apimantis sferas, nusidriekiančias nuo ego sąmonės aukštyn ir žemyn. Šis kelias grindžiamas savižina, vidiniu patyrimu ir vidinės prigimties tyrinėjimu.
Sri Aurobindo žmogaus samprata
Sri Aurobindo žmogų apibūdina kaip visumą, susidedančią iš:
- Paviršinės esybės (kūno, gyvybės ir proto sąmonės)
- Pasąmonės
- Paribio sąmonės
- Antsąmonės
Pasak jo, žmogus yra visatos dalis, mikrokosmas, pereinantis į makrokosmą, todėl psichinė žmogaus prigimtis siejasi su visatos prigimtimi. Sąmonės gimimas ir augimas yra pagrindinė evoliucijos paskata.
Paviršinė esybė
Paviršinę esybę sudaro kūnas, gyvybė ir protas. Gyvybė - tai jutimai, instinktai, paskatos, troškimai, įspūdžiai ir jausmai. Protas - kognityviniai gebėjimai. Kūnas turi savo paslėptą sąmonę, kuri apima gyvybines funkcijas, veikiančias savarankiškai.
Pasąmonė
Pasąmonė - tai esybės dalis, kurioje neegzistuoja aiški mintis, valia ar jausmas, tačiau ji sugeria ir saugo įspūdžius, kurie atsigamina sapnuose arba pasireiškia kaip senų įpročių pasikartojimas. Pasąmonės veikla atsiliepia sveikatai, o chroniški negalavimai dažnai su ja susiję. Pasąmonė susisiekia su nesąmonybe - sritimi, kur nesąmonybė virsta pusiau sąmone. Iš esmės, tai panašu į Freudo aprašytą pasąmonę: ji platesnė už sąmonę, sąmonės išstumtas turinys tampa jos dalimi, o jos turinys veikia sąmoningo proto veiklą.
Taip pat skaitykite: Kas yra teatras?
Paribio sąmonė
Paribio sąmonė - tai sritis, kuri neįeina į būdraujančios sąmonės sferą, apimanti tiek žemesnę pasąmonę, tiek aukštesnę antsąmonę. Joje egzistuoja platesnė ir geriau save valdančią sąmonė nei budinti išorėje. Tai vidinė esybė, „Patis“ arba Ātman, stebinti išorinį protą. Paribio sąmonė turtinga vidinių jutimų ir nėra įkalinta medžiaginiame pasaulyje. Į šią sritį pasitraukia protas ir gyvybė, baigę išorinę veiklą. Ši esybės dalis atsakinga už meną, poeziją, filosofiją ir religinius siekius.
Antsąmonė
Antsąmonė - tai sąmonės evoliucijos išeities taškas ir galutinis tikslas. Pasinėrę į antsąmonės sritį, galime pakilti iki aukščiausio žinojimo ir patyrimo. Aukštesnieji protinės būties lygmenys susideda iš Aukštesniojo proto, Nušvitusio proto, Intuityvaus proto ir Viršsąmonės, baigiantis Antsąmone, arba Tiesos sąmone.
Pasąmonės įtaka kasdieniam gyvenimui
Žmonių kasdieniniame gyvenime apstu nesąmoningų poelgių. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas teigė, kad sąmonė tėra nedidelė psichikos dalis, o pasąmonė valdo poelgius ir jausmus. Psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas teigia, kad šiandien dėl pasąmonės egzistavimo niekas nesiginčija, o kai kurie smegenų tyrėjai jai teikia net 95 proc. žmogaus veiklos.
Pasąmonės pėdsakai
Pasąmonės pėdsakus galime aptikti nesąmoningai atliekamuose veiksmuose, tokiuose kaip netyčia išsprūdę žodžiai, automobilio vairavimas ar dviračio minimas. Sapnai taip pat yra akivaizdus pasąmonės egzistavimo įrodymas, nes pasąmonės kalba yra vaizdiniai.
Pasąmonė ir ligos
Su pasąmone siejami ne tik kalbiniai apsirikimai, sapnai ar nesąmoningi veiksmai, bet ir ligos ar net mirtis. Posakyje „Visos ligos - nuo nervų“ glūdi daug tiesos. Simptomai gali išreikšti vidinį psichologinį išgyvenimą, pavyzdžiui, pečių juostos skausmas gali reikšti per didelį krūvį, o opaligė - slopinamus jausmus.
Taip pat skaitykite: Kaip nemiga veikia psichinę sveikatą
Paslėpta savižudybė
Psichoanalitikas R. Milašiūnas apibrėžia „paslėptą savižudybę“ kaip kažką, dėl ko žmogus gali mirti, pavyzdžiui, „pasirenkant“ nepagydomą ligą. Žmogus nesąmoningai gali pasirinkti savižudybę per nepagydomą ligą ar katastrofą.
Sąmoningumas ir dvasinė sąmonė
Mums pažįstamas kasdienis sąmoningumas, kai esame budrūs ir atsakingi už savo veiksmus, taip pat egzistuoja ir dvasinis sąmoningumas, kai remiamės dvasinėmis dorybėmis ir aukštesne morale. Kuo dažniau remiamės intuicija, kuri yra sąmoningumo dalis, tuo esame sėkmingesni.
Dvasinės sąmonės stiprinimas
Reikia išmokti savo mąstymą pakelti į aukštesnį lygį, dvasinio susivokimo - supratimo lygį. Daugiau pasikliaukime intuicija, o ne mąstykime analitiškai. Labai svarbu tikėti. Praktiškai reikia stiprinti savo tikėjimą valios ir energijos pagalba. Sąmoningai kvėpuojant kėlėme sąmonę kuo aukščiau į dvasines vibracijas.
Pasąmonės samprata
Pasąmonė - tai žmogaus sąmonės tiesiogiai nesuvokiamų psichikos procesų ir būsenų visuma. Pasąmonės turinys susijęs su žmogaus jausmais ir santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti veiksmų, bet veikia sąmoningą elgesį.
Pasąmonės reiškiniai
Pasąmonei priklauso reiškiniai, kurie buvo išgyventi anksčiau ir pamiršti, automatinio veikimo reguliavimas ir hipnozėje įteigtų veiksmų vykdymas. Pasąmonės turinys atsiskleidžia intuicijoje, afektuose, panikoje, sapnuose ir subsensoriniame suvokime.
Pasąmonės raiškos būdai
Skiriamos 4 raiškos būdų grupės: ikisąmoniniai reiškiniai, neįsisąmoninti veiklos stimulai, neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai ir subsensorinio suvokimo apraiškos.