Įvadas
Portugalijos karalystės istorija - tai pasakojimas apie drąsą, atradimus ir kultūrinį palikimą, kuris paliko neišdildomą pėdsaką pasaulyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime Portugalijos karalių istoriją nuo jos ištakų iki pat monarchijos pabaigos, atskleisdami svarbiausius įvykius, valdovus ir kultūrinį kontekstą, formavusį šią išskirtinę tautą. Portugalija artimai susijusi su visa Pirėnų pusiasalio praeitimi, ypač su Ispanija.
Iberijos Pusiasalio Istorinės Šaknys
Iberijos pusiasalis, kuriame įsikūrusi Portugalija, turi turtingą ir seną istoriją. Archeologiniai radiniai rodo, kad šioje teritorijoje žmonės gyveno jau prieš 1,2 milijonus metų. Apie 200 000 pr. Kr. čia pasirodė neandertaliečiai, o maždaug prieš 40 000 metų - Homo sapiens. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų į pusiasalį atsikėlė indoeuropiečiai keltai, kurie susimaišė su vietos gyventojais, suformuodami tokias gentis kaip kalaisijai, luzitanai ir kinijai. Algarvės regione įsikūrė finikiečių gyvenvietės.
3 a. pr. Kr. pietinę Portugalijos dalį užgrobė kartaginiečiai, tačiau netrukus į pusiasalį įsiveržė romėnai, kurie ilgainiui nukariavo visą teritoriją. Romėnai 27 pr. Kr. įkūrė Luzitanijos provinciją, pastatė daug miestų ir kelių, kurie išliko iki šių dienų. Romos imperijos laikotarpiu išnyko vietinės kalbos, o gyventojai perėmė romėnų papročius.
Germanų Invazijos ir Vestgotų Valdymas
V a. žlugus Romos imperijai, į Iberijos pusiasalį įsiveržė germanų gentys - svebai ir vandalai. Romėnų padedami vestgotai išstūmė vandalus į Šiaurės Afriką, o svebai įsitvirtino Bragoje. 585 m. vestgotai užkariavo svebus ir įvedė savo valdžią visoje dabartinės Portugalijos teritorijoje. Vestgotų karalystė gyvavo iki VIII a., kai į pusiasalį įsiveržė arabai.
Arabų Įsiveržimas ir Kordobos Emyratas
711 m. arabai iš Šiaurės Afrikos įsiveržė į Pirėnų pusiasalį ir įkūrė Kordobos emyratą (vėliau - kalifatą). Pietinėje Portugalijos dalyje apsigyveno arabai iš Jemeno, o šiaurinėje dalyje jų buvo mažiau. Portugalijos teritorija tarp Douro ir Minho upių tapo pasienio regionu, kuriame gyventojai daugiausia vertėsi gyvulininkyste.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Portugalijos Grafystės Susikūrimas
XI a. pabaigoje Kastilijos ir Leono karalius Alfonsas VI Drąsusis padovanojo Portugalijos grafystę Burgundijos kunigaikščio Odo broliui Henrikui už pagalbą kovojant su Almoravidais. 1109 m. Henrikas atsisakė prisiekti feodalinę ištikimybę Leonui ir pradėjo karus, kuriuos tęsė jo sūnus Alfonsas Henrikas.
Alfonso Henriko Valdymas ir Portugalijos Karalystės Įkūrimas
Alfonsas Henrikas iš pat pradžių titulavosi karaliumi (Alfonsu I), tačiau formaliai juo buvo pripažintas 1179 m., kai prisiekė ištikimybę popiežiui. Remiamas Tamplierių, Calatravos ir Santjago karinių religinių ordinų, Alfonsas I išplėtė karalystės ribas iki Tejo upės, 1147 m. užėmė Santarémą ir Lisaboną. Alfonsas Henrikas laikomas pirmuoju Portugalijos karaliumi, o jo valdymas - Portugalijos karalystės pradžia.
Ankstyvoji Portugalijos Karalystė
XII-XIII a. Portugalijos karalystė susidūrė su uždaviniu sujungti krikščionis, musulmonus ir mosarabus į vieną politinę bendruomenę. Ilgainiui nusistovėjo feodaliniai socialiniai ryšiai, o Portugalijos karalius valdė padedamas kortesų - parlamento, kurį nuo 1254 m. sudarė bajorai, dvasininkai ir miestiečių atstovai. Valdant Diniui I (1279-1325), pradėtas statyti Portugalijos laivynas ir įkurtas Coimbros universitetas (1290).
Politinė Nestabilumas ir Dinastinės Krizės
XIV a. antroje pusėje-XV a. pirmoje pusėje Portugaliją ištiko demografinė krizė dėl maro epidemijų. Politinis gyvenimas buvo neramus, o Portugalijos ir Kastilijos valdantieji dažnai susigiminiuodavo, keldami dinastines pretenzijas ir grėsmę, kad viena karalystė prisijungs kitą. 1383 m. mirė paskutinis Portugalijos grafo Henriko palikuonis Ferdinandas I Gražusis, sukeldamas dinastinę krizę.
Imperijos Kūrimas ir Kolonijinė Ekspansija
Valdant Jonui I prasidėjo kita Portugalijos istorijos era - imperijos kūrimas. 1415 m. portugalai užėmė turtingą musulmonų prekybos centrą Šiaurės Afrikoje - Ceutą. Tolesniam kolonijų užkariavimui pamatus padėjo Jono I sūnaus princo Henriko Jūrininko veikla. Jam vadovaujant buvo statomas laivynas, telkiami kartografai ir apmokomi laivų kapitonai. 1418-19 m. atrastos Madeiros archipelago salos, 1427 m. - Azorai. Iki Henriko Jūrininko mirties (1460 m.) portugalai ištyrė Afrikos pakrantę iki Siera Leonės.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Geografinius atradimus skatino ir vienas talentingiausių Portugalijos monarchų - Jonas II Puikusis (valdė 1481-95). Jis sustiprino karaliaus valdžią, 1482 m. pastatydino Elminos tvirtovę dabartinės Ganos teritorijoje ir užmezgė santykius su Kongo karalyste. Jo pasiųstas dvariškis B. Díazas 1487-88 m. pirmasis iš europiečių apiplaukė Afriką iš pietų pusės ir atrado, kad Indiją galima pasiekti jūra.
Tordesillaso Sutartis ir Prekybinės Imperijos Sukūrimas
1492 m. Ispanija parėmė K. Kolumbo kelionę, per kurią atrasta Amerika. Siekiant išvengti nesutarimų dėl dar neatrastų teritorijų, 1494 m. pasirašyta Tordesillaso sutartis, pagal kurią Portugalijai atiteko 1500 m. atrasta Brazilija. Portugalai nesiekė užkariauti didesnių teritorijų, tik kūrė prekybinę imperiją. Iki Emanuelio I valdymo (1495-1521) pabaigos Portugalija tapo stipriausia jėga Indijos vandenyne.
Portugalijos Aukso Amžius
XVI a. Portugalija išgyveno aukso amžių. Užjūrio prekyba tapo labai svarbia ūkio šaka, o nemažai portugalų apsigyveno užsienyje. Iš Azijos daugiausia vežti prieskoniai, į Europos šalis eksportuota vynas, aliejus, daržovės. Pačioje metropolijoje dauguma gyventojų ir toliau liko žemdirbiais.
Dinastinė Krizė ir Ispanijos Valdymas
Maroke žuvus Portugalijos karaliui Sebastijonui (valdė 1557-78), o vėliau mirus jo dėdei karaliui Henrikui I (valdė 1578-80), tiesioginių Avisų giminės paveldėtojų neliko, kilo dinastinė krizė. 1580-1640 m. Portugalija buvo Ispanijos dalis. Iš pradžių Ispanijos karaliai toleravo Portugalijos autonomiją, tačiau šalis prarado savarankišką užsienio politiką. Ispanijos priešai pradėjo puldinėti portugalų valdas Brazilijoje, Afrikoje ir Azijoje.
Portugalijos Nepriklausomybės Atgavimas
1640 m. sukilus Katalonijai, sukilo ir Portugalija. Ispanai buvo išvyti beveik be kraujo, o karaliumi paskelbtas Bragansų giminės kunigaikštis Jonas II (karalius Jonas IV Laimingasis; 1640-56). Dėl nepriklausomybės su Ispanija dar teko kovoti 28 metus (pastaroji ją pripažino tik 1668 m.).
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
XVIII Amžius: Aukso Karštinė Brazilijoje ir Pombalio Reformos
XVII a. antroje pusėje daugumą kolonijinių valdų Azijoje ir svarbius prekybos punktus Afrikoje užgrobė Anglija, Prancūzija ir Olandija, tačiau labai padidėjo Brazilijos reikšmė. Čia kilus aukso karštinei atsikėlė daug portugalų. Valstybės pajamos labai padidėjo iš prekybos Brazilijos auksu ir deimantais.
XVIII a. Portugalijos valstybės gyvenimą daugelį sričių labiausiai paveikė Juozapo I favorito S. J. de Carvalho e Mello, kitaip markizo de Pombalio, reformos. Pombalio gabumai atsiskleidė įveikiant 1755 m. žemės drebėjimo, sugriovusio pusę Lisabonos, padarinius. Jis pertvarkė daugelį prekybos sričių, skatino naujus verslus, įvedė vynuogių auginimo standartus, reformavo valstybės švietimą ir išvijo jėzuitus iš Portugalijos bei jos kolonijų.
Napoleono Karai ir Karališkojo Dvaro Perkėlimas į Braziliją
Įvykiai, susiję su XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucija, neaplenkė ir Portugalijos. Ji atsisakė prisidėti prie Napoleono I Didžiajai Britanijai paskelbtos kontinentinės blokados ir 1807 m. Prancūzijos kariuomenė įsiveržė į Portugaliją. Karaliaus dvaras, lydimas Didžiosios Britanijos laivų, išplaukė į Braziliją (ten išbuvo 14 metų). Rio de Žaneiras tapo Portugalijos imperijos sostine, o Brazilija 1815 m. paskelbta atskira karalyste.
Liberalios Revoliucijos ir Konstitucinės Monarchijos Įvedimas
1820 m. Portugalijoje kilo revoliucija, kurios dalyviai siekė konstitucinės valdžios. Karalius Jonas VI buvo priverstas grįžti į Portugaliją ir 1822 m. paskelbta labai liberali konstitucija. Brazilija 1822 m. pasiskelbė nepriklausoma. Po pilietinio karo (Migelistų karas) liko galioti 1826 m. Konstitucinė chartija, kuri išplėtė karaliaus ir apribojo kortesų valdžią.
Portugalijos Karalių Palikimas Literatūroje: Selmos Lagerlöf "Portugalijos Karalius"
Portugalijos karalių istorija įkvėpė ne vieną rašytoją, tarp kurių išsiskiria Nobelio premijos laureatė Selma Lagerlöf. Jos romanas "Portugalijos Karalius" yra jaudinanti istorija apie tėvo meilę dukrai ir fantazijų pasaulį, kuriame Janas Andersenas, neturtingas samdinys, įsivaizduoja savo dukrą Klarą Giulą Portugalijos karaliene, o pats save - karaliumi.
Selma Lagerlöf, unikali senojo pasakojamojo meno tradicijos puoselėtoja, sukūrė puikų psichologinį romaną, o kartu - graudžią istoriją apie tėvo meilę dukrai. Šis kūrinys gimė iš idėjos parašyti romanų ciklą apie vaikystės namus gimtojoje Morbakoje. Grįždama prie Švedijos kaimo temos, S. Lagerliof neabejotinai norėjo paliesti ir amžinąsias bendražmogiškas temas: meilę, pasiaukojimą, tikėjimą.
Romane "Portugalijos Karalius" Lagerlöf meistriškai atskleidžia tėvo ir dukters santykių sudėtingumą, parodydama, kaip beribė meilė gali peraugti į obsesiją ir atitolinti žmogų nuo realybės. Janas Andersenas, pamišęs iš meilės savo dukrai, sukuria iliuzinį Portugalijos karalystės pasaulį, kuriame Klara Giula yra karalienė, o jis - karalius. Ši fantazija tampa jo būdu susidoroti su dukters išvykimu ir prarastos laimės ilgesiu.
Pasak doc. dr. Aistės Urbonienės, romane ryškėja, kad Klara Giula nėra joks ypatingas vaikas, ypatingas yra tik tėvo požiūris į ją. Tėvas deda visas pastangas, kad apsaugotų mylimą dukrą nuo visokių negandų. Dukrai išvykus, Janas gyvena vien fantazijomis ir laukimu. Visą likusį gyvenimą tėvas stengiasi susigrąžinti praėjusią laimę. Tai, kad Janas gyvena tikrovėje neegzistuojančiame pasaulyje, nulemia tragišką jo likimą.
"Portugalijos Karalius" - tai ne tik graudi istorija apie tėvo meilę, bet ir gilus psichologinis portretas žmogaus, kuris pasirenka pabėgti nuo realybės į fantazijų pasaulį. Lagerlöf kūryba pasižymi asmenybės atgimimo motyvu, kuris ryškus ir šiame romane. Susitaikiusi su mirusiais tėvais, Klara Giula vėl tampa nuostabiai graži, nes tai nuskaidrina jos sielą ir ji ankstesne, vaikiška, meile vėl pamilsta savo tėvą.
XX Amžius: Respublikos Įkūrimas ir Demokratijos Atkūrimas
XX a. Portugalija išgyveno politinių neramumų laikotarpį. 1910 m. įkurta respublika, tačiau šalis susidūrė su politiniu nestabilumu, perversmais ir ekonominėmis problemomis. 1932 m. įvesta autoritarinė diktatūra, kuri gyvavo iki 1974 m., kai per „gvazdikų revoliuciją“ buvo nuversta ir atkurta demokratija.
Portugalija Europos Sąjungoje
1986 m. Portugalija įstojo į Europos Sąjungą. Nors ji vis dar yra viena neturtingiausių Vakarų Europos šalių, struktūrinių fondų dėka jos piliečių gyvenimo lygis gerokai pakilo.
Kultūrinis Palikimas ir Portugalų Kalba
Portugalija paliko didelį kultūrinį palikimą pasauliui. Portugalų kalba yra šnekamoji kalba Portugalijoje, Brazilijoje, Madeiros ir Azorų salose, taip pat oficialioji kalba Portugalijos kolonijose Afrikoje. Portugalų kalba priklauso romanų kalbų šeimai ir išsirutuliojo iš vulgarinės lotynų kalbos.
tags: #portugalijos #karalius #teksto #suvokimas