Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje agresija tampa vis ryškesnė, matoma įvairiose gyvenimo srityse - nuo televizijos ir spaudos iki gatvės, šeimos ir mokyklos. Norint efektyviai mažinti agresijos apraiškas, būtina suprasti, kas ji yra, kokios jos priežastys ir kaip ji plinta. Agresija pasireiškia ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, todėl ypač svarbu suvokti, kodėl vaikai tampa agresyvūs ir kaip jiems tinkamai padėti, nes vaikystėje patirta agresija gali tęstis ir vėlesniame amžiuje. Šiame straipsnyje apžvelgsime agresijos apibrėžimą, jos šaknis, veiksnius, skatinančius vaikų agresiją, ir būdus, kaip padėti agresyviems vaikams.
Agresijos Apibrėžimas
Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas arba jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas yra pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu.
Agresija gali būti:
- Tiesioginė: Nukreipta tiesiai į nepasitenkinimo ar priešiškumo šaltinį.
- Perkeltinė: Dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Ši agresijos forma yra smerktina, todėl kai kurie asmenys linkę ją nukreipti į save, pasireiškiant savęs žeminimu, kaltinimu, žalojimu ar net savižudybe.
Psichologijos žodynas (1993 m.) apibrėžia agresiją kaip priešišką elgesį, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu, siekiant pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. V. Kučinskas savo darbe "Socialinis darbas švietimo sistemoje" agresiją apibrėžia kaip pranašumo demonstravimą arba puolimą, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti. Pedagogikos žodynas (1993 m.) ją apibūdina kaip frustracinę puolamąją reakciją į neįveikiamas kliūtis, įprotį žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, daiktinę aplinką ar net save, arba poreikį puolant gintis.
Agresyvus elgesys - tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys yra įvairios: bejėgiškumas susidūrus su kliūtimis (frustracija), siekis išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt. Agresyvus elgesys gali būti išmoktas ir tarnauti kaip gynimosi priemonė.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Agresijos Šaknys
Agresijos kilmės klausimas yra senas. Prieš du šimtus metų pedagogas Christianas Gotthilfas Salzmanas pateikė ironišką agresyvaus elgesio susiformavimo pavyzdį, kuriame atpažįstama šeimų pedagoginė praktika: vaikas, pargriuvęs ar susimušęs, imdavo klykti, tėvai ramindavo, klausinėdavo, o paskui mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą. Taip vaikas priprato užsipulti ir išlieti nepasitenkinimą ant to, kas yra šalia.
Psichologė Maria Fiurst knygoje „Psichologija“ agresiją nagrinėja keliais aspektais, teigdama, kad agresija gali būti pakartojama kaip išmoktas veiksmas. Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Socialinio išmokimo teoriją pagrindė kanadiečio psichologo A. Banduros (1977) eksperimentai. Pavyzdžiui, vaikas stebi konfliktines situacijas šeimoje, kur mama pyksta, bet valdosi, o tėvas kalba garsiai ir sarkastiškai. Sūnus pradeda bendrauti su seserimi, ją žemindamas. Tačiau A. Bandura teigia, kad elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą ir bendradarbiavimą.
Priežastys, Skatinančios Vaikų Agresiją
Agresyvumas vaikystėje yra normalus reiškinys. Jei vaikui kas nors nepavyksta, jis reaguoja nepasitenkinimu, pykčiu ir nusivylimu, išliedamas apmaudą ant daiktų ar kitų vaikų. Kaip vaikas reaguoja, priklauso nuo temperamento. Kartais vaikai stumdosi, mušasi ar gnaibosi be jokios matomos priežasties, o kartais tampa agresyvūs iš nuobodulio. Maži vaikai negali numatyti pykčio išsiliejimo pasekmių, o jei tėvai į tokius išsiliejimus per daug dėmesio kreipia, padidėja kartojimosi galimybė.
M. Fiurst pabrėžia, kad agresyvius veiksmus iš esmės sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų. Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, jie pasikartos vis dažniau. Jei visuomenė mušimą laiko tinkama auklėjimo priemone, tai, ją panaudojus, atrodo, jog padaryta tai, kas reikia, taigi sulaukiama apdovanojimo. Kognityvinių elementų įtaka agresyviam elgesiui išties didelė. Anot jos, aiškinimas, užuojauta ir empatija gali agresiją sumažinti. Padidėti ji gali, kai gaunama papildomos informacijos ir planuojamas veiksmas pasirodo kitokiame kontekste. Be to, tokių veiksmų pasekmes mintyse galima sušvelninti. Kada ir kiek agresyvus elgesys bus pateisinamas, iš esmės priklauso nuo įsigalėjusios vertybių hierarchijos.
Industrinėje visuomenėje nesaugumas, nerimas ir rezultatų siekimas yra susiję. M. Fiurst, remdamasi Ch. Shmerl, R. Ansager ir G. Wenninger (1980) teorijomis, teigia, kad stipriai į rezultatus ir konkurenciją orientuotose sistemose labai daug „pasmerktųjų pralaimėti“. Juos slegia keliami reikalavimai, baimė, jog nepasiseks, jie jaučiasi nepelnytai atstumti ir privalantys paklusti drausmei. Žinant, kad emocinė įtampa ir stresas yra beveik nuolatinė daugelio šeimų ir televizijos žiūrovų būsena, agresiją skatinantis derinys „agresyvus pavyzdys plius susijaudinimas“ nebegali neutralizuoti tiesiogiai ar netiesiogiai agresyvių televizijos programų. Tokie pavyzdžiai - tai ne vien skandalingi fizinės agresijos atvejai, bet ir visos netiesioginės ar net įteisintos agresijos, sėkmingai demonstruojamos ne tik per televiziją ar kitas žiniasklaidos priemones. Eksperimentai patvirtino, jog linkę į agresyvius veiksmus jaunuoliai, matydami smurtą, tampa dar agresyvesni. Kuo pozityvesnis santykis su modeliu (aktoriumi), tuo labiau su juo identifikuojamasi ir perimamas jo elgesys. Daugelis autorių nurodo, jog teisinga bausmė už padarytą blogį įtikina žiūrovą, kad smurtas ir nusikaltimai nieko gero neatneša.
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
Visuomenės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą ir yra populiarus laisvalaikio praleidimo šaltinis. Jos turi teigiamą ir neigiamą poveikį besivystančiam vaikui, plečia akiratį, supažindina su kitomis sociokultūrinėmis tradicijomis.
Kiti veiksniai, skatinantys agresyvų elgesį:
- Kitų artimiausios aplinkos asmenų reakcijos į smurtą ir vertinimas. Demonstruojamas smurtas greičiausiai paskatina agresyvų elgesį tada, kai asmenys išgyvena emocinį susijaudinimą ir pyktį, pvz., kai nėra jokių stiprių agresijos slopinimo šaltinių. Vaikai, kurie buvo supykdyti ir po to žiūrėjo smurtinio turinio filmą, daug daugiau išreiškė agresiją.
- Jei vaikas dažnai mato, kad jo mėgstamas herojus pasiekia tikslą naudodamas smurtą ir agresiją, gali padaryti išvadą, kad agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas.
- Jeigu TV laidų skatinama agresija sukelia dar ir teigiamas pasekmes kasdieninėje vaiko veikloje, tai agresyvios reakcijos gali įsitvirtinti vaiko elgesyje ilgą laiką.
- Mažas vaizduotės, žinių troškimo ir kūrybingumo skatinimas šeimoje ir mokykloje.
Kodėl vaikas nori žiūrėti agresyvias laidas?
- Agresyvūs vaikai yra nepopuliarūs ir išgyvendami tarpasmeninių santykių sistemoje diskomfortą prie TV ekranų praleidžia daugiau laiko.
- Išmoksta daugiau agresyvios technikos kurią panaudoja tarpasmeninėje sąveikoje.
- Atsiliekantys vaikai, stebėdami herojiškas televizijos laidas, stengiasi išgyventi netiesioginę sėkmę ir kompensuoti patiriamas nesėkmes mokykloje.
- Kadangi šių vaikų galimybės sprendžiant įvairias problemas yra labiau ribotos nei gerai besimokančių vaikų, tai jie dažniau panaudoja tuos agresyvius problemų sprendimo būdus, kuriuos jie mato TV laidose.
- Toks elgesys atriboja juos nuo bendraamžių, verčia juos dar dažniau žiūrėti TV laidas, dėl to lieka mažiau laiko mokymuisi ir bendravimui.
Psichoanalitinių teorijų šalininkai tvirtina, jog agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose, arba tai aiškinama auklėjimo ir draudimų ankstyvojoje vaikystėje padaryta žala. Zigmundo Froido nuomone, agresija - įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Anot Z. Froido, mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija.
Kaip Padėti Agresyviam Vaikui
Jeigu jūsų vaikas dažnai mušasi ar kitus vaikus aprėkia, pagalvokit kodėl jis taip daro. Tačiau pirmiausia reikia jam parodyti ribas ir iš karto. Negalvokite, kad mažas vaikas gali pats išspręsti konfliktus. Tik nuo trečių metų gali vaikas sugebėti konfliktus be muštynių išspręsti. Tėvai, kurių vaikai yra didesnių puolami, neturėtu vaikui siūlyti: „tai duok atgal!“, „ginkis gi!“. Vaikas, kuris yra stumdomas ar mušamas, negali apsiginti, nes kitaip jau būtų tai padaręs. Jis yra tikrai nepavydėtinoje padėtyje. Todėl yra siūloma į muštynes įsikišti tuojau pat, jas sustabdyti, pasakyti, kad taip negalima elgtis, pasiimti savo vaiką ir eiti su juo pasikalbėti ir kas svarbiausia, ramiu tonu.
Taip pat skaitykite: Gebėjimų Modelio Apžvalga
Jeigu matote, kad vaikai tuoj susipyks, kad pavyzdžiui, nepasidalina vienu kastuvėliu, galima pasiūlyti, kad pasidalintu, pirma vienas pakastu, paskui kitas. Jeigu agresyvumai nesibaigia, atskirkite vaiką nuo kitu. Pasakykite, kad jei dar karta pasikartos, eisite namo. Ir būtinai eikite namo, jei pasikartoja. Namie nepasiūlykite jam linksmybių, nežaiskite su juo, tegul pamato pats, kad vienam žaisti neįdomu. Ir svarbiausia yra, kad vaikui paaiškintumėt, jog pvz.: jis negali kitam vaikui su kastuvėliu per galva duoti, nes jam skaudės ir pan.
Kaip elgtis tokiu atveju, jei vaiko agresyvumas yra peržengęs visas ribas ir kenkia kitiems? Kai kurių vaikų elgesys toks priešiškas, toks fiziškai agresyvus, kad auklėtoja turi nuolat būti šalia ir visą laiką jį kontroliuoti. Jeigu nuo to nenukenčia kiti vaikai, situaciją galime laikyti idealia. Jeigu tai neįmanoma arba elgesys negerėja, auklėtojai būtina ieškoti pagalbos. Tokiu atveju su vaiku turi pabendrauti psichologas, po to pasikalbėti su vaiko tėvais. Naudojantys jėgą vaikai darželį gali lankyti kartu su kitais, jeigu su jais dirba papildomi žmonės, o tėvus ir darželio darbuotojus nuolatos konsultuoja psichinės raidos vertinimo specialistas.
Agresyvūs vaikai dažnai būna arba labai kontroliuojami ir varžomi savo tėvų (labai kontroliuojamas jų susitikimų su bendraamžiais laikas, trukmė, nurodoma, su kuo galima draugauti, su kuo negalima), arba, priešingai, vaikui niekas nedraudžiama: jis yra labai laisvas ir nemoka ta laisve naudotis.
Cornelia Nitsch ir Cornelia von Schelling teigia: „Kiekvieną kartą, kai vaikas neleistinai elgiasi užsipuldamas kitus, imkitės ryžtingų priemonių. Atskirkite jį nuo kitų vaikų, tegu pabūna vienas tam tikrą laiką. Tai jam padės suvokti, kad ne viskas galima“. Labai svarbu vaikui parodyti leistino elgesio ribas kad ir kaip jis priešintųsi ir būti ryžtingiems, nes kitu atveju tik paskatintume elgtis dar blogiau. Žinoma, tėvai gali padėti savo atžaloms paišdykaudami, pasigalynėdami su jais ar leisdami lankyti dziudo, karatė būrelius. Ten vaikas supras, kad kovoti ir galynėtis galima, tačiau būtina laikytis tam tikrų taisyklių.
Patarimai tėvams:
- Nemuškite vaiko. Tuo parodysite jam, kad stipresni gali silpnesnį mušti.
- Būkite atkaklūs. Vaikas turi patirti, kad jėga nieko nepasieks. Nenusileiskite. Net ir dėl ramybės.
- Girkite vaiką už geras savybes. Padėkite jam sunkiose situacijose, skirkite jam daug laiko ir dėmesio.
- Aiškinkitės konfliktus be pašaliniu stebėtojų.
tags: #izulus #priesiskas #elgesys