Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų: būdai gydyti ir išsaugoti šeimos darną

Šiandieninėje visuomenėje, kurioje technologijos užima vis svarbesnę vietą, priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų tampa vis didesne problema, ypač tarp vaikų ir paauglių. Straipsnyje aptariami priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų požymiai, priežastys, gydymo būdai ir patarimai, kaip padėti vaikui įveikti šią priklausomybę ir išsaugoti šeimos darną.

Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų: aktuali problema kiekvienai šeimai

Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra rimta problema, kuri gali paveikti bet kurio amžiaus žmones, tačiau ypač pažeidžiami yra vaikai ir paaugliai. Specialistai teigia, kad 3-4 procentai paauglių visame pasaulyje yra priklausomi nuo virtualių žaidimų. Ši priklausomybė gali pasireikšti įvairiais būdais, pradedant nuo besaikio žaidimo ir baigiant rimtomis psichologinėmis ir socialinėmis problemomis.

Viena mama atvirai pasidalijo savo patirtimi: „Vyras žaidžia kompiuterinius žaidimus, tiksliau tik vieną. Tai nėra prisėdimas valandėlei ar dviems, tai yra žaidimai 90% laisvo nuo darbo laiko metu, tame tarpe ir naktimis. Žaidimai vyksta online realiuoju metu, tad žmogus yra nepasiekiamas, pasileidęs garsus per ausines, pats garsiai bendrauja su žaidimo "draugais". Ir visa tai yra problema, kadangi kalbu ne apie vienišą studenčioką be įsipareigojimų, o vyrą 30+, su kuriuo kartu esame beveik dešimtį metų, turime mažą vaiką. Jo pomėgis atima iš šeimos vyrą ir tėvą. Vaikui laiko skiria minimaliai, dažnai kartoja "ne dabar", o jei jau atsilaisvina, tai scrollina telefoną atsisėdęs šalia sūnaus ir tai vadina laiku kartu. Dar kartais dėmesį kompensuoja skanumynais ir žaislais. Apie mūsų ryšį kaip žmonos ir vyro sunku kažką ir pasakyti. Buvusio artumo nelikę, nelabai turim bendrų temų, o ir požiūriai vis labiau išsiskiria. Parodo minimalų dėmesį kai kelias paras jį ignoruoju (dėl to, kad jis ignoruoja mus) ir pagaliau tai pastebi, tuomet ryte nusikaltusiai pakšteli į lūpas, padaro kavos.“ Ši istorija atspindi realią problemą, su kuria susiduria daugelis šeimų.

Kaip atpažinti priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų?

Atpažinti priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų gali būti sudėtinga, nes riba tarp sveiko domėjimosi ir priklausomybės yra labai plona. Vis dėlto, yra keletas požymių, kurie gali padėti atpažinti problemą:

• Laiko praleidimas prie kompiuterio. Vaikas praleidžia daug laiko prie kompiuterio, net ir nebūdamas prie jo, skiria daug laiko apmąstymams, pasakojimams, planavimui, ką veiktų, jei tik galėtų prisėsti prie kompiuterio.
• Atsitraukimas nuo realaus pasaulio. Vaikas gali būti visai „atsijungęs“ nuo realaus pasaulio, nereaguoti, kai yra kviečiamas pietauti, susitikti su draugais ir pan.
• Nuotaikų kaita. Kai negali žaisti, naudotis kompiuteriu, priklausomas vaikas greitai supyksta, gali tapti net agresyvus, nerimauti, sunkiai išbūna vienoje vietoje, o prisijungęs prie tinklo jaučiasi patenkintas ir ramus.
• Fiziniai pokyčiai. Vaikai dažnai skundžiasi nuovargiu, galvos skausmais, gali atrodyti pasyvūs, pavargę. Dingsta įprastas šeimai maitinimosi, miego rėžimas, pavyzdžiui, vaikas atsisako valgyti kartu su šeimos nariais ar įprastu miego metu mieliau rinktis kompiuterį.
• Emociniai sunkumai. Vaikams darosi sunkiau kontroliuoti savo emocijas, ypač, kai nėra galimybės užsiimti jam patinkančia veikla prie kompiuterio - tampa irzlūs, gali greitai supykti arba atvirkščiai, juos apninka apatija, nuobodulys.

Vaiko teisių gynėja Inga Raštienė teigia, kad problema yra tada, kai vaikas nuolat galvoja apie žaidimus, net jų nežaisdamas, kai praranda ryšį su draugais, yra labiau linkęs būti vienas, atsiriboja, kai nėra linkęs bendrauti su šeima ir bendraamžiais. Taip pat gali būti, kas tokia priklausomybė trukdo tinkamai pailsėti. Jei bandant atitraukti kompiuteriu žaidžiantį asmenį nuo prietaiso sulaukiate audringos neigiamos reakcijos, verta susirūpinti, ar ne laikas kreiptis pagalbos į psichikos ligų specialistą.

Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įtrauks „žaidimų sutrikimą“ į 11-ąjį leidinį „Tarptautinė statistinė ligų klasifikacija“. Tiesa, nurodoma, kad nustatant tokią diagnozę kaip priklausomybė nuo žaidimų, ji turi būti stebima ne mažiau 12 mėnesių, tačiau šis laikotarpis gali būti ir mažesnis, „jeigu simptomai yra labai ryškūs“. Pasak specialistų, priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų mechanizmas panašus į kitų priklausomybės ligų - pats žmogus nesugeba pripažinti, kad negali kontroliuoti potraukio. Todėl neretai problemų turinčius kompiuterių ir kitų IT technologijų mėgėjus į psichologų kabinetus atveda artimieji, vyrus - žmonos, draugai, tėvai.

Priklausomybės priežastys: kodėl vaikai pasineria į virtualų pasaulį?

Yra daug priežasčių, kodėl vaikai gali tapti priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų. Kai kurios iš jų yra susijusios su asmeninėmis vaiko savybėmis, o kitos - su aplinka, kurioje jis auga.

• Asmeninės savybės. Vienišumas, žema savivertė, socialinių įgūdžių trūkumas, nepasitikėjimas savimi gali paskatinti vaiką ieškoti paguodos virtualiame pasaulyje. Tyrimai patvirtina, kad asmenys linkę pasinerti į virtualią aplinką, išgyvena stiprų vienišumo jausmą, turi bendravimo sunkumų.
• Šeimos problemos. Šeimoje esantys konfliktai, tėvų skyrybos, auklėjimo problemos gali padidinti vaiko pažeidžiamumą priklausomybei.
• Socialinė aplinka. Patyčios mokykloje, sunkumai susirasti draugų, socialinė izoliacija gali paskatinti vaiką ieškoti pripažinimo ir bendravimo virtualioje erdvėje.
• Priklausomybę skatinantys žaidimų elementai. Žaidimai, kuriuose yra daug veiksmo, nuotykių, socialinio bendravimo ir galimybė pasiekti greitų rezultatų, gali būti ypač patrauklūs vaikams. Internetiniai žaidimai kelia jų savivertę. Žaidimo metu įveikiant įvairias kliūtis, žaidėjai apdovanojami nuopelnais, įgyja galingesnių gyvybių bei vertybių, ir taip vis tampa stipresni bei turtingesni. Be to, laimėtojai sulaukia daug pripažinimo iš kitų žaidėjų, taip įgydami galios bei tam tikrą statusą. Manoma, jog agresyvumu pasižymintys asmenys yra labiau linkę į virtualius žaidimus, nes čia jie gali patenkinti slepiamus agresyvius impulsus, kurie realiame gyvenime yra vertinami neigiamai. Kita neatsiejama problema - silpna savikontrolė ir disciplina. Pastebėta jog asmenys linkę į liguistą žaidimų naudojimo formą prasčiau kontroliuoja savo emocijas nei vidutiniai žaidimų vartotojai. Tačiau, verta paminėti, jog padidėjęs emocionalumas gali būti žaidimų pasekmė, o ne priežastis.

Specialistai pastebi, kad vaikas, negaunantis pakankamai saugumo ir šilumos namuose, gali būti emociškai labiau prisirišęs prie interneto draugų, pokalbių, virtualaus bendravimo, įtraukiančių, “pririšančių” žaidimų. Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro vedėja prof. dr. Ramunė Dirvonskienė teigia: „Apskritai formuotis visoms priklausomybėms svarbią reikšmę turi maža savigarba ar menka savivertė. Kartais paaugliai išoriškai gali atrodyti arogantiški, net pasipūtę, tačiau toks elgesys maskuoja mažą savivertę, viduje jie tiesiog jaučiasi nemylimi, tarsi lydi noras „parodyti visiems“.“ Ji taip pat priduria: „Kitas variantas - vaikai jaučiasi menki ir tą demonstruoja, yra užsisklendę, susirūpinę, nieko nedarantys ir nenorintys. Jiems būdingas mąstymas - „Nieko ir nedarysiu, kad nepasimatytų, ko esu vertas“. O tėvai, mokytojai tokius vaikus ima vadinti tinginiais.

Dėl to priklausomybė nuo internetinių žaidimų sietina su neurotiškumu, psichotiškumu, impulsyvumu bei naujovių ieškojimu. Visumoje, dalyvavimas virtualiuose žaidimuose vartotojams suteikia iliuziją jog viskas jų rankose, jie visiški padėties šeimininkai, turintys pilną laisvę kontroliuoti savo įvaizdį. Taip pat, rolės kurios pasirenkamos tam tikruose žaidimuose ypač patrauklios tiems, kurie realiame gyvenime to padaryti neišdrįstų.

Kaip gydyti priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų?

Gydymas priklauso nuo priklausomybės sunkumo ir priežasčių. Svarbu suprasti, kad priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra rimta problema, kuri reikalauja profesionalios pagalbos. Specialistė pabrėžė, kad priklausomybės - vieni iš sunkiausiai gydomų sutrikimų. „Čia neužtenka vieno specialisto pagalbos, jei priklausomybė pakankamai rimta, paprastai dirba komanda. Tėvų vaidmuo šiuo atveju svarbus tiek, kad pripažintų, kad tai yra problema ir vieni susitvarkyti nebegali. Lengvesnių atvejų gydymas minimaliai trunka nuo pusmečio iki net kelių metų. Taikoma tiek grupinė terapija, tiek individualios konsultacijos. Neretai prireikia dirbti ne tik su vaiku, bet visa šeima, ypač kai joje būna sutrikusi komunikacija, nemokama kitaip leisti laisvalaikio“, - kalbėjo R. Dirvonskienė.

Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai

• Psichologinė terapija. Kognityvinė elgesio terapija, šeimos terapija, individuali terapija gali padėti vaikui suprasti savo priklausomybę, išmokti valdyti potraukį žaidimams ir susidoroti su emociniais sunkumais.
• Šeimos įtraukimas. Šeimos terapija yra labai svarbi gydymo dalis, nes ji padeda šeimai suprasti vaiko problemą, pagerinti tarpusavio santykius ir sukurti palaikančią aplinką.
• Alternatyvių veiklų paieška. Svarbu padėti vaikui atrasti kitų veiklų, kurios jam teikia malonumą ir padeda atsipalaiduoti. Tai gali būti sportas, menas, muzika, gamta, socialinė veikla ir kt.
• Laiko prie kompiuterio ribojimas. Svarbu nustatyti aiškias taisykles dėl laiko, praleidžiamo prie kompiuterio, ir jų laikytis. Tačiau ribojimas turėtų būti derinamas su kitomis gydymo priemonėmis, kad vaikas nesijaustų atstumtas ir nesuprastas.
• Vaistai. Kai kuriais atvejais, gydytojas gali skirti vaistų, jei priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra susijusi su kitomis psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip depresija ar nerimas.

Vaiko teisių gynėja Inga Raštienė pataria: „Jeigu tėvai mato, kad negeba savarankiškai užkirsti kelio priklausomybei, rekomenduotina kreiptis į specialistus. Pavyzdžiui, psichologus, kurie padėtų vaikui suprasti kompiuterinių žaidimų žalą jo gyvenimui.“

Kaip išsaugoti šeimą, kai vienas iš tėvų priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų?

Kai vienas iš tėvų yra priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų, tai gali turėti didelės įtakos visai šeimai.

• Atviras bendravimas. Svarbu atvirai kalbėtis su partneriu apie savo jausmus ir rūpesčius. Reikia išsakyti, kaip jo priklausomybė veikia šeimą ir vaikus.
• Profesionali pagalba. Reikėtų kreiptis į specialistus, kurie padėtų partneriui suprasti savo priklausomybę ir pradėti gydymą.
• Šeimos terapija. Šeimos terapija gali padėti šeimai suprasti problemą, pagerinti tarpusavio santykius ir sukurti palaikančią aplinką.
• Palaikymas ir kantrybė. Svarbu palaikyti partnerį gydymo procese ir būti kantriems, nes tai gali užtrukti.
• Savo ribų nustatymas. Svarbu nustatyti savo ribas ir pasirūpinti savo gerove. Negalima leisti, kad partnerio priklausomybė visiškai užvaldytų jūsų gyvenimą.
• Vaikų apsauga. Svarbiausia apsaugoti vaikus nuo neigiamo priklausomybės poveikio. Reikia užtikrinti, kad jie gautų pakankamai dėmesio, meilės ir palaikymo.

Viena mama, susidūrusi su šia problema, sako: „Žodžiu svarstau apie skyrybas ir jau ne vienerius metus. Be kelių kitų kabliukų, pagrindinė priežastis, kuri sulaiko - sūnus. Jis myli tėtį, laukia jo iš darbo, jei tas skiria jam minutę, reikia matyti tas laimingas vaiko akis. Širdis ištirpsta. Taigi kyla klausimas, ar galima čia kažką pataisyti. Ar galima išsaugoti šeimą. Kaip sudominti žmogų, kuriam įdomesnių dalykų nėra.“ Ši situacija rodo, kaip sunku priimti sprendimą, kai reikia rinktis tarp savo gerovės ir vaiko laimės.

Patarimai tėvams, kaip išvengti vaiko priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų

• Būkite pavyzdžiu. Vaikai mokosi iš to, ką mato. Jei tėvai patys daug laiko praleidžia prie kompiuterio, vaikas gali manyti, kad tai yra normalu.
• Sukurkite taisykles. Nustatykite aiškias taisykles dėl laiko, praleidžiamo prie kompiuterio, ir jų laikykitės.
• Domėkitės, ką veikia vaikas prie kompiuterio. Klauskite vaiko, kokius žaidimus jis žaidžia, ką jis veikia socialiniuose tinkluose.
• Pasiūlykite alternatyvių veiklų. Padėkite vaikui atrasti kitų veiklų, kurios jam teikia malonumą ir padeda atsipalaiduoti.
• Bendraukite su vaiku. Skirkite laiko pokalbiams su vaiku, domėkitės jo gyvenimu, išklausykite jo problemas.
• Sukurkite palaikančią aplinką. Užtikrinkite, kad vaikas jaustųsi mylimas, saugus ir suprastas.

Vaiko teisių gynėjai įsitikinę, kad toks metodas bus naudingas tiems vaikams, kuriems tiesiog trūko žmogiško, artimesnio bendravimo šeimoje. Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro vedėja prof. dr. Ramunė Dirvonskienė akcentuoja, jog „kaip ir visos veiklos, taip ir ši gali tiek teikti naudos, tiek ir tapti probleminė. Viskas priklauso nuo aplinkybių: ar pakankamai gerai vaikas sutaria su tėvais, artimaisiais, ar rodo socialinį interesą, norą bendrauti ne tik su šeimos nariais, bet turi draugų, su kuriais susitinka ir leidžia laiką gyvai. Tai - stiprus apsauginis veiksnys, kad vaikas netaps priklausomas.

Kompiuteriniai žaidimai: ar visada blogai?

Svarbu suprasti, kad kompiuteriniai žaidimai nėra visada blogai. Saikingas žaidimas gali turėti teigiamų pasekmių, tokių kaip:

Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko

• Lavina socialinius įgūdžius. Daugelis žaidimų reikalauja bendradarbiauti su kitais žaidėjais, todėl vaikai mokosi bendrauti, derėtis, spręsti konfliktus. Manoma, jog saikingi kompiuteriniai žaidimai teigiamai veikia vaiko raidą t.y. lavina vaikų socialinius įgūdžius, vaizduotę, gerina atminties procesus.
• Gerina atmintį ir dėmesį. Kai kurie žaidimai reikalauja įsiminti daug informacijos ir sutelkti dėmesį į užduotį.
• Moko spręsti problemas. Daugelis žaidimų reikalauja spręsti logines problemas, rasti išeitis iš sudėtingų situacijų.
• Skatina kūrybiškumą. Kai kurie žaidimai leidžia vaikams kurti savo pasaulius, personažus, istorijas.

Tačiau svarbu, kad žaidimai būtų saikingi ir neatsvertų kitų svarbių vaiko gyvenimo sričių.

Multidimensinė šeimos terapija

Šią terapiją, išplėstai vadinamą Multidimensine šeimos terapija, šeimoms, kuriose auga elgesio sunkumų turintys vaikai, mūsų šalyje siūlo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Tarnybos surengtoje konferencijoje kartu su kitais pagalbos vaikams, jaunuoliams ir jų šeimoms srityje dirbančiais specialistais, savo įžvalgomis pasidalijo ir H.Rigteris.

H. Rigteris sako, kad saikingi virtualūs žaidimai yra puikus jauno žmogaus laisvalaikio praleidimo būdas. Žaidimai turi ir daug teigiamų savybių: stiprina socialinius įgūdžius, padeda lengviau užmegzti kontaktus su bendraamžiais, lavina atmintį ir vaizduotę. Nerimaujantiems tėvams aistringą sūnaus ar dukros pomėgį žaisti internete specialistas siūlo palyginti su kitomis veiklomis: atkakliai futbolą žaidžiantis vaikas gali tapti profesionalu, ir žaidimus internete galima vertinti panašiai. Dėl šių priežasčių skiriasi ir tikslai kovojant su nevaldomu noru žaisti internete ir bandant įveikti kitas priklausomybes. Bėdų su alkoholiu arba narkotinėmis medžiagomis turinčiam paaugliui specialistas sieks padėti visiškai atsikratyti žalojančios priklausomybės. Tuo tarpu nuo virtualių žaidimų priklausomo paauglio abstinencijos nėra siekiama. Laikas žaidžiant išlieka svarbus sveikimo rodiklis, bet jis nėra pats svarbiausias.

Kaip pagrindinį rizikos faktorių, galintį lemti nevaldomą norą būti virtualioje erdvėje, H.Rigteris įvardija asmenines vaiko ar paauglio savybes: vienišumą, žemą savivertę. Dažniau priklausomais nuo kompiuterinių žaidimų tampa berniukai, taip pat išsiskyrusių šeimų vaikai. Jaunuomenę įtraukia įvairių formų virtualios pagundos. Jie žaidžia po vieną arba susibūrę į komandą su pažįstamais, draugais. Yra žaidimų, kur vienu metu veikia tūkstančiai žaidėjų iš viso pasaulio ir tas veiksmas niekada nesibaigia, o žaidėją pasiglemžia pilnai. Vieni iš didžiausią riziką keliančių, specialisto teigimu, yra žaidimai su lošimo elementais.

Mokslininkas papasakoja apie neseniai Ženevoje atliktą šio metodo efektyvumo tyrimą, kuriame dalyvavo 42 priklausomybę turintys paaugliai: 41 berniukas, 1 mergaitė, amžiaus vidurkis 14,9 m. Po šešių mėnesių šeimos terapijos ciklo paaugliai žaidė panašiai tiek pat, kiek ir iki terapijos, bet tikslas gydant nuo sutrikimo buvo pasiektas šimtu procentų. Jokio paradokso čia nėra. Vaikų ir paauglių psichologiją tyrinėjantis specialistas paaiškina, kad terapijos metu dėmesys sutelkiamas ne į virtualių žaidimų trukmę, bet į šeimos ryšio atkūrimą ir santykio gerinimą. Tėvai lieka patenkinti, net jei vaiko praleidžiamas laikas internete nesumažėjo, nes: pagerėjo komunikacija šeimoje, paauglys išmoko žaisti mažiau žalingu būdu (tinkamu paros metu ir pan.), skirtumas tarp tėvų ir paauglių nuomonės sumažėjo, dingo konfliktai, tėvų nuostata į žaidimus tapo pozityvesnė.

„Nėra stebuklingo triuko, kuris padėtų sumažinti norą būti virtualioje erdvėje. Nėra ir specialios įrangos, kuri tą žaidimą sustabdytų. Svarbu suprasti, kad bet kokios namų taisyklės ir bet kokia mediacijos praktika arba terapija veikia, jeigu šeima yra sveika. Taigi svarbiausias terapijos tikslas yra pagerinti komunikaciją tarp šeimos narių, o tada jau galima imtis paauglio sunkumų“, - kalba specialistas.

tags: #priklausomybe #nuo #kompiuteriniu #zaidimu #gydymas