Priklausomybė nuo kompiuterio - frazė, kuri dažnai nuskamba kalbant apie jaunimą. Tačiau ar tikrai suprantame, ką ji reiškia, ir ar teisingai ją diagnozuojame? Šiame straipsnyje panagrinėsime priklausomybės nuo kompiuterio fenomeną, jo priežastis ir galimas pasekmes, remdamiesi įvairių autorių ir psichologų įžvalgomis.
Kas yra priklausomybė?
Priklausomybė - tai būsena, kai žmogus jaučia nekontroliuojamą poreikį vartoti tam tikrą medžiagą ar užsiimti tam tikra veikla, nepaisant neigiamų pasekmių. Priklausomybė gali būti nuo įvairių dalykų: alkoholio, narkotikų, lošimų, darbo, ir, žinoma, kompiuterio.
Priklausomybė nuo kompiuterio: ar tai tik jaunimo problema?
Dažnai girdime, kad priklausomybė nuo kompiuterio yra jaunimo problema. Tačiau ar tikrai taip yra? Ar tik jauni žmonės praleidžia daug laiko prie kompiuterio?
Nors akcentuojama priklausomybė nuo kompiuterio, televizorius, ko gero, daro dar didesnę žalą. Kuomet žmogus sėdi prie kompiuterio jis gali užsiimti labai įvairia veikla.
Didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių dienas leidžia prie televizoriaus ir žiūri serialus: muilo operas, rusiškus kriminalus ir vakarėjant jau pažiūri žinias per tris skirtingus kanalus, nors praneša ten tas pačias naujienas, kurias aš ryte jau būnu perskaitęs kur kas išsamiau naujienų portaluose.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Klausimas, kas labiau priklausomas? Tas, kuris veikia / gali veikti n skirtingų veiklų ir tobulina savo įgūdžius ar tas, kuris visą dieną žiūri serialus ir 15 minučių naujienas tris kartus?
Kompiuteris: blogis ar būtinybė?
Kompiuteris šiais laikais yra tapęs neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Jis naudojamas darbui, mokslui, bendravimui, pramogoms. Kompiuteris atstoja ir knygas (skaitau tiek kompiuteryje, tiek el. knygų skaityklėje, kurią laikau labai patogiu išradimu ir kur kas pranašesne nei popierinės knygos (be to ir akim kenkia mažiau), ir televizorių, kurio atsisakiau dar gyvendamas Vilniuje, ir žaidimus, ir muzikos grotuvą… Taip, be kompiuterio sunkiai įsivaizduočiau savo gyvenimą, kaip ir be elektros, vandentiekio su kanalizacija, patogių drabužių.
Kadaise juk ir elektra atrodė velnio išmonė, bet be jos dabar sunkiai būtų galima išsiversti, tiesa? Ar šią priklausomybę reikia gydyti?
Tačiau ar tai reiškia, kad turėtume aklai pasiduoti kompiuterio įtakai? Ar turėtume riboti vaikų laiką prie kompiuterio?
Priklausomybė - slidus reikalas, o priklausomybė nuo kompiuterio pernelyg dažnai nepelnytai diagnozuojama jauniems žmonėms. Kompiuteris yra progreso dalis, kuri neišvengiama, todėl juokingi tėvų ribojimai po 30 min per dieną yra ne kas kita, kaip dar didesnės problemos gimdymas.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Kaip sakiau psichologijos (atrodo raidos…) dėstytojai - saikas yra svarbiausia, kompiuteriai yra šių laikų būtinybė, tačiau ji manęs nesuprato, nes jos nuomone, vaikai iki 12 ar 14 metų (nepamenu tiksliai) iš viso neturėtų sėsti prie kompiuterio.
Ką daryti, jei įtariate, kad esate priklausomas nuo kompiuterio?
Jei jaučiate, kad kompiuteris užima per daug vietos jūsų gyvenime, jei jaučiate nerimą, kai negalite juo naudotis, jei dėl kompiuterio apleidžiate kitas svarbias veiklas, vertėtų susimąstyti.
Knygos apie priklausomybę nuo kompiuterio ir vaikų ugdymą
Šiuo metu yra daug knygų, skirtų priklausomybės nuo kompiuterio problemai spręsti ir vaikų ugdymui. Štai keletas iš jų:
Wolfgango Bergmanno, Geraldo Hütherio knygoje „Priklausomybė nuo kompiuterio“ rašoma apie tai, kuo vaikus traukia kompiuteriai, tačiau joje informacija apie medijas, smegenyse vykstančius pokyčius ir priklausomybę nuo kompiuterio išdėstyta visiškai kitaip nei internete. Vienas garsiausių vokiečių vaikų ir šeimos psichologų Wolfgangas Bergmanas kartu su kolega Geraldu Hütheriu teigia, kad nors realus pasaulis daugeliu atžvilgių yra įdomesnis ir įvairesnis už kompiuterinį, dažnai jis tampa skurdus, nes jame trūksta to, ko augančiai kartai reikia norint atsiskleisti: užduočių, vizijų ir pavyzdžių, į kuriuos būtų galima orientuotis, struktūrų, kurios suteiktų paramą, ir žmonių, kurie suteikia globą, vertina, pripažįsta, padrąsina ir stiprina pasitikėjimą.
Naujojoje serijos "Mamos biblioteka" knygoje "Priklausomybė nuo kompiuterio" rašoma apie tai, kuo vaikus traukia kompiuteriai, tačiau joje informacija apie medijas, smegenyse vykstančius pokyčius ir priklausomybę nuo kompiuterio išdėstyta visiškai kitaip nei internete. Knygos tikslas nėra pranešti ką nors sensacingo, ji skirta padėti suprasti, kuo gi toks patrauklus modernusis medijų pasaulis ir kaip kompiuteris veikia vaiko kūną ir sielą. Vienas garsiausių vokiečių vaikų ir šeimos psichologų Wolfgangas Bergmanas kartu su kolega Geraldu Hütheriu teigia, kad nors realus pasaulis daugeliu atžvilgių yra įdomesnis ir įvairesnis už kompiuterinį, dažnai jis tampa skurdus, nes jame trūksta to, ko augančiai kartai reikia norint atsiskleisti: užduočių, vizijų ir pavyzdžių, į kuriuos būtų galima orientuotis, struktūrų, kurios suteiktų paramą, ir žmonių, kurie suteikia globą, vertina, pripažįsta, padrąsina ir stiprina pasitikėjimą.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Wolfgang Goebel, Michaila Glockler „Padėkime augti. Tai yra mamos biblija visais vaiko auginimo klausimais (knygos apimtis virš 600 psl.) - tiek medicininiais, tiek ugdymo. Esminis šios knygos išskirtinumas, kad joje pateikiamas visuminis požiūris į vaiko raidą, remiantis antroposofija. Ši holistinės medicinos kryptis traktuoja žmogų kaip nedalomą kūno, sielos ir dvasios vienovę, gydyme subtiliai panaudojant gamtos ir žmogaus ryšius, meno terapiją, saviugdą. Antroposofinė medicina vakarietiškąją akademinę mediciną, papildo įžvalgomis apie žmogaus sielos ir dvasios raidą, taip sukuriant vientisą medicininę pedagoginę koncepciją. Pirmoji knygos dalis apima kasdienes vaikų ligas, negalavimus ir būdus, kaip juos gydyti. Antroje knygos dalyje aptariamos vaikos raidos stadijos ir pateikiama patarimų, kaip individualiai ugdyti kiekvieną vaiką, taip pat nuorodų suaugusiųjų saviugdai. Kalbama ir apie tai, kaip šiais laikais išvengti raidos sutrikimų. Trečioji dalis skirta pedagogikai ir gydomajam jos poveikiui aptarti. Autoriai teigia, kad šiais laikais puoselėjant naują šeimos ir auklėjimo kultūrą privalu atsižvelgti į ugdymo ir gydymo tarpusavio ryšius. „Padėkime augti. Sveikas ir saugus vaikas nuo kūdikystės iki brandos“ - knyga, apimanti medicinos, vaiko raidos stadijų, ugdymo, lavinimo žinias, remiantis antroposofija.
Vaikų psichologės Aušros Kurienės knyga „Kaip užauginti žmogų“ apima bene plačiausią vaikų amžiaus ir temų spektrą panašių knygų kontekste.
Danielis J. Siegelis ir Tina Payne Bryson knygoje „Auklėjimas be dramų“ tėvai ras paprastų ir veiksmingų patarimų, kaip elgtis prasidėjus vaiko pykčio priepuoliui ar agresijai, išmokys švelniai numalšinti jo emocines audras ir nerimus. Knyga „Auklėjimas be dramų“ - iš esmės apie tai, kaip visapusiškai lavinti vaiko protą ir nuraminti kylančias audras. Autoriai, paaiškindami kaip veikia, vystosi vaiko smegenys, siūlo metodą, patariantį aiškiai nubrėžti ribas, tačiau išlikti emociškai atidiems savo vaikams, bei požiūrį, kurio esmė - mokyti ir padėti vaikams priimti teisingus sprendimus.
Psichologės Editos Čekuolienės knyga sudaryta iš 11 skyrių, kiekviename jų - vis skirtingos problemos, pradedant augi(ni)mo sezonais, mamų, tėčių ir senelių santykiais, pereinant prie skirtingo amžiaus vaikų šeimoje, jų gebėjimų ir talentų, ožiukų dresavimo ir ežiukų prisijaukinimo ir baigiant sudėtingais augi(ni)mo laikotarpiais, kančios pamokymais bei džiugiomis pamokomis. Taip pat yra atskiras skyrius aktualus šiuolaikiniams vaikams, tai interneto ir kt. Tai knyga visiems tėvams, vis ieškantiems kaip geriau auklėti savo vaikus, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose ar tiesiog bendram suvokimui apie vaikų ugdymą praplėsti.
Ramunės Murauskienės knyga „(Ne)tobulos mamos užrašai“ - psichologės, kūrybingos ir ieškančios mamos užrašai. Tai viena iš paprasčiausiai parašytų knygų apie vaikų auginimą, bet ne prasčiausiai, ji - viena iš mano favoričių. Autorė, pati būdama trijų vaikų mama, o kartu psichologe, rašydama šią knygą remiasi ne viena teorija, o apima daug bendrų per gyvenimą sukauptų žinių, patirties, filosofijos, asmeninių įžvalgų. Jos knyga - gyvoji psichologija, paremta humanistine - dar vadinama širdies - pedagogika. Knygoje rasite daug pavyzdžių iš asmeninės autorės patirties su savo vaikais.
Rudolf Dreikurs, Vicki Soltz „Laimingi vaikai. Tėvai nebežino, kaip šiais laikais elgtis su vaikais. Vaikų psichiatras dr. Rudolfas Dreikursas, šios knygos autorius, pataria nei nuolaidžiauti jiems, nei bausti, o tapti vaikų draugais. Knygos autorius dr. R.Dreikursas yra artimiausias individualiosios psichologijos kūrėjo Alfredo Adlerio sekėjas, jo idėjų propoguotojas, ir šioje knygoje jis daugiausia remiasi Adlerio metodikomis. Mano akimis, kai kurie pavyzdžiai ar metodikos, aprašomos šioje knygoje, jau yra šiek tiek morališkai atgyvenę (knyga pirmą kartą išleista 1964 metais), bet daug šioje knygoje aprašomų principų jau tapę vadovėline klasika ir sėkmingai eksploatuojami kitų panašių knygų autorių, vaikų psichologų iki šių dienų. Rudolfo Dreikurso knygoje „Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams“ aprašomi vaikų auklėjimo būdai kaip mokomoji priemonė probleminiuose tėvų ir vaikų santykiuose.
Shefali Tsabary „Sąmoninga tėvystė. Kurkime darnų ryšį su vaiku“ - tai naujoviškas, netradicinis, gal net revoliucinis požiūris į auklėjimą: knyga apie dvasinį bendravimą su vaikais. Shefali Tsabary vaiką vertina kaip savotišką tėvų veidrodį, kuriame tėvai gali pamatyti pamirštą save. Tėvai, kurie randa kelią į savo vidinę tapatybę, gali užmegzti gilų vidinį ryšį su savo vaiku. Taigi vaikai padeda tėvams išgyventi dabarties akimirką, atsisakyti egoizmo ir susitelkti į esminius dalykus. Pasak autorės, kiekvienas vaikas gimsta turėdamas jau savo gyvenimo scenarijų, kad jie patys jau žino, kas yra ir kuo nori būti šiame pasaulyje. Shefali Tsabary gimė Indijoje, filosofijos mokslų daktaro laipsnį gavo Kolumbijos universitete Niujorke, JAV. Ji anksti susidūrė su Rytų sąmonės samprata ir vėliau Rytų mokymus sujungė su vakarietiška psichologija. Shefali Tsabary auklėjimo metodai išskirtiniai, nes orientuoti į psichologiškai išsilavinusią ir dvasiniais ieškojimais besidominčią auditoriją, o pratarmę šiai knygai parašė pats Dalai Lama.
A. Faber ir E. Mazlish knygos yra visame pasaulyje pripažintos ir daugybę apdovanojimų laimėjusios suaugusiųjų-vaikų santykių ekspertės. Jau klasika tapęs kūrinys šiuo metu yra toks pats aktualus ir naudingas kaip ir tuomet, kada pirmą kartą pasirodė prieš trisdešimt metų, tik autorės naujus leidimus, kad šie būtų dar efektyvesni, papildė praktiniais pratimais. Tai praktiškas ir aiškus gidas tėvams, norintiems efektyviai bendrauti su savo vaikais. Gausybė aprašymų, pavyzdžių ir iliustracijų pateikia paprastos informacijos ir žinių, kuriomis tėvai gali nedelsiant pasinaudoti praktiškai - mokytis kalbėtis bei spręsti problemas.
Knygoje „Langas į vaiko pasaulį“ pateikiama daug praktinių pavyzdžių, kaip galime pažvelgti į paslaptingą vaiko pasaulį, jį suprasti, padėti išgyventi krizes, įveikti sunkumus, paskatinti augimą. „Nors apie vaikystę paprastai kalbama kaip apie šviesų, nerūpestingą ir laimingą gyvenimo laikotarpį, dažnam vaikui šeimoje, mokykloje tenka susidurti su priešiška aplinka, negeranoriškais ar tiesiog nepakankamai supratingais suaugusiais, patirti baimę, kaltę, vienatvę, netektis. Šie patyrimai gali sukelti įvairių psichologinių simptomų, trikdyti sklandžią vaiko asmenybės raidą. „Langas į vaiko pasaulį“ turėtų sudominti pirmiausia vaikų psichologus bei psichoterapeutus, tačiau jos skaitytoju gali tapti bet kas, kam smalsu žvilgterėti pro išminties langą į vaikystę - ir savo, ir apskritai žmogaus.
Isabelle Filliotaz knygoje „Viską išbandžiau“ pateikiama iškalbingų piešinių, koncentruotų mokslinių aiškinimų ir naujoviškų patarimų, tėvams siūlančių elgtis pagal konkretų vaiko amžių. Isabelle Filliozat - psichologė, psichoterapijos pedagogė, Ryšių ir emocijų supratimo mokyklos vadovė, daugybės knygų autorė. Anouk Dubois - psichomotorikos specialistė, ankstyvosios vaikystės metodininkė, sertifikuota Sąmoningų tėvų instituto instruktorė, veiksmingo bendravimo pagal dr.
Bruno Bettelheimas (1903-1990) knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo“ į pasakas pasižiūrima psichoanalitiko žvilgsniu. Čia aptariamos visame pasaulyje žinomos pasakos („Trys paršiukai“, „Jūreivis Sindbadas“, „Anselis ir Grytutė“, „Raudonkepuraitė“, „Snieguolė“, „Miegančioji gražuolė“, „Pelenė“ ir kt.) ir atskleidžiama didžiulė jų reikšmė vaiko emocinei ir psichologinei raidai. Autorius teigia, kad pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda vaikui tai, kas labai svarbu kiekvienam bręstančiam žmogui - įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities.
Zarianos ir Ninos Nekrasovos knygoje „Be pavojų. Nuo gimimo iki mokyklos“ autorės yra įsitikinusios: pasikliauti turime tik pačiais vaikais, juk mes negalime visą laiką būti šalia. Tačiau mes galime padaryti taip, kad vaikas širdyje jaustųsi saugus, įdiegdami jam vidinio saugumo įgūdžius ir juos vystydami. Autorių nuomone, vaikų saugumo taisyklės laikosi ant trijų banginių, kitaip sakant, yra sudarytos remiantis trimis pagrindinėmis tiesomis. Jei tėvai jas žino ir taiko, vaikas turi daug daugiau šansų išvengti pavojingų traumų, tiek fizinių, tiek ir dvasinių. Knygoje medžiaga išdėstyta pagal vaiko amžių: nuo gimimo iki mokyklos.
Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli knygoje „Laiškai sūnui vegetarui“ siekia atkreipt tėvų dėmesį į tai, kad vaiko auginimo procese svarbu ne tik jo fizinė ar psichinė gerovė, ne mažiau svarbu nuo mažų dienų diegti jam moralines vertybes, skatinti jį gyventi atsakingai už supančią aplinką, gyventi harmonijoje su kitomis šioje planetoje gyvenančiomis gyvomis būtybėmis.
Rosso Campbello knyga „Kaip mylėti savo paauglį“ rekomenduojama visiems tėvams, auginantiems paauglį. Dažnai klaidinga paauglystės samprata ir nerealistiniai lūkesčiai pastūmėja tėvus į nusivylimą. Išmintingi dr. R.Campbello patarimai padės jums ir jūsų paaugliui tapti artimesniems.
Alice Miller knygoje „Gabaus vaiko drama“ teigia, kad „neįmanoma pakeisti praeities, neįmanoma panaikinti vaikystėje patirtų traumų. Tačiau galime keistis patys, galime „sutaisyti“ save, atgauti prarastą vienovę.“ Tam reikia atsigręžti į praeitį, atverti duris į vaikiškos tikrovės suvokimą bei sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus. Knyga neilgo turinio, bet kiekvienas sakinys yra be galo koncentruotas.
Dr. R.W.Greene'as knygoje „Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas - it tiksinti bomba“ pristato auklėjimo metodą, kuris padės suprasti ir auginti rizikingos elgsenos vaikus, stokojančius lankstaus mąstymo, gebėjimų prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti užklupusias bėdas. Dr. Kai jūsų vaikui pakanka įgūdžių tinkamai atsakyti į jam keliamus reikalavimus ir jo atžvilgiu puoselėjamus lūkesčius, jis tą ir daro. Jei jam pakanka įgūdžių įveikti nesutarimus, susitaikyti su mintimi, kad pasikeitė planai, priimti suaugusiųjų nubrėžtas ribas ar keliamus reikalavimus ir dėl to nesijausti sugniuždytam, jis be didesnių nesklandumų susidoros su šiais iššūkiais. O štai neturėdamas šių įgūdžių - nesusidoros.
Elaine N. Aron knygoje apie itin jautrius vaikus teigia, kad itin didelis jautrumas būdingas 15-20 proc. vaikų. Jie, regis, pastebi menkiausią maisto skonio ar temperatūros pasikeitimą, krūpčioja nuo triukšmo ir ima verkti, vos į akis tvyksteli ryški šviesa. Juos lengva įskaudinti, jie dažniau nerimauja, ilgiau pasvarsto prieš veikdami, skaudžiai išgyvena dėl neteisybės, žiaurumo ir neatsakingumo. Kai šią savybę suvokiame kaip jautrumą, galima apie ją kalbėti tiksliau, įžvelgti daugybę jos privalumų, o svarbiausia - kompetentingiau ugdyti jautrius vaikus. Knygos autorė, psichologė tyrėja ir klinikinės psichologijos specialistė Elaine N. Aron taip pat yra itin jautrus asmuo ir tokio asmens motina. Nuo to laiko, kai pradėjo tyrinėti itin didelį jautrumą, ji apklausė tūkstančius jautrių suaugusiųjų, tėvų bei vaikų. Elaine N. Aron padės suprasti, kaip auginti savo itin jautrius vaikus. Praktiška ir išmintinga psichologės - mokslininkės ir praktikės Elaine N.
Jennifer Senior knygoje „Tėvystės paradoksai“ parašė mama ir dukra - retas atvejis, argi ne? Autorės nuolat rašo žurnalams „Laimingi tėvai“, „Liza“, „Mano vaikas“, „Mama, tai aš!“, „Aš pati“ ir kitus, taigi jos surinko dažniausiai skaitytojų užduodamus klausimus, specialistų atsakymus į juos, apibendrino savo pačių patirtį, apmąstė savo požiūrį į pasaulį ir į kits kitą. Knygoje „Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio ir ką daryti paskui“ yra naudingų idėjų, kaip spręsti daugelį kompiuterinių problemų.
Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio?
Štai keletas patarimų, kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio:
- Pasiūlykite alternatyvių veiklų. Vaikai dažnai sėdi prie kompiuterio tiesiog iš nuobodulio. Pasiūlykite jiems įdomių alternatyvių veiklų: sportą, žaidimus lauke, kūrybą, bendravimą su draugais.
- Sukurkite taisykles. Nustatykite aiškias taisykles dėl laiko, praleidžiamo prie kompiuterio. Svarbu, kad taisyklės būtų aiškios ir nuosekliai įgyvendinamos.
- Būkite pavyzdžiu. Vaikai mokosi iš savo tėvų. Jei patys daug laiko praleidžiate prie kompiuterio, sunku bus reikalauti, kad vaikas elgtųsi kitaip.
- Kalbėkitės su vaiku. Pasidomėkite, ką vaikas veikia prie kompiuterio, kokie jo pomėgiai. Stenkitės suprasti jo motyvus ir kartu ieškoti sprendimų.
tags: #priklausomybe #nuo #kompiuterio #knyga