Žvelgiant iš teorinės psichologijos perspektyvos, žmogus yra labai sudėtinga būtybė su daugybe dimensijų bei sluoksnių, kurių kiekviena turi savo viršūnę ir sukuria savotišką dalinį "aš". Žmogus yra tarsi visų tų dalinių "aš" panteonas, kurių kiekviena dimensija atranda progą užviešpatauti jo sąmonę ir pakreipti jo elgseną sava kryptimi. Toms dimensijoms plėtojantis ir jų viršūnėms besivaržant dėl pirmavimo, sunku tikėtis pasiekti pilnos integracijos, t.y. vidinių konfliktų išsprendimo ir harmoningos veiklos atsiekimo. Visapusiškas žmogaus subrendimas ir darnus jo pasireiškimas gyvenime yra nepasibaigiantis uždavinys. Šiame straipsnyje nagrinėsime subrendimo kelius bei jų vertinimo kriterijus, kaip juos apibrėžė žymūs psichologijos ir medicinos teorijos kūrėjai, ypač Alfredas Adleris.
Subrendimo kriterijai pagal Z. Freudą ir A. Adlerį
Zigmundas Freudas į subrendimo klausimą atsakė gana paprastai: "um lieben und arbeiten zu konnen" (mokėti mylėti ir dirbti). Tačiau šios jo frazės interpretacija nėra tokia paprasta. Sugebėjimas pamilti ir mylėti per visą savo amžių (kaip, pvz., tėvai myli savo vaikus ar žmona vyrą) nėra jau taip lengvas atsiekimas. Įsigijimas savo talentams tinkamų kompetencijų ir ilgametis našus darbingumas bet kurioje srityje yra taip pat didelis atsiekimas. Pagal Freudą tai galima pasiekti tik Edipo konfliktą (vaiko - tėvo/motinos seksualinę patrauką) galutinai išrišus, tik giliai identifikuojantis su savo tėvu (jei sūnus) ar motina (jei duktė), taip pat sublimuojant didelę dalį libido (t. y. seksualinės) energijos ir įgyjant didelio ego (vidinio "aš") stiprumo, kuris įgalintų testuoti įvairias realybės dimensijas ir atsižvelgti į jų reikalavimus. Skirtingus ir didelius reikalavimus stato tėvai, vyras ar žmona (ir vaikai), lygiai kaip ir darbdaviai, visuomenė, mokykla, tautybė ir galop pati kultūra.
Alfredas Adler'is galvojo, kad jeigu yra išvystoma daug socialinio intereso, tai toks asmuo yra psichologiškai sveikas, nes neurotikui paprastai trūksta Gemeinschaftsgefūhl, todėl jis yra pilnas narcisizmo ir siekia dominuoti ir išnaudoti kitus. Subrendęs žmogus yra giliai suinteresuotas kitais asmenimis ir jų gerove. Pagal Adlerį žmogaus gyvenimas mažai turi vertės, jei jis neprisideda prie kitų gyvenimo gerovės ir prie ateinančios kartos formavimo.
Socialiai naudingas žmogaus tipas
Socialiai naudingas žmogaus tipas atranda sau tinkamų visuomeninių uždavinių ir tuo jis išreiškia pačią aukščiausią žmogiškumo formą, naudoja savo energiją ir kūrybingumą žmonijos gerovei ir tuo pačiu įgyja psichinį sveikatingumą. Tokia asmenybė siekia pilno savęs išpildymo, kuris savo ruožtu reikalauja tolimesnės plėtros ir subrendimo, o šie procesai yra palydimi vidine disciplina ir stresu.
Pripažinkime, kad taip yra - žmogus atlieka socialinius vaidmenis - bet vėl klauskime, ar pakanka tik gerai vaidinti tėvo, motinos, sūnaus, dukros, darbininko, šeimininko, organizacijos nario ir kitus vaidmenis, kuriuos visuomenė yra suformulavusi. Ne, nepakanka, reikia žvelgti giliau ir įbrėžti savo individualumo žymes, reikia Kudirkos žodžiais tariant "palikti ženklą, kad žmogum buvus". Adleris gerai suprato, jog sinerginė bendruomenė yra gyvas visų žmonių reikalas. Natūralus žmogaus plėtros siekis yra savęs realizavimas, kuris apima visų asmens dimensijų išvystymą ir ypač jų suderinimą.
Taip pat skaitykite: Psichoterapija: Adlerio požiūris
K. Jungo požiūris į asmenybės vystymąsi
"Asmenybės vystymosi" knygoje Karolis Jung'as pabrėžia tezę, kad visapusiškas asmenybės išvystymas sumažina psichinę įtampą ir vidinį konfliktą, nes bet koks vienpusiškas vystymasis sukelia įtampą, stresą bei liguistumą. Pagal jį savęs aktualizacija vyksta individuacijos ir transcendencijos procesų pagalba. Individualizacijos keliu visos psichinės sistemos pasiekia aukštą diferencijavimąsi, o transcendencija reiškia visų sistemų integraciją link pilnumos, savęs pažinimo ir identifikavimosi su žmonija bei visata. Visapusiškas asmenybės išvystymas sukuria vidinę harmoniją ir sukelia žmoguje gilius pasitenkinimo jausmus. Ego yra ankstyvoji jungiamoji jėga psichėje ir jis glūdi sąmonės centre. Asmenybę realizuojant, veržiamasi į kolektyvinės psichikos gelmes, kuriose glūdi visai žmonijai bendri architipai, kaip antai persona ir šešėlis, animus ir anima ir daugelis kitų. Jų tarpe yra ir viską integruojantis pilnojo savęs pajutimas, kuris pilniau pasireiškia antroje gyvenimo pusėje. Dievas yra toj kolektyvinės pasąmonės gelmėj ir jo būsena yra universali visoje žmonijoje.
E. Eriksono psichosocialinė raidos teorija
Erikas Erikson'as bus bene pirmasis psichologas, kuris sujungė visus gyvenimo tarpsnius nuo kūdikystės iki senatvės. Pagal jo tezę, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis įgyja pasitikėjimo ja ir tuo pačiu įgyja bazę pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu akmeniu tolimesnei asmenybės plėtrai. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais motina (bei tėvai) suteikia vaikui daug galimybės elgtis pagal savo norus ar motyvus, tuo jie padeda jam įgyti autonomijos ir vėliau parodyti daug iniciatyvos save išreiškiant, tuo užtikrindami vaiko savistovumą ir drąsą būti tuo, kuo jis yra. Mokykliniame amžiuje tėvai skatina vaiko darbštumą, kad jis įgytų mokslui siekti reikalingus pagrindus - skaityti, rašyti, skaičiuoti ir bendrauti su kitais asmenimis, ypač savo amžiaus. Jaunuomenės laikotarpyje, jaunuolio -ės pagrindinis brendimo uždavinys yra atrasti save, apibrėžti save ir sukurti savo identitetą. Laiko tėkmėje identitetui sustiprėjus, tokio asmens esminiu uždaviniu tampa intymus santykiavimas su kitais, sugebėjimas pilna psichikos giluma rištis su kitu asmeniu ar grupe. Sugebėjimas intymiai santykiauti su kitais asmenimis suteikia žmogui subrendimo pajutimą, nes jis dabar žino, kas jis yra ir todėl savęs nepraranda, nors ir giliuose ar painiuose santykiuose su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis ar grupėmis. Ego stiprumas ir sugebėjimas jausti pagarbą sau ir kitiems yra pasėka Eriksono aštuonių krizių pozityviame išsprendime visoje gyvenimo eigoje: pasitikėjimas, autonomija, iniciatyva, veiksmingumas (darbštumas), identitetas, intymumas, produktyvumas ir galop senatvėje integralumo pajutimas.
Intymaus santykiavimo atveju sugebama santykiauti su Tavimi tokia, kokia Tu dabar esi, o ne tokia, kokia aš norėčiau, kad Tu būtum. Pagrindinis dalykas mudu liečiąs yra štai koks: kaip bendrauti su Tavimi, koks aš esu ir pasitenkinti Tavimi tokia, kokia Tu esi. Šio santykio sėkmingai eigai aš noriu būti pilnu savimi ir priimti pilną Tave. Subrendimas intymumui sudaro bazę veiksmingumui, produktyvumui bei kūrybingumui.
E. Berne'o transakcinės analizės teorija
Sekant Eriko Berne'o transakcinės analizės teorija, subrendimo galimumas yra apribojamas tinkamo skripto sudarymu pirmaisiais penkiais gyvenimo metais bei vienos iš keturių, egzistencinių pozicijų pasisavinimo. Pagrindinai Berne'o analizėje yra trys ego stoviai ar padėtys, t. y. vaiko ego stovis, susiformavęs vaiko pergyvenimų eigoje, tėvo ego stovis, kuris remiasi ankstyvuoju vaiko mokymu bei jo šeimos dramos supratimu; ir suaugusio stovis, kuris remiasi protu ir logika ir funkcijonuoja tarsi geras kompiuteris, nepaliečiamas nei emocijų, nei aistrų. Šią struktūrinę psichės dalį papildo motyvacija veiksmams, kuri remiasi stimulio pripažinimo, struktūros bei įtampos alkiu - noru patirti pripažinimą iš kitų asmenų mandagaus pasisveikinimo, šypsenos, rūpesčio išreiškimo ir kitomis dėmesio formomis. Liečiant Berne'o keturias egzistencines pozicijas, subrendusiam asmeniui yra priimtina tik viena jų: t. y. "I m OK - You're OK". Jis ar ji jaučiasi esąs savo gyvenime patyręs, kompetetingas ir laimingas, nes gyvenimas yra savyje vertingas. Jis pasitiki savimi, bet taip pat ir kitais. Bendrai paėmus, jis jaučia, kad kiti žmonės yra mieli ir draugiški, nes jis mato kituose, kas juose yra gera ir geriausia, o ne tik, kas juose yra bloga. Kiti žmonės nėra nei aukštesni nei žemesni už jį. Šioje pozicijoje žmogus elgiasi kaip suaugęs turi elgtis - jis yra atviras kitiems ir juos vertina pagal jų darbus ir atsiekimus, o ne pagal kokius nors ankstyvus apsisprendimus. Tai yra natūrali nesugadintos vaikystės gyvenimo pozicija su teigiamu "aš galiu" skriptu. Jis ar ji yra gimęs ir augęs laimėjimams, t. y. nesugadintas tėvų ar kitų ankstyvo auklėjimo įtakų. Tokie asmenys stato sau realius uždavinius ir aspiracijas ir juos palaipsniui realizuoja savo gyvenimo eigoje. Nežiūrint ankstyvųjų trūkumų, ši pozicija gali būti atsiekiama sąmoningu galvojimu ir apsisprendimu, kas reiškia, kad Bern'as pripažįsta sveiko protavimo jėgą ir bent dalinę laisvę apsispręsti. Pvz., šią poziciją reprezentuojančiam lietuviui nekristų taip dažnai į akį nei žydai, nei juodieji, nei frontininkai kaip kažkodėl nepatikimi žmonės, su kuriais negalima sugyventi ar vieningai veikti (arba kaip "Akiračių" bendradarbiai, kurie beveik visus kitus ir beveik visas organizacijas "plaka" jei ne viename, tai kitame savo numery).
Vidinės kontrolės svarba subrendimui
Pilnam subrendimui pasiekti reikalinga didelė vidinė kontrolė. Juliano Rotter'io studija parodo, jog žmonės su stipria vidine kontrole jaučia, kad jie yra atsakingi už savo elgesį, už savo pasisekimus ir nepasisekimus. Sėkmę ir laimėjimus arba nesėkmę ir nuostolius nusprendžia jie patys, nes tai priklauso nuo to, ką jie daro, kaip jie pasiruošia, kokias pastangas jie įdeda. Gi tie asmenys, kurie turi dominuojančią išorinę kontrolę, jaučiasi esą likimo, žvaigždės ar kitų žmonių stumdomi, kad jiems esminiai nepadeda, ar jie daro dideles pastangas, mažas.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Moralinis vystymasis ir branda
Suaugusiam žmogui netinka vien hedonizmu gyventi, t.y. ieškoti vien malonumų ir išnaudoti pasitaikančias progas. Vien moralinių impulsų pajutimo taip pat negana. Neužtenka būti geru berniuku ar pagirtina mergaite. Tai tebūtų tik L. Kolberg'o trečioji moralinio vystymosi stadija. Nepakanka vien pildyti įstatymus ir palaikyti tokią tvarką, kokia ji yra, nes tai tėra ketvirtoji fazė. Moralinei brandai įgyti ir jai išreikšti reikia siekti šeštojo laipsnio moralės, pagal kurią vadovaujamasi savo giliai jaučiama sąžine ir visuotinės vertės principais. Universalių etinių dėsnių atpažinimas ir jų įkodavimas savyje į integralų moralės kodeksą yra didžiulis uždavinys.
Savęs realizacija ir gyvenimo prasmė
Gestalt psichoterapijos kūrėjas Frederikas Peris (Dr. Fritz'as) pabrėžia, kad progų ir galimybių nepanaudojant savo talentams atskleisti, paliekama tik "popierio" žmonėmis, kurie paprastai gyvena neužbaigtais projektais ir užsiėmimais, nuolat sunkinami senų problemų, kurios nebuvo laiku sprendžiamos. Neretai pasitaiko, kad, pvz., ir suaugę sūnūs bei dukros vis dar tebesiskundžia savo tėvais, kad jie jiems "neduoda gyventi". Viktoras E. Frankl'is tvirtina, jog paprasto kasdieninio gyvenimo nepakanka, kad žmogaus egzistencija nyksta, jei negyvenama transcendentine prasme, jei nesiekiama ko nors aukščiau, jei įgimta valia prasmei atrasti neišsivysto į sėkmingą gyvenimo prasmės atradimą. Kai psichoanalizė jau neturi ko nors daugiau mums pasakyti, tuomet Frankl'io logoterapija savo kalbą tik pradeda. Ji atskleidžia tarsi kalnų viršūnes, į kurias reikia žmogui kopti, kad atradus dvasinius lobius, nes Frankl'io mintimi sekant, žmogus be Dievo - tai kompasas be magnetinio lauko. Apleidžiant dvasinį pasaulį, pajuntamas egzistencinis vakuumas - tuštuma, tampama tarsi tik lukštu be branduolio, kas nujaučiama kad ir tokioje dainoje kaip "What Kind of Fool Am I?".
Pagal Jung'ą; Goldstein'ą; Maslową ir Rogers'ą; aukščiausiąją žmogaus vystymosi dimensiją sudaro palaipsnė savęs realizacija - natūralios pastangos išvystant savo gabumus, talentus ir viską savyje, kas yra žmogiška, tikra ir vertinga, kas yra gera, gražu, teisinga, dora ir šventa. Tai būtų, sakytume, apoloniškas gyvenimo būdas, remiamas protu ir išmintimi, tvarka ir saikingumu, gera valia ir taikingumu. Kai žemieji norai ir aistros yra pilnai apvaldomos, tuomet galima atrasti savo kaip individo idealą ir sukurti asmenišką gyvenimo stilių.
C. Rogerso humanistinis požiūris
Kadangi Rogers'o indėlis į humanistiškąjį orientavimąsi neturi sau lygaus, kiek ilgiau sustosime prie jo pagrindinių minčių. Pagal jį savęs realizavimas vyksta pozityviai, kai asmuo yra atviras visoms savo išgyvenimo sferoms tiek pojūčių, tiek jausmo, tiek proto. Jos visos tarnauja subrendimui siekti, jeigu žmogus joms pasitiki, jei jis jas simbolizuoja ir integruoja į savojo "aš" sąvoką. Besąlyginiai pozityvus tėvų nusistatymas yra reikalingas vaikui augant ir jaunuoliui bręstant, kad būtų galima pajusti savąją vertę ir kad savęs suvokimas nebūtų iškreiptas ar kitaip pažeistas. Pilnutinio identiteto sukūrimas, kuris įjungia šeimos istoriją, etniškumo šaknis, tikėjimą bei profesiją, padeda egzistenciniam savęs realizavimui: būti sau tikrais ir, save pilnai išreiškiant, parodyti savo autentiškumą - sugebėjimą būti tuo, kuo mes esame savo prigimtimi, o ne tuo, kuo mus kiti nori matyti ar padaryti. Išsilaisvinusi savitam gyvenimui, nesibaiminanti ateitimi ir nenusilenkdama prieš kitų galią ar spaudimą, pilnai funkcijonuojanti asmenybė išlieka tebeaugančia asmenybe, siekiančia psichinės sveikatos ir pilnutinio savęs išsipildymo.
Rogers'as tvirtina, kad jeigu žmogui yra duodamas pilnas pasirinkimas, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoj ar judėjimą atgal, nes jis yra pastoviai motyvuojamas savęs aktualizavimo tendencijos, glūdinčios žmogaus prigimtyje. Savęs aktualizavimo jėga apima visas asmens dimensijas, bet kiekvienas asmuo turi parinkti savo geruosius bruožus realizavimui, o ne bloguosius (kuriems paprastai stimuliacjos netrūksta). Jeigu visi žmonės turi savęs realizavimo tendenciją, tai kodėl tik maža jų dalis pasiekia pilnutinės plėtros ir subrendimo? Pagal Rogers'ą atsakymas slypi tame, kad ne visi turi reikiamas sąlygas. Ankstyvos plėtros ir brendimo metu reikia, kad tėvai ir kiti artimieji išreikštų tokius bruožus kaip besąlyginis vaiko priėmimas, tikrumas (genuineness) ir gilus jo emocinis supratimas. Motina ar tėvas turi rodyti savo vaikui besąlyginę meilę ir priėmimą, nes jis ar ji yra jos ar jo sūnus ar duktė. Tėvai turi parodyti vaikui jo vertingumą ir jo emocinį supratimą, tuo sukurdami sąlygas pilnai vaiko plėtrai teigiamąja kryptimi. Esant tinkamom sąlygom, rytojaus asmenybė rinksis, kas konstruktyvu ir gera, o ne kas bloga ar destruktyvu. Save kurdama, ji keliaus vingiais ir lūžiais, kuriuos pats gyvenimas atskleis, gyvens egzistencialiu būdu su tuo, kas yra, o ne kas turi būti, pasitikės savo nuojauta ir visu savimi - tuo būdu ji bus pilnai autentiška, be psichinių gynimosi varžtų, be apgaulės, be kaukės ir be fasados. Ji vertina žmones aukščiau negu institucijas ir sveikus santykius su kitais asmenimis - labiau negu materialines gėrybes. Savo sąmonės gelmėj ateities asmenybė patirs vienybę ir harmoniją su visa visata; ji ieškos gyvenimo prasmės ir dvasinio gyvenimo gilumos bei vidinės ramybės. Ateities atžvilgiu Rogers'as išreiškia optimizmą, nes visa kame, o ypač moksle ir technikoj, yra daroma didelė pažanga.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Išmintis ir autentiškumas
Žvelgiant į istorinę perspektyvą, reikia prisiminti, ką mus moko klasikinė graikų išmintis: Pažink save, tapk tuo, kuo esi. Autentiško žmogaus būties atsiskleidimas turi būti gyvybiškai atviras, dinamiškas ir kūrybiškai naujas. Šitoks būties atsiskleidimas pasireiškia ieškojimu a… individualiosios krypties.
Gimimo eiliškumas ir asmenybės formavimasis pagal A. Adlerį
Pasak A. Adler gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliaus susiformavimui. Šeimoje vaikučius augina tie patys tėvai, tačiau jų socialinė aplinka nėra ta pati. Atsirandant vis kitam vaikui šeimoje, keičiasi tėvų požiūris į juos ir tai vaikams sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
Pagrindinės gimimo eiliškumo pozicijos
- Pirmasis vaikas. Dažniausiai atsiradus pirmagimiui tėvai yra labai laimingi, skiria visą savo dėmesį bei laiką. Nedalomas ir visiškas tėvų dėmesys suteikia vaikui privilegijas, vaikas yra laimingas ir saugus. Atsiradus antram vaikui šeimoje, pirmasis patiria šoką. Vaikas netenka absoliutaus nedalomo dėmesio, jis nebėra visos šeimos dėmesio centras, taigi jis „nukarūnuojamas“. Tuomet vyresnėliui dažnai tenka palaukti, netriukšmauti, nusileisti, dalintis. Dabar pirmagimis dažnai turi laukti, kol bus pamaitintas naujagimis ar nedūkti, kol anas miega. Nukarūnuoti pirmagimiai bando atgauti savo ankstesnę poziciją, kovoja ir jų elgesys kartais gali tapti problemišku - daiktų bei taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Už tokį elgesį baudžiamas vaikas gali pradėti nekęsti naujo vaiko, nes jis yra visų problemų priežastis. Teorijoje teigiama, kad vaiko reakcija priklausys nuo to kaip jis buvo auklėjamas (labiau lepinti vaikai, prisitaikys sunkiau), taip pat nuo amžiaus, pažymima, kad dvimetis reaguos stipriau nei aštuonerių metų vaikas.
- Antrasis vaikas. Antrasis vaikas niekada nepatiria tokio besąlygiško dėmesio, kurį patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Kita vertus antrasis vaikas visą laiką auga pirmojo šešėlyje ir jaučia poreikį rungtyniauti su broliu ar seserimi. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau, nes jis turi pralenkti pirmąjį. Antrasis vaikas yra linkęs varžytis ir ambicingas. Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti.
- Jauniausias vaikas. Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu“ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Užaugę jaunėliai gali daug pasiekti bet kokiame darbe. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei mažylis yra be galo lepinamas.
- Vienintelis vaikas. Tai pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria nukarūnavimo, bent jau vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kai supranta, kad išoriniame pasaulyje, pvz. mokykloje, jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio.
Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių, tai tik tikimybė, nes vaikas automatiškai neįgyja vienų ar kitų charakterio bruožų tik dėl gimimo eiliškumo. Žinodama šią teoriją niekada nenorėjau, kad mano šeimoje būtų vienas vaikas, nes mano galva, vaikas, neturintis brolio ar sesės, netenka dalies gyvenimiškų pamokų, kurios augant didesnėje šeimoje įsisavinamos natūraliai.
Gimimo eiliškumas: ne tik numeris, bet ir situacija
Prieš atsakant į pastarąjį klausimą, svarbu priminti faktą, kurį dažnas (net ir moksliškai tyrinėjantis gimimo eiliškumo konstruktą) yra linkęs pamiršti - gimimo eiliškumas nėra lygus gimimo numeriui ar chronologiniam eiliškumui (pirmas, antras, trečias ir t.t.). Tad ganėtinai rizikinga yra teigti, jog trečias brolis Jonas gimė kvaileliu ir nieko čia jau nebepakeisi (kaip žinome, pasakose nutinka ir kitaip). Kitaip tariant, gimimo pozicija nėra žmogaus charakterį nulemiantis veiksnys. Tarsi ateitį išpranašavęs Individualiosios Psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Mano išskirtos gimimo eiliškumo šeimoje pozicijos buvo šiek tiek neteisingai suprastos. Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“ (Adler, 1929, cit. iš Ansbacher & Ansbacher, 1956, p. 377).
Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimuisi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. (Sulloway, 1996). Tad į biologinę gimimo eiliškumo poziciją derėtų žiūrėti ne kaip į duotybę, o kaip į tikimybę vaikui įgyti vienokį ar kitokį specifinį patyrimą. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą.
Vienas žymiausių individualiosios psichologijos terapeutų, Shulman, praplėtė Adlerio prielaidas, teigdamas, jog psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje (Shulman & Mosak, 1977). Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą.
Tyrimai apie gimimo eiliškumą
2015 metais Vilniaus Universitete buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta atskleisti sąsajas tarp psichologinio gimimo eiliškumo bei gyvenimo stiliaus, įtraukiant ir biologinę poziciją. Psichologinis gimimo eiliškumas buvo matuojamas, naudojant lietuviškąją White-Campbell Psychological Birth Order Inventory (PBOI) versiją (L. Campbell, J. White & A. Stewart, 1991); gyvenimo stiliaus analizei pasitelktas Basic Adlerian Scales for Interpersonal Success-Adult Form (BASIS-A) klausimynas (M. S. Wheeler, R. M. Kern & W. L. Curlette, 1993); abu klausimynai paremti individualiosios psichologijos teoriniu pagrindu bei ankstyvųjų prisiminimų metodu. Matyti, jog psichologinių gimimo eiliškumo pozicijų analizė gali duoti pakankamai išsamius rezultatus apie gyvenimo stilių. Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu.
Kone identiški rezultatai buvo gauti ir Gfroerer, Gfroerer, Curlette, White ir Kern (2003) tyrime, atliktame su JAV studentais, kuriame taip pat buvo tiriamos psichologinio gimimo eiliškumo sąsajos su gyvenimo stiliumi. Tačiau svarbu paminėti, jog šie abu tyrimai pasižymėjo tam tikrais metodologiniais ribotumais, tad rezultatai turėtų būti vertinami su atsargumu. Tuo tarpu biologinės gimimo eiliškumo pozicijos tyrimas nedavė jokių sąsajų su gyvenimo stiliaus charakteristikomis. Tai patvirtina Adlerio keltas prielaidas apie tai, kad vaiko gimimo numeris nelemia jo charakterio.
Negana to, tyrime buvo atskleisti įvairūs psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai, pavyzdžiui: viduriniosios biologinėje pozicijoje esančios tiriamosios savo subjektyvią patirtį buvo linkusios sieti labiau su pirmagimio pozicija; dar įdomiau - vienturtės savo patirtį labiau įvertino kaip susijusią su jaunėlės psichologine pozicija labiau nei pačios (biologinės) jaunėlės. Kadangi tokia specifinė neatitikimų analizė yra atliekama pirmą kartą, iki šiol lieka neatsakytas klausimas, ar tokie skirtumai yra dėsningi, ar atsitiktinai būdingi šio tyrimo dalyviams, todėl šie rezultatai turėtų būti vertinami kritiškai.
Svarbu tai, jog biologinės gimimo eiliškumo pozicijos neatitikimas su psichologine aptinkamas ir kituose moksliniuose tyrimuose (Lohman, Lohman ir Christensen, 1985; Stewart ir Campbell, 1998). Tai reiškia, jog vaikas, gimęs vienu ar kitu eiliškumo numeriu, nebūtinai įgis su ta pozicija susijusį patyrimą bei gyvenimo stilių. Psichologas Stewart (2004) pastebėjo šią pagundą ir savo tyrimu atkreipė dėmesį į tai, jog rėmimasis žiniomis apie gimimo eiliškumo pozicijoms būdingas asmenybės savybes neretai lemia šališką klinikinį įvertinimą, t. y. gimimo eiliškumas panaudojamas kaip mąstymo euristika, padedanti greičiau priimti sprendimą. Tokiu atveju gimimo eiliškumo pozicijų supratimas ne padeda, o trukdo suprasti kliento subjektyvų pasaulėvaizdį.