Šiandieniniame technologijų amžiuje, kai kompiuteriai, telefonai ir televizoriai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, priklausomybė nuo šių įrenginių tampa vis didesne problema, ypač tarp vaikų ir paauglių. Šiame straipsnyje aptarsime priklausomybės nuo technologijų priežastis, požymius, pasekmes ir, svarbiausia, prevencijos būdus, kad galėtume padėti sau ir savo artimiesiems išvengti šios problemos.
Kas yra priklausomybė nuo interneto?
Priklausomybė nuo interneto - tai patologinis potraukis, nenumaldomas noras naudotis internetu, kliudantis kasdieninei, įprastai veiklai. Veikla tampa problemine, kai naudojimasis internetu ar vaizdo žaidimai ima trukdyti kasdieniam gyvenimui: santykiams su šeima ir draugais, poilsiui, darbui, mokslui ar laisvalaikiui bei neigiamai veikia psichinę ir fizinę sveikatą.
Priklausomybės priežastys
„Priklausomybė nuo interneto atsiranda dėl tokių pačių priežasčių, kaip ir kitos priklausomybės. Jaunuoliai jaučiasi vieniši, neturi draugų, tad paguodos ieško kompiuterio ekrane, čia galėdami pasislėpti nuo problemų. Internetas jaunam žmogui ypatingai patrauklus savo interaktyviu turiniu, lengvu priėjimu, pilnaverčio dalyvavimo iliuzija, galimybėmis likti anonimišku ir užmegzti naujas pažintis," - teigia V. Kvietkauskaitė.
Priklausomybė nuo interneto atsiranda pamažu - iš pradžių vaikas tiesiog aktyviai domisi, vėliau dingsta kiti susidomėjimo objektai, pasitenkinimas kompiuteriniu pasauliu virsta poreikiu. Savo asmeninius ir socialinius poreikius, pavyzdžiui, bendravimą su draugais, pradedama tenkinti tik virtualioje erdvėje.
Priklausomybės požymiai
Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos požymius, kurie gali rodyti priklausomybę nuo technologijų:
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
- Sumažėjęs domėjimasis hobiais ar veiklomis, kurios anksčiau buvo svarbios.
- Suprastėję santykiai su artimaisiais, bet kokių santykių vengimas.
- Įsipareigojimų nepaisymas.
- Rizikingas elgesys, kai, pavyzdžiui, bėgama iš pamokų tam, kad būtų galima pažaisti kompiuteriu.
- Ignoruojamos neigiamos pasekmės už netinkamą elgesį, ieškant būdų, kaip apeiti ribojimus: meluojant, išsisukinėjant, slapukaujant, dangstant aplinkybes.
- Ryškūs miego ritmo pokyčiai bei chroniškas, nesibaigiantis nuovargis.
- Vaikas ar paauglys nebekontroliuoja žaidimų pradžios, trukmės, dažnumo. Jaučiamas stiprus troškimas (kompulsyvus noras) žaisti.
Priklausomybės pasekmės
Tyrimai rodo, kad vaikai ir paaugliai, turintys priklausomybę nuo interneto, dažniau turi mokymosi sunkumų, suprastėja jų darbinė veikla, vargina miego, mitybos sutrikimai, galvos ar nugaros skausmai. Per ilgai praleidžiamas laikas socialiniuose tinkluose taip pat gali iššaukti ir įvairius pasitikėjimo savimi ar savivertės iššūkius.
Prevencijos būdai
Siekiant užkirsti kelią priklausomybės formavimuisi, svarbu, kad tėvai pirmiausia atrastų laiko pasidomėti, kaip jaučiasi, kuo domisi ir kaip gyvena jų vaikas ir kokios yra interneto priklausomybės keliamos grėsmės. Taip pat svarbu supažindinti vaiką su alternatyviomis laisvalaikio leidimo formomis, su vaiku kalbėtis apie jausmus, skatinti jį reikšti savo mintis.
Ribokite praleidžiamą laiką prie ekranų
Vaikams iki 2 metų rekomenduojama apskritai neleisti laiko prie jokių ekranų. 2-5 metų vaikams rekomenduojama prie ekranų praleisti ne ilgiau nei 1 valandą per dieną, su pastaba, kad praleisti dar mažiau yra geriau. 6-14 metų vaikai prie ekranų praleidžia daugiau nei 2-3 valandas per dieną (ne mokymosi tikslais).
Naudokitės technologijomis, kad ribotumėte laiką prie ekranų
Dauguma išmaniųjų telefonų turi integruotas funkcijas, leidžiančias valdyti ekranų naudojimo laiką. Pavyzdžiui, „Apple“ įrenginiuose galima naudotis „Ekranų laiko“ (angl. Screen Time) funkcija, kuri leidžia nustatyti kasdienio naudojimosi limitus konkrečioms programėlėms, o „Android“ įrenginiuose panašią funkciją turi „Skaitmeninės gerovės“ (angl. Digital Wellbeing) įrankis. Šios programos leidžia tėvams ne tik stebėti, kiek laiko vaikai praleidžia prie ekrano, bet ir nustatyti konkrečias valandas, kada įrenginiai turėtų būti užblokuoti.
Įtraukite vaikus į sprendimų priėmimą
Pradėkite diskusiją apie tai, kodėl yra svarbu nustatyti ribas ir kaip tai gali padėti vaikams išlaikyti gerą sveikatą bei produktyvumą. Į sprendimą riboti ekranų laiką įtraukite ir pačius vaikus - taip jiems bus lengviau laikytis šių susitarimų ir kils mažiau nemalonių emocijų. Be to, vaikų įtraukimas dar ir sustiprins jų atsakomybės jausmą.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Rodykite gerą pavyzdį
Vaikams bus labai sunku sąmoningai mažinti ekranų laiką jeigu jų tėvai didžiąją laisvalaikio dalį leidžia su telefonu rankose.
Kiti patarimai
- Jeigu pastebėjai, kad tau tinka daugelis probleminio interneto naudojimo požymių, stenkis keisti savo įpročius.
- Pradėk nuo mažų žingsnių, pavyzdžiui, pasistenk laiku eiti miegoti, kad išmiegotum 8-9 val. per parą.
- Naršant internete kas 1 val. daryk pertraukas.
- Dirbk nesiblaškydamas - kiekvieną rytą sugalvok 3 svarbiausius dienos darbus ir tik juos atlikęs įsijunk internetą.
- Atrask kitą tau patinkančią veiklą, kurios metu nereikia naudotis internetu, kompiuteriu ar telefonu, pvz., sportuok, skaityk knygas.
- Kelkis bei eik miegoti tuo pačiu metu.
- Daugiau laiko praleisk su šeima, draugais.
- Pabandyk išjungti arba nutildyti pranešimo žinutes (angl. notifications). Kai jos ateina pastoviai, jauti norą nuolat tikrinti telefoną ir į jas greitai reaguoti. Kai pranešimai išjungiami, atgauni kontrolę: gali pats spręsti, kada žiūrėsi į telefoną.
- Tyrimai rodo, kad interneto ryšio išjungimas arba telefono padėjimas toliau padidina mokymosi ar darbo efektyvumą.
- Analogiškų technologijų (rankinio laikrodžio, žadintuvo) naudojimas vietoj išmaniojo telefono gali sumažinti piktnaudžiavimą, pvz., socialiniais tinklais.
Kreipkitės pagalbos
Jeigu kyla pastebimi sunkumai, vertėtų kreiptis į psichologą ar psichikos sveikatos specialistą. Jeigu turite įtarimų, kad artimasis turi priklausomybę nuo interneto, pabandykite su juo pakalbėti. Priklausomybė dažnai skatina izoliaciją ir gėdą, ypač dėl jos stigmos.
„Jei visgi taip nutinka, kad šeimos narys (vaikas) suserga priklausomybe, tai tampa jau ne jo vieno, o visos šeimos problema - ją reikia spręsti kompleksiškai. Pagalba reikalinga visiems šeimos nariams“, - kalbėjo I.
Sudėtingais atvejais, kai reikia specializuoto gydymo - į priklausomybės ligų centro specialistus (vaikų ir paauglių psichiatrą, psichologą).
Mobilieji telefonai mokyklose: drausti ar ne?
Mobiliųjų telefonų draudimas mokykloje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lengva ir greita išeitimi - prieš pamokas surenkame, po pamokų grąžiname, ir tiek. Paprasta mokytojams, bet ar naudinga mokiniams? Ar mobiliųjų telefonų draudimas nėra pabėgimas nuo problemos, jos nesprendžiant? Galų gale, ar mokykla neturėtų ruošti mokinių tokiam gyvenimui, kuris vyksta už mokyklos sienų, o ne sukurti burbulą, kuriame jis kitoks?
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Nepritariantieji draudimui pirmiausia primena, kad mobilusis telefonas yra susisiekimo priemonė, kuri reikalinga tiek mokinių saugumo, tiek tėvų galimybės kontaktuoti su vaiku užtikrinimui. Šis įrenginys neriboja komunikacijos, jis ją išplečia - mokiniai gali bendrauti ne tik su tėvais, bet ir tarpusavyje, net nebūdami šalia. Kitas svarbus argumentas - mobilusis telefonas yra informacijos šaltinis, kurio pagalba mokinys gali rasti atsakymus tiek į gyvenimiškus, tiek į su mokomaisiais dalykais susijusius klausimus. Jeigu mokytojai nori ir geba, mobilieji telefonai gali būti ne trukdis, o pagalbinė priemonė mokymosi procese - ieškant informacijos, skaitmeninių išteklių, naudojant įvairius įrankius bei programėlės, atliekant komandines užduotis. Tačiau svarbiausias kontrargumentas draudimui, man atrodo, yra susijęs ne su pačiais telefonais, o su mokinių savidisciplinos ugdymu - jeigu jie nebus mokomi telefonais naudotis su saiku, laiku ir vietoje, tai tokių įgūdžių, kurie tikrai yra svarbūs ir reikalingi šiuolaikiniame pasaulyje, ir neįgis.
Mobiliųjų telefonų draudimas mokyklose gali atrodyti kaip greitas ir lengvas su jais susijusių problemų sprendimas, bet iš tikrųjų jis tėra kontrolės įrankis, kuris mokinių neišmoko tinkamų naudojimosi mobiliaisiais telefonais gūdžių. Mano nuomone, svarbiau yra išmokyti mokinius savidisciplinos, asmeninės atsakomybės ir saugaus bei tikslingo naudojimosi mobiliaisiais telefonais - būtent to, ko jiems prireiks gyvenime. Drausdami šio galvosūkio mazgą ne atrišame, o nukerpame, prarasdami galimybę išmokti jį atrišti.
Skaitmeninis žmogus: laisvė ar priklausomybė?
Skaitmuo iš esmės pakeitė iki tol vyravusį nuoseklaus analoginio informacijos perdavimo modelį. Interneto svarba lyginama su spaudos, geležinkelio, telegrafo, automobilio, elektros atsiradimu. Kompiuterį tinklas pavertė komunikacijos centru, universaliu duomenų (teksto, vaizdo, garso) apdorojimo įrenginiu.
Sakoma, skaitmuo - tai tikroji demokratija. Naujosios socialinės (pilietinės) medijos laikomos alternatyva tradicinei žiniasklaidai, turėjusiai turinio rengimo ir sklaidos monopolį.
Tačiau idėjų, nuomonių susidūrimas čia virsta bendraminčių pasikalbėjimais. Regis, kas čia blogo susikurti individualų pasaulio vaizdą? Bet kai tų atspindžių tiek daug, vaizdas gerokai deformuotas. To padarinius regime skaitmeninės atskirties pavidalu, kai vienminčių grupelės lindi savo burbuluose, olose, aido kambariuose, informaciniuose šuliniuose.
Tariama absoliuti skaitmeninė laisvė tampa priklausomybe, įkalinimu. Suabejojome, ar skaitmuo tikrai absoliuti laisvė, ar vis dėlto priklausomybė.
Pagalbos galimybės
Labai svarbu imtis preventyvių veiksmų tose aplinkose ir situacijose, kur vaikai ar paaugliai praleidžia daug laiko (namuose, būreliuose, mokykloje) ir galima (pa)stebėti bei reaguoti į jų elgesio, savijautos, sveikatos pokyčius. Taip pat svarbu sukurti jiems saugią aplinką ir aiškias ribas priimant sprendimus.
Ugdymo įstaigose turėtų būti nuosekliai taikomos į sveiko gyvenimo bei socialinių/ emocinių įgūdžių stiprinimą orientuotos ilgalaikės programos, kurios „augina vaikų žinojimą apie save, kaip apie šaunų, pakankamą, gerą, pajėgų žmogų. Jos labai naudingos, nes vaikuose lyg „instaliuoja“ norėjimą būti sveikam, įžvelgti ir išvengti pavojų, ieškoti ir rasti sprendimus, kai susiduriama su sunkumais.
Kiekvienas turi jausti, kad jis ar ji „kažką gali“ savo veikloje: darbe, mokykloje ar žaidime, kad jis ar ji savo vienokiu ar kitokiu veikimu bendruomenėje yra vertingas ir svarbus.
Vaikų saugumas ir gerovė šimtu procentų priklauso nuo suaugusiųjų, nes būtent jie kuria aplinkas, stiprinančias ar žlugdančias, kuriose vaikai gyvena, padeda jiems ugdytis įgūdžius, savo pavyzdžiu moko gyvenimo tiesų.