Lietuvos tautinis atgimimas - tai laikotarpis, kuris suformavo modernią lietuvių tautą ir valstybę. Šiame procese svarbų vaidmenį atliko iškilios asmenybės, kurios savo veikla, idėjomis ir kūryba įkvėpė tautą siekti savarankiškumo, puoselėti kalbą ir kultūrą. Šiame straipsnyje aptarsime kelias ryškiausias tautinio atgimimo asmenybes, palikusias gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje.
Motiejus Valančius - Švietėjas ir Blaivybės Iniciatorius
Motiejus Valančius (1801-1875) - pirmasis valstietiškos kilmės Žemaičių vyskupas, lietuvių beletristikos ir vaikų literatūros pradininkas, istorikas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio iniciatorius, nelegaliosios lietuviškos spaudos organizatorius. Jo darbų gausa, įvairiapusiškumu ir reikšme M. Valančius išsiskiria iš kitų XIX a. kultūros ir visuomenės veikėjų. Jis žinomas bei aktualus ir dabar.
Valančiaus veikla apėmė švietimą, kultūrą ir religiją. Jis rūpinosi lietuvių kalbos išsaugojimu ir plėtra, steigė mokyklas, rašė knygas, skatino blaivybę ir kovojo su carinės Rusijos valdžios vykdoma politika, kuria siekta asimiliuoti lietuvius.
Jonas Basanavičius - Tautos Patriarchas
Jonas Basanavičius (1851-1927) - tautos atgimimo tėvas, tautinės ideologijos kūrėjas, moralinis Lietuvos prezidentas, sakęs, kad jo partija esanti senoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai „planingas, programinis žmogus kiekviename colyje, kiekviename žingsnyje.
Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Motina Marė Birštoniūtė iš Stolaukio, Pajevonio parapijos, kilusi iš labai senos Birštonų giminės (ši pavardė minima 1384 m. kryžiuočių raštuose). Tėvas Jurgis Basanavičius, nors ir paprastas ūkininkas buvęs, skaityti ir rašyti kiek mokėjęs, buvo kelerius metus Bartininkų valsčiaus vaitas, žinomas kaip labai gerbiamas ir tteisingas žmogus: „Ir aš jam, ir jojo atminimui esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę.“ Būdami pamaldūs ir dievobaimingi, kaip dauguma to meto lietuvių, Basanavičiaus tėvai norėjo savo pirmagimį sūnų matyti kunigu. Nuo mažens pradėta vvaiką tam rengti ir mokyti. Pirmieji jo mokytojai buvo žiemos metu keliaujantys per kaimus savamoksliai daraktoriai: dzūkas Kardokas išmokė skaityti ir rašyti, lenkas Szymanowskis nuo Vištyčio pramokė lenkiškai, Bartininkų zakristijonas Naujokas - prie šv. Mišių patarnauti. Dvylikos metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1873 metais baigė sidabro medaliu.
Taip pat skaitykite: Ryškiausios XIX a. Lietuvos figūros
J. Basanavičius reikšmingai prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo, kultūros ir politikos. Jis buvo vienas iš pirmųjų laikraščio „Aušra“ steigėjų ir redaktorių, Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorius ir Lietuvos Tarybos pirmininkas, vadovavęs Vasario 16-osios Akto pasirašymui. Jis taip pat tyrinėjo lietuvių folklorą, rinko tautosaką ir rašė apie lietuvių istoriją.
Jono Basanavičiaus Veikla
Basanavičiaus veikla buvo įvertinta labai plačiai. Už mokslo darbus Bulgarų literatūros draugija, 1912 m. tapusi Bulgarijos mokslų draugija, išrinko jį nariu korespondentu. Basanavičius buvo išrinktas ir kitų Europos mokslo draugijų nariu: Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje, Antropologijos draugijos ir Geografijos draugijos Vienoje, Vokiečių antropologijos, etnologijos ir senovės istorijos draugijos Berlyne.
Dar 1855 m. grafas E.Tyszkiewiczius iškėlė mokslo draugijos steigimo idėją, vėliau Tilžėje buvo suburta Lietuvių literatūros draugija. Mokslo draugijos idėja buvo toliau plėtojama lietuvių spaudoje: Prūsijoje leistoje Lietuviškoje ceitungoje, Aušroje ir kai kuriuose Amerikoje leidžiamuosiuose laikraščiuose. 1882 m. Lietuviškoje ceitungoje apie tai Basanavičius rašė: „būtinai reikia steigti tokią draugiją, kuri rūpintųsi išlaikyti mūsų brangiąją kalbą, kuri pamažu metai iš metų nyksta. LMD programą Basanavičius paskelbė dar Varpe (1902, Nr. 2).
Draugijos tikslas buvo: tirti lietuvių kalbą ir jos tarmes; rinkti dainas ir jų melodijas; rinkti įvairiausio turinio pasakas; rinkti senoviško žyniavimo liekanas, burtus, apžadus, tautiškos vaistininkystės žinias; aprašyti krikštynas, vestuves, šermenis, laidotuves ir kitas gyvenimo apeigas; aprašyti įvairių metų laikų apeigas ir šventes; aprašyti įvairiausius žaidimus, šokius, vaišes; rinkti žmonių vardus ir pravardes, geografinius (upių, kalnų, gyvenamųjų vietų ir kt.) vardus; aprašyti ir nupiešti lietuvišką namą, ūkio padargus, muzikos instrumentus; rinkti ir aprašyti senovinius ir šiuolaikinius drabužius, moterų parėdą; rinkti visokius lietuviškus dirbinius, eksponatus tautiškajam muziejui; rinkti rankraščius bei knygas apie Lietuvą.
Taigi draugija turėtų: tyrinėti dvasinę bei medžiaginę lietuvių kultūrą; leisti specialų leidinį surinktai rašytinei medžiagai skelbti; įrengti etnografinį muziejų ir tautišką biblioteką.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Juozas Tumas-Vaižgantas - Rašytojas ir Tautos Žadintojas
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) - kunigas, rašytojas, publicistas ir visuomenės veikėjas. Jis aktyviai dalyvavo tautiniame sąjūdyje, rašė straipsnius, kuriuose skatino lietuvių tautinę savimonę ir vienybę. J. Tumas - Vaižgantas domėjosi lietuvių literatūros istorija, rinko jai medžiagą, rašydavo apie lietuvių rašytojus, spaudos draudimo laikotarpio veikėjus ir literatus, juos iškėlė, parodė jų nuveiktus darbus, kilnius norus ir pasiryžimus. Jam labiau, negu bet kuriam kitam publicistui, rūpėjo lietuvių literatūros dalykai, ir jis daugiau apie juos nusimanė. Vaižgantas gerbė kiekvieno žmogaus pažiūras ir buvo labai tolerantiškas.
Vaižgantas rašė: „Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis, mano Tėvynė. Juozas Tumas neatsitiktinai slapyvardžiu pasirinko Vaižganto vardą. Lietuvių mitologijoje Vaižgantas yra žemės dievybė, augalijos atsinaujinimo, gaivališkojo prado reiškėjas. Kartu tai dievybė, tarpininkaujanti tarp Gamtos ir Kultūros.
Jo kūryba, apimanti romanus, apysakas, apybraižas ir publicistiką, atspindi to meto Lietuvos visuomenės gyvenimą, kaimo buitį ir žmonių santykius. Vaižgantas svarbiausias veikimo tikslas - lietuvių tautinės sąmonės gaivinimas ir tautinės kultūros ugdymas ir jis šiam tikslui paskyrė visą savo gyvenimą. Jis niekados nepasitenkino vienu visuomeniniu bei publicistiniu darbu, jį traukė literatūra ir mokslas, ypač etnografija. Suprato, kad rūpintis reikia patiems save pažinti ir kitiems parodyti, kas buvome ir kas esame, ką turėjome ir ką tebeturime.
Vydūnas - Filosofas ir Tautos Mokytojas
Vydūnas (tikrasis vardas Vilhelmas Storosta) (1868-1953) - filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas ir tautos mokytojas. Jis propagavo idealistines filosofines idėjas, pabrėžė dvasinio tobulėjimo svarbą ir skatino tautinę savimonę. Vydūnas buvo gėrio ir grožio teikėjas, laisvos ir stiprios valios žmogus.
Vydūnas kaip mąstytojas, regėtojas, aktyvus lietuvių kultūros veikėjas ir tautos mokytojas buvo itin savita, spalvinga asmenybė, daug kuo primenanti Juozą Tumą-Vaižgantą. Vaižgantas labai vertino Vydūno kūrybą ir jo nuveiktus darbus. Pasak Vaižganto, Vydūnas - ypatinga asmenybė mūsų kultūroje.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Vydūno gyvenimo tikslas buvo ne tiek filosofiškai paaiškinti pasaulį, kiek išmokyti mus santarvės su pasauliu - santarvės, kurioje žmonės gyvena tik nuolat dvasiškai tobulėdami. Vydūnas davė stiprią filosofinę atramą, pagal jo mokslą - tauta būtinas žmonijos pažangos veiksnys, tik savo tautoje individas gali pasiekti aukštesnio žmoniškumo laipsnį, tik per tautą einąs kelias į Dievybę. Vydūnas gausioj ir turtingoj savo kūryboje ieškojo aukštesnio dorovingumo, žmoniškumo ir išminties reiškinių, ypač domėjosi senovės lietuvių religija.
Vydūno ir Jono Basanavičiaus Ryšys
Vydūno ir Jono Basanavičiaus ryšius yra apibūdinęs žinomas rašytojas ir žurnalistas, vienas ryškiausių biografijos žanro atstovų lietuvių literatūroje Aleksandras Merkelis (1907-1994). Kaip pažymi A. Merkelis, netiesioginė Vydūno pažintis su J. Basanavičiumi prasidėjo nuo pažinties su pastarojo redaguota "Aušra". Pirmieji jos numeriai buvo spausdinami A. Kybelkos spaustuvėje Ragainėje. Kaip tik tuo metu šioje spaustuvėje raidžių rinkėjo amato mokėsi metais jaunesnis Vydūno brolis Frydrichas. Jis Ragainėje spausdintus numerius parsinešė namo. Penkiolikmečiui Viliui Storostai - būsimajam Vydūnui - žurnalas ne tik padarė didelį įspūdį, bet ir nemaža dalimi lėmė apsisprendimą gyvenimą paskirti tautinei veiklai ir tapti rašytoju.
1898 m. birželio 20-28 d. J. Basanavičius, tada gyvenęs Varnoje (Bulgarija), pirmą kartą lankėsi Tilžėje, susitiko su žymesniais to meto lietuvių veikėjais - vokiečių poetu poliglotu G. Sauerweinu, Jonu Smalakiu (šie kaip tik tuo metu kandidatavo į Vokietijos Reichstagą), Dovu Zauniumi, Jurgiu Lapinu, Marta Raišukyte ir "vėliau pagarsėjusiu literatūroje V. Storosta-Vydūnu". Nuo pirmojo susitikimo abu lietuvybės veikėjai gražiai susibičiuliavo.
Grįždamas iš Bulgarijos Lietuvon, 1905 m. liepos 25-30 d. J. Basanavičius buvo apsistojęs Tilžėje. Tai buvo antroji J. Basanavičiaus viešnagė šiame mieste. "Autobiografijoje" jis rašo: "Pasimačiau su J. Lapinu, J. Vanagaičiu, V. Storosta, M. Zaunyte, V. Kalvaičiu, M. Raišukyte, pas kurią palikau d-ro Sauerweino rankraščius". Yra aiškių sąsajų tarp Vydūno muzikinės ir J. Basanavičiaus folkloristinės veiklos. Vydūno pirmojo dainų rinkinio "Lietuvos aidos" (Tilžė, 1904) pastabose aptinkame paaiškinimą, jog vieną dainą "užrašė mano brolis Albertas dainuojant p. dr. Basaniui iš Varnos", o kitą J. Basanavičius yra atsiuntęs pačiam Vydūnui.
Pažymint J. Basanavičiaus ir Vydūno bendrą atsidavimą lietuvių tautos gaivinimui ir ugdymui, prisimintina ir tai, kuo skyrėsi jų pažiūros į tautą. J. Basanavičius įstabus garbingos tautos praeities aukštinimu, istorinės atminties vaidmens tautiniam atgimimui kėlimu, jo pozicija - romantinė. Vydūno pozicija pasižymėjo tuo, kad tautiškumą jis kėlė ne kaip tikslą sau, o kaip žmoniškumo ugdymo sąlyga.
Į Vilniuje susibūrusios Lietuvų mokslo draugijos veiklą J. Basanavičius prikalbino įsitraukti ir Vydūną. Matyt, ne be J. Basanavičiaus kalbinimo Vydūnas 1908 m. balandžio mėn. pirmą kartą atvyko į Vilnių. Pagrindinis to vizito tikslas buvo aplankyti Antrąją lietuvių dailės parodą. Tada jis buvo apsistojęs pas J. Basanavičių, kurį iš žinomiausių Vilniaus lietuvių, matyt, geriausiai pažinojo.
Reikšmingas dviejų didžių Lietuvos vyrų santykių pabaigos akordas - paskutinis 1926 m. rugpjūčio 17 d. Vydūno laiškas J. Basanavičiui. Po ketverių su trupučiu metų nuo to laiško parašymo Vydūnas dar kartą apsilankys Vilniuje ir padės gėlių ant savo bičiulio ir tautos laisvėjimo žygio bendrakeleivio kapo Rasose. Bus tai per 1930 metų Vėlines.
Kitos Ryškios Asmenybės
Be jau minėtų asmenybių, prie tautinio atgimimo prisidėjo ir daugiau iškilių veikėjų:
- Otas fon Bismarkas - Prūsijos ir Vokietijos politikas, pirmasis Vokietijos imperijos reichskancleris (1871-1890). 1862 m. tapęs Prūsijos ministru pirmininku stiprino Prūsijos karinę galią, eile sėkmingų karų pasiekė Vokietijos suvienijimą. Dėl to dar vadinamas „Geležiniu kancleriu“.
- Adomas Mickevičius - iškiliausias XIX a. Lietuvos poetas, lenkų literatūros klasikas, reikšminga Europos Romantizmo figūra. Jo kūryba, ypač istorinės poemos (,,Gražina'', ,,Konradas Valenrodas'', ,,Ponas Tadas''), turėjo įtaką lietuvių tautiniam sąjūdžiui ir lietuvių literatūrai.
- Steponas Batoras - Vengrijos valdomos Transilvanijos vaivada (1571-1576), Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1576-1586). Ši įdomi asmenybė pasižymėjo gerais darbais. Būdamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu žymiai sustiprino valstybę, apsigynė nuo išorės priešų. Jo valdymo laikotarpiu pagerėjo šalies vidaus tvarka, pradėjo plėtotis mokslas ir kultūra.
- Petras Vileišis - vienas žymiausių lietuvių tautinio atgimimo, visuomenės ir kultūros veikėjų. Savo lėšomis leido šviečiamojo turinio knygeles, vadovėlius, finansavo ,,Aušros'' ir ,,Varpo'' leidybą, daug prisidėjo prie Lietuvos mokslo, Lietuvių dailės draugijų ir kitų lietuviškų organizacijų steigimo bei rėmimo, lietuvybės žadinimo Vilniuje, aktyviai rūpinosi, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.
tags: #ryskiausios #tautinio #atgimimo #asmenybes