Įvadas
Narkomanija yra aktuali šių dienų problema. Ši liga nesirenka žmonių pagal amžių, lytį, išsilavinimą ar socialinę padėtį. Tai didžiulis iššūkis ne tik valstybės institucijoms, bet ir visai visuomenei. Susidariusi situacija reikalauja naujų darbo formų bei glaudesnės įvairių institucijų ir visuomenės veiklos. Privaloma keisti visuomenės elgesį, požiūrį apie svaigiasias medžiagas bei jų vartojimo pasekmes. Reikia šalinti priežastis organizuotai, sistemingai, derinant siekius ir galimybes. Taigi narkomanijos prevencijos vykdymo problemos aktualumas yra neabejotinas, o jos poreikis nuolat didėja.
Narkomanija: kas tai?
Pradedant nagrinėti narkomanijos plitimo mastus, priežastis, jos prevencijos ypatumus, pirmiausia svarbu aptarti, kas tai yra narkomanija. Specialioje literatūroje narkomanija apibrėžiama kaip liga, kylanti dėl ilgesnio ar trumpesnio narkotinių medžiagų vartojimo, kuriai būdinga didėjanti tolerancija narkotikui, psichologinė ir fizinė priklausomybė nuo jo, besivystantys saviti psichikos pakitimai. Taip pat narkomanija apibrėžiama kaip kontroliuojamos medžiagos vartojimas ne medicinos tikslais, be gydytojo recepto arba prieštaraujant medicinos rekomendacijoms. Kontroliuojamos medžiagos yra išvardintos 1961 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijoje. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo apibrėžimu, narkomanija - tai asmens patologinis potraukis nuolat vartoti narkotines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, kuris sukelia psichikos, elgesio ir somatinių funkcijų sutrikimus, pasireiškiantį abstinencijos sindromu bei kitomis neigiamomis medicininėmis ir socialinėmis pasekmėmis.
Narkomanijos paplitimas pasaulyje ir Lietuvoje
Jungtinių Tautų Narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuras (UNODC) 2006 metų ataskaitoje nurodo, kad 2004 metais narkotines ir psichotropines medžiagas bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių vartojo 4,9 proc. pasaulio gyventojų. Šios naujos narkotikų vartojimo tendencijos kelia grėsmę visuomenės saugumui, narkomanijos paplitimas tiek Europos Sąjungoje, tiek atskirose šalyse nemažėja. Narkotikus reguliariai vartojančių asmenų skaičius ES siekia 2 milijonus. Narkotikų vartojimas jaunimo tarpe pasiekė iki šiol neregėtai didelius mastus. Pasaulyje neteisėta mažmeninė prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis sudaro apie 320 mlrd. JAV dolerių.
Nors yra ir teigiamų tendencijų, tokių kaip mažesnis susidomėjimas naujais narkotikais, heroino vartojimo stabilizavimasis, narkotikų vartotojams suteikiama daugiau gydymo ir priežiūros galimybių, tačiau įgyvendinus 2000-2004 m. ES kovos su narkotikais strategijos ir veiksmų planą, akivaizdu, kad siekiant dabartinės strategijos tikslų buvo padaryta pažanga. Tačiau neturima duomenų, kad narkotikų vartojimo paplitimas ženkliai sumažėjo. Tad vis tik išlieka nemažai problemų, susijusių su šio itin pavojingo reiškinio pažabojimu, t. y. kai kuriose naujosiose ES šalyse) tikimybė, be to, istoriniu požiūriu narkotikų vartojimo lygis lieka aukštas - daugelyje valstybių auga kokaino vartojimas, kai kuriose Europos dalyse vis daugiau žmonių vartoja kanapes (marihuana) ir sintetines narkotines medžiagas ekstazi.
Deja, narkomanijos problema neaplenkia ir Lietuvos. Šis neigiamas socialinis reiškinys veikia valstybę politinėje, socialinėje ir ekonominėje sferoje. Jie paveikia žmonių gyvenimo kokybę, visuomenės vertybes, požiūrius ir elgesį. Visada socialinius-ekonominius pasikeitimus lydi įvairios deviacijos. 2002 m. Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl narkomanijos prevencijos Lietuvoje“, kurioje narkomanija įvardijama kaip vienas iš didžiausių pavojų nacionaliniam saugumui. Tiek Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004-2008 metų programos įgyvendinimo 2004 m. priemonių vykdymo ataskaitos, tiek šios programos įgyvendinimo 2005 m. priemonių vykdymo ataskaitos pateiktoje aplinkos analizėje plintanti narkomanija yra įvardijama kaip aktuali šios dienos Lietuvos ir kitų valstybių problema. Socialiniai veiksniai, didelis pelnas, gaunamas iš narkotikų verslo, narkotikų pasiūla bei paklausa lemia narkomanijos plitimą ir su tuo susijusį nusikalstamumą. Lietuvoje aptinkamos nelegalios laboratorijos, kuriose gaminamos narkotinės medžiagos. 2005 metų Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo biuro ataskaitoje Lietuva minima kaip šalis, kurioje vyksta nelegali amfetamino bei ekstazi gamyba (2005 World Drug Report, UNODC). Narkotinės medžiagos per Lietuvą tranzitu gabenamos į kitas šalis. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, esant atviroms sienoms, didėja neteisėtos narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos galimybės.
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
Narkotikų paplitimo Lietuvoje rezultatai parodė, kad narkotikus bent kartą gyvenime yra bandę 8,2 proc. Lietuvos gyventojų, 2,6 proc. vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas per pastaruosius 12 mėnesių, kai tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, juos vartojo 4,9 proc. pasaulio gyventojų. Daugiausia narkotikų vartojama didžiausiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tačiau lyginant jų vartojimą Lietuvoje (7,6 proc. šalies gyventojų bent kartą gyvenime vartojo kanapes) su Europos šalių vidurkiu (16,1 proc.), jis nėra aukštas. Taip pat populiarus amfetaminas ir ekstazis. Įvertinus 1998-2005 m. laikotarpį, matyti, kad asmenų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, skaičius nuolat didėjo (žr. Per nagrinėjamus 8 metus, t. y. skaičius išaugo 1,87 karto. Nors stebimas nuolatinis skaičiaus augimas, vis tik jis nėra tokia grėsmingas, o labiau rodantis šio reiškinio plitimo stabilizavimąsi, lyginant su 1991-2001 m. laikotarpiu, kai skaičius buvo išaugęs net 8 kartus. Žinoma, tai nereiškia, kad narkomanijos problemai turėtų būti skiriama mažiau dėmesio. Tai gali rodyti, kad būtent vykdoma prevencija leido pasiekti šio reiškinio plitimo stabilizavimąsi ar net mažėjimą, tai pat, kad daugiau asmenų kreipiasi pagalbos, pasitiki paslaugų teikėjais.
Narkotikų vartojimas pataisos įstaigose
Narkotikų vartojimas itin paplitęs pataisos įstaigose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1R-27, Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004-2008 metų programos įgyvendinimo 2004 m. ir 2005 metų priemonių vykdymo ataskaitoje, lentelėje pateikiami duomenys apie įkalintųjų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, skaičių ir jo procentinę išraišką.
Statistikoje kaip nuo narkotinių medžiagų priklausomi pateikiami asmenys, kuriems diagnozė yra patvirtinta priklausomybės ligos gydytojo laisvėje arba Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojo psichiatro. Įkalintųjų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, 2006 metais laisvės atėmimo vietose buvo daugiau negu 2005 metais ir žymiai daugiau negu 1999 metais. Kaip jau buvo minėta, 2002 m. Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose buvo užregistruoti 4 405 narkotikus vartojantys asmenys. Tai sudarė apie 0,13 proc. visų šalies gyventojų. Tuo tarpu priklausomų nuo narkotinių medžiagų asmenų koncentracija laisvės atėmimo vietose beveik 100 kartų viršijo bendrą valstybės vidurkį.
Paminėtina, kad 1994 m. įkalintųjų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, skaičius sudarė 6,6 proc., o 2006 m. birželio 1 d. jis išaugo iki 19,1 proc. Palyginimui reikia paminėti, kad nuo 15 iki 50 proc. įkalintųjų vartoja narkotikus įvairiose pataisos įstaigose, todėl nesuteiktos informacijos apie šiuos duomenis palyginimui skirtingais metais. Analizuojant nuteistųjų, sergančių priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, skaičiaus procentinę išraišką (atitinkamai 11,6 proc. ir 18,8 proc. visų nuteistųjų), pastebime, kad jis išaugo 7,2 proc. Iš pateiktų turimų duomenų matyti, kad didesnis procentas nuteistųjų nei suimtųjų vartoja narkotikus: užregistruota vidutiniškai 5 proc. daugiau nuteistųjų, vartojančių narkotikus. Nustatyta, kad pagrindinės narkotinės medžiagos, vartojamos laisvės atėmimo vietose, - opioidai. Pastebėta, kad įkalinimo vietose, kaip ir likusioje visuomenės dalyje, narkotikai vis labiau plinta jaunesnių žmonių tarpe. 2001 m. net 86,6 proc. vartojamų narkotikų yra vartojami injekciniu būdu.
Dabar trumpai paanalizuosime narkomanijos paplitimą atskirose pataisos įstaigose. Išanalizavę Kalėjimų departamento 2002-2006 m. duomenis, matome, kad didžiausias narkotikų vartojimas buvo Marijampolės pataisos namuose. Be šios laisvės atėmimo vietos, 2002-2005 metais tarp tokių įstaigų buvo Vilniaus 2-ieji pataisos namai ir Pravieniškių 2-ieji pataisos namai-atviroji kolonija. Lyginant Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų duomenis su kitomis Lietuvos pataisos įstaigomis, narkotikų vartojimas čia buvo vienas iš didžiausių. Tačiau negalima daryti kategoriškų išvadų apie narkotikų vartojimą visose minėtose pataisos įstaigose.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Pastebėtina, kad nuo 2005 m. sumažėjo narkotikų vartojimas Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose, nes pasikeitė šios įstaigos profilis - iki 2005 m. čia buvo gydomi kaliniai, sergantys tuberkulioze. Taip pat, pavyzdžiui, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo duomenimis, 2006 m. šioje įstaigoje buvo nustatyta, kad narkotikus vartoja 1 proc. suimtųjų moterų ir tik 0,1 proc. suimtųjų vyrų, o Vilniaus I-uosiuose pataisos namuose pastaraisiais metais nebuvo nustatyta narkotikų vartojimo tarp nuteistųjų atvejų. Šios įstaigos pareigūnų teigimu, 2003 m. buvo nustatytas vienintelis kanapių vartojimo atvejis.
Narkotikų vartojimo laisvės atėmimo vietose mastus lemia tokie veiksniai kaip didelė dalis asmenų, turinčių priklausomybę narkotikams ir psichotropinėms medžiagoms, bei didelė nuteistųjų kaita. Narkotikų vartojimo didėjimas gali reikšti ne tik tai, kad ši problema laisvės atėmimo vietose didėja, bet ir atspindėti laisvės atėmimo vietose prevencinių priemonių taikymo teigiamas pasekmes. Todėl galima daryti prielaidą, jog daugiau kalinamųjų kreipėsi medicininės pagalbos. Narkotikų vartojimo didėjimo tendencijos priežastimi galėtume įvardinti griežtesnę narkotikų patekimo į pataisos namus kontrolę, dėl kurios nuteistieji, negavę jiems reikiamo kvaišalo ir pasireiškus abstinencijai, kreipiasi į medikus. 2004 m. Narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės laisvės atėmimo vietose koncepcijoje kaip viena iš pagrindinių narkomanijos plitimo Lietuvos laisvės atėmimo vietose sąlygų įvardinta nepakankamai efektyvus vidinio ir išorinio pataisos įstaigos apsaugos užtikrinimas. Narkomanijos bei su ja susijusių problemų plitimo mastai parodo atitinkamų efektyvių priemonių poreikį, skatina vis daugiau dėmesio skirti šio reiškinio prevencijai.
Narkotikų vartojimo priežastys
Išsiaiškinus, kad narkomanija yra liga, atrodo keista, kad yra žmonių, kurie patys savo noru pasirenka šią ligą. Todėl labai svarbu žinoti, kodėl taip yra. Taigi dabar trumpai aptarsime narkotikų vartojimo priežastis, tiek būdingas asmenims, vartojantiems narkotikus laisvėje, tiek suimtiesiems ir nuteistiesiems, vartojantiems kvaišalus pataisos įstaigose. Tiek vienos, tiek kitos grupės priežastys ar jų dalis gali tikti abiems minėtoms narkotikų vartotojų grupėms.
- psichologinės priežastys - asmenybės, temperamento ir charakterio ypatumai.
- psichologinis nebrandumas, greitas pasidavimas kitų įtakai, t. y. socialinės priežastys, t. y. nuostatos į narkotinių medžiagų vartojimą. Kadangi socialiniai, kultūriniai faktoriai taip pat turi poveikį, tiksli reakcija, kaip skirtingos visuomenės reaguos į narkotikų prieinamumą, skirsis.
- narkotikų prieinamumas. Prieinamumo hipotezė teigia, jog kuo didesnis visuomenės prieinamumas prie narkotikų, tuo labiau žmonės linkę juos vartoti. Ši hipotezė tinka visiems narkotikams.
- psichologinis - asmens kilmė, įsitikinimai, išprusimas ir kt.
- ekonominis - tam tikro narkotiko vartojimo prieinamumas finansiškai, galimybė jo nusipirkti.
Psichikos sutrikimai ir priklausomybės
Psichikos sveikata yra neatsiejama geros savijautos ir gyvenimo kokybės dalis. Šiuolaikinis gyvenimo tempas, nuolatinis stresas, nerimas ir kiti veiksniai dažnai tampa kliūtimis siekti vidinės ramybės. Daugelis žmonių vis dar jaučia stigmatizaciją, kai reikia kreiptis pagalbos. Psichikos sveikatos centrai siekia pakeisti šį požiūrį, suteikdami žmonėms profesionalią pagalbą ir palaikymą. Prioritetas - pacientų gerovė, stengiantis užmegzti šiltą ryšį su pacientais ir išklausyti kiekvieno paciento asmeninę istoriją. Specialistai supranta, kad kiekviena situacija yra unikali, todėl gydymas pritaikomas individualiai.
Psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, t. y. aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją, gali būti pirminiai, kai liga tiesiogiai veikia smegenis, arba antriniai, kai sisteminės ligos pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip sumažinti laiką prie kompiuterio
Demencija
Demencija (F00-F03) yra sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Pažinimo proceso sutrikimus lydi emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas.
Alzheimerio (Alzheimer) liga yra nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai. Demencija gali būti smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Šiuo atveju anamnezėje galima hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.
Yra ir kitų demencijos priežasčių, pavyzdžiui, progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius, arba demencija, atsirandanti kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška. Hantingtono (Huntington) liga paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje. Taip pat demencija gali atsirasti nustatytos Parkinsono (Parkinson) ligos fone.
Amnestinis sindromas
Amnestinis sindromas pasireiškia dideliu atminties sutrikimu neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos.
Delyras
Delyras yra etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.
Haliucinacijos ir kliedesiai
Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis. Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais. Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
Nuotaikos sutrikimai
Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus.
Disociaciniai sutrikimai
Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas.
Organinis asmenybės sutrikimas
Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
Poencefalitinis sindromas
Šis sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.
Psichoaktyviųjų medžiagų sukelti sutrikimai (F10-F19)
Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu (gali būti skiriamos medicininiams tikslams arba ne). Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiais kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai. Dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį, tačiau sutrikimo diagnozė turėtų būti klasifikuojama (kai tai įmanoma) pagal medžiagą arba jų klasę, kuri sukėlė ar labiausiai prisidėjo prie klinikinio sindromo atsiradimo.
Ūmi intoksikacija (.0)
Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo.
Žalingas vartojimas (.1)
Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
Priklausomybės sindromas (.2)
Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo.
Abstinencijos būklė (.3)
Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
Abstinencijos būklė su delyru (.4)
Tai būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena yra komplikuota delyru. Gali būti ir traukulių.
Psichozinis sutrikimas (.5)
Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės.
Amnezinis sindromas (.6)
Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne.
Rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas (.7)
Tai sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių.
Daugelio psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas (F19)
Šis kodas turi būti taikomas tik tada, kai yra žinoma, kad vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti. Be to, kadangi dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį ir patys dažnai tiksliai nežino, kokią psichoaktyviąją medžiagą vartoja, šis kodas gali būti naudojamas ir situacijoms, kai nėra žinoma kelių ar net visų vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų identifikacija.
Šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai (F20-F29)
Šis skyrius apima svarbiausią šios grupės sutrikimą šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai.
Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai.
Nuolatiniai kliedesiniai sutrikimai (F22)
Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai.
Hebefreninė šizofrenija (F20.1)
Šizofrenijos forma, kuriai būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas. Nuotaika yra paviršutiniška ir neadekvati, mąstymas sutrikęs, o kalba inkoherentiška. Būdingas polinkis į socialinę izoliaciją. Prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios praradimas.
Katatoninė šizofrenija (F20.2)
Katatoninės šizofrenijos klinikiniame vaizde dominuoja ryškūs psichomotorinio aktyvumo sutrikimai.
Nuotaikos (afekto) sutrikimai (F30-F39)
Šioje grupėje aprašomi sutrikimai, kurių pagrindinis požymis yra nuotaikos ar afekto pakitimai, dažniausiai lydimi bendro aktyvumo lygio pakitimų. Daugumą šių sutrikimų sudaro pasikartojantys epizodai, kuriuose pakinta nuotaika ir aktyvumo lygis, o kai kuriems iš jų būdingi pavieniai nuotaikos epizodai.
Manijos epizodas (F30)
Manija yra sutrikimas, kuriam būdinga pakili, ekspansyvi arba irzli nuotaika, padidėjęs aktyvumas, energija ir sumažėjęs miego poreikis. Gali pasireikšti grandiozinės idėjos, pagreitėjęs mąstymas ir kalba, dėmesio išsiblaškymas ir neapgalvotas elgesys.
Bipolinis afektinis sutrikimas (F31)
Bipoliniam afektiniam sutrikimui būdingi manijos ir depresijos epizodai, atskirti normalios nuotaikos periodais. Epizodų dažnumas ir trukmė labai skiriasi.
Depresijos epizodas (F32)
Depresija yra sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta nuotaika, sumažėjęs susidomėjimas ir malonumas, energijos stoka, miego ir apetito sutrikimai, sumažėjęs pasitikėjimas savimi ir koncentracijos sutrikimai. Gali pasireikšti mintys apie mirtį ir savižudybę.
#
tags: #priklausomybes #viena #nuo #kitos