Įvadas
Žmonės skiriasi ne tik išvaizda, bet ir pasaulėžiūra, elgesiu bei mąstymu. Ši įvairovė, nors ir praturtinanti gyvenimą, kartais apsunkina tarpusavio bendravimą. Norint geriau suprasti save ir kitus, svarbu išanalizuoti asmenybės struktūrą, ypač temperamento ir charakterio skirtumus bei jų įtaką elgesiui. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip skirtingi temperamento tipai gali lemti tam tikrų profesijų pasirinkimą ir sėkmę jose.
Temperamento Teorijos Istorija
Tikriausiai pati seniausia užrašyta teorija kildinama iš graikų gydytojo Hipokrato, Vakarų medicinos mokslo tėvo ir pagrindėjo. Jo mokslas apie keturis temperamentus su intuityviu tikslumu apibūdinęs esmines žmogaus gyvenimo sandaras, išliko gyvuoti gerokai daugiau nei du tūkstančius metų ir pritaikomas dar ir šiandien. Gyvenęs V a. pr. Kr., Hipokratas rėmėsi glaudžia žmogaus kūno, sielos ir proto sąsaja. Jam sveikata ir liga buvo neatsiejamos nuo asmenybės. Toks požiūris anais laikais buvo revoliucingas. Jis ne tik aprašė žmonių temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis.
Hipokrato Teorija
Hipokratas teigė, kad žmogaus organizme vyrauja vienas iš keturių skysčių: kraujas (sanguis), gleivės (phlegma), geltonoji tulžis (cholos) arba juodoji tulžis (melanchos). Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Šį santykį Hipokratas graikiškai pavadino žodžiu krasis, kuris vėliau buvo išverstas į lotynų kalbą - temperamentum (lot. tinkamas mišinys). Iš Hipokrato suskirstymo kilo temperamentų pavadinimai: flegmatiškas - phlegma (gleivės), cholerikas - cholos (geltonoji tulžis), melancholikas - melanchos (juodoji tulžis), sangvinikas - sanguis (kraujas).
Vėlesnės Teorijos
Prie vėlesnių teorijų, bandžiusių atskleisti temperamento fiziologines priežastis, priskirtinos teorijos, siejusios temperamentą su kraujo apytakos savybėmis (P. Lesgaftas, XIX a.). Dar ir šiandien daugelyje šalių paplitusios teorijos, siejančios temperamentą su žmogaus kūno bendra konstitucija, atskirų jo dalių, atskirų audinių santykiu, kuriuos savo ruožtu lemia įgimtos vidaus liaukų sekrecijos ypatybės (E. Krečmeris, V. Šeldonas). Temperamento psichologinių teorijų pradininkas yra I. Kantas, kuris temperamentų skirstymo kriterijumi laikė jausmų arba veiklos pirmavimą bei jų reiškimosi pobūdį. I. Kanto požiūris turėjo įtakos visoms vėlesnėms teorijoms. V. Vuntas temperamento kriterijumi laikė emocijų pasireiškimo stiprumą ir greitį, H.
I. Pavlovo Teorija
Daugelio pasaulio šalių psichologijoje plačiausio pripažinimo šiuo metu yra susilaukusi temperamento teorija, kuri remiasi I. Pavlovo mokslu apie aukštosios nervinės veiklos tipus. Įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu (genotipu) yra laikomas aukštosios nervinės veiklos tipas, kurį pagal I. Paslankumas. Nors šių savybių fizinė ir cheminė prigimtis dar nėra žinoma, tačiau jos leidžia išsiaiškinti bendras priežastis, nuo kurių priklauso daugelis tarpusavyje susijusių individualių sąlyginės refleksinės veiklos ypatybių. I. Pavlovo teorija tiksliau paaiškina temperamento prigimtį negu minėtosios E. Krečmerio ir V. Šeldono teorijos, pagrindu imančios bendrą žmogaus konstitucijos tipą, tačiau nepaaiškinančios faktų, kurie parodo temperamento priklausomybę nuo bendro aukštosios nervinės veiklos tipo. Betgi būtina pažymėti, kad bendra kūno konstitucija iš tiesų turi reikšmės ir aukštosios nervinės veiklos tipui ir temperamentui.
Taip pat skaitykite: Darbas psichologu
Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck) šiek tiek praplėtė temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į ekstraversiją ir intraversiją. Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus veiklos tempus, emocines reakcijas. Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą dešinysis - intuityvų mąstymą, kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį. Įgimtos fizinės savybės taip pat įtakoja asmenybės formavimąsi.
Įgimtų Veiksnių Reikšmė
Apibendrinant įgimtų veiksnių reikšmę reikia pabrėžti, kad jie yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Kai visiškai vienodas įgimtas savybes (genotipą) turintys berniukai tuojau po gimdymo buvo atskirti ir išaugo skirtingose sąlygose. Atsitiktinai susitikus po 39 metų pasirodė, kad, nors jie pasirinko tą pačią profesiją, taip pat pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi. Tai rodo, kad, nors įgimtos savybės ir labai svarbios, ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka.
I. Pavlovo mokslo apie aukštosios nervinės veiklos tipų ryšį su temperamentais esmė yra tokia. Visi žmonės ir gyvūnai pagal pagrindinių nervinių procesų jaudinimo ir slopinimo jėgą skiriasi į silpnus (melancholikai) ir stiprius. Visi stiprūs tipai pagal jaudinimo ir slopinimo pusiausvirumą - į be pusiausvyros (cholerikai) ir su pusiausvyra, o pusiausvyri tipai pagal jaudinimo ir slopinimo paslankumą - į nepaslankius (flegmatikai) ir paslankius (sangvinikai).
Keturi Temperamento Tipai
Melancholikas
Melancholikas - temperamento tipas, kuriam būdingas silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Melancholikas yra labai jautrus, drovus, pasyvus, neimpulsyvus žmogus. Jis linkęs į depresiją, liūdesį. Kai būna sunkumų, jis paprastai greitai palūžta. Nereikšmingi įvykiai gali sujaudinti iki ašarų. Greitai užsigaunantis. Reaktyvumas silpnas. Jo veiklą slopina kiekvienas naujas gyvenimo reiškinys, nes jis tikisi sulaukti tik blogo ar nemalonaus, niekuo netiki, niekuo nesivilia. Melancholikas vaikas būna tylus, kuklus, nenoriai ir iš lėto įsitraukia į žaidimą. Patyręs nuoskaudą, melancholikas ją ilgai prisimena, nors to stengiasi neparodyti. Verkia tyliai. Negarsiai juokiasi. Neaktyvus. Retai kelia ranką pamokos metu, nepasitiki savimi, nedrąsus. Greitai pavargsta, neištvermingas. Neskuba įsitraukti į darbą, tačiau pradėjęs dirbti, dirba gerai. Jis yra jautresnis, subtiliau suvokia silpnus (fizinius ir psichinius) dirgiklius nei stiprios nervų sistemos žmogus. Lėtų psichinių procesų. Rigidiškas. Introvertiškas.
I. Pavlovas galvoje turėdamas gyvūnus silpno tipo charakteristikoje pabrėžė jiems būdingą jaudinimo ir slopinimo procesų silpnumą, neleidžiantį pakankamai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Jie lengvai palūžta arba suserga, kai tik susiduria su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis arba su sunkiais tyrimų uždaviniais (neurotikų tipas). Apie žmones I. Pavlovas sakė, kad melancholiko temperamentas esąs aiškiai slopinamasis nervinės sistemos tipas. Neigiamas savybes I. Pavlovo nuomone suformuoja jaudinimo ir slopinimo silpnumas, kylantis iš nervinių ląstelių nesugebėjimo atlaikyti stipraus ir ilgai trunkančio dirgiklių veikimo. Nervinės ląstelės pavargsta, ir žmogus nebegali normaliai dirbti. Gali būti įvairių silpno tipo pusiausvirumo ir paslankumo variacijų, tačiau jos dėl pačio tipo silpnumo netenka realios reikšmės. B. Teplovas ir V. Nebylicynas atskleidė ne tik silpnojo tipo trūkumus, bet ir jo teigiamybes. Šio tipo atstovai daug subtiliau suvokia silpnus tiek fizinius, tiek ir moralinius dirgiklius. Silpnojo tipo variacijos kol kas nėra geriau ištirtos.
Taip pat skaitykite: Vadovo kompetencijos ugdymas
Psichologiškai melancholiškąjį temperamentą galima apibūdinti kaip lėto, bet stipraus ir pastovaus emocinio jaudrumo temperamentą. Melancholikai linkę į pastovias, ilgai trunkančias nuotaikas, bet iš išorės jų jausmai silpnai reiškiasi. Šio temperamento žmonėms būdingi lėti judesiai. Melancholikas ne visada išsyk imasi kurio nors darbo, tačiau jeigu to darbo ėmėsi, jį atlieka iki galo. Šio temperamento vaikai tylūs ir kuklūs, dažnai sumyšta, kai į juos kreipiasi suaugę, sukeltą nuoskaudos jausmą, nors išorėje ryškiai neparodydami, ilgai išlaiko. Melancholikai vaikai palengva įsitraukia į žaidimą, tačiau jeigu ką pradeda, tai daro atidžiai ir ištvermingai.
Cholerikas
Stipriųjų tipų atstovams būdingas stiprus jaudinimas ir slopinimas, kurio fiziologinė priežastis yra nervinių ląstelių sugebėjimas išlaikyti ilgai trunkančių stiprių dirgiklių veikimą. Stiprus be pusiausvyros tipas, kuris yra choleriko fiziologinis pagrindas, pasižymi jaudinimo persvara prieš slopinimą. Cholerikams būdingas greitai kylantis, stiprus ir pastovus emocinis jaudrumas. Jų jausmai ypač ryškūs iš išorės: reiškiasi mimikoje, pantomimikoje, kalboje. Cholerikams būdingas didelis reaktyvumas ir aktyvumas, tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą. Todėl jis staigus, nekantrus, nesutramdomas. Rigidiškesnis negu sangvinikas. Tai lemia didelį jo siekimų ir interesų pastovumą, didelę ištvermę, jam sunku perkelti dėmesį. Greitas psichinių procesų tempas. Šio temperamento žmonės dažniausiai greitų judesių, judrūs, energingi, stengiasi nuolat veikti. Tačiau trūksta ištvermės, mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra savimylos, kartais šykštūs, elgiasi rafinuotai ir ceremoningai. Vaikai aktyvūs, greitai imasi darbo, atlieka jį iki galo, mėgsta masinius žaidimus, dažnai juos patys organizuoja ir aktyviai dalyvauja juose iki galo.
Sangvinikas
Stipraus ir pusiausviro jaudinimo bei slopinimo žmonės pagal jaudinimo ir slopinimo paslankumą skirstomi į paslankius ir nepaslankius. I. Pavlovas paslankiuosius vadino “gyvaisiais”- tai sangvinikai . Kintančios psichinės būsenos, energingumas, jautrumas. Pasižymi stipria, išlaikančia pusiausvyrą ir palankia aukštąja nervine veikla. Greitai sukaupia dėmesį. Nesensityvus. Aukštas jautrumo slenkstis. Nejunta labai silpnų garsų ir šviesos dirgiklių. Iš veido lengva atspėti jo nuotaiką, požiūrį į daiktus ar žmones. Nuotaika kinta greitai, sangvinikas lengvai prisiderina prie naujos aplinkos. Jis greitai įsižeidžia, tačiau nuoskaudą gali netrukus pamiršti ir jų ašaras pakeičia šypsena. Gali nuoširdžiai pasižadėti kieno nors prašymą išpildyti ir to pažado neištesėti. Užsidegęs griebiasi vis naujo darbo, dažnai kelių iš karto, gali ilgai dirbti nepavargdamas. Nesunkiai pereina nuo vieno darbo prie kito. Greitai įgyja ir pakeičia įgūdžius. Neįdomių ir nesvarbių darbų kratosi. Lankstaus proto. Aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra. Jį nesunku disciplinuoti. Greitos protinės operacijos ir orientacijos. Labai plastiškas.
Sangvinikas vaikas labai judrus, mėgsta žaidimus, žaisdamas nori vis keisti vaidmenis. Sangvinikus I. Pavlovas nurodė kaip labai produktyvius veikėjus. Jis karštas, bet tik tada, kai turi daug įdomių reikalų. Kada tokių reikalų nėra, jis darosi suglebęs, tingus. Psichologiškai sangvinikų temperamentas charakterizuojamas greitai kylančiu, bet nepastoviu emociniu jaudrumu. Psichiniai sangvinikų procesai, kaip ir cholerikų, vyksta greitai. Šio temperamento žmonės išsiskiria gyvumu, judrumu, karštumu. Jie nelinkę ilgai ir pastoviai veiklai viena kryptimi. Ekstravertiškas. Greičiau atsiliepia į išorinius įspūdžius negu vadovaujasi vaizdiniais ir mintimis iš praeities bei apie ateitį.
Flegmatikas
Flegmatikas - temperamento tipas, kuriam būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios emocinės reakcijos. Flegmatikas yra lėtas, šaltakraujiškas, tylus, ramus, ištvermingas žmogus, su nepaslankia nervų sistema. Jo psichinės būsenos silpnai atspindi išoriškai - jis retai juokiasi arba pyksta. Nesensityvus ir neemocingas. Flegmatiku I. Pavlovas charakterizuoja individą, kurį silpnai veikia išorinė aplinka. Darbe jis energingas, ištvermingas, tačiau dirba be “ugnelės”. Aktyvumas ryškiai dominuoja prieš reaktyvumą. Pasižymi kantrumu, susivaldymu. Jam būdingas palengva kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jaudrumas. Flegmatiko jausmų išorinė išraiška ypač silpna. Tokio tipo žmonėms sunku sukelti džiaugsmą, pyktį ar nuoskaudą. Jų psichiniai procesai vyksta palengva. Rigidiškas. Palengva sukaupia ir su dideliu vargu perkelia dėmesį, sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos bei keičia įgudžius ir įpročius. Introvertiškas. Sunkiai susidraugauja, lėtai reaguoja į išorinius įspūdžius.
Taip pat skaitykite: Psichologo profesijos apžvalga
Flegmatiško temperamento vaikai ramūs, lygių poelgių. Jie nelinkę į bendravimą, nieko nepaliečia, neužkabina. Jei juos bando įtraukti į vaidus, kivirčus, stengiasi šių vaidų ar kivirčų išvengti. Jie nelinkę į judrius ir triukšmingus žaidimus, neužgaulūs ir paprastai būna giedros nuotaikos.
Temperamentas ir Profesija
Nors gryno temperamento žmonių labai maža, kiekvienas tipas turi tam tikrų savybių, kurios gali būti pranašesnės vienose ar kitose profesijose.
- Melancholikai: Dėl savo jautrumo ir analitinio mąstymo, jie gali būti puikūs mokslininkai, rašytojai, menininkai ar socialiniai darbuotojai. Jiems tinka darbas, kuriame reikia kruopštumo, atidumo detalėms ir gebėjimo įsijausti į kitų žmonių problemas.
- Cholerikai: Lyderiai iš prigimties, jie puikiai tinka verslui, politikai, teisėsaugai ar sportui. Jų energija, ryžtas ir gebėjimas greitai priimti sprendimus leidžia jiems sėkmingai vadovauti komandoms ir įgyvendinti sudėtingus projektus.
- Sangvinikai: Komunikabilūs ir entuziastingi, jie gali būti puikūs pardavėjai, žurnalistai, renginių organizatoriai ar mokytojai. Jų gebėjimas lengvai užmegzti ryšį su žmonėmis ir įkvėpti juos leidžia jiems sėkmingai dirbti su auditorijomis ir klientais.
- Flegmatikai: Dėl savo ramybės, stabilumo ir gebėjimo susikaupti, jie gali būti puikūs inžinieriai, programuotojai, buhalteriai ar archyvarai. Jiems tinka darbas, kuriame reikia tikslumo, atidumo detalėms ir gebėjimo ilgą laiką dirbti tą patį darbą.
Charakteris ir Jo Įtaka
Charakteris-unikalių psichinių savybių pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Tai kas yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. To paties temperamento žmonės augantys skirtingoje aplinkoje , gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. temperamento vaikas ima domėtis aplinka, įžvelgti gerąsias aplinkos savybes, išmoksta būti atviresnis, drąsiai jaučiasi. Tačiau už jautrumą ir atsargumą pašiepiamam vaikui gali susiformuoti nepasitikėjimas savimi, aplinka, stiprus nerimas ir kaltės jausmas.
Kalbėdami apie temperamentus, susiduriame su vertinimo problema: vieniems iš jų priskiriami “geri” , o kitiems “blogi” bruožai. Tokie vertinimai nėra teisingi, kadangi nėra nei absoliučiai blogų, nei pernelyg gerų temperamento bruožų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose situacijose. Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose, todėl verta nagrinėti juos ne pavieniui, o kaip visumą. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas.
Individualios Savybės ir Aukštoji Nervinė Veikla
Eksperimentiniais duomenimis I. Pavlovas apie aukštosios nervinės veiklos tipus stengėsi pagrįsti Hippocratic išskirtų keturių temperamentų tipų fiziologinę esmę. Vėlesni B. Teplovo ir V. Nebylicyno vadovaujami tyrimai, panaudojant sudėtingą elektroninę techniką bei subtilius matematinės statistikos metodus, gerokai papildė žinias apie aukštosios nervinės veiklos tipus. Šie tyrimai parodė, kad daugelis žmonių sąlyginių refleksų individualių savybių yyra tarpusavyje susijusios. Kiekviena tokia tarpusavyje susijusių individualių savybių sistema priklauso nuo vienos bendros priežasties, būtent nuo kurios nors nervų sistemos ypatybės. Pavyzdžiui nuo jaudinimo proceso stiprumo priklauso tokios tarpusavyje susijusios savybės: sąlyginio reflekso užgesimas, tebeveikiant sąlyginiam dirgikliui; skirtumas tarp ssąlyginės reakcijos į stiprius ir silpnus dirgiklius intensyvumo; teigiamos arba neigiamos įtakos, k…
Darbo Įvertinimas Pagal Temperamentą
Darbą palikau savo iniciatyva po beveik 6 metų. Nebuvo skundų iš vadovo ar pan. Pervargau, motyvacija išseko, nesulaukiau paskatinimo ir pastangų įvertinimo. Be to, darbe vykdavo lenktynės, kas ilgiau išbus darbe ar kas labiau įtiks vadovui. Mano darbas buvo protinis, beveik mokslinis ir kartu kūrybinis, ir turbūt sudėtingiausias, lyginant su bendradarbių. Juo buvau daugiau mažiau patenkinta, tik norėjau truputį pokyčių, naujų patirčių. Išeidama naujo darbo neturėjau susiradusi - nebuvo laiko, noro ieškoti, net ir nežinojau, ką norėčiau toliau veikti. Porą - trejetą mėnesių po to net nenorėjau galvoti apie naują darbą. Į neviltį stūmė mintis, kad ir vėl teks būti nepavargstančia, visą parą galinčia dirbti, viską sugebančia, jausmų ir nepasitenkinimo darbe nerodančia, žodžiu, tobula darbuotoja. Susitinku su draugėmis ir pastebiu, kad ir jos dirba po darbo valandų, pavargusios nesutelkia dėmesio, niekur nespėja, todėl atsisako laisvalaikio ir atostogų, skundžiasi, kad negali susirasti draugo… O jų darbai dauginasi geometrine progresija. Sako, kad galima dirbti viršvalandžius tik tada, kai turi savo verslą. Arba kada tau už juos moka ir tu sutinki, o jeigu ne - tai darbdavio problema, kad darbai neatlikti. Žinoma, draugės gana neblogai uždirba ir todėl gali, pavyzdžiui, lankytis gurmanų restorane, SPA, džiaugtis už paskolą pirktu butu arba automobiliu, didžiuotis gerai skambančiomis pareigomis - visa tai, kad džiaugtųsi gyvenimu. Tačiau džiaugsmo kaip nėra, taip nėra.
O aš nedirbdama po truputį pradėjau atsigauti, matyti gražiąsias gyvenimo spalvas. Turėjau šiek tiek santaupų ir moku taupyti. Namuose pasigaminu skanaus ir sveiko maisto, pradėjau vaikščioti (dirbdama tik automobiliu važiuodavau), o sutaupiusi galiu sau leisti nueiti į koncertą ir net keliauti! Džiaugiuosi asmeniniais santykiais. Veiklos ir darbo netrūksta - susitvarkiau, susiremontavau namus, grybų, uogų prisirinkau, padedu pažįstamiems už šiokį tokį užmokestį. Esu patenkinta! Visgi teks kažkada vėl įsidarbinti. Neseniai gavau darbo pasiūlymą - vėl projektai su griežtais terminais ir atsakingos pareigos. Ir susimąsčiau - ar tikrai verta? Ką daryti? Nenoriu prarasti to, ką patyriau nedirbdama. Iš vienos pusės, gali būti, kad siūlomas darbas netinka mano prigimčiai, charakteriui, asmeniniams polinkiams. Tačiau iš kitos pusės gali būti, kad aš, kaip ir mano draugės, turėčiau keisti save. Galbūt kaltės jausmas, gal negebėjimas pasakyti ne, jautrumas, nepasitikėjimas savimi ir negebėjimas atsispirti konkurenciniam ar kokiam kitam spaudimui viską gadina, kad ir kokias pareigas užimčiau. Galbūt kalta prasta organizacijų vadyba. Visgi nemanau, kad viską reikėtų nurašyti blogai vadybai ir žemai organizacijų kultūrai. Taigi kaip sužinoti, koks darbas tinka pagal charakterį? O antra, ar galima ir kaip dirbti be persitempimo? Tikiuosi, kad atsakymas į šį klausimą bus aktualus daugeliui žmonių. Ačiū!
#
tags: #profesija #pagal #temperamenta