Sigmundas Freudas, austrų neurologas ir psichologas, laikomas psichoanalizės pradininku, padarė didžiulę įtaką XX amžiaus intelektinei minčiai. Nors jis geriausiai žinomas dėl savo teorijų apie pasąmonę, seksualumą ir Edipo kompleksą, naujas požiūris į jo gyvenimą ir darbus leidžia teigti, kad Freudą galima laikyti ir pozityviosios psichologijos pradininku.
Pasąmonės įtaka gyvenimui
Freudas teigė, kad pasąmonė, žmogui to nežinant, nulemia jo likimą. Pasąmonė yra mūsų psichikos dalis, kurioje glūdi mūsų patirtys ir prisiminimai. Kai kurios iš šių patirčių yra išstumtos, neįsisavintos, nesuvoktos. Tai mūsų patirtys nuo kūdikystės - apie tai, kaip su mumis elgėsi tėvai, broliai, seserys, draugai, kaip mes supratome jų veiksmus, reagavome į gyvenimą, kas mums buvo skaudu. Pats gyvenimas yra prieštaringas, todėl mūsų pasąmonėje gali būti labai prieštaringų dalykų. Psichoanalizės požiūriu, žmogaus laisvė labai ribota, o ankstyvosios patirtys atsispindi vėlesniame gyvenime.
Freudo gyvenimas, darbai ir santykiai su mokiniais rodo, kad ankstyvosios patirtys atsispindi vėlesnėje biografijoje. Freudas buvo iškili asmenybė, mąstytojas, turėjo daug mokinių, kurie mėgino jam prieštarauti, nepaklusti, kurti savo teorijas ir jas sukūrė.
Pavyzdys galėtų būti Alfredas Adleris, individualiosios psichologijos kūrėjas, kuris atsiskyrė nuo S. Freudo ir pradėjo atskirą kryptį, suformavo naujus teiginius. Vienas jo teiginių - kad žmogus visą gyvenimą bando įveikti savo menkavertiškumą, kurį patyrė vaikystėje. Tad varomoji jėga - ne seksualumas, o menkavertiškumas, bandymas įrodyti aplinkiniams, kad esi šio to vertas, svarbus, reikšmingas, ypatingas. Freudas gan drąsiai kritikuodavo savo mokinius, bet tiek A. Adlerį, tiek Carlą Jungą tėviškai globojo.
Freudo tėvas labai vertino savo sūnų, matė jame didžiulį potencialą. Jis labai norėjo, kad sūnus rinktųsi ne prekybininko kelią, kaip buvo įprasta to laikotarpio žydų visuomenėje, bet mokslininko kelią. Tiesa, tokios pozicijos laikėsi ir Sigmundo mama. Ji išskirtinai žavėjosi Sigmundo gabumais, intelektu. Galima sakyti, kad mamos pastangomis šiandien žinome apie S. Freudą ir psichoanalizę. Šiuolaikinis mokslas sako, jog norint, kad žmogus kažką nuveiktų, reikia, kad pasitikėjimą juo išreikštų aplinkiniai. Viena vertus, tai suformavo didžiulį S. Freudo pasitikėjimą savimi. Kita vertus, tėtis jam vis pasakydavo, kad iš šio vaiko nieko gero nebus, jis kvailas. Taigi mes matome prieštaravimą S. Freudo patirtyje. Tėtis jam siųsdavo dvigubą žinutę - vienas vertus, sakydavo, kad Sigmundas yra protingas vaikas, kita vertus, abejojo, ar iš jo kažkas išeis. Galima sakyti, kad ta dviguba žinutė prisidėjo prie prieštaringo S. Freudo asmenybės formavimosi. Viena vertus, jis turėjo didžiulę mokslinę drąsą ir pasitikėjo savo intelektu. Kita vertus, jis įrodinėjo pasauliui, kad yra teisus, o jo teorijos - teisingos. Freudas yra pasakęs: „Visą gyvenimą mėginau įrodyti savo tėčiui, kad iš manęs kažkas gali išeiti.“
Taip pat skaitykite: Socializacijos tyrimo metodai
Taigi prieštaringas ir dramatiškas S. Freudo gyvenimas atspindi tiesą, kurią jis pats yra išsakęs - kad žmogaus pasąmonė nulemia jo gyvenimą.
S. Freudo vertinimas psichologijos moksle
Šiandien psichologijos mokslas Freudą vertina pagarbiai ir dėkingai, nes jis atvėrė kelią į aiškesnį žmogaus prigimties supratimą. Tačiau yra ir autorių, sakančių, kad Freudas tiesiog nusikopijavo Platoną, kuris jau kalbėjo apie du arklius, tempiančius į skirtingas puses - gerąjį ir blogąjį. Vis dėlto šiuolaikinė psichologija Freudą vertina kaip labai iškilią asmenybę. Netgi kognityvinę elgesio terapiją, kuri šiuo metu yra pripažinta ir plačiai naudojama įvairiose pasaulio šalyse (jos efektyvumas yra patvirtintas), išryškino būtent Freudas.
Kodėl žmogaus gyvenime kartojasi tie patys sunkumai? Kodėl žmogus dažnai praranda darbą, nors jo labai nori? Kodėl nesėkmingai įsimyli tą patį žmogų, patiria finansinių, socialinių ar kitokių sunkumų? Šiuolaikinė kognityvinė terapija pateikia atsakymą, kad taip yra dėl žmogaus mąstymo. Freudas buvo teisus, nes atitinkamas mąstymas kyla iš žmogaus gyvenimo patirčių. Kai žmogus patiria vaikystėje, pavyzdžiui, artimo žmogaus atstūmimą arba agresiją, tuomet jis ima laukti iš kitų asmenų atstūmimo arba agresijos. Freudas teisingai sakė, kad žmogus visą savo gyvenimą bando įveikti traumines patirtis, nesėkmes, atstūmimus, kurie nutiko jo ankstyvoje vaikystėje.
Norint pakeisti požiūrį, svarbu suvokti, kaip jis susiformavo. Kiekvienas mūsų kadaise žiūrėjome į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis ir šypsodamiesi. Jei mūsų poreikiai būdavo patenkinti, tikėjomės iš gyvenimo gerų dalykų. Bet jeigu jie nebūdavo patenkinti, tikėjomės negerų dalykų. Gyvenimo patirtys, poreikių (ne)patenkinimas - visa tai tampa pasąmonės dalimi ir gali nulemti žmogaus gyvenimą. Žinoma, jei žmogus analizuoja save, asmenines patirtis ir bando suvokti šio dalyko esmę, jam tampa lengviau keistis. Suvokimas - pirmas žingsnis į kaitą.
S. Freudas - gydytojas, mokslininkas ir menininkas
Pas Freudą lankydavosi daugelis garsenybių iš viso pasaulio. Daugelis kompozitorių, poetų, filosofų pas jį ėjo vien tam, kad pamatytų, kaip jis dirba. Jis buvo ir gydytojas, ir tyrinėtojas mokslininkas, ir menininkas, besimėgaujantis savo scenarijais ir istorijomis, kurias išgirsdavo iš žmonių, su kuriais bendraudavo. Jo požiūris į žmogų buvo ir labai pagarbus, ir tėviškas bei šiltas, ir kartu moksliškas.
Taip pat skaitykite: Tėvų pozityvios tėvystės įžvalgos
Bendraudamas su kiekvienu žmogumi, jis tikrino ir kūrė teoriją. Supratęs, kad negali nieko gero duoti pacientui, tą patirtį jis vertindavo kaip kažką naudingo ne pacientui, bet sau, ir už tai būdavo pasiryžęs atsidėkoti pacientui.
Psichoanalizė nėra lengva procedūra ir nerekomenduojama onkologinėmis ir kitomis sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms, nes gali apimti didžiulis nerimas, liūdesys, baimė, pyktis. Visos šios emocijos tam tikra prasme nuodija organizmą. Psichoanalizės metu pacientui visada tenka patirti būsenas, kurios gali būti žalingos organizmui. Analizuodamas praeities išgyvenimus, žmogus gali suvokti, kad buvo daug praradimų, jis nebuvo mylimas ir t. t. Tokiais atvejais gyvenimas gali pradėti atrodyti slogus, tamsus, liūdnas, ir tada sunku jame pradėti matyti šviesą.
S. Freudo įtaka pozityviajai psichologijai
Perskaičius Elisabeth Roudinesco biografinę knygą apie S. Freudą, atrodo, kad ne Martiną Seligmaną, o S. Freudą galima laikyti pozityviosios psichologijos pradininku - ne tik pagal darbus, bet ir elgesį, mintis, susidūrus su gyvenimo išbandymais. Freudo reakcijos buvo labai pozityvios ir konstruktyvios. Sigmundas Freudas padarė labai didelę įtaką pozityviosios psichologijos mokyklai, nors jie to nepripažįsta.
Tarkime, kad žmogaus branda susijusi su jo sugebėjimu mylėti, dirbti ir džiaugtis laisvalaikiu. Tai visiškai atitinka šiuolaikinės pozityviosios psichologijos apibūdinimą, ką reiškia branda ir visavertis gyvenimas, t. y. malonus, prasmingas ir užimtas gyvenimas.
Freudas parašė knygą apie kasdienybės šmaikštumą ir pasąmonę. Pasak jo, pasąmonė gudriai perneša informaciją apie mus pačius. Freudas sakė, kad pasąmonė yra profesorius, kuris dirba 24 valandas per parą. Ir tas profesorius yra labai įžvalgus, kūrybiškas, šmaikštus. O žmogus vis tiek yra mokinys, kurį tas profesorius informuoja, supažindina su pasauliu, gyvenimu.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
tags: #pozityviosios #psichologijos #pradininkas