Šiame straipsnyje panagrinėsime Kairėnų dvaro istoriją, ypatingą dėmesį skirdami laikotarpiui, kai dvare veikė psichiatrijos ligoninė. Nuo sakralios vietos senovės lietuviams iki psichikos sveikatos priežiūros įstaigos - Kairėnų dvaras patyrė daugybę transformacijų, palikusių gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje.
Kairėnų dvaro istorijos pradžia ir klestėjimas
Norisi pradėti minčių fiestą apie Kairėnų dvarą prisiminus XIX amžiaus Vilniaus „la dolce vita“ patirtį. Nors dvaro, kokio jis buvo, jau nebėra, jo dvasia vis dar gyva. Šiandieninėje dvarvietėje lankytojus pasitinka išpuoselėtas parkas, gėlynai, rododendrai, sodai, takai, tvenkiniai ir šaltiniai. Būtent tokią angliško tipo kraštovaizdžio fiestą sumanė Dorotėja Lopacinska, valdžiusi Kairėnų dvarą nuo 1817 metų. Jos dėka Kairėnų parkas tapo romantiška vieta su tvenkinių sistema, vasaros teatro paviljonu, pavėsine tvenkinio saloje, barokine koplytėle, fontano baseinėliu, gėlių kalneliu ir kt. XIX a. pradžioje Kairėnų dvaro parkas buvo įvertintas kaip vienas iš penkių geriausių šio stiliaus pavyzdžių visoje buvusios LDK teritorijoje.
Lopacinskiai Kairėnų dvarą kūrė vos šimtmetį. Tačiau jų sukurtas genius loci (vietos išskirtinumas, dvasia), pragyvenęs negandas, vėl sužydėjo dėl VU botanikų šviesių širdžių ir kruopščių rankų. Archeologai atrado IV-V amžius siekiančius kapus, o tai rodo, kad ši vieta senovės lietuviams buvo sakrali. Kairėnai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1545 metų. Vėliau dvaras atiteko Mikalojui Kiškai, o 1596 metais - Janui Isaikovskiui. Isaikovskiai pastatė medinius renesansinio stiliaus rūmus ir sukūrė parką. 1692 metais Kairėnų dvarą nusipirko Kazimieras Jonas Sapiega, tačiau dvare negyveno, o naudojo jį verslo plėtrai. 1730 metais Kairėnus Sapiegos išnuomojo vienuoliams trinitoriams, kurie pastatė medinę trinavę koplyčią su gyvenamosiomis patalpomis ir rūsiais.
1759 metais Kairėnus įsigijo kunigas J. D. Lopacinskis, būsimas žemaičių vyskupas. Jis atstatė koplyčią ir naująjį dvarą įkūrė kitoje vietoje. Naujuose rūmuose buvo didelė biblioteka, mėgėjų teatras ir orkestras. Kairėnai tapo vienu šauniausiu Vilniaus gyvenimo centru. Po šimtmečio Lopacinskiai išsikraustė, o dvarą pardavė Juozapui Tiškevičiui. Jo įpėdinis Antanas Tiškevičius sumaniai plėtojo Kairėnų ūkį ir paliko perstatytą malūną-svirną bei arklides.
Psichiatrijos ligoninės įkūrimas Kairėnų dvare
Iš Tiškevičių Kairėnus 1899 metais įsigijo pirkliai Stolypinai. Per Pirmąjį pasaulinį karą rūmai sudegė, o po karo likučiai buvo sugriauti. 1927 metais dvarą nupirko valstybė ir 1934 metais Kairėnuose įkurdino psichiatrinę ligoninę, priklausiusią Vilniaus psichiatrijos ligoninei. Dvaro arklidės buvo pritaikytos pagrindiniam ligoninės pastatui, o svirne įrengta virtuvė. Nors dvaro teritorijoje buvo pristatyta menkaverčių pastatų, parko kontūrai buvo išsaugoti.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos psichiatrijos skyriui
Šiandien tai gali atrodyti keistas sprendimas, tačiau XX a. pradžioje psichiatrijos ligoninių steigimas dvaruose ar kitose atokiose vietovėse buvo gana įprasta praktika. Tokiu būdu siekta atskirti psichikos ligomis sergančius žmones nuo visuomenės, sudaryti jiems ramią ir izoliuotą aplinką. Tačiau toks atskyrimas dažnai lėmė ir prastesnę priežiūrą, skurdžias gyvenimo sąlygas bei nehumanišką elgesį su pacientais.
Kairėnų psichiatrijos kolonija buvo atskirties taškas, labiausiai apleista iš visų Vilniaus psichiatrijos institucijų. Tarpukariu ir pokario metais susisiekimas su kolonija buvo labai sunkus, pacientai į koloniją buvo gabenami arklių tempiamais vežimais. Pacientų gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos, o gydytojams jie mažai rūpėjo. Sanitarai dažnai elgėsi žiauriai. Nemažą pacientų dalį sudarė ilgalaikiai gyventojai, kurie niekam nerūpėjo, buvo visų užmiršti bei apleisti. Toks gyvenimas galėjo tęstis 10, 15 ar 20 metų. Kadangi tokie pacientai įprastai buvo laikomi nepagydomais ir medicinos požiūriu beviltiškais, gydyti jų beveik ir nesistengta. Ligoninės valdžia tokius žmones laikė ne žmonėmis, kuriems reikia padėti, o problema. Oficialiai jie vadinti ligoninėje „nusėdusiais pacientais“.
Psichiatrijos raida Lietuvoje: nuo XIX amžiaus iki šių dienų
Psichiatrijos istorija Lietuvoje siekia XVIII-XIX amžius. Pirmoji psichiatrijos monografija buvo išleista 1772 metais. Ją parašė Laurynas Bizio. 1803 metais Vilniaus universitetą reorganizavus į Vilniaus universitetą su Medicinos fakultetu, dėstyti buvo pakviečiami profesoriai iš užsienio. Pvz. Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Josifas Frankas, skaitydavo ne tik paskaitas, bet vesdavo ir praktikos darbus, kurių metu rodydavo psichikos liga sergančius ligonius. Svarų indėlį į Lietuvos psichiatriją įnešė N. Krainskis, 1903 N.Vilnioje įkurtos apygardos psichiatrijos ligoninės vyriausiasis gydytojas. Tik 1922 metais buvo įsteigta atskira Vilniaus universiteto Psichiatrijos katedra. Jos įkūrimą iniciavo ir pirmasis jo svedėjas buvo A. Mikulskis. Tik 1927 m psichiatrijos klonikai pavyko gauti atskiras patalpas -Vasaros g.5.
1536m. Pirmoji psichiatrijos ligoninė įkurta 1635m. Vilniuje, prie Šv. Kryžiaus bažnyčios. 1799 m. Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje buvo atskiros patalpos sergantiems psichikos ligomis, o 1838 m. pradėtas statyti atskiras psichiatrijos skyrius (nuo 1860 m. ten buvo įkurtas psichiatrijos skyrius). Psichiatrinė pagalba pagerėjo 1903 m., Naujojoje Vilnioje įkūrus 1000 lovų apygardos ligoninę.
Lietuvą okupavusi kaizerinė Vokietija 1916 m. 1926m. Nepriklausomos Lietuvos valdžia ligoninę perkėlė į Suvalkų Kalvariją. 1927m. buvo įsteigta psichiatrijos ligoninė Vilniuje, Vasaros g. 5. 1955m. Utenos psichiatrijos ligoninė buvo atidaryta buvusio kalėjimo patalpose. 1956 m. atidaryta Švėkšnos psichiatrijos ligoninė. 1974m buvo pastatyta Rokiškio psichiatrijos ligoninė . 1984 07 02 ligoninės pavadinimas pakeistas į Respublikinę Šaukėnų psichiatrijos ligoninę.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos klinikos istorija
Sovietų okupacijos metais Vilniuje ir aplink jį veikė trys psichiatrijos institucijos - Vasaros gatvėje veikianti psichiatrijos ligoninė, Kairėnuose veikęs šios ligoninės padalinys ir Naujojoje Vilnioje atidaryta psichoneurologinė ligoninė.
Kairėnų dvaro atgimimas: nuo psichiatrijos ligoninės iki botanikos sodo
1974 metais visa Kairėnų dvarvietė su greta esančiu dideliu žemės sklypu buvo perduota Vilniaus universitetui, kuris čia ėmėsi kurti Botanikos sodą. Nuo tada vienintelė Lietuvoje LDK laikus siekianti ir iki šiol veikianti pasaulietinė institucija pradėjo Kairėnų genius loci atkūrimo darbą.
VU Botanikos sodas Kairėnuose kartu su 148 ha žemės plotu gavo ir labai apleistą dvaro sodybą kartu su jos gyventojais. Juos iškeldinus, Botanikos sodo darbuotojams teko ne vienus metus kuopti jų palikimą, kad būtų galima pradėti atkuriamuosius darbus, siekiant išsaugoti Kairėnų dvaro paveldą. Iki šių dienų yra išlikę XIX a. Lopacinskių šeimos statyti pastatai, tvenkinių sistema, parkas. Arklidės virto rūmais.
Šiandien Kairėnų prisikėlimą įrodo tai, kad daug žmonių čia lankosi ne dėl botanikos, bet dėl čia sužydėjusios kultūros. Čia vėl groja orkestrai, bardai brazdina gitaras, kalbas rėžia aktoriai, eiles deklamuoja poetai, dailininkai parke tupinėja su spalvingais molbertais. Parke labai daug vardinių suoliukų, o tai rodo, kad žmonės nori čia pasilikti ir švęsti gyvenimo poeziją.
Taip pat skaitykite: Sveikatos priežiūros įstaigos
tags: #psichiatrijos #ligonine #kairenu #dvare